N. Puteikis dar kartą siūlo neapmokestinti minimalios algos

Seimo narys Naglis Puteikis įregistravo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio pataisą, kuria siūlo nustatyti, kad neapmokestinamasis pajamų dydis yra lygus minimalios algos dydžiui, t. y., minimali alga visai neapmokestinama (projektą rasite čia). Taip būtų nutraukta ilgametė socialiai neatsakingos politikos tradicija, kai apmokestinamos darbo pajamos, kurių dydis ne visada yra pakankamas net minimalių įprastinių poreikių patenkinimui ir neužtikrina oraus pragyvenimo, taip pasmerkiant dirbančius žmones ir jų šeimas skurdui. Be to, NPD ir MMA susiejimas išspręstų sisteminę problemą, kai dėl politinių priežasčių ypač prieš rinkimus neatsakingai manipuliuojama MMA didinimu.

Šiuo projektu N. Puteikis tęsia 2012-2016 m. Seimo kadencijos metu savo pradėtą iniciatyvą, kurią vėliau „pasigavo“ įvairios politinės partijos (liberalai, darbiečiai), teikusios analogiškus projektus ir pasiūlymus, bet kuri taip ir liko neįgyvendinta, pasitenkinus tik laikinu skurstančių samdinių padėties pagerinimu.

Aiškinamajame rašte, kurį rasite čia, rašoma:

„Šios kadencijos Seimas 1-ojoje sesijoje priėmė įstatymo projektą, kuriuo padidino mėnesio neapmokestinamųjų pajamų dydį nuo 200 iki 310 eurų, tačiau nesiryžo įstatymu susieti minimalaus atlyginimo ir neapmokestinamųjų pajamų dydžio, įtvirtinant principą, kad minimalus atlyginimas yra visiškai neapmokestinamas. Todėl šiuo metu vis dar tęsiama socialiai neatsakinga politika, kai iš minimalios algos išskaičiavus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas žmogui liekančios disponuojamosios pajamos yra vargiai pakankamos įprastinių poreikių patenkinimui ir neužtikrina oraus pragyvenimo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mažiausia pinigų suma, kuri 2015 m. buvo reikalinga įprastiniams poreikiams patenkinti, vienam asmeniui per mėnesį buvo 322 Eur: 5 didžiuosiuose miestuose – 357 Eur, kituose miestuose – 327 Eur, kaime – 274 Eur. Iš dabartinio minimalios algos dydžio atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, pragyvenimui liekanti suma didžiuosiuose miestuose yra 20 eurų mažesnė už čia nurodytą mažiausią sumą, reikalingą įprastinių poreikių patenkinimui. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. vasario mėnesį pateiktais duomenimis, minimalių poreikių krepšelio dydis, skaičiuojant 2016 metų kainomis, siekia 238 eurų – ministerijos vertinimu, tokia yra mažiausia mėnesinė pajamų suma, būtina išgyvenimui, tenkinant pačius minimaliausius gyvybinius ir socialinius poreikius. Minimalią algą uždirbančiam žmogui po mokesčių ir įmokų liekanti suma yra vos 100 Eurų didesnė už šį absoliutų minimumą (tačiau pažymėtina, kad jį apskaičiuojant nebuvo atsižvelgta į pragyvenimo lygio skirtumus įvairiose vietovėse, todėl didžiuosiuose miestuose absoliutaus minimumo suma gali būti didesnė už ministerijos paskelbtą dydį).

Situacija, kai dirbantis žmogus ir jo šeima, įskaitant vaikus iki 18 metų amžiaus, gyvena vos įstengdami patenkinti būtiniausius poreikius, yra visiškai nepriimtina socialinio teisingumo požiūriu, nesuderinama su Lietuvos Respublikos ratifikuotoje Europos socialinėje chartijoje įtvirtintomis teisėmis (pvz., „Kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę savo laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą“, „Kiekvienas žmogus turi teisę į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties“), pažeidžia Lietuvos Respublikos ratifikuotoje Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje įtvirtintą įsipareigojimą rūpintis vaikų gerove, užtikrinant tinkamas socialines sąlygas,  naikina motyvaciją dirbti, skatina emigraciją.

Todėl šią iš esmės ydingą padėtį būtina kuo skubiau keisti.“

Kaip nurodyta N. Puteikio įregistruoto projekto aiškinamajame rašte, esant tokiam minimaliosios algos dydžiui, kaip dabar (380 Eur) dėl NPD sulyginimo su MMA gyventojo pajamos „į rankas“ maksimaliai padidėtų iki 10,50 eurų per mėnesį. Taip pat padidėtų riba, kai taikomas NPD: šiuo metu jis taikomas, jeigu gyventojo pajamos neviršija 1 000 eurų per mėnesį, o NPD sulyginus su dabartiniu MMA dydžiu, NPD būtų taikomas, jei pajamos neviršytų 1140 Eur per mėnesį.

NPD susiejimas su MMA turėtų ilgalaikį teigiamą poveikį mažinant skurdą.

Naglis Puteikis siūlo uždrausti už parlamentinei veiklai skirtas lėšas pirkti suvenyrus ir gėles bei sugrąžinti į biudžetą automobilių lizingui iššvaistytus pinigus

Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į Seimo valdybą,  siūlydamas uždrausti už parlamentinei veikalai skirtas lėšas pirkti suvenyrus ir gėles bei sugrąžinti į biudžetą automobilių lizingui iššvaistytus pinigus.

Parlamentaras nurodė, kad nors Seimo valdybai priėmus 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakoreguoti Lietuvos Respublikos Seimo narių lėšų su parlamentine veikla susijusioms išlaidoms skyrimo, naudojimo ir atsiskaitymo už jas tvarkos aprašą, parlamentinei veiklai skirtų lėšų nebegalima naudoti transporto priemonės nuomai, tačiau akivaizdu, kad vien šio apribojimo nepakanka, norint užtikrinti taupų ir skaidrų valstybės biudžeto lėšų panaudojimą: kaip teisingai pastebėjo žiniasklaida, nemažai naujosios kadencijos Seimo narių vis tiek išleido maksimalią skiriamą sumą, o ypač krenta į akis tai, kad dalis jų už šimtus eurų per mėnesį pirko gėlių ir suvenyrų (absoliutus rekordininkas –  Antanas Vinkus – per du mėnesius tam išleido net 805 Eur; konkretūs duomenys pateikti žurnalisto Artūro Račo apžvalgoje: http://racas.lt/sakaliene-vizitines-korteles/).

„Esu įsitikinęs, kad gėlės ir suvenyrai nėra būtini parlamentinei veiklai, neretai tai yra tiesiog rinkėjų papirkinėjimo forma. Jei Seimo narys nori kam nors padovanoti gėlę ar suvenyrą, jis turėtų tai nusipirkti iš savo algos, kuri Lietuvos kontekste yra labai didelė lyginat su kitais. Itin nepadoru ir ciniška, kai Seimo nariai iššvaisto gėlėms  ir suvenyrams per mėnesį biudžeto lėšų sumas, keliskart didesnes už senjorų ir neįgaliųjų pensijas bei kitas išmokas, kurių dabartiniai dydžiai pasmerkia skurdui daugybę žmonių, dėl amžiaus ar sveikatos būklės negalinčių užsidirbti lėšų pragyvenimui ir paliekamų mūsų valstybėje išgyvenimo eksperimentui. Todėl prašau pataisyti Lietuvos Respublikos Seimo narių parlamentinei veiklai susijusių skirtų lėšų naudojimo tvarką, uždraudžiant parlamentinei veiklai skirtas lėšas naudoti gėlių ir suvenyrų pirkimui.“, – rašoma Naglio Puteikio kreipimesi į Seimo valdybą.

Taip pat Seimo narys prašo inicijuoti išsamų patikrinimą, ar visi šios ir ankstesnės kadencijos Seimo nariai iki 2016 m. lapkričio 16 d., kai visai buvo uždrausta bet kokia forma nuomotis automobilį, laikėsi iki tol nustatytų apribojimų dėl parlamentinei veiklai skirtų lėšų panaudojimo transporto priemonių nuomai, t. y., ar nenaudojo šių lėšų automobilio lizingui, arba išperkamajai nuomai, ką Seimo valdyba buvo uždraudusi daryti (iki leido tik nuomą arba veiklos nuomą – tokiu atveju Seimo narys neturi galimybės pasisavinti valstybės lėšas), kaip, pvz., šioje publikacijoje aprašytais atvejais: http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/mokesciu-moketojai-uz-g-steponaviciaus-masina-sumokejo-27-tukst-euru-794585 

Jei būtų nustatyta, kad parlamentinei veiklai skirtos lėšos buvo panaudotos automobilio lizingui, arba išperkamajai nuomai, kai pasibaigus sutarčiai automobilis atitenka naudotojui, Naglis Puteikis prašo užtikrinti, kad neteisėtai panaudoti pinigai būtų grąžinti į valstybės biudžetą.

Šiaulių miesto politikai neturi širdies – užsispyrėliškai nepadeda nelaimės ištiktam vaikui

Skelbiame du Šiaulių valdžiai adresuotus Seimo nario Naglio Puteikio raštus. Raštai nuasmeninti dėl vaiko interesų apsaugos.

*******

Šiaulių miesto merui Artūrui Visockui

Šiaulių m. savivaldybės administracijai

 Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierei Editai Žiobienei

Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorei Astai Kandratavičienei

 Originalas siunčiamas nebus

Nr. SN-S-0419/2016

2016 m. balandžio 19 d.

DĖL ESMINIŲ, GYVYBIŠKAI SVARBIŲ X. Y. IR JOS NEPILNAMETĖS DUKTERS INTERESŲ UŽTIKRINIMO

 Į mane prašydama pagalbos kreipėsi X. Y. (tel. nr. 8……), nurodžiusi, kad ji su nepilnamete dukra X. Y. (g. 2…..) artimiausiu metu gali tapti benamėmis, jei dėl skolų bus iškeldintos iš Šiaulių miesto savivaldybei priklausančio būsto, esančio T…. g. …., Šiauliuose. Tokia galimybė iš tiesų reali, nes Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu nusprendė nuo 2016 m. kovo 1 d. iškeldinti jas iš nurodyto buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, o Šiaulių apygardos teismas 2016 m. kovo 4 d. nutartimi paliko šį sprendimą nepakeistą.

Kaip matyti iš man pateiktų dokumentų, ir motinai, ir dukrai yra nustatytas neįgalumas, jos ilgą laiką gyvena absoliučiame skurde, neturėdamos pakankamai pajamų patenkinti esminius, gyvybiškai svarbius poreikius. X. Y. darbingumo lygis 40 procentų, dėl ligos ji sunkiai vaikšto ir serga įsisenėjusia depresija, o maždaug prieš metus ypač pablogėjus sveikatai neteko darbo Šiaulių miesto savivaldybės sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, kur ilgą laiką dirbo gaudama minimalaus mėnesinio atlyginimo dažniausiai nesiekusį darbo užmokestį. Mano žiniomis, šiuo metu vienintelės X. Y. ir jos dukters pajamos yra netekto darbingumo/invalidumo pensijos ir išmoka iš Vaikų išlaikymo fondo, kurių bendra suma sudaro apie 250 Eur, tačiau pagal vykdomuosius raštus dar išskaitoma apie 60 Eur skolų padengimui, todėl pragyvenimui lieka mažiau nei 200 Eur. Pagal Lietuvos statistikos departamento pateiktą informaciją, mažiausia pinigų suma, reikalinga įprastiniams poreikiams patenkinti, penkiuose didžiuosiusose Lietuvos miestuose 2014 m. buvo 319 Eur vienam asmeniui per mėnesį, o namų ūkyje, kurį sudaro vienas suaugęs asmuo ir vaikas – 289 Eur asmeniui per mėnesį. Taigi, X. Y. ir jos nepilnametės dukters mėnesinės pajamos yra apie 3 kartus mažesnės už mažiausią įprastiniams poreikiams patenkinti reikalingą pinigų sumą. Akivaizdu, kad iškeldinus jas iš Šiaulių miesto savivaldybei priklausančio būsto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, kaip nustatyta teismo sprendime, X. Y. dėl sunkios materialinės padėties ir sveikatos būklės neturėtų jokių galimybių išsinuomoti ar įsigyti kitą gyvenamąjį būstą.

Noriu pabrėžti, kad X. Y., kaip mane informavo Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, neturi jokių žalingų įpročių, ji ir jos šeima nėra asocialūs asmenys. 2016 m. vasario 12 d. Šiaulių m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu ši šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą, tačiau, kaip man paaiškino vaiko teisių specialistai, tai padaryta atsižvelgiant į X. Y. „socialinių įgūdžių stoką plačiąja prasme“, kuri suprantama kaip jos negebėjimas tvarkyti šeimos finansus ir gyventi neįsiskolinant, o taip pat suicidines mintis, kurias moteris išsakė darbuotojams paskutinio jų vizito metu. Vis dėlto man pateikti dokumentai verčia manyti, kad šeimos skolos susidarė ne tik dėl socialinių įgūdžių stokos, bet ir dėl objektyvių priežasčių: X. Y. viena augino 5 vaikus, gaudama minimalios algos dažnai nesiekusį darbo užmokestį. Manyčiau, kad tokiomis aplinkybėmis net ir turint puikius socialinius įgūdžius išvengti įsiskolinimų būtų sunku.

Esu įsitikinęs, kad vienišos neįgalios moters ir nepilnametės jos dukters pavertimas benamėmis ar iškraustymas į nakvynės namus, kaip, mano žiniomis, yra siūloma, pažeistų jų esminius, gyvybiškai svarbius interesus, o toks veiksmas būtų nesuderinamas ne tik su Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos bei Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis, ginančiomis tokių žmonių teisę turėti socialiai priimtinas gyvenimo sąlygas, bet ir su tuo, kas buitinėje kalboje vadinama „žmogiškumu“.

Todėl prašau Jūsų pagal kompetenciją imtis būtinų veiksmų ir rasti būdą užtikrinti esminį, gyvybiškai svarbų X. Y. ir jos nepilnametės dukters interesą turėti gyvenamąjį būstą. Apie priimtus sprendimus prašyčiau informuoti ir mane.

PRIDEDAMA:

  1. X. Y. prašymas Seimo nariui Nagliui Puteikiui ir dalies prie jo pridėtų dokumentų kopijos elektroniniu formatu;
  2. Seimo nariui Nagliui Puteikiui pateikta Lietuvos statistikos departamento informacija apie mažiausią pinigų sumą, reikalingą įprastiniams poreikiams patenkinti 2014 m., kopija.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

xxx

Šiaulių miesto merui Artūrui Visockui

 Šiaulių m. savivaldybės administracijai

 Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierei Editai Žiobienei

 Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorei Astai Kandratavičienei

 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrei Algimantai Pabedinskienei

Originalas siunčiamas nebus

Nr. SN-S-0603/2016

2016 m. birželio 3 d.

PAKARTOTINIS PRAŠYMAS DĖL ESMINIŲ, GYVYBIŠKAI SVARBIŲ X. Y. IR JOS NEPILNAMETĖS DUKTERS INTERESŲ UŽTIKRINIMO

2016 m. balandžio 19 d. kreipiausi į Jus (išskyrus paskutinį adresatą) raštu Nr. SN-S-0419/2016 „Dėl esminių, gyvybiškai svarbių X. Y. ir jos nepilnametės dukters interesų užtikrinimo“, prašydamas užtikrinti esminį, gyvybiškai svarbų neįgaliųjų X. Y. ir jos nepilnametės dukters X. Y. interesą turėti gyvenamąjį būstą, kuris būtų pažeistas, jei dėl objektyvių priežasčių – skurdo ir sveikatos būklės – kito būsto įsigyti ar išsinuomoti negalinti moteris su vaiku būtų dėl skolų iškeldinta iš Šiaulių miesto savivaldybei priklausančio būsto ir paversta bename arba apgyvendinta nakvynės namuose. Taip pat pažymėjau, kad X. Y. ir jos nepilnametė dukra patiria absoliutų skurdą, nes jų pajamos yra 3 kartus mažesnės už mažiausią pinigų sumą, reikalingą patenkinti įprastiniams poreikiams, kurią paskutiniame paskelbtame tyrime nurodė Lietuvos statistikos departamentas. Be to, pateikiau informaciją, kad dėl ligos sunkiai vaikštanti X. Y. serga ir įsisenėjusia depresija, o savivaldybės darbuotojai patys yra fiksavę jos išsakytas suicidines mintis.

Atsakydamas į šį mano prašymą, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (1.18)-SD-707 „Dėl X. Y. ir jos nepilnametės dukters interesų užtikrinimo“ informavo, jog „savivaldybės atstovai nurodė, kad iškeldinus, šeimai bus pasiūlytas kitas gyvenamasis būstas“ bei išreiškė nuomonę, kad problemas reikia spręsti kompleksiškai, o „gavus medikų išvadas bei rekomendacijas dėl X. Y. sveikatos būklės ir siekiant išvengti galimų neigiamų šios situacijos pasekmių, siūlytume spręsti klausimą dėl neįgaliosios gaunamų pajamų dydžio, piniginės socialinės paramos skyrimo“.

Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2015 m. gegužės 11 d. raštu Nr. SG-420-(6.30) „Dėl informacijos apie X. Y.“ nurodė: „žinodami apie sudėtingą X. Y. šeimos situaciją, suteiksime laiko gera valia atlaisvinti savivaldybės būstą ir galimybę laikinai apsigyvenant nakvynės namuose. Taip pat X. Y. galės kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybę dėl savivaldybės būsto bendrabučio pastate nuomos galimybės <..>“.

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierė 2016 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (6.1.-2016-73)2-564 „Dėl X. Y. šeimos“ informavo, kad tyrimas dėl iškeldinimo nutrauktas, nes kontrolierius netiria skundų, kurie tuo pačiu pagrindu buvo išnagrinėti teisme. Taip pat vaiko teisių apsaugos kontrolierė nurodė, kad „savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl galimo nepilnametės X. Y. teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus galimo neveikimo, galimai turint pakankamai duomenų apie X. Y. šeimos situaciją, laiku ir operatyviai neorganizavus ir nesuteikus X. Y. šeimai reikiamos pagalbos“.

2016 m. gegužės 10 d. raštu Nr. SN-S-0510/2016 „Dėl pagalbos neįgalioms X. Y. ir jos nepilnametei dukrai“ kreipiausi į Šiaulių m. savivaldybės administraciją dėl skubios materialinės pagalbos šiai šeimai, kuriai neužtenka pajamų net minimalių poreikių patenkinimui: prašiau skirti X. Y. piniginę paramą tuo metu hospitalizuotos dukters gydymui ir sveikatinimui (vaikui reikia ne tik vaistų, bet ir pilnaverčio maisto) bei kasmėnesinę socialinę pašalpą, pasinaudojant Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi nustatyta savivaldybių administracijos teise skirti tokią pašalpą išimties tvarka.

Šiaulių m. savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 19 d. raštu „Dėl pagalbos X. Y. ir jos nepilnametei dukrai“ informavo, kad 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu skyrė 100 Eur vienkartinę pašalpą, bet nurodė, kad „X. Y. (2 šeimos nariai) vidutinės pajamos per mėnesį viršija 306 Eur, todėl socialinės pašalpos skirti nėra galimybių.“

Su X. Y. reguliariai bendraujantys mano padėjėjai informavo, kad neįgali moteris iki šiol gyvena nežinioje ir įtampoje, spėliodama, ką toliau su ja ir jos dukra darys savivaldybė, paniškai bijodama iškraustymo į nakvynės namus, slegiama nevilties ir minčių apie savižudybę (mano žiniomis, neseniai jas išsakė ir psichologinės pagalbos telefonu).

X. Y. yra nuoširdžiai dėkinga už vienkartinę paramą, Carito ir kitų organizacijų dėmesį ir pagalbą, tačiau akivaizdu, kad tokiomis priemonėmis neįmanoma išspręsti esminės problemos: šios šeimos pajamos, įvertinant ir antstolių vykdomus išskaitymus, yra akivaizdžiai nepakankamos minimaliam išgyvenimui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoju, kad praėjus pusantro mėnesio po mano 2016 m. balandžio 19 d. prašymo vis dar nėra priimti būtini sprendimai dėl gyvybiškai svarbių neįgaliųjų X. Y. ir jos nepilnametės dukters problemų: nėra užtikrinta jų teisė turėti gyvenamąjį būstą ir pajamas, garantuojančias socialiai priimtiną pragyvenimo minimumą.

Todėl prašau pagal kompetenciją:

  • Šiaulių miesto mero ir Šiaulių miesto savivaldybės savivaldybės administracijos: atsižvelgiant į X. Y. ir jos dukters sveikatos būklę bei faktą, kad sumokėti visų mokesčių ši šeima negalėjo ir negali dėl objektyviai per mažų pajamų, kurių dydis nepakankamas net esminių, gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimui, o taip pat įvertinant Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierės nurodytą galimybę, kad savivaldybės darbuotojai laiku nesuteikė šiai šeimai būtinos pagalbos, prašau nurašyti X. Y. įsiskolinimą savivaldybei ir nevykdyti iškeldinimo. Tuo atveju, jei savivaldybė gali pasiūlyti X. Y. su dukra kitą joms tinkamą būstą – prašau susitarti dėl persikraustymo geranoriškai, daugiau netraumuojant neįgalios moters.
  • Visų adresatų: prašau surengti pasitarimą, kurio tikslas – rasti būdą užtikrinti esminius, gyvybiškai svarbius X. Y. ir jos nepilnametės dukters interesus turėti gyvenamąjį būstą ir pajamas, užtikrinančias socialiai priimtino poreikių lygio patenkinimą.
  • Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės – prašau pateikti oficialų ministerijos vertinimą, ar neįgaliosioms X. Y. ir jos nepilnametei dukrai buvo suteikta visa pagal dabartinius teisės aktus joms priklausanti parama ir pagalba. Jei tai visa pagalba, kurią šiuo atveju gali suteikti valstybė – prašau paaiškinti, kokiu būdu iš savo gaunamų pajamų jos turėtų susimokėti mokesčius ir išgyventi. 2. Dar kartą primenu, kad dabartinė socialinės apsaugos sistema virto pasityčiojimu iš skurstančiųjų, todėl būtina neatidėliojant organizuoti absoliučios skurdo ribos ir asmens poreikių vertinimu pagrįsto valstybės remiamų pajamų dydžio nustatymą, nes minimalios socialinės apsaugos neadekvatumas yra vienas iš veiksnių, didinančių savižudybių statistiką.

PRIDEDAMA:

  1. Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. balandžio 29 d. raštas Nr. (1.18)-SD-707 „Dėl X. Y. ir jos nepilnametės dukters interesų užtikrinimo“, elektroninė kopija;
  2. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 11 d. raštas Nr. SG-420-(6.30) „Dėl informacijos apie X. Y.“, elektroninė kopija;
  3. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierė 2016 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (6.1.-2016-73)2-564 „Dėl X. Y. šeimos“, elektroninė kopija;
  4. Šiaulių m. savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 19 d. raštas „Dėl pagalbos X. Y. ir jos nepilnametei dukrai“, elektroninė kopija.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

 

 

 

N. Puteikis siūlo nustatyti, kad pajamų dalis, neviršijanti absoliutaus skurdo ribos, būtų neliečiama

Seimo narys Naglis Puteikis įregistravo Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio pataisą, kurią priėmus būtų uždrausta vykdyti išieškojimą iš periodinių pajamų ir išmokų dalies, kuri būtina skolininko minimaliam išgyvenimui. N. Puteikis siūlo nustatyti, kad neliečiama būtų lėšų dalis, neviršijanti pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką nustatytos absoliutaus skurdo ribos, jei tai yra vienintelės skolininko gaunamos piniginės lėšos, būtinos jo pragyvenimui. Šiuo metu išieškoti leidžiama iš bet kokio dydžio pajamų, pvz., jei asmens gaunamas darbo užmokestis būtų 2 eurai, iš jo būtų galima išskaityti 1 eurą.

Priėmus šį projektą, turėtų būti periodiškai apskaičiuojami absoliutaus skurdo ribos dydžiai įvairiuose miestuose ir regionuose – t. y., turėtų būti nustatyta, kokia pinigų suma būtina, kad konkrečioje vietovėje gyvenantis žmogus galėtų patenkinti socialiai priimtiną pagrindinių poreikių minimumą. Atitinkamos metodikos parengimą, patvirtinimą ir duomenų apskaičiavimą per protingus terminus (projekto autorių vertinimu, iki 2018 m.) turėtų organizuoti LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Žemiau skelbiame aiškinamąjį raštą.

*******

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 739 STRAIPSNIO PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO

  1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai

Šiuo metu vyrauja praktika, kai vykdydami išieškojimą iš periodiškai gaunamų pajamų ir išmokų – darbo užmokesčio, pensijų (tarp jų ir neįgaliųjų gaunamų netekto darbingumo pensijų) – antstoliai nepalieka skolininkams lėšų net minimaliam išgyvenimui, socialiai priimtino poreikių minimumo patenkinimui.

Išieškojimas vykdomas iš bet kokio dydžio pajamų ir išmokų – net ir tokių, kurios savaime per mažos, nepakankamos esminių, gyvybiškai svarbių žmogaus poreikių patenkinimui, net ir tada, kai tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Nors CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko šeimos pragyvenimui reikalingą pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), ši nuostata taikoma tik vykdant išieškojimą iš turto, kuris reglamentuotas CPK XLVII skyriuje „Išieškojimo iš skolininko turto bendrosios taisyklės“.

Tačiau nėra nustatyta jokia minimali pajamų ir išmokų dalis, kuriai išieškojimo atveju būtų taikoma absoliuti neliečiamybė: vykdant išieškojimą iš skolininko pajamų ir išmokų, reglamentuotą CPK LI skyriuje „Išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų tvarka“, pagal 736 straipsnį iš bet kokio dydžio darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, neviršijančių MMA, gali būti išskaitoma iki 50 procentų. Pvz., jei asmens gaunamas darbo užmokestis būtų 2 eurai, iš jo būtų galima išskaityti 1 eurą. Taigi, periodiškai gaunamų lėšų dalis, būtina minimaliam išgyvenimui, niekaip nėra apsaugota.

Į mane kaip Seimo narį nuolat kreipiasi žmonės, iš kurių senatvės ar neįgalumo pensijų vykdant išieškojimą pragyvenimui paliekamos ypač mažos sumos, kartais nesiekiančios nė 100 Eur. Dažniausiai tokie žmonės dėl objektyvių priežasčių – amžiaus ar ligos – nėra pajėgūs susirasti kito pragyvenimo šaltinio, todėl gyvena pusbadžiu, negalėdami tinkamai apšildyti būsto, nusipirkti būtinų vaistų, nuvykti pas gydytoją, jau nekalbant apie kultūrinių poreikių patenkinimą.

Noriu pabrėžti, kad minimaliam išgyvenimui akivaizdžiai nepakankamos sumos paliekamos ir tais atvejais, kai vykdomas išieškojimas iš MMA dydžio neviršijančio darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies. Jei MMA dydžio darbo užmokestį gaunantis asmuo gyvena vienas, iš jo pagal CPK 736 straipsnyje nustatytą reglamentavimą išskaičiavus 20 proc., pragyvenimui lieka 268 Eur, o išskaičiavus 50 proc. – vos 167 Eur.

Lietuvos statistikos departamentas, periodiškai atlikdamas gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą, nustato ir skelbia duomenis, kokia mažiausia pinigų suma reikalinga įprastiniams poreikiams patenkinti. Pastarojo tyrimo duomenimis, 2015 m. ši mažiausia suma 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose vienam asmeniui per mėnesį buvo 357 Eur, kituose miestuose – 327 Eur, kaime – 274 Eur (Vilniuje – 396, Kaune – 330, Klaipėdoje – 356, Šiauliuose – 319, Panevėžyje – 264; apskrityse: Alytaus – 316, Kauno – 318, Klaipėdos – 339, Marijampolės – 237, Panevėžio – 293, Šiaulių – 291, Tauragės – 279, Telšių – 294, Utenos – 265, Vilniaus – 374 Eur). Palyginus šias sumas su aukščiau nurodytomis sumomis, kurios lieka vykdant išieškojimą iš MMA dydžio pajamų, akivaizdu, kad skolininkams paliekamos sumos neužtikrina minimalaus išgyvenimo net ir tada, kai vykdomas išieškojimas iš MMA dydžio pajamų, jau nekalbant apie atvejus, kai pajamos mažesnės.

Tokia padėtis pažeidžia žmogaus teises patenkinti esminius, gyvybiškai svarbius poreikius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, taip pat tarptautinių teisės aktų saugomą teisę į gyvybę ir asmens orumą. Rezultatas – daugybė absoliučiame skurde ir neviltyje gyvenančių žmonių, kuriems vykdant išieškojimą paliekamos minimaliam išgyvenimui nepakankamos sumos.

Akivaizdu, kad šią padėtį būtina skubiai keisti, įstatyme įtvirtinant draudimą nukreipti išieškojimą ne tik į asmens išgyvenimui būtiną turto, bet ir pajamų bei išmokų dalį. Jai turėtų būti nustatyta tokia pat absoliuti neliečiamybė, apie kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė pateikdamas išaiškinimą dėl CPK 668 straipsnyje įtvirtintų apribojimų vykdant išieškojimą iš turto: „Įstatymų leidėjas, detalizuodamas konstitucinį nuosavybės teisių apsaugos ir subjektų lygiateisiškumo principus, CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimo iš skolininko turto tvarką, nustato skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą: skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai; kartu yra saugomi ir ginami kreditoriaus, sąžiningai įvykdžiusio savo prievoles, interesai. Kita vertus, įgyvendinant kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus (proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos) vykdymo procese tam tikrai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, yra nustatyta absoliuti neliečiamybė, todėl iš jos negali būti išieškoma (CPK 668 straipsnis), net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta.“ (pabraukta mano, biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 28).

Vis dėlto sprendžiant klausimą, kaip turėtų būti nustatyta minimali periodiškai gaunamų lėšų dalis, kuriai taikoma absoliuti neliečiamybė, pastebėtina, kad aukščiau nurodytas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas rodiklis „mažiausia pinigų suma, reikalinga įprastiniams poreikiams patenkinti“ yra gaunamas apklausiant gyventojus (kaip mane informavo Lietuvos statistikos departamentas, klausimas suformuluotas taip: Jūsų nuomone, atsižvelgiant į esamą namų ūkio sudėtį ir įprastines būtinąsias išlaidas, kokios mažiausios pinigų sumos (eurais) per mėnesį pakaktų, kad Jūsų namų ūkis galėtų sudurti galą su galu?“, o prieš šį klausimą pateikiamas klausimas, kaip verčiasi namų ūkis, su atsakymų variantais: labai sunkiai, sunkiai ir t. t.)

Todėl manyčiau, kad įstatyme nustatant minimalią pajamų ir išmokų dalį, iš kurios negali būti išieškota, reiktų remtis ne nurodytu Lietuvos statistikos departamento rodikliu, kuris gaunamas gyventojų apklausos būdu, bet kitais rodikliais, kurie objektyviau apibrėžtų asmens minimalių poreikių patenkinimui būtiną pinigų sumą.

Mano įsitikinimu, toks rodiklis galėtų būti absoliutaus skurdo riba, parodanti, kokia pinigų suma būtina, kad konkrečioje vietovėje gyvenantis žmogus galėtų patenkinti socialiai priimtiną pagrindinių poreikių minimumą. Šiuo metu Lietuvoje absoliutaus skurdo riba nėra nustatoma, nors 2015 metais Lietuvos Carito užsakymu atliktame Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkų dr. Rasos Zabarauskaitės (Miežienės) ir dr. Boguslavo Gruževskio tyrime „Sisteminis skurdo problemos tyrimas Lietuvoje“ konstatuota, jog ją būtų tikslinga skaičiuoti, nes šiuo metu naudojama santykinio skurdo skaičiavimo metodika neleidžia tinkamai įvertinti skurdo Lietuvoje ir kitose neturtingose šalyse – gaunamas sumažintas skurstančiųjų skaičius ir nėra aišku, ar suma, kuri įvardijama kaip skurdo rizikos riba, yra pakankama patenkinti būtiniausius asmens poreikius (žr. http://www.caritas.lt/ckfinder/userfiles/files/Caritas_internetui2%284%29.pdf).

Pažymėtina, kad nustatyti absoliutaus skurdo ribą raginau dar praėjusios vyriausybės Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kuri 2016-04-05 raštu „Dėl absoliučios skurdo ribos ir asmens poreikių vertinimu pagrįsto valstybės remiamų pajamų dydžio nustatymo“ mane informavo, kad ši ministerija „ketina iki šių metų spalio 1 d. parengti ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtinti minimalių poreikių apskaičiavimo metodiką“. Todėl manyčiau, kad Seimui pareiškus politinę valią įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad asmens išgyvenimui būtina pajamų ir išmokų dalis, neviršijanti absoliutaus skurdo ribos, vykdant išieškojimą yra neliečiama, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų pakankamai laiko iki 2018 m. pradžios atlikti būtinus darbus, kad absoliutaus skurdo riba būtų apskaičiuota ir šią nuostatą būtų galima taikyti jau kitais metais.  

  1. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai

Projektas inicijuojamas atsižvelgiant į Seimo nario N. Puteikio gaunamus skurstančių žmonių, kurie dėl skolų išieškojimo neturi net minimaliam išgyvenimui būtinų lėšų, pagalbos prašymus, konsultuojantis su teisininku, asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovu Pauliumi Markevičiumi.

  1. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai.

739 straipsnis. Pinigų sumos, iš kurių išieškoti negalima

Negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip:

1) kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų;

2) sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves;

3) motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos;

4) išmokos vaikams, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą;

5) laidojimo pašalpa;

6) išmokos, mokamos pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai;

7) valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, valstybinė signataro našlaičių renta, Respublikos Prezidento našlaičių valstybinė renta;

8) išeitinės išmokos.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)

Straipsnio pakeitimai:

Nr. XII-2518, 2016-06-29, paskelbta TAR 2016-07-13, i. k. 2016-20310

Nr. XIII-140, 2016-12-20, paskelbta TAR 2016-12-29, i. k. 2016-29844

  1. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Siūloma papildyti 739 straipsnį nauja 9 dalimi, nustatant, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip darbo užmokesčio ar kitų pajamų ir išmokų bei davinių dalis, neviršijanti pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką nustatytos absoliutaus skurdo ribos, jei tai yra vienintelės skolininko gaunamos piniginės lėšos, būtinos jo pragyvenimui.

Įtvirtinus esminių, gyvybiškai svarbių poreikių minimaliam patenkinimui būtinos pajamų, išmokų ir davinių dalies apsaugą, bus užtikrintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų saugomos žmogaus teisės į gyvybę ir asmens orumą.

  1. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:

Priėmus įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma.

  1. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:

Tiesioginės įtakos kriminogeninei padėčiai įstatymas neturės, tačiau padidintų visuomenės saugumą plačiąja prasme, nes padėtų apsaugoti esminius, gyvybiškai svarbius absoliutų skurdą kenčiančių piliečių interesus.

  1. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:

Verslo sąlygoms ir plėtrai įstatymo įgyvendinimas įtakos neturės.

  1. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja (pateikiamas šių aktų sąrašas) ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą:

Kitų teisės aktų keisti nereikės.

  1. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:

Įstatymas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas.

  1. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus:

Įstatymo projektas ne tik neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, bet ir sudaro sąlygas apginti šiuo metu pažeidžiamas žmogaus teises.

  1. jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys:

Įstatymo įgyvendinimui reikės užtikrinti, kad būtų periodiškai apskaičiuojami absoliutaus skurdo ribos dydžiai įvairiuose miestuose ir regionuose. Atitinkamos metodikos parengimą, patvirtinimą ir duomenų apskaičiavimą per protingus terminus (projekto autorių vertinimu, iki 2018 m.) turėtų organizuoti LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

  1. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai):

Įstatymo nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės.

  1. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:

Rengiant projektą atsižvelgta į Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkų dr. Rasos Zabarauskaitės (Miežienės) ir dr. Boguslavo Gruževskio tyrimą „Sisteminis skurdo problemos tyrimas Lietuvoje“, 2015 m. atliktą Lietuvos Carito užsakymu.

  1. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc:

Išieškojimas iš pajamų ir išmokų, skurdas.

  1. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:

Nėra.

Teikia

Seimo narys Naglis Puteikis

N. Puteikis: ribą, kai leidžiama išvaržyti paskutinį būstą, būtina padidinti

Seimo narys Naglis Puteikis įregistravo įstatymo projektą, kad išvaržyti paskutinį skolininko gyvenamąjį būstą būtų galima tik tada, jei skola viršija 10000 Eur, ir tik turint teismo leidimą. Dabar žmogų galima paversti benamiu, jei skola viršija 2030 Eur, ir ši suma nesikeitė jau daugiau nei dešimtmetį…

Įstatymo projektą, kuris parengtas talkinant pro bono skurstantiems žmonėms teisines paslaugas neretai teikiantiems teisininkams, klaipėdiečiui Arvydui Ekčiui ir vilniečiui Pauliui Markevičiui, rasite ČIA. Žemiau skelbiame svarbesnes aiškinamojo rašto dalis, tarp jų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Rimvydo Norkaus bei naujosios teisingumo ministrės Mildos Vainiutės vertinimus, ar dabartinis teisinis reguliavimas tinkamai užtikrina gyvybiškai svarbių skolininko interesų apsaugą ir ar reikia jį keisti.

*******

Dabartinės Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos suteikia teisę išvaržyti skolininko paskutinį gyvenamąjį būstą esant 2030 eurų dydžio skolai (LR CPK 663 str. 3 dalis) ir nesant duomenų, kad ši skola gali būti grąžinta per 6 mėnesius (LR CPK 663 str. 1 dalis). Nurodytas skolos dydis, kurį viršijus leidžiama išieškoti iš vienintelio gyvenamojo būsto, nesikeitė jau 11 metų (nuo 2006 m.), neskaitant perskaičiavimo į eurus (nuo 2006 m. šis dydis buvo 7000 litų, nuo 2015 m. – 2300 eurų) ir netenka abejoti, kad nebeatitinka per tą laiką reikšmingai pasikeitusių ekonominių ir socialinių realijų, nes vyko infliacija, išaugo komunalinių paslaugų ir vartojimo prekių kainos, padaugėjo skurstančių žmonių (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2006 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 20 proc., 2015 m. – 22,2 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau pažymėtina, kad šie duomenys netiksliai atspindi tikrąją padėtį, nes, kaip konstatuota 2016 m. atliktame Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkų dr. Rasos Zabarauskaitės (Miežienės) ir dr. Boguslavo Gruževskio tyrime, šiuo metu naudojama santykinio skurdo skaičiavimo metodika neleidžia tinkamai įvertinti skurdo Lietuvoje ir kitose neturtingose šalyse – gaunamas sumažintas skurstančiųjų skaičius ir nėra aišku, ar suma, kuri įvardijama kaip skurdo rizikos riba, yra pakankama patenkinti būtiniausius asmens poreikius; žr. http://www.caritas.lt/ckfinder/userfiles/files/Caritas_internetui2%284%29.pdf). Todėl suma, kuri daugiau nei prieš dešimtmetį buvo nustatyta siekiant apsaugoti skolininko interesus, per tą laiką tapo akivaizdžiai per maža ir šiuo metu nebeužtikrina tokių pamatinių žmogaus teisių, kaip teisės į gyvybę, asmens orumą, šeimos gyvenimo apsaugą, būsto neliečiamumą, kurias gina Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tarptautiniai teisės aktai, prie kurių mūsų valstybė yra prisijungusi, apsaugos. Neseniai Klaipėdoje iš varžytinių buvo parduotas butas, benamiais paverčiant 4 asmenų šeimą – du pensininkus, iš kurių vienas dirba, ir jų dukrą su mažamečiu vaiku – nors 5000 Eur dydžio skolos likutis, tikėtina, būtų grąžintas per porą metų, nes per metus iš jų pajamų buvo sėkmingai išieškota apie 3000 Eur. Esu įsitikinęs, kad dabartinį reglamentavimą būtina skubiai keisti, nes jis prasilenkia su protingumo bei proporcingumo principais, sudaro sąlygas pažeisti gyvybiškai svarbius skolininko interesus bei teises išvaržant paskutinį gyvenamąjį būstą dėl šiandieninių realijų kontekste palyginti nedidelės skolos, ir prieštarauja viešajam interesui, nes benamiu tapęs skolininkas kaip socialiai pažeidžiamas asmuo įgyja teisę pretenduoti į socialines paslaugas (pvz., gauti socialinį būstą), apmokamas viešosiomis lėšomis.  

Siekiant tinkamai užtikrinti šiuo metu pažeidžiamų esminių, gyvybiškai svarbių skolininkų interesų ir teisių apsaugą, šiuo įstatymo projektu siūloma ne tik nustatyti didesnę skolos sumą, kurią viršijus leidžiama išvaržyti paskutinį gyvenamąjį būstą, bet ir įtvirtinti pareigą kreiptis į teismą su prašymu gauti leidimą išvaržyti paskutinį gyvenamąjį būstą. Tokio prašymo svarstymas leistų skolininkui ir kreditoriui pateikti motyvuotus argumentus dėl skolos išieškojimo vienu ar kitu būdu, ir tik tuo atveju, jei būtų įsitikinta, kad objektyviai nebėra jokių alternatyvių galimybių, būtų leidžiama išieškojimą nukreipti į paskutinį skolininkui nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį būstą. Teismas kaip objektyvus arbitras galės įgyvendinti viešojo intereso apsaugos principą ir bus užkirstas kelias antstoliams skubotai priimti sprendimus dėl skolos išieškojimo iš skolininkui priklausančio paskutiniojo gyvenamojo būsto.

  1. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai

Projektas inicijuojamas atsižvelgiant į Seimo nario N. Puteikio gaunamus skurstančių žmonių, dėl skolų išieškojimo netenkančių paskutinio būsto, kuriame gyvena, pagalbos prašymus. Parengti projektą padėjo teisininkas, IĮ „Uostamiesčio teisinės paslaugos“ direktorius Arvydas Ektis, konsultuotasi su teisininku, asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovu Pauliumi Markevičiumi.

(…)

  1. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Siūloma pakeisti 663 straipsnio 3 dalį ir nustatyti, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija dešimt tūkstančių eurų ir tik teismui leidus. Prašymai teisme nagrinėjami šio kodekso nustatyta tvarka.

Padidinus skolos sumą, kurią viršijus leidžiama išieškoti iš paskutinio gyvenamojo būsto, ir užtikrinus, kad teismas sankcionuos kiekvieną atvejį, kai skolininkas netenka paskutinio gyvenamojo būsto, bus adekvačiai apsaugota konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečių teisė į būsto neliečiamumą, taip pat tarptautinių teisės aktų saugomos žmogaus teisės į gyvybę, asmens orumą, šeimos gyvenimo apsaugą.

  1. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:

Priėmus įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma.

  1. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:

Tiesioginės įtakos kriminogeninei padėčiai įstatymas neturės, tačiau padidintų visuomenės saugumą plačiąja prasme, nes padėtų geriau apsaugoti esminius, gyvybiškai svarbius skurstančių šeimų, kuriose auga ir mažamečiai vaikai, interesus.

  1. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:

Verslo sąlygoms ir plėtrai įstatymo įgyvendinimas įtakos neturės.

(…)

  1. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus:

Įstatymo projektas ne tik neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, bet ir sudaro sąlygas apginti šiuo metu pažeidžiamas žmogaus teises.

  1. jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys:

Įstatymo įgyvendinimui lydimųjų aktų nereikės.

  1. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai):

Įstatymo nuostatoms įgyvendinti papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės.

  1. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:

Projekto rengimo metu kreiptasi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką Rimvydą Norkų ir teisingumo ministrę Mildą Vainiutę, prašant pateikti vertinimą, ar dabartinis reglamentavimas pakankamai užtikrina skolininko interesų apsaugą, kai išieškojimas nukreipiamas į paskutinį gyvenamąjį būstą, ir patarti, kaip jį siūlytų keisti. Projekto rengėjai klausė: ar būtų tikslinga keisti skolos, dėl kurios galima nukreipti išieškojimą į paskutinį būstą, kuriame gyvena skolininkas, dydį, o jei taip – kaip būtų tikslinga jį nustatyti? Ar būtų tikslinga susieti šį dydį su būsto verte (pvz., leidžiant nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą tik tuo atveju, jei išieškoma skola viršija 1/3 būsto vertės)? Ar būtų tikslinga, ir kaip, keisti LR CPK 663 str. 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, per kurį negalint išieškoti skolos iš pajamų leidžiama nukreipti išieškojimą į turtą? Ar būtų tikslinga šį terminą susieiti su skolos dydžiu (didesnei skolai nustatant ilgesnį terminą)? Ar būtų tikslinga numatyti, kad išvaržius paskutinį gyvenamąjį būstą, asmeniui būtų suteiktas socialinis būstas arba jis įgytų teisę gyventi išvaržytame būste nuomos pagrindais, mokėdamas mokestį pagal savivaldybės patvirtintus socialinio būsto nuomos įkainius? Ar būtų tikslinga keisti reglamentavimą taip, kad tokiais atvejais būstai būtų ne išvaržomi, bet juos perimtų valstybė, tapdama būsto bendrasavininke ir tokiu būdu papildydama socialinio būsto fondą, o skolininkas galėtų toliau gyventi šiame būste, nuomodamas jį kaip socialinį būstą?

Atsakydamas į šiuos klausimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas R. Norkus 2016 m. gruodžio 20 d. rašte nurodė: „Dėl įstatymų tobulinimo iniciatyvos, visiškai sutinkame, kad teisė į būstą yra labai svarbi, kad ji turi būti garantuota socialiai remtiniems asmenims kiekvienoje valstybėje, kuri pripažįsta savo socialinį pobūdį. Todėl, iš tiesų, būtų labai svarbu pasitikslinti, ar atsižvelgus į šiuo metu mūsų valstybėje susiklosčiusią socialinę situaciją, Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas, per kurį pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jei skolininkas pateikia antstoliui įrodymų, kad išieškoti galima iš jo pajamų, atitinka šią situaciją, yra realistinis ir ar neturėtų būti ilginamas. Vykstantys socialiniai procesai taip pat skatintų siekti, kad ir Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybės išieškoti iš skolininko būsto sąlyga – išieškomos sumos dydis – būtų kuo adekvačiau susieta su esančiais mūsų visuomenės gyvenimo lygio standartais, be kita ko, sprendžiant ir tai, ar 2300 eurų suma visais atvejais galėtų būti vertinama kaip teisinga ir pagrįsta atskaitos riba, suteikiant teisę nukreipti išieškojimą į būstą. Tačiau bet kuriuo atveju, sprendžiant dėl naujo reglamentavimo, svarbiausiu klausimu liktų skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros principo užtikrinimas, aiškinantis, ar būtų proporcinga atitinkamai didinti skolininko garantijas užsitęsusiame išieškojimo procese, kaip tai derėtų su kitos šalies interesais, ar esminiai nepažeistų kitų socialiai remtinų visuomenės grupių interesų, pvz., teisės į socialinį būstą, kt. Iš esmės palaikydami Jūsų siūlymą dėl socialinio būsto suteikimo, kai skolos išieškojimas nukreipiamas į skolininko būstą, vis tik manome, kad šis siūlymas pirmiausia reikalautų įvertinti, kaip tai atitiktų valstybės galimybes.“

Teisingumo ministrė M. Vainiutė į pateiktus klausimus konkrečiai neatsakė, nepakomentavo, ar būtų tikslinga keisti 663 straipsnio 3 dalyje nustatyta sumą ir 1 dalyje nustatytą terminą, tačiau apžvelgė dabartinį teisinį reglamentavimą ir nurodė, jog „manytina, kad teisinis reguliavimas nagrinėjamu aspektu pakankamas. Individualiu atveju kilusį teisinį ginčą, įvertinęs visas faktines aplinkybes, kompetentingas spręsti teismas“.

  1. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc:

Išieškojimas iš būsto, skurdas.

  1. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:

Nėra.

Teikia

Seimo narys Naglis Puteikis

Dėl absoliutaus skurdo ribos ir asmens poreikių vertinimu pagrįstos socialinės apsaugos sistemos

Gilų skurdą kenčiantys žmonės, kurių pensijų ar algų dydis neužtikrina net išgyvenimo minimumo ir kurie nesulaukia būtinos pagalbos – ilgalaikio valdžios abejingumo pasekmė. Kad būtų priimti daugybei skurstančiųjų gyvybiškai svarbūs sprendimai, reikalinga politinė valia.  Todėl Naglis Puteikis pakvietė naująjį socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį bei savo kolegas Seime pareikšti politinę valią netęsti senosios politikos, tapusios pasityčiojimu iš skurstančiųjų, ir suformuoti gaires naujos, kuri adekvačiai reaguos į skurdo problemas.

*******

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui

Lietuvos Respublikos Seimo valdybai

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos nariams Lietuvos Respublikos Seime

2017 m. sausio 4 d.

DĖL ABSOLIUTAUS SKURDO RIBOS NUSTATYMO IR ASMENS POREIKIŲ VERTINIMU PAGRĮSTOS SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOS

Į mane, kaip turbūt ir į Jus, prašydami pagalbos nuolat kreipiasi gilų skurdą kenčiantys žmonės, kurių dauguma yra ne asocialūs asmenys, bet eiliniai Lietuvos Respublikos piliečiai, gaunantys neadekvačiai mažas, išgyvenimo minimumo neužtikrinančias pensijas ar algas – ypač prasta neįgaliųjų, pensininkų ir vaikus auginančių šeimų padėtis, ypač tais atvejais, kai iš jų pajamų vykdomas skolų išieškojimas. Žmonės, kurie dėl amžiaus ar sveikatos būklės neturi net teorinės galimybės patys užsidirbti lėšų, reikalingų bent minimaliam išgyvenimui, yra palikti baisioje neviltyje. Paminėsiu kelis konkrečius atvejus. Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose už minimalią algą dirbusios, o dabar neįgalios ir nedarbingos šiaulietės Auksės Červinskienės ir jos taip pat neįgalios paauglės dukters pajamos „ant popieriaus“ vos didesnės nei 300 Eur – 149,87 Eur dydžio netekto darbingumo pensija, 112 Eur mergaitės šalpos pensija ir 43 Eur alimentų – bet jos negauna nė tiek, nes antstoliai vykdo skolų išieškojimą. Neįgalios motina su dukra gyvena baimėje, kad gali atsidurti gatvėje, nes teismas patenkino Šiaulių miesto savivaldybės ieškinį ir leido dėl skolos už nuomą iškeldinti jas iš savivaldybės buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Vienišos neįgalios kaunietės Ritos Jūratės Stadulienės pajamos – nė 100 eurų nesiekianti šalpos pensija neįgaliajam – yra tokios mažos, kad jų neužtenka net sumokėti Kauno m. savivaldybei už buto nuomą ir padengti nuomos įsiskolinimą, todėl nebelieka pinigų nei maistui, nei vaistams, nei mokesčiams už šildymą, vandenį ar elektrą. Neįgalūs klaipėdiečiai 72 metų Antanas Vasiliauskas ir 62 metų jo žmona Vijolė gyvena iš  invalidumo/netekto darbingumo pensijų, kurių bendra suma 2016-ųjų pabaigoje buvo 271,99 Eur. Vilnietė Danutė Anglickienė, kuriai šių metų gegužę sueis 80 metų, neįstengdama išgyventi iš 235,65 Eur dydžio senatvės pensijos, 2016-iais uždarbiavo Vokietijoje slaugydama Alzheimeriu sergančią senutę. Nors jos pensijos neužtenka pragyvenimui, dar neseniai iš jos buvo vykdomas ir skolos išieškojimas.

Šie ir daugybė kitų žmonių gyvena kritiniame skurde, nes jų pajamų dydis neužtikrina net minimalaus esminių, gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimo, o dabartinė socialinės apsaugos sistema nėra įgali jiems padėti.

Tokia padėtis – ilgalaikio valdžios abejingumo pasekmė. Per pastaruosius porą metų ne kartą kreipiausi į buvusius socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę bei premjerą Algirdą Butkevičių, prašydamas kuo skubiau ieškoti būdų, kaip palengvinti kritinį skurdą kenčiančių žmonių padėtį ir pertvarkyti socialinės apsaugos sistemą, kuri virto pasityčiojimu iš skurstančiųjų. Vienas iš iškalbingų faktų – tai, kad „valstybės remiamų pajamų“ dydis, nuo kurio priklauso paramos teikimas, nesikeitė (neskaitant perskaičiavimo į eurus) nuo 2008 metų ir yra tik 102 Eur. Taip valstybė tarsi deklaruoja, kad už šią sumą įmanoma patenkinti minimalius poreikius. Tokios melu pagrįstos sistemos rezultatas – daugybė žmonių skursta, neturėdami lėšų patenkinti svarbiausius gyvybinius ir socialinius poreikius, bet negauna būtinos paramos. 2016 m. pavasarį Europos Komisijos paskelbtoje darbinėje ataskaitoje Lietuvos minimalios socialinės apsaugos sistema įvertinta kaip viena prasčiausių Europos Sąjungoje (http://lietuvos.link/europos-komisija-apie-lietuva-mokesciai-mazai-uzdirbantiems-dideli-minimali-socialine-apsauga-viena-prasciausiu/). Deja, ankstesnei vyriausybei šios problemos neatrodė svarbios, sulaukiau tik formalaus atsirašymo.

Esu įsitikinęs, kad spręsti skurdo problemą bus įmanoma tik tada, kai socialinės apsaugos sistema bus pagrįsta ne tokiomis fikcijomis, kaip 102 Eur dydžio „valstybės remiamos pajamos“, bet asmens poreikių ir ekonominių realijų vertinimu. Vienas iš žingsnių siekiant šio tikslo – nustatyti absoliutaus skurdo ribą, t. y., kokia pinigų suma būtina, kad konkrečioje vietovėje gyvenantis žmogus galėtų patenkinti socialiai priimtiną poreikių minimumą, ir susieti su šia riba socialinės apsaugos išmokų dydžius bei socialinės paramos teikimą, o taip pat išgyvenimui būtinų pajamų apsaugą skolų išieškojimo atvejais. 2016 metais Lietuvos Carito užsakymu atliktame Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkų dr. Rasos Zabarauskaitės (Miežienės) ir dr. Boguslavo Gruževskio tyrime konstatuota, kad šiuo metu naudojama santykinio skurdo skaičiavimo metodika neleidžia tinkamai įvertinti skurdo Lietuvoje ir kitose neturtingose šalyse – gaunamas sumažintas skurstančiųjų skaičius ir nėra aišku, ar suma, kuri įvardijama kaip skurdo rizikos riba, yra pakankama patenkinti būtiniausius asmens poreikius – todėl būtų tikslinga nustatinėti ir absoliutaus skurdo ribą (http://www.caritas.lt/ckfinder/userfiles/files/Caritas_internetui2%284%29.pdf). Manau, kad šis žingsnis artintų mus prie gerųjų socialiai atsakingos europietiškos politikos pavyzdžių – tokių, kaip Jungtinės Karalystės, kur pragyvenimo minimumą Londono regione kasmet apskaičiuoja ir viešai skelbia Didžiojo Londono regiono valdžia, o likusioje šalies dalyje šį dydį nustato ir skelbia Loughborough universiteto Socialinės politikos tyrimų centras (žr.: https://www.london.gov.uk/what-we-do/business-and-economy/business-and-economy-publications/fairer-london-2015-living-wagehttp://www.lboro.ac.uk/research/crsp/mis/thelivingwage/;http://lietuvos.link/musu-isgyvenimo-eksperimentai-ir-britu-savigarba/).

Skurdo ir socialinės atskirties mažinimas yra įvardytas kaip vienas iš svarbiausių šios vyriausybės prioritetų, todėl kviesčiau pareikšti politinę valią netęsti senosios, nieko bendro su realybe neturinčiomis fikcijomis pagrįstos socialinės apsaugos politikos ir sudaryti darbo grupę, kuri pasitelkusi patirtį šioje srityje turinčias visuomenines organizacijas ir ekspertus suformuotų gaires naujos politikos, gebančios adekvačiai reaguoti į skurdo problemas. Prašyčiau šiai darbo grupei pavesti apsvarstyti ir pasiūlymą teisės aktuose, reglamentuojančiuose socialinės apsaugos išmokų dydžius bei asmenų teisę į socialinę paramą (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatyme, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme ir kt.) įtvirtinti absoliutaus skurdo ribos sąvoką bei šios ribos nustatymo tvarką ir susieti su šia riba socialinės apsaugos išmokų dydžius bei asmenų teisę į socialinę paramą, o jei būtų pasiekta sutarimo, kad tokie pakeitimai tikslingi – parengti atitinkamus teisės aktų projektus.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

 

 

Mažiausios pensijos didės mažiausiai, didžiausios – daugiausiai. Gal galima kitaip?

Nuo 2017-ųjų pradžios mažiausios pensijos padidės dukart mažiau, nei didžiausios, kurių gavėjų dalis gauna ir nemenkas valstybines pensijas – specialistų pateikti duomenys rodo, kad turime dar vieną socialiai neteisingą sprendimą, dėl kurio kritiniame skurde gyvenančių garbaus amžiaus žmonių padėtis beveik nepalengvės.

Todėl Naglis Puteikis kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakciją Seime, prašydamas kritiškai išanalizuoti dabartinę pensijų sistemą ir surasti sprendimus, kaip padidinti mažiausias pensijas ir pakeisti padėtį tų, kurie patiria giliausią skurdą.

*******

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos nariams Lietuvos Respublikos Seime

2016 m. gruodžio 23 d.

DĖL BŪTINYBĖS APGINTI MAŽIAUSIAS PENSIJAS GAUNANČIŲ ŽMONIŲ GYVYBINIUS INTERESUS

Į mane raštu ir žodžiu kreipėsi pensininkai, nusivylę, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. didinant pensijas daugiausiai padidės didžiausios pensijos, tuo metu mažiausios pensijos padidės ženkliai mažiau, todėl beveik nepalengvės kritinė padėtis giliausiame skurde gyvenančių garbaus amžiaus žmonių, kurių pajamų nepakanka net minimaliam esminių, gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimui.

Iš informacijos, kurią mano prašymu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Statistikos analizės ir prognozės skyriaus vedėja Laima Stragauskienė, matyti, kad mažiausios, iki 200 Eur dydžio, pensijos, kurias gauna 81 717 žmonių arba 15,56 proc. senatvės pensijų gavėjų, nuo 2017 m. pradžios padidės vidutiniškai 13,04 Eur, 200-225 Eur dydžio pensijos (88 288 žmonės, 16,82 proc.) – 15,03 Eur, 225-250 Eur dydžio pensijos (86,413 žmonių, 16,46 proc.) – 16,79 Eur, 250-275 Eur dydžio pensijos (73 937 žmonės, 14,08 proc.) – 18,53 Eur, 275-300 Eur dyžio pensijos (59 226 žmonės, 11,28 proc.) – 20,27 Eur, 300-350 Eur dydžio pensijos (74 430 žmonių, 14,18 proc.) – 22,73 Eur, o didesnės nei 350 Eur pensijos (61 023 žmonės, 11,62 proc.) – 29,89 Eur. Taigi, mažiausios pensijos padidės daugiau nei dukart mažiau, nei didžiausios. Socialinį tokio padidinimo neteisingumą dar padidina ir tai, kad dalis didžiausias pensijas gaunančiųjų tuo pat metu gauna ir nemažas valstybines pensijas (pvz., teisėjų valstybinės pensijos dydis yra 907,91 Eur).

Nors absoliutaus skurdo riba Lietuvoje nėra nustatoma ir neturime oficialių duomenų, kokia pinigų suma būtina, kad konkrečioje vietovėje gyvenantis žmogus galėtų patenkinti socialiai priimtiną poreikių minimumą, tačiau ir be to kiekvienam nuo tikrovės neatitrūkusiam Lietuvos piliečiui yra pakankamai akivaizdu, kad mažiausių pensijų dydžiai neužtikrina net minimalaus išgyvenimo. Manau, kad toks šių pensijų dydis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių saugomas žmogaus teises į gyvybę ir asmens orumą, todėl priimant sprendimus dėl pensijų padidinimo pirmiausia būtina palengvinti iš tiesų kritinę padėtį tų žmonių, kurie patiria giliausią skurdą ir atskirtį.

Todėl kviesčiau sudaryti darbo grupę, kuri kritiškai išanalizuotų dabartinę pensijų sistemą, įvertintų duomenis apie kelias pensijas (pvz., senatvės ir valstybinę) gaunančius žmones ir surastų sprendimus, leidžiančius padidinti mažiausias pensijas.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

Dėl minimaliam pragyvenimui būtinų lėšų apsaugos

Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į Seimo valdybą, naujuosius socialinės apsaugos ir teisingumo ministrus, prašydamas bendromis jėgomis kuo greičiau spręsti dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių gyvybiškai svarbią problemą, kurios nenorėjo spręsti ankstesnės kadencijos valdantieji.

*******

Lietuvos Respublikos Seimo valdybai

Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui

Teisingumo ministrei Mildai Vainiutei

 

2016 m. gruodžio 16 d.

DĖL MINIMALIAM PRAGYVENIMUI BŪTINŲ LĖŠŲ APSAUGOS

 Kreipiuosi į Jus, prašydamas bendromis jėgomis kuo greičiau pradėti spręsti problemą, tiesiogine prasme gyvybiškai svarbią dešimtims tūkstančių kritinėje padėtyje atsidūrusių Lietuvos piliečių, kurie dėl ydingo teisinio reglamentavimo, nepakankamai užtikrinančio skolininkų interesų ir žmogaus teisių apsaugą, vykdant skolų išieškojimą yra paliekami be lėšų, būtinų esminių, gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimui.

Šiuo metu vyrauja praktika, kai vykdydami išieškojimą iš asmens pajamų – darbo užmokesčio, pensijų (tarp jų ir neįgaliųjų gaunamų netekto darbingumo pensijų) bei kitų periodinių pajamų – antstoliai nepalieka „skolininkui“ lėšų net minimaliam pragyvenimui. Išieškojimas vykdomas iš bet kokio dydžio pajamų – net ir tokių, kurios savaime per mažos, nepakankamos net gyvybinių poreikių patenkinimui, net ir tada, kai tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Į mane kaip Seimo narį nuolat kreipiasi žmonės, iš kurių senatvės ar neįgalumo pensijų vykdant išieškojimą pragyvenimui paliekamos nykstamai mažos sumos, kartais nesiekiančios nė 100 Eur. Dažniausiai tokie žmonės dėl objektyvių priežasčių – garbaus amžiaus ar ligos – nėra pajėgūs susirasti kito pajamų šaltinio, todėl gyvena pusbadžiu, ilgalaikio streso būsenoje, negalėdami tinkamai apšildyti būsto, nusipirkti būtinų vaistų, nuvykti pas gydytoją, jau nekalbant apie kultūrinių poreikių patenkinimą.

Išgyvenimui akivaizdžiai nepakankamos sumos paliekamos taip pat ir tuo atveju, kai vykdomas išieškojimas iš Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dydžio neviršijančio darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų. Jei MMA dydžio pajamas gaunantis asmuo gyvena vienas, iš jų pagal CPK 736 straipsnyje nustatytą reglamentavimą išskaičiuojant 50 proc., pragyvenimui lieka 190 Eur.

Absoliutaus skurdo riba Lietuvoje nėra nustatoma, tačiau Lietuvos statistikos departamentas, periodiškai atlikdamas gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą, nustato ir skelbia duomenis, kokia mažiausia pinigų suma reikalinga įprastiniams poreikiams patenkinti: 2014 m. 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose ji buvo 319 Eur per mėnesį, kituose miestuose – 289 Eur, kaime – 260 Eur, vienam gyvenančiam asmeniui – 395 Eur, vieną vaiką auginančiam žmogui – 289 Eur. Lyginant su šiais duomenimis, akivaizdu, kad skolininkams paliekamos sumos neužtikrina įprastinių poreikių patenkinimo.

Tokia padėtis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, taip pat tarptautinių teisės aktų saugomas žmogaus teises į gyvybę ir asmens orumą.

Esu įsitikinęs, kad aukščiau aprašytą praktiką draudžia Lietuvos Respublikos civilinis proceso kodeksas, kurio 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apribojimas, kad vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA). Kokia yra šio apribojimo prasmė ir taikymo ribos, išaiškino Vilniaus apygardos teismas 2015-01-27 nutartyje civilinėje byloje 2S-730-656/2015: teismas nurodė, kad šis apribojimas taikomas bet kokioms lėšoms, neviršijančioms MMA dydžio (išskyrus lėšas, į kurias išieškojimo apskritai negalima nukreipti), kaip nepagrįstus atmetė argumentus, esą jis taikomas tik grynųjų pinigų sumai arba tik sumoms, išieškomoms iš darbo užmokesčio ar jam prilygintų lėšų, bei pažymėjo, kad šiuo apribojimu „siekiama apsaugoti skolininko interesus ir užtikrinti minimalius, būtiniausius asmens kasdieninius poreikius. Todėl šis ribojimas galimas bet kokioms lėšoms, išskyrus CPK 739 straipsnyje nurodytas sumas, į kurias apskritai negalima nukreipti išieškojimo. Tačiau šis išieškojimo ribojimas galimas tik vienoms pajamoms.“.

Toks CPK 668 straipsnio 1 dalies nuostatos išaiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą, kad CPK 668 straipsnyje įtvirtintu apribojimu įstatymų leidėjas, siekdamas įgyvendinti konstitucinius proporcingumo, teisingumo ir socialinės darnos principus, nustatė absoliučią neliečiamybę tai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, todėl iš jos negali būti išieškoma, net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta: „Įstatymų leidėjas, detalizuodamas konstitucinį nuosavybės teisių apsaugos ir subjektų lygiateisiškumo principus, CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimo iš skolininko turto tvarką, nustato skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą: skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai; kartu yra saugomi ir ginami kreditoriaus, sąžiningai įvykdžiusio savo prievoles, interesai. Kita vertus, įgyvendinant kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus (proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos) vykdymo procese tam tikrai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, yra nustatyta absoliuti neliečiamybė, todėl iš jos negali būti išieškoma (CPK 668 straipsnis), net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta.“ (pabraukta mano, biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 28).

Vis dėlto pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo kitokią, kardinaliai priešingą teismų praktiką, įtvirtindamas nuostatą, kurią palaikė dauguma antstolių bei ankstesnių vyriausybių Socialinės apsaugos ir darbo bei Teisingumo ministerijos: jog CPK 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apribojimas taikomas tik vykdant išieškojimą iš turto, tačiau neturįs būti taikomas vykdant išieškojimą iš pajamų, kurį reglamentuoja CPK 733–743 straipsnių normos.

Rezultatas – daugybė absoliutų skurdą ir neviltį kenčiančių žmonių, kurių teisės į gyvybę ir asmens orumą ciniškai pažeidžiamos.

Akivaizdu, kad šią padėtį būtina kuo skubiau keisti, įstatyme įtvirtinant draudimą nukreipti išieškojimą į asmens išgyvenimui būtiną pajamų dalį. Kokiu konkrečiu būdu tikslingiausia tai padaryti – diskusijos klausimas. Pvz., vienas iš svarstytinų problemos sprendimo būdų  – CPK 739 straipsnį papildyti nuostata, kad negalima išieškoti iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Lietuvos statistikos departamento skelbiamos mažiausios pinigų sumos, reikalingos įprastiniams poreikiams patenkinti, jei tai yra vienintelės asmens pajamos (tokį pasiūlymą įstatymo projektui teikiau praėjusioje Seimo kadencijoje). Pajamų dalį, kuriai taikoma absoliuti neliečiamybė, būtų galima nustatyti ir susiejant ją su absoliutaus skurdo riba, įtvirtinant teisės aktuose šios ribos sąvoką bei jos nustatymo tvarką.

Kad ir koks sprendimo būdas būtų pasirinktas, svarbiausia – užtikrinti šiuo metu pažeidžiamų žmogaus teisių apsaugą. Būdamas įsitikinęs, kad Jums šis tikslas yra taip pat svarbus kaip ir man, prašyčiau laikyti aukščiau išdėstytos problemos sprendimą prioritetiniu klausimu ir sudaryti bendrą darbo grupę tam būtinų įstatymų projektų parengimui.

 Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

 

 

Dėl skolininko interesų apsaugos, nukreipiant išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą

„Jei dabartinis teisinis reguliavimas iš tiesų leidžia žmogų su šeima ir mažamečiu vaiku išmesti į gatvę dėl skolos, kuri, tikėtina, būtų grąžinta per trejus metus, tai tokį teisinį reguliavimą, mano įsitikinimu, reikia kuo skubiau keisti, nes akivaizdu, kad pinigai ir teisė į gyvybę yra visiškai nelygiaverčiai teisiniai gėriai“, – rašo Seimo narys Naglis Puteikis kreipimesi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Teisingumo ministeriją, prašydamas patarimo, kaip būtų tikslingiausia keisti teisės aktus, kad vykdant išieškojimą nebūtų pažeidžiamos tokios pamatinės žmogaus teisės, kaip teisės į gyvybę, asmens orumą, šeimos gyvenimo apsaugą ir būsto neliečiamumą. Žemiau skelbiame nuasmenintą kreipimąsi.

*******

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

2016 m. lapkričio 30 d.

DĖL SKOLININKO INTERESŲ APSAUGOS, NUKREIPIANT IŠIEŠKOJIMĄ Į PASKUTINĮ GYVENAMĄJĮ BŪSTĄ

Į mane kreipėsi klaipėdietis XY (a. k. XXXX; tel. nr. XXXX), nurodęs, kad vykdydamas išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. XXXX antstolis Albinas Zenkevičius neproporcingais, pertekliniais veiksmais pažeidė esminius, gyvybiškai svarbius jo interesus: nukreipęs išieškojimą į darbo užmokestį ir pensiją, po metų išvaržė vienintelį gyvenamąjį būstą, taip paversdamas benamiais visą jo šeimą, įskaitant mažametį anūką, nors vykdant išieškojimą iš pajamų per metus buvo grąžinta daugiau nei trečdalis (36 procentai) skolos, tad buvo galima pagrįstai tikėtis, kad mažiau nei per trejus metus ši skola bus visiškai grąžinta.

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad vykdomoji byla Nr. XXXX buvo pradėta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-20 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. XXXX, kurioje 2014-11-07 Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą priteisti iš ieškovo 6661,26 Eur (23000 Lt) skolos, 1199,03 Eur (4140 Lt) delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Bendra skolos suma sudarė 8527,86 Eur.

2015-06-18 patvarkymu antstolis nukreipė išieškojimą į XY pajamas, mokamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, o 2015-08-28 patvarkymu – į jo darbo užmokestį.

Dokumentai rodo, kad per metus nuo 2015-07 vykdant išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. XXXX iš XY pajamų buvo padengta apie 3088,2 Eur, t. y. apie 36,21 proc. skolos: iš XY atlyginimo, kurį jis uždirba XXXX bendrovėje „XXXX“, nuo 2015-09 iki 2016-10 darbovietė išskaitė 2548,95 Eur (žr. XXXX 2016-11-02 pažymą), o iš jo senatvės pensijos nuo 2015-07 iki 2016-07 buvo išskaityta ir pervesta antstoliui A. Zenkevičiui 539,25 Eur (žr. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-08-17 pažymą Nr. XXXX). Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ir toliau vykdant išieškojimą iš XY pajamų likusi skolos dalis būtų buvusi padengta mažiau nei per trejus metus.

Nepaisant to, antstolį A. Zenkevičių pavadavusi antstolė Viktorija Vėliuvienė priėmė 2015-11-23 patvarkymą, kuriame nurodė, kad skolininkas skolos nepadengė, todėl tikslinga išvaržyti jam priklausantį areštuotą butą, esantį XXXX g. X-X, Klaipėdoje. Kadangi šis butas buvo vienintelis XY, jo žmonos ir dukters su mažamečiu anūku gyvenamasis būstas (duomenis apie asmenis, kurių gyvenamoji vieta deklaruota šiame bute, žr. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus gyvenamosios vietos deklaravimo poskyrio 2015-08-18 pažymoje Nr. XXXX, jį pardavus iš varžytinių (turto pardavimo aktas surašytas 2016-10-11) visi jie tapo benamiais.

XY teikė skundus dėl antstolio patvarkymo parduoti butą iš varžytinių, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės ir apygardos teismai jų netenkino, nurodydami, kad antstolio veiksmai nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų.

Aukščiau pateiktos aplinkybės verčia abejoti, ar toks išieškojimo procesas, nors ir būdamas formaliai teisėtas, yra teisingas ir nepažeidžia tokių pamatinių žmogaus teisių, kaip teisės į gyvybę, asmens orumą, šeimos gyvenimo apsaugą ir būsto neliečiamumą, kurias gina Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tarptautiniai teisės aktai, prie kurių mūsų valstybė yra prisijungusi. Jei dabartinis teisinis reguliavimas iš tiesų leidžia žmogų su šeima ir mažamečiu vaiku išmesti į gatvę dėl skolos, kuri, tikėtina, būtų grąžinta per trejus metus, tai tokį teisinį reguliavimą, mano įsitikinimu, reikia kuo skubiau keisti, nes akivaizdu, kad pinigai ir teisė į gyvybę yra visiškai nelygiaverčiai teisiniai gėriai.

Todėl prašyčiau Jūsų pateikti vertinimą, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos, ypač tos, kurios suteikia teisę išvaržyti paskutinį gyvenamąjį būstą esant dviejų tūkstančių trisdešimties eurų dydžio skolai (LR CPK 663 str. 3 dalis) ir nesant duomenų, kad ši skola gali būti grąžinta per šešis mėnesius (LR CPK 663 str. 1 dalis), neprasilenkia su protingumo ir proporcingumo principais, sudarydamos sąlygas pažeisti gyvybiškai svarbius skolininko interesus bei teises išvaržant paskutinį gyvenamąjį būstą dėl palyginti nedidelės skolos, kuri gali būti sėkmingai grąžinta per kelerius metus, ir neprieštarauja viešajam interesui, nes benamiu tapęs skolininkas kaip socialiai pažeidžiamas asmuo įgyja teisę pretenduoti į socialines paslaugas (pvz., gauti socialinį būstą), apmokamas viešosiomis lėšomis.

Jei pritartumėte, kad dabartinis reglamentavimas nepakankamai užtikrina skolininko interesų apsaugą, kai išieškojimas nukreipiamas į paskutinį gyvenamąjį būstą, prašyčiau patarti, kaip jį siūlytumėte keisti. Ar būtų tikslinga keisti skolos, dėl kurios galima nukreipti išieškojimą į paskutinį būstą, kuriame gyvena skolininkas, dydį? Jei taip – kaip jį siūlytumėte nustatyti? Ar būtų tikslinga susieti šį dydį su būsto verte (pvz., leidžiant nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą tik tuo atveju, jei išieškoma skola viršija 1/3 būsto vertės)? Ar būtų tikslinga, ir kaip, keisti LR CPK 663 str. 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, per kurį negalint išieškoti skolos iš pajamų leidžiama nukreipti išieškojimą į turtą? Ar būtų tikslinga šį terminą susieiti su skolos dydžiu (didesnei skolai nustatant ilgesnį terminą)? Ar būtų tikslinga numatyti, kad išvaržius paskutinį gyvenamąjį būstą, asmeniui būtų suteiktas socialinis būstas arba jis įgytų teisę gyventi išvaržytame būste nuomos pagrindais, mokėdamas mokestį pagal savivaldybės patvirtintus socialinio būsto nuomos įkainius? Ar būtų tikslinga keisti reglamentavimą taip, kad tokiais atvejais būstai būtų ne išvaržomi, bet juos perimtų valstybė, tapdama būsto bendrasavininke ir tokiu būdu papildydama socialinio būsto fondą, o skolininkas galėtų toliau gyventi šiame būste, nuomodamas jį kaip socialinį būstą?

Taip pat būčiau dėkingas, jei įvertinę mano pateiktą ir Jums prieinamą medžiagą patartumėte, kaip būtų galima užtikrinti ne formalų, bet realų teisingumą XY ir jo šeimos atžvilgiu, ištaisant žalą, kurią padarė galimai neproporcingi, su žmogaus teisėmis nesuderinami išieškojimo veiksmai.

PRIDEDAMA:

  1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-08-17 pažyma Nr. XXXX kopija;
  2. XXXX 2016-11-02 pažyma, kopija;
  3. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus Gyvenamosios vietos deklaravimo poskyrio 2015-08-18 pažyma Nr. XXXX, kopija.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

Į gatvę – už mįslingą skolą

Dienraštis „Klaipėda“ paskelbė žurnalistės Daivos Janauskaitės straipsnį, kuriame aprašyta nemažam būriui klaipėdiečių skaudi istorija: jau kelerius metus kalbama apie uostamiestyje nebaudžiamai veikiančias lupikautojas, iš kurių susigundę paimti paskolas neatsargūs žmonės lieka be paskutinių marškinių. Antanas Tumasonis, kurio paskutinis būstas neseniai parduotas iš varžytinių – vienas iš Naglio Puteikio pagalbos paprašiusių žmonių. 2016 m. pavasarį gavusi N. Puteikio prašymą, prokuratūra išsiaiškino, kad ta pati moteris suteikė paskolas dar mažiausiai 7 žmonėms, pradėtas ir šiuo metu vykdomas ikiteisminis tyrimas.

*******

Į gatvę – už mįslingą skolą

Daiva Janauskaitė

Klaipėdietis Antanas Tumasonis sulaukė raginimo išsikelti iš savo namų ir atlaisvinti butą naujam būsto savininkui. Tokia yra dabartinė situacija žmogaus, kuris kelerius metus bando įrodyti, jog esą susidūrė su lupikautoja. Jo kova tapo žūtbūtinė ir pasiekė aukščiausius Lietuvos valdžios sluoksnius.

Mokėjo dukart?

Dienraštis „Klaipėda“ ne kartą rašė apie uostamiestyje veikiančias moteris, už procentus skolinančias dideles pinigų sumas.

Didžiausia šių skolininkų klaida ta, kad jie neturi arba prarado įrodymus, jog skolą mokėjo. Todėl dabar teigiama, kad skolintojos per teismus išsireikalauja skolos ir palūkanų antrą kartą.

Vienas tokių yra 64-erių A.Tumasonis. 2008 m. jis pasidavė žmonos raginimui pasiskolinti 19 tūkst. litų buto remontui.

Tąkart klaipėdietis nesunkiai susirado nekilnojamojo turto agentūroje nuolat sėdinčią moterį, kurios verslas – skolinti pinigus.

„Kadangi oficialiai palūkanų įforminti skolos sutartyje negalima, buvo parašyta, kad skolinuosi 23 tūkstančius litų. Tūkstantį sumokėjau notarei, pats gavau 19 tūkst. Tuo metu džiaugiausi gavęs pinigų ir neįžvelgiau klastos. Šešerius metus mokėjau po 300 litų per mėnesį, bet nė karto iš skolintojos nepaprašiau parašo apie grąžintus pinigus. Kai iki galutinio atsiskaitymo buvo likę visai nedaug, prasidėjo teismai, iš manęs priteisė grąžinti visą pasiskolintą sumą ir delspinigius“, – pasakojo A.Tumasonis.

Galiausiai vyrui nepavyko įrodyti, kad išmokėjo didžiąją skolos dalį, jis buvo priverstas grąžinti visą pasiskolintą sumą ir priskaičiuotus delspinigius.

Būdamas dirbantis pensininkas A.Tumasonis nuo praėjusių metų rudens iki šių metų lapkričio į antstolio sąskaitą pervedė daugiau nei trečdalį priteistos sumos.

Nepaisant to, butas buvo parduotas varžytinėse, o lapkričio 20 dieną vyras sulaukė oficialaus raginimo iki mėnesio galo išsikelti.

Jei jis to nepadarysiąs pats, būsianti pradėta priverstinio iškeldinimo procedūra.

Pasitikėjo Seimo nariu

„Klaipėdoje“ skaičiau apie panašaus likimo moteris ir supratau, kad esu vienas iš daugybės į panašias pinkles patekusių žmonių. Nusprendžiau kreiptis į Seimo narį Naglį Puteikį. Kas gali būti aukščiau už įstatymo leidžiamąją valdžią? Juo labiau kad tai mūsiškis žmogus“, – A.Tumasonis aiškino, kodėl kreipėsi į Seimo narį.

Šiemet paskutinę vasario dieną N.Puteikis kreipėsi į Lietuvos šalies generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, išdėstė jam ne tik A.Tumasonio, bet ir kitos panašiai iš pinigų skolinimo lobstančios klaipėdietės pensininkės nuskriaustų žmonių istorijas.

Manydamas, kad viešasis interesas reikalauja nuodugniai ir sąžiningai ištirti visus galimo lupikavimo atvejus, Seimo narys tikėjosi, kad taip bus išsklaidytos abejonės dėl teisėsaugos neveiklumo ir užkardyta tokia veikla.

Todėl generalinio prokuroro paprašyta pradėti ikiteisminį tyrimą prieš A.Tumasonio nurodytą skolintoją dėl galimo jos sukčiavimo.

Prašyta išsiaiškinti, ar ši moteris nėra sudariusi daugiau paskolos sutarčių ir teismuose prisiteisusi skolų, o jei tokių būta, įvertinti jų teisėtumą.

Prašyta įvertinti prokuratūros ir tyrimą dėl kitos klaipėdietės skolintojos veiklos, priimtų sprendimų pagrįstumą.

Seimo narys prašė šiuos tyrimus pavesti atlikti Generalinės prokuratūros prokurorams, nes būta prielaidų, kad lupikautojos turi rėmėjų teisininkų bendruomenėje.

Tyrė ir Mokesčių inspekcija

Netrukus N.Puteikis buvo informuotas, kad jo laiškas persiųstas Klaipėdos apygardos prokuratūrai.

Reikalai šiek tiek pajudėjo. Miesto vyriausiasis prokuroras Simonas Minkevičius nurodė panaikinti savo pavaldinės, tyrusios pensinio amžiaus pinigų skolintojos veiklą, sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Dar viena prokurorė kelis mėnesius aiškinosi, kiek teisėta pagyvenusios moters veikla skolinant pinigus ir gaunant iš to pajamas.

Visi anksčiau įvairių instancijų narplioti atvejai iki pačios aukščiausios instancijos teismų sulaukė lupikautojai palankių sprendimų.

Šį kartą tirti anksčiau nesiaiškinti šios moters skolinimo faktai bei narpliotos visos naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Rudenį prokurorė dar kartą nusprendė, kad pinigus skolinusi pensininkė veikė teisėtai.

Ir šį kartą konstatuota, jog šios moters uolumas skolinant dešimtis ir šimtus tūkstančių litų bei išlupant skolą su didžiulėmis palūkanomis per teismus nebegali būti vertinama kaip neteisėta ūkinė veikla, juolab kad suėjo senaties terminas.

Besiskundusios moterys buvo pas mane atėjusios į priėmimą. Aš jomis patikėjau, bet ar patikėtų teismai?

„Besiskundusios moterys buvo pas mane atėjusios į priėmimą. Aš jomis patikėjau, bet ar patikėtų teismai? Juk ten žiūrima tik įrodymų. Kodėl toji skolintoja neturėtų laimėti? Juk yra paskolos sutartis arba vekselis. Didelis sutarčių skaičius fiksuotas bene 2007–2008 m., vėliau būdavo po vieną ar dvi paskolas per metus, tiesa, sumos buvo tikrai nemenkos. Kaltinimui neteisėta ūkine veikla jau suėjo senaties terminas“, – paaiškino vyriausiasis prokuroras.

Mokesčių inspekcija tyrė šios pensininkės finansinius reikalus.

Oficialiai deklaruota, kad ši klaipėdietė skolino už brangiai parduotą nekilnojamąjį turtą gautus pinigus.

Tad Mokesčių inspekcijai nepavyko aptikti, kad skolinami pinigai būtų gauti neteisėtu būdu. Nors šiokį tokį gyventojų pajamų mokestį pensininkė buvo priversta sumokėti.

Pripažino nukentėjusiuoju

Dėl A.Tumasonio kreditorės S.Minkevičius taip pat panaikino prokurorės nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Toks tyrimas buvo pradėtas, jį atlieka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT).

A.Tumasonis šiame tyrime pripažintas nukentėjusiuoju ir patyręs materialinę žalą.

Skolintoja įtarimų nesulaukė, bet ji buvo apklausta kaip specialioji liudytoja, o tai reiškia, kad bet kurią dieną jos statusas gali pasikeisti.

Tyrimą kontroliuojanti ir koordinuojanti Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Dalia Mackevičienė neatskleidė, kaip sekasi FNTT pareigūnams.

Yra žinoma, kad kitoms tarnyboms pavyko nustatyti, jog ši moteris per kelerius metus teisme bylinėjosi su dar septyniais asmenimis, kuriems skolino pinigus.

Ši aplinkybė galėtų patvirtinti įtarimus moterį besiverčiant neteisėta ūkine veikla, tačiau ikiteisminio tyrimo duomenys neatskleidžiami.

Prokurorė D.Mackevičienė teigė, jog tyrimas įpusėjo ir ji esanti nusiteikusi iki metų pabaigos apsispręsti dėl jo likimo.

Galimybės yra tik dvi: arba tyrimas bus nutrauktas, arba kreditorei bus pateikti įtarimai.

Jeigu pareigūnai įsitikintų, jog moteris pelnosi skolindama pinigus ar net kėsinosi į jų turtą ir darė tai neturėdama tam reikalingo leidimo, nemokėjo valstybei mokesčių, A.Tumasonio skola gerokai sumažėtų, nes jam nebereikėtų grąžinti priskaičiuotų palūkanų.

Teisininkas: yra vilties

Jeigu paaiškėtų, kad A.Tumasoniui pinigų paskolinusi moteris lupikavo, tai taptų pretekstu atnaujinti anksčiau šio vyro pralaimėtas bylas. Mat iš neteisėtos veiklos niekas negali gauti pajamų.

Dabar teisinių dalykų neišmanančiam žmogui padeda teisininkas Arvydas Ektis.

Teisininkas neslepia, kad kliento padėtis yra labai komplikuota, bet ne beviltiška.

Faktiškai žmogus jau yra praradęs vienintelį šeimos būstą, kuriame gyvena ne tik jis su žmona, bet ir jų dukra su mažamečiu vaiku.

Teisininko prašymu Klaipėdos miesto teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė, kad naujasis A.Tumasonio buto savininkas negali parduoti šio turto.

Viešajame registre yra draudžiantis tai daryti įrašas.

Be to, A.Ektis kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti turto pardavimo iš varžytinių aktą.

Parengtas ieškinys prieš valstybę dėl vienos teismo nutarties, kuria buvo leidžiama vykdyti varžytines, neatsižvelgiant, kad nebuvo atliktas turto vertinimas.

Kol teismo sprendimas dėl iškeldinimo nėra įsiteisėjęs, į tokius raginimus neverta reaguoti.

„Dabartinis įstatymas leidžia 2 030 eurų skolą išieškoti parduodant paskutinę žmogaus gyvenamąją vietą. Prašysime Klaipėdos miesto apylinkės teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar esant tokiai nedidelei sumai galima parduoti paskutinį šeimos būstą, ar ši nuostata neprieštarauja teisinės valstybės principui, ar tai nėra teisės į nuosavybę pažeidimas. Mūsų įsitikinimu, tai yra pernelyg žema riba, tokiu atveju atveriama galimybė veikti visokiems spekuliantams, kurie tik ir tyko pasipelnyti. Turėtų būti vertinamas ir skolos atidavimo greitis, – aiškino teisininkas. – O ir tas raštas, kuriuo žmogus raginamas išsikelti, yra savavališkas. Niekas, išskyrus teismą, neturi teisės spręsti iškeldinimo klausimą. Kol teismo sprendimas dėl iškeldinimo nėra įsiteisėjęs, į tokius raginimus neverta reaguoti.“

Ar uostamiesčio teismas ryšis kreiptis į Konstitucinį Teismą, parodys laikas. Tai priklausys nuo bylą nagrinėjančio teisėjo požiūrio.

A.Ektis gynė ne vieno nuo lupikautojų nukentėjusio asmens interesus.

Į teisininkus žmonės ryžtasi kreiptis tik tada, kai pralaimi visų instancijų teismuose.

Ši ir kitos panašios istorijos byloja, kad kiekvienas, kas ryžtasi skolintis pinigų iš privačių asmenų, turi apsiginkluoti įrodymais, jog skolą grąžino.