Naglis Puteikis – penktas tarp politikų, geriausiai ginančių gyventojų interesus

Portale Delfi.lt paskelbti bendrovės „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenys: Lietuvos gyventojai skyrė Nagliui Puteikiui aukštą vietą tarp politikų, geriausiai atstovaujančių jų interesams. Politikus piliečiai surikiavo  taip:

1. D. Grybauskaitė 22,2 %
2. A. Butkevičius 11,7 %
3. R. Paksas 6,5 %
4. V. Mazuronis 3,0 %
5. N. Puteikis 2,7 %
6. V. Uspaskichas 2,5 %
7. L. Graužinienė 2,3 %
8. V. Blinkevičiūtė 2,1 %

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ reprezentatyvi gyventojų apklausa atlikta sausio 16–23 dienomis.

Indrės Kleinaitės ir Naglio Puteikio diskusija (video)

Žurnalistas Aurimas Perednis: Kam norėtumėt pastatyti paminklą Vilniuje, pone Puteiki?

Naglis Puteikis: Lietuvos ir Vilniaus valdžios politikams, kurie, užuot sprendę svarbiausias problemas – emigracijos, skurdo, didėjančios turtinės nelygybės, savižudybių, alkoholizmo – sprendžia tiktai Žaliojo tilto skulptūrų likimą ir nukreipia gyventojų dėmesį nuo verslo grupių, kurios lupa milžiniškus pinigus už šildymą, gyvenamųjų namų administravimą ir kt. Paminklas būtų Lietuvos politikų šaltumui, abejingumui, nejautrumui.

„Žinių radijo“ laidos „Vilniaus ringas“, kurioje diskutavo pretendentai į Vilniaus merus Indrė Kleinaitė ir Naglis Puteikis, įrašą galite pamatyti čia: http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2015/01/29/vilniaus-ringas/41475

Balsuoti už savo pasirinktą kandidatą galite čia, paspausdami prie jo nuotraukos „like“: https://www.facebook.com/media/set/?set=a.943081722378195.1073741843.135654016454307&type=1

„Vilniaus ringas“ – pirmiesiems tiesioginiams mero rinkimams skirtas neatlygintinų diskusijų laidų ciklas. Balsų skaičiavimo ir diskusijų taisykles rasite čia.

Gintautas Terleckas. Kai neturi savo pilies, negali būti ir pilietiškumo

Gintautas_Terleckas

Istorikas Gintautas Terleckas, dirbęs mokytoju, buvęs verslininku, dabar saugantis Medininkų pilį, kartu su Lietuvos Sąrašu ryžosi eiti į Vilniaus tarybos rinkimus.

Skelbiame jo atsakymus į portalo Tiesos.lt klausimus, kas lėmė tokį jo apsisprendimą, kokios asmeninės patirtys jam pačiam atrodo svarbiausios ir kuo jos galėtų būti naudingos įgyvendinant programą „Perženkim Rubikoną“.

* * * * * * *

Abejoti tuo, ką dabar veiki, kuo gyveni, – natūrali žmogiška būsena. Bet kai tokios abejonės virsta kankinančia kasdienine rutina, supranti, kad gyveni ne taip, jog atėjo laikas daug ką keisti. Ilgą laiką maniau, kad tie, kurie sprendžia mano gimtojo Vilniaus, ir ne tik jo, valdymo klausimus, žino už visus kitus ir už mane, kaip geriausiai tai daryti. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad taip nėra. Kam reikalingas tikras ar tariamas profesionalumas, jei jis nedera su bendruomenės interesais, poreikiais, visaverčiu gyvenimu? Svarbiausia yra norėti girdėti ir matyti, kas aplinkui tave vyksta, ir pasitelkus specifines sritis išmanančiuosius, sugebėti keisti rajono, miesto gyvenimą, kad būtų didesnė skirtingų žmonių gyvenimo dermė.

Likimas lėmė, kad gimiau Elenos ir Antano Terleckų šeimoje. Gyvenome Valakampių dalyje, vadinamoje Ežerėliais. Dabar ten, iškirtus ilgaamžes pušis ir nugriovus savitą aurą turėjusius medinius namus, kaip kokių brangių sausainių primėtyta kotedžų. Dažnas jų rėžia akį savo neskoninga prabanga ir svetimybe supančiam miškui. Mano vaikystės laikais gyventi ten miestiečiai nesiveržė. Antakalnio mokykloje, kurią mes lankėme, mus, miško vaikus, kaimiečiais pravardžiavo. Chruščiovinių, brežnevinių „komunalkių“ teikiami patogumai mums buvo nepasiekiami. Tačiau mes dėl to nė kiek nesisielojome – jau tada supratome gamtos, erdvės, laisvės privalumus. Ežerėliuose gyvenantys kaimynai, net ir gerokai toliau gyvenantys, sveikinosi, dažnai žinojo vienas kito likimus, rūpesčius.

Mūsų namuose lankydavosi daug svečių. Ankstyvoje vaikystėje man dažnai būdavo nesuprantama, ko susirinkę žmonės įnirtingai ginčijasi, skeryčioja rankomis. Tik vėliau pradėjau suprasti, kad jiems svarbūs visai ne kasdieniniai rūpesčiai. Jog egzistuoja ir kitoks pasaulis, kuriame labai svarbu neprarasti garbės, orumo, teisingumo jausmo. Iš tų vaiko ir paauglio nugirstų pokalbių visam gyvenimui liko supratimas, kad nėra nei blogų, nei gerų tautų, lygiai taip pat kaip mažų ar didelių. Yra tik gėris ir blogis. Vertybės ir tiesos buvo siejamos su pavergtos Tėvynės tema. Namai, kuriuose kartais prieglobstį rasdavo ne tik gyvenimo negandų mėtomi žmonės, bet ir benamiai šunys ir katės, buvo užversti knygomis, laikraščiais. Tėvas juos skaitydamas pabraukdavo svarbiausias mintis, jas garsiai cituodavo namiškiams ar svečiams. Vėlesniais laikais šeimos galva, puoselėdamas savo viltis, kad kada nors tapsiu istoriku, vertė mane kai kurias knygose pabrauktas vietas perrašinėti į sąsiuvinį, taip mokydamas mane raštingumo ir reiškinių esmės supratimo. Dar ir dabar atsimenu kai kurias J. Jurginio, B. Genzelio monografijose tėvo pabrauktas vietas.

Be svečių ir knygų, namuose svarbią vietą užėmė trumpabangis radijo imtuvas. Tėvas retai kada leisdavo jam pailsėti. Iš šio aparato išgirdau uždraustų knygų ištraukų skaitymus, Vakaruose gyvenančių Lietuvos rezistentų, Rusijos disidentų kalbas. Radijas, traškėdamas nuo Rusijos imperijos dirbtinių eterio trikdžių, griovė sovietinės propagandos kalamas klišes. Ypač jų daug girdėdavau už kelių kilometrų lankomoje mokykloje. Dauguma jos mokytojų buvo išdidūs ir šalti. Pertraukų metu visi privalėjome koridoriais vaikščiodami sukti ratus. Stoviniuoti neleisdavo raudonais raiščiais rankoves apsijuosę budintys mokytojai ir vyresnieji mokiniai. Tačiau tokia mokyklos kazarminė tvarka dažnai „lūždavo“. Ši Antakalnio mokykla gerokai skyrėsi nuo daugumos Vilniaus mokyklų. Ją lankė aplinkui gyvenančių sovietinės nomenklatūros, aukštųjų mokyklų dėstytojų, menininkų vaikai. Jų tėvai turėjo galimybę lankytis užsienyje, matyti visai kitokį pasaulį, nei jį piešdavo brežnevinė spauda. Supančios aplinkos susidvejinimas provokavo jaunimą, nepripažįstantį kompromisų, paviršutiniškiems protestams. Kartais mokiniai į pamokas vietoje portfelių atsinešdavo knygomis ir sąsiuviniais prikimštus kibirus, ilgus plaukus nusikirpdavo visiškai plikai. Vienoje mokyklos diskotekoje, skambant hard roko muzikai (vietinis ansambliukas „Plūgai“ traukė lietuviškai dainą „Jėzus Kristus buvo hipis, basas vaikščiojo danguje“), jaunuoliai suklaupė ant salės grindų, taip reikšdami protestą prieš diskotekos nutraukimą. Mokyklos admininistracija represijų nesiėmė: bijojo konfliktuoti su sovietinio elito vaikais.

Daugiaveidiškumas visuomenėje turbūt niekada iki galo neišnyks. Tačiau susitaikyti su tuo negalima. Iškreiptas savisaugos jausmas trukdo mums susikalbėti, tapti bendruomeniškiems. Manau, kad žmogaus siekis atskleisti savo galimybes ir vertybes yra įgimtas, ir todėl gali suardyti ydingiausią sukimąsi ratu. Iš kreivų veidrodžių kambarėlių visada galima pabėgti, pasmerkti juos likti tuščius.

Ilgainiui tėvo savišvieta, elementarių buitinių savo ir kaimynų teisėtų interesų gynimas, priešinimasis vietinės biurokratijos netvarkai peraugo į antisovietinę veiklą. Prasidėjo laiškų, peticijų, memorandumų organizavimo ir rašymo, pogrindinės literatūros leidimo ir platinimo laikai. Koks pogrindis be kratų. Jos vertė trapią namų tvarką aukštyn kojomis. Kostiumuoti, savo neribotą galią jaučiantys KGB vyrukai rytais apsupdavo mūsų namus. Jie, lyg kokios žiurkės, vertė kambarius, sandėlius, rausė daržą, tempė į krūvą įvairiausią, mano tėvo „kaltę“ apnuoginančią literatūrą. Mama iš prigimties buvo švelni, kukli ir nedrąsi. Tačiau net tokios įtampos sąlygomis ji nepalūždavo. Dulkėtiems, savo smalsiu uolumu patenkintiems pareigūnams ji drąsiai rėždavo tiesą. Tėvą čekistai ne kartą po kratų išsivežė tardyti į Lenino prospekte dunksančius rūmus. Būtent ten, į kur Lukiškių aikštėje stovintis akmeninis Leninas ranka rodė deramą vietą visiems „kontriniams nacionalistams“. Ten 1979 metų spalio 30 dieną nuvežtas tėvas namo grįžo beveik po aštuonerių metų: po Permės lagerio ir „saulėto“ Magadano tremties.

Tuo metu aš pusalkanis sovietinės armijos statybiniame batalione savo kailiu „tyrinėjau“ socialistinio gyvenimo būdo privalumus. Visi rūpesčiai areštavus tėvą užgulė mano mamos pečius. Pati Sovietų Sąjunga – blogio imperija – atrodė amžina ir neįveikiama. Retkarčiais užplūsdavo mintys, jog tėvo rezistencija beprasmė, palaušianti jo sveikatą, ir tiek. Tik viltis ir tikėjimas panašias mintis vijo. Mes gyvenome, liūdėjome ir džiaugėmės, laukėme grįžtančio tėvo. Ačiū tiems žmonėms, kurie mus palaikė, neleido pasiduoti viską žlugdančiai nevilčiai.

Dabartinėje Lietuvoje daug sutrikimo, nevilties dėl tikros ar tariamos neteisybės. Emigracija, savižudybės – suskaidytos, nesolidarios bendruomenės sopuliai. Tačiau tam yra priešnuodžių. Reikia pasitikėti savimi ir padėti šalia ar toliau esančiam. Tada ir pats gali tikėtis paramos. Susitelkusi bendruomenė gali daug ką pakeisti.

Paleistas iš sovietinių „rekrūtų“ įstojau į Pedagoginį institutą – ryžausi tapti istorijos mokytoju. Okupacinė valdžia šiam mano siekiui lyg ir netrukdė. Kitaip elgtis jai nebuvo naudinga. Norėdamas išlaikyti jau savo paties šeimą, laisvu laiku dirbau kaimyno Dominyko šiltnamyje. Jis man gerai mokėjo. Padėjo mama, tremtinys tėvas. 1985 m. mokslus baigiau. Prisimenu studijų bendramokslių nuoširdžius, šiltus tarpusavio santykius. Dauguma dėstytojų man, „nacionalisto ir antitarybininko“ sūnui, nerodė jokio priešiškumo, kai kurie iš jų mane moraliai rėmė. Savo idėjomis jie padėjo suprati, kad sunkiausia pavergti žmogų, priklausantį tautai, kuri gerbia savo savastį, ją saugo.

Kodėl dabar sunkiai augančio Nepriklausomybės medžio pusžalius vaisius skinantis žmogus taip lengvai „modernėja“, tolsta nuo savo tautiškumo? Skaudu, kai matai, kaip Lietuvos himną traukiantys politikai ar valdininkai tampa aktyviais Vakarų marksistų sukalto Europos naratyvo trubadūrais. Kai neturi savo pilies, negali būti ir tikro pilietiškumo. Jo nepakeisi kažkokiu mistiniu Europos piliečio vaiduokliu. Suprantu ir vertinu priklausymo Europos Sąjungai privalumus. Tačiau mūsų pareiga saugoti Lietuvos valstybingumą, jos, kaip ir Vilniaus savastį, nuoširdžiai ja rūpintis.

Istorijos mokslas padeda įžvelgti reiškinių gyvastį palaikančias ar žlugdančias priežastis. Laikas pagal savo taisykles mus stumdo kaip šachmatų figūrėles. Bet jei suprasime šio žaidimo logiką, patys lemsime žaidimo kryptį.

Istorijos mokytojo darbą pradėjau jau skambant tautos Atgimimo varpams. Dirbdamas supratau, kaip svarbu yra būti nuoširdžiam, nemeluoti sau ir kitiems – tik taip padėsi jaunuoliams rasti save. Ugdydamas kitus, auklėji ir pats save.

Lietuvos sąrašas kviečia šalinti pasilikusius „valstybė – valdžia –miestas – tarnai“ azijietiško modelio požymius. Svarbiausiu mediatoriumi turi tapti bendruomenė: sąmoninga, savo kūrybinę galią jaučianti, pasiryžusi keistis ir keisti asmenybių jungtis. Namo, kiemo, panašių interesų bendrijos vienijasi ir kuria didesnes bendruomenes: rajonų, miestų. Taip visa valstybė tampa bendruomene: skirtingų tautų, kultūrų, socialinių sluoksnių, požiūrių derinamu instrumentu.

Man pažįstami Jungtinių Valstijų Kalifornijos lietuvių bendruomenės gyvenimo modeliai: ten gyvenau beveik dvejus metus, tiesa, jau seniai, gal jie jau pasikeitę. Tuo metu net, atrodo, nežabojamą individualizmą, ekonominį liberalizmą išpažįstanti valstybė, jos miestai kontroliavo gyventojų ūkinius santykius: ne visada prekybiniai centrai galėjo kelti prekių kainas, Santa Monikos gyvenamųjų būstų nuomos dydį varžė vietinė valdžia. Stebino ne tik biznio, bet ir paprastų gyventojų iniciatyvos padėti skurstantiems, skriaudžiamiems. Kai kurie Didžiojo vandenyno pakrantės restoranai skelbė „laimingas valandas“, kurių metu benamiai galėjo sočiai pavalgyti. Išaiškėjus, kad kai kurios kompanijos žiauriai išnaudoja vynuoges skinančius meksikiečius, kilo visuotinis judėjimas „NE vynuogėms“.

Mūsų įsivaizduojama hamburgerius kemšanti, nuo automobilių dujų dūstanti, skirtingų kultūrų visuomenė sugeba sukurti tegul ir ne idealią darną, kurią stiprina uoliai saugoma gamta, išlikęs ispaniškosios architektūros paveldas. Nenuginčijama, kad visa tai pasiekta ir nuolat tobulinama net į pasąmonę įdiegto pilietinės atsakomybės, pareigos jausmo. Mačiau, kaip privataus namo kieme, nuolat žydinčių medžių paunksmėje, dūzgiant kamanėms, net labai turtingai gyvenantis kalifornietis ištuštintą kokakolos skardinę rūpestingai suplojo ir, suradęs tokiai atliekai skirtą vietą, ją ten išmetė. Niekam net į galvą nešauna mintis mesti pro automobilio langą nereikalingo popiergalio ar plastikinio maišelio: tai ne tik teršia gamtą, bet gali tapti nelaimės priežastimi. Be abejo, tokiai tradicijai padeda griežta draudimų sistema: šalia kelių dažnai galima pamatyti įspėjamuosius plakatus, kad už gamtos šiukšlinimą gresia didelės baudos. Tačiau draudimais nepiktnaudžiaujama. Jais tik stengiamasi padėti gyventi.

Tokios gausos visokių nepagrįstų įstatymų, poįstatyminių aktų, taisyklių kaip Lietuvoje tikrai nėra. Kodėl mano tėvynėje gyvuoja tokia juridinių reguliavimų makalynė? Tūlas pilietis paliekamas nuolatinėje baimėje. Jis bet kada gali būti nubaustas. Įvykdyti visus, dažnai vienas kitam prieštaraujančius įstatymus neįmanoma. Taip pradingsta bet koks noras ką nors daryti, kurti. Bet nieko nedaryti irgi nevalia. Juk mokesčius mokėti, skolas grąžinti privalai. Kitu atveju tavęs nepaliks ramybėje bankai, visokie monopolines nepagrįstai brangias paslaugas teikiančios ar skolas išieškančios įmonės. Tokioje beprotybės karuselėje apsvaigintą, materialinį nepriteklių kenčiančią būtybę labai lengva valdyti, tampyti už virvučių. Visokiais raišteliais surištas, jis net pagalvoti neturi jėgų, kad savo mieste, Tėvynėje gali gyventi kitaip. Kai kuriose Europos šalyse, kurių sandraugoje esame, valdininkai priversti elgtis kitaip. Ten visiems aišku, kad bet koks valdininkas turi tarnauti mokesčių mokėtojui.

Bėda dar ir ta, kad Lietuvoje painiojamos valdžios ir valstybės sąvokos. Nepasitikėjimas, pagieža, pyktis, susipina su vergišku paklusnumu, pataikavimais. Tokioje postgulaginėje erdvėje nelieka vietos visuotinei atsakomybei, vienybei, gimtojo miesto, valstybės klestėjimui.

Verslas išmokė kai kurių vadybinių, organizacinių vadovui būtinų gebėjimų. Bendravau su labai skirtingais žmonėmis, mokiausi ne tik reiklumo, bet ir tolerancijos, derybų meno, rinkos analizės. Kartais situacija vertė ryžtingai apsispręsti. Dirbau Naujojoje Vilnioje, labai margame socialine ir etnine prasme Vilniaus rajone. Gerai žinau vietinių gyventojų, verslininkų problemas. Režisieriui, sukančiam siaubo ar sovietinius laikus menantį filmą, šiame rajone nereikėtų jokių dekoracijų. Vakarais tarp apleistų, kadaise niūriomis spalvomis nudažytų namų duobėtose gatvėse tikrai gali pradėti vaidentis. Naujosios Vilnios, kaip ir viso miesto gyventojai, iš naujos valdžios tikisi realių permainų.

Būtina keisti Vilniuje sąlygas ir verslui. Mažai įmonei sunku konkuruoti su stambiomis. Monopolijos iškreipia rinkos sąlygas. „Vilniaus energijos“ santykiai su prie radiatorių prikaustytais daugiabučių gyventojais primena baudžiavą.

Nežinau, ar „Mažų įmonių“ įstatymas ką nors pakeitė. Kokių tik reikalavimų uab‘ui nesugalvota. Įmonės vadovas priverstas būti finansininku (pigiai samdoma buhalterė kiekvieną dieną į tavo darbą neprilakstys), kasininku, pardavėju, tiekėju, raštvedžiu, teisininku. Reikia atsakyti už darbo saugą, būti gaisrininku, elektriku, rūpintis tarša, higiena, bala žino dar kuo. Pačiam verslui laiko ir nelieka. Paramos smulkiam verslui, ekonomikos šerdžiai, nedaug. Miesto valdžia privalo sudaryti palankesnes sąlygas smulkiam verslui.

Žinoma, ne viskas mūsų gyvenime taip blogai. Jame daug šviesos. Jos vedamiems ir reikia eiti į tikrąją būtį.

Naglis Puteikis: Nutylėtas Vilnius

Portalas Delfi.lt paskelbė Naglio straipsnį „Nutylėtas Vilnius“, kuriuo tęsiama nutylėjimų tema, pradėta rašiniu „Ką ir kodėl apie šilumos kainą nutyli Majauskas ir Šimašius šįkart kalbama apie nomenklatūrinių partijų nutylėtą „antrąją“ Lietuvą, nuo visuomenės nuslėptus skurdo faktus ir melą, kuriuo daugybę metų grindžiami politiniai ir ekonominiai sprendimai visuose valstybės valdymo lygmenyse.

* * * * * * *

Nutylėtas Vilnius

Tęsdamas nutylėjimų temą, kurią pradėjau rašiniu Ką ir kodėl apie šilumos kainą nutyli Majauskas ir Šimašius“, atkreipsiu dėmesį į ypatingą tylos zoną: vadinamąją „antrąją“ Lietuvą, kurią jėgos, jaunystės ir sėkmingo lipimo per kitų galvas kaip vienintelio teisingo gyvenimo būdo apaštalai vadina runkeliais, pašalpiniais, buduliais, išlaikytiniais ir pan., ir apie kurią vienas garsus publicistas svajoja, kad ji išmirs arba išvažiuos.

Kas yra tie žmonės, nereikalingi glamūrinei sėkmės Lietuvai? Pavyzdžiui, jauna vilnietė, viena auginanti tris vaikus (mažiausioji eina į antrą klasę) – pavadinkime ją Aiste. Į mane, kaip Seimo narį, ji kreipėsi tada, kai dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas antstoliai areštavo butą. Kai pagaliau pavyko apginti jį nuo varžytinių (teismas anaiptol ne iš karto patenkino prašymą neleisti nukreipti išieškojimo į paskutinį būstą), prieš šv. Kalėdas gavau gražią atvirutę ir laišką. Rašė Aistės uošvienė, vaikų močiutė. Apie tai, kad Aistė dirba „Pergalės“ fabrike 4 dienas iš eilės naktinėje pamainoje po 12 valandų, jos sąskaita užblokuota, o antstoliai iš atlyginimo išskaičiuoja skolas, kurių ji niekada neišsimokės. Kai iš banko pasiima vaikų pinigus – po 150 litų – bankas už paslaugas sau pasiima po 9 litus. Elektrą jiems jau buvo atjungę, pamokas vaikai ruošė prie žvakių. Dabar už elektrą moka vaikų močiutė pensininkė, kurios pačios pensija – 704 lt… Pridursiu, kad Vilniaus vaiko teisių tarnyba nieko apie šią šeimą nežinojo, o kai pranešiau, kad vaikai gali atsiduti gatvėje – vieną kartą paskambino. Taip sakė Aistė.

Dalis tokių valdžios pamirštų žmonių jau seniai vienu ar kitu būdu pasinaudojo pradžioje pacituotu garsaus publicisto pasiūlymu. Per pastaruosius penkerius metus iš Lietuvos emigravo 190 tūkst. gyventojų – 2010–2011 m. pagal emigracijos mastą buvome absoliutūs ES rekordininkai. Kasmet Lietuvoje nusižudo 1000 žmonių, turime didžiausią ES savižudybių skaičių taip pat ir amžiaus grupėje nuo 15 iki 19 metų. Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje – mažiausia ES, o vaikų skurdas ir mirtingumas – vieni didžiausių. 2013 m. Jungtinių Tautų duomenimis, skursta daugiau nei 17 proc. Lietuvos vaikų, pagal bendras vaikų gerovės sąlygas tarp 29 valstybių užėmėme 27 vietą. Trečdalis vaikų (31,9 proc.), kaip nustatė tarptautinė organizacija „Save the Children International“, patiria skurdo riziką, o apie 28 proc. gyvena netinkamomis sąlygomis, t. y. namuose su lašančiu stogu, neužsidarančiomis durimis ar langais ir pan. Amžiaus grupėje iki 19 metų iš 100 tūkst. miršta 31 – mus „lenkia“ tik Latvija ir Rumunija.

Ši „antroji“ Lietuva – anaiptol ne saujelė tinginių ir veltėdžių, kurių vienintelė problema yra tai, kad jie nepakankamai daug ir gerai dirba, kaip bando įteigti sėkmės demagogai: skurdo akivaizdoje gyvena pusė Lietuvos.

Pagal oficialius skurdo rodiklius (vėliau paaiškinsiu, kodėl jie neatspindi tikrosios padėties ir kas nuo visuomenės yra nuslėpta) 2013 metais 20,6 proc. Lietuvos gyventojų (apie 610 tūkst.) gyveno žemiau, o dar beveik trečdalis (30,8 proc.) – ties skurdo rizikos riba, kuri buvo 811 litų per mėnesį vienam žmogui ir 1703 litai šeimai, sudarytai iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų iki 14 metų.

Kodėl sakau, kad ši išvažiuojanti ir išmirštanti „antroji“ Lietuva yra nutylėta? Nes partinė nomenklatūra – pati ją tokią ir sukūrusi – ne kartą įrodė, kaip labai stengiasi šią temą numarinti ir pamiršti. Ir toliau tai įrodinėja.

Vilniaus internetinėje svetainėje nerasime duomenų, kiek vilniečių gyvena be kanalizacijos ir šilto vandens, kiek jų kasmet išvaržoma antstolių dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas, kiek Vilniuje yra neasfaltuotų gatvių, kiek skurstančių vaikų nelanko vaikų darželio, kiek – mokyklos, kiek Vilniaus gyventojų negali sulaukti skubių medicinos paslaugų, nes „greitosios pagalbos“ automobiliai prie jų namų tiesiog negali privažiuoti, kur prausiasi šilto vandens namuose neturintys vilniečiai, mieste nebelikus paskutinės viešosios pirties.

Savo savivaldybių rinkimų programą konservatoriai pradeda nuo džiūgavimo, kad Lietuvoje, jų supratimu, jau sukurta „europietiška“ valstybė, o BVP per dešimtmetį „vienam gyventojui paaugo net 30 proc.“ Anot TS-LKD programos, lietuviai yra „pasmerkti sėkmei“ – tereikia atitikti „tris paprastas sąlygas“: siekti išsilavinimo, „dirbti sunkiai ir intensyviai“, sukurti stabilią šeimą ir auginti vaikus.

Šis optimizmas būtų gražus, jei nebūtų ciniškas: juk būtent ant „sunkiai ir intensyviai“ už grašius dirbančių samdinių valdžia užkrovė didžiausią valstybės išlaikymo naštą, o krizės metu tų pačių konservatorių vyriausybė neproporcingai skurdino pačius pažeidžiamiausius gyventojus. Pacituosiu 2013 m. kovo 26 d. Europos Komisijos užimtumo ir socialinės padėties apžvalgą: „… analizė parodė, kad būtina kruopščiai suplanuoti biudžeto reformas, kad nuo jų neproporcingai nenukentėtų neturtingiausi gyventojai, kaip tai atsitiko kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje ir Estijoje)“. Pridursiu dar vieną dalyką, kuris nutylimas kalbant apie BVP augimą: nors 2013 m. BVP viršijo 2008 m. lygį 8 milijardais litų, realios dirbančių žmonių pajamos sumažėjo 10 proc., o valandinis atlygis už darbą buvo vienas mažiausių ES.

Matant tokį savitą europietiškumo įsivaizdavimą – juk europietiška konservatoriai vadina valstybę, kurioje nuolat didžiausią skurstančių žmonių grupę sudaro vaikai – man nekeista, kad buvęs premjero A. Kubiliaus patarėjas M. Majauskas, vardydamas, anot jo, „tikruosius Vilniaus prioritetus“, net nepamini skurdo ir socialinės atskirties problemos. Nemini tokio prioriteto ir kiti – nei liberalai A. Zuokas ir R. Šimašius, nei socdemas G. Paluckas, kuris nepaisant socdemų deklaruojamo rūpinimosi žmogumi savo programoje kalba apie dviračių takus ir gryną orą, bet pamiršta skurstančius vilniečius, nei darbietis J. Pinskus. Manau, tai dėsninga: juk jų atstovaujamos biudžetinės partijos ir yra tokios Lietuvos – padalintos į nedidelę dalį „sėkmingųjų“ ir masę nuo algos iki algos gyvenančių nelaimėlių, kurių dalis iškrinta į visišką užribį – architektės.

Pasakysiu dar daugiau: valdžios elitui „antroji“ Lietuva yra tokia neįdomi, kad jau daug metų politinius, ekonominius, socialinius sprendimus jis grindžia melu.

Tarkim, ką reiškia vyriausybės patvirtinta „bazinė socialinė išmoka“ (BSI), pagal kurią apskaičiuojamos išmokos ir pašalpos, ir kurios dydis yra 38 Eur (131 Lt)? Iki 2009-ųjų ji vadinosi „minimaliu gyvenimo lygiu“ ir turėjo aiškią reikšmę, LR gyventojų pajamų garantijų įstatyme apibrėžtą taip: „šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius”. Dabar BSI jokios gyvenimiškos prasmės nebeturi, nes jos suma nesikeitė nuo 2007 m. ir seniai nebeatspindi jokių ekonominių realijų. Tai visiška fikcija – tik ypatingai išlavintos vaizduotės žmonės (tokie, kaip mūsų premjerai) gali įsivaizduoti, kad turint 1,26 Eur (4,37 Lt) dienai įmanoma patenkinti kokius nors poreikius.

Kitas mistinis dydis – „valstybės remiamos pajamos“. Šiuo metu jis sudaro 102 Eur (352 Lt). Asmenims, kurių pajamos mažesnės, skiriama valstybės parama – taigi, jie laikomi skurstančiais. Tuo pačiu valstybė tarsi deklaruoja, kad turint tokią sumą – 102 Eur – galima patenkinti minimalius poreikius. Pasakysiu dar aiškiau: Lietuvos politinis elitas mano, kad žmogus, gaunantis 352 Lt, yra pasiturintis ir pagalba jam nebūtina…

Todėl vilnietė pensininkė, kurios visos pajamos yra 271,33 Lt senatvės pensijos ir 70 Lt našlės pensijos (ji dešimtmetį nedirbo, nes slaugė sunkiai sirgusį vyrą), yra, valdžios supratimu, beveik neskurstanti. Kartą per 3 mėnesius iš Vilniaus savivaldybės ji gauna 52,67 Lt šalpos išmoką. Vaistų (jai diagnozuotos kelios sunkios ligos, tarp jų depresija) neperka, nes neturi tam pinigų. Neseniai už skolas jai atjungė elektrą. Eutanazija tokio skurdo ištiktiems žmonėms Lietuvoje nėra įteisinta, bet nėra ir mechanizmo, kaip valstybė jiems galėtų padėti – bent jau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija man jo nepaaiškino.

Tas nuo visuomenės nuslėptas dalykas, kurį minėjau cituodamas oficialius skurdo rodiklius, yra absoliutaus skurdo riba – pajamos, būtinos norint įsigyti pačius minimaliausius poreikius patenkinantį prekių ir paslaugų krepšelį. Lietuvoje nustatoma tik santykinė skurdo riba, kuri išreiškia santykį su bendru šalies gyvenimo lygiu (skurstančiais laikomi tie, kurių pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurkio). Kiek pinigų turi turėti žmogus, kad galėtų tiesiog išgyventi, nežinome, nes absoliutaus skurdo riba Lietuvoje nenustatoma: partinė nomenklatūra – visas jos spektras nuo kairės iki dešinės – apsimeta, kad toks reiškinys, kaip absoliutus skurdas, neegzistuoja.

Nieko nuostabaus: juk nustačius šią ribą gali išryškėti melas, kuriuo daugybę metų grindžiami politiniai ir ekonominiai sprendimai visuose valstybės valdymo lygmenyse.

Turbūt neištvėręs šio melo prieš trejus metus (2011-ųjų gegužę) Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis viešai pasakė, kad absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje – 1092 Lt, kurių reikėjo norint patenkinti minimalius gyvenimo poreikius. Tuo tarpu minimalus atlyginimas „į rankas“ siekė tik 675 Lt. „Viską reikia įvardinti savo vardais. Kalbant apie minimalią algą, ji turi būti ne mažesnė nei minimalus pragyvenimo lygis, čia nėra net apie ką kalbėti, – B. Gruževkį citavo žurnalistai.

M. Majauskas, tuo metu buvęs premjero patarėju, jam atsakė, esą atlyginimai Lietuvoje augo sparčiau, nei darbo našumas, tai buvusi viena iš krizės priežasčių, todėl minimalaus atlyginimo didinti negalima, nes sumažėtų šalies konkurencingumas (visą šį pasisakymą atrasite čia: http://www.delfi.lt/verslas/verslas/bgruzevskis-pamirskime-minimalia-alga-jei-ji-negali-garantuoti-zmogaus-orumo.d?id=45651183#ixzz3PLWL4Olb).

Nemanau, kad badmiriaujančių, prasiskolinančių, išvaržomų žmonių darbu grįstas konkurencingumas atitinka civilizuotai valstybei priimtiną šios sąvokos prasmę, o šalis, kurioje vaikų skurdas yra masinis reiškinys, yra „europietiška“ (europines vertybes įsivaizuoju kitaip) – manau, kad vienas svarbiausių Vilniaus (ir kitų miestų taip pat) prioritetų turėtų būti užduotis sumažinti takoskyrą tarp sėkmės ir skurdo Lietuvos.

Pirmiausia siūlyčiau pasitelkus mokslo žmones išsiaiškinti, kokia Vilniuje yra absoliutaus skurdo riba (žinau, kad mokslo studijose ji ir dabar skaičiuojama atskiriems regionams, tik iki šiol tai nerūpėjo jokioms valdžioms). Tik išsiaiškinus tikrąją padėtį įmanoma formuoti tikslią socialinę politiką.

Pavyzdžiui, tokia detalė: šiuo metu moksleiviai turi teisę gauti mokyklose nemokamus pietus, nemokamą maitinimą vasaros atostogų metu ir paramą mokinio reikmenims įsigyti tuo atveju, jei vidutinės pajamos vienam iš bendrai gyvenančių asmenų per mėnesį yra mažesnės nei 1,5 valstybės remiamų pajamų (VRP), t. y. 153 Eur (528 Lt), o nemokamus pusryčius – jei jos mažesnės nei 1 VRP, t. y. 102 Eur (352 Lt), ir tik rekomendavus socialiniam darbuotojui, tais atvejais, jei: mokinys yra patyręs socialinę riziką; jis pats ar vienas iš tėvų turi negalią; „įvykus gaisrui, padariusiam žalą bendrai gyvenančių asmenų turtui, sveikatai“.

Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad jokio papildomo gaisro nereikia tam, kad vaikas, augantis šeimoje, kur pajamos vienam žmogui mažesnės už 1 VRP, mokykloje būtų alkanas: absoliutaus skurdo riba didžiuosiuose Lietuvos miestuose šiuo metu yra gerokai didesnė už 1 ar 1,5 VRP. Vargu ar tai, kad absoliučiame skurde gyvenantys vaikai neatitinka mistinio VRP, yra pagrindas palikti juos be maitinimo mokykloje. Riba, kai moksleivis gali pretenduoti į nemokamą maitinimą – kaip ir kitos socialinės rūpybos ribos – turi būti nustatyta remiantis ne iš lubų nurašytais skaičiais, o gyvenimo realijas atitinkančiais duomenimis.

Skurstančių šeimų vaikams turi būti užtikrintas lygus gyvenimo startas, įskaitant nemokamus vaikų darželius, nemokamą kultūros ir sporto būrelių lankymą.

Mažinant takoskyrą tarp sėkmės ir skurdo pasaulių, Vilniuje būtina imtis aktyvios ir taiklios socialinės politikos, skatinti socialinius projektus, užtikrinančius veiksmingą socialinę reabilitaciją ir darbinę integraciją atskirtyje gyvenantiems žmonėms (šiuo metu sostinėje jau veikia puikios iniciatyvos, kurioms trūksta valdžios dėmesio), negalią turintiems žmonėms sudaryti sąlygas dirbti ir aktyviau įsitraukti į visuomenės gyvenimą (net du trečdaliai neįgaliųjų vilniečių neturi galimybės papildomai dirbti); sudaryti sąlygas mieste plėtoti socialinius verslus, kurių tikslas – ne pelno siekimas, o skurstančių bei neįgaliųjų žmonių įdarbinimas ir kitų socialinių paslaugų teikimas.

Politikai privalo išgirsti jau seniai mokslo ir kultūros žmonių išsakomą raginimą atsigręžti į valdančių partijų nutylėtą Vilnių.

Naglis Puteikis: Ką ir kodėl apie šilumos kainą nutyli Majauskas ir Šimašius

Interneto portalas 15min.lt paskelbė Naglio Puteikio straipsnį apie tai, kodėl konservatorių ir liberalų kryžiaus žygis prieš zuokinį „Rubikoną“ labai primena bandymą prastumti į Vilniaus šilumos ūkį kitą bendrovę, kuri nė kiek ne prasčiau melš pelną iš energetiniame skurde gyvenančių miestiečių:
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/naglis-puteikis-ka-ir-kodel-apie-silumos-kaina-nutyli-majauskas-ir-simasius-18-479050#ixzz3OzmNT2gq

Žemiau perspausdiname šios publikacijos tekstą.

* * * * * * *

Vilniečiai, jau daug metų mokantys už šilumą beprotišką, neskaidriai nustatytą kainą (dabar – brangiausiai iš didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų), šiuo metu gali stebėti keistą reiškinį: konservatorių ir liberalų kryžiaus žygį prieš rubikonines įmones, siejamas su Artūru Zuoku. Reiškinys keistas bent dėl dviejų priežasčių.

Pirma – į šį žygį konservatoriai su liberalais pakilo po ilgų metų miego, bejėgystės ir intymių santykių su tuo pačiu „Rubikonu“. Skleroze nesergantys piliečiai puikiai pamena, kad „Rubikono“ juodosios kasos knygoje STT agentai aptiko užrašą „Vidž.“ ir tarėsi žiną, jog jis žymi TS-LKD iždininką Arvydą Vidžiūną, kuris įtartas paėmęs 40 000 Lt kyšį, o liberalų lyderis Eligijus Masiulis telefonu raportavo Andriui Janukoniui („Rubikon“ įmonių grupės akcininkui, UAB „Rubikon group“, UAB „Dalkia Lietuva“, AB „Vilniaus energija“, UAB „Litesko“ valdybų nariui, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos nariui), kaip sekasi Seime marinti šilumininkams nenaudingas įstatymų pataisas.

Kadangi rankraščiai, kaip sakoma, nedega, šio rašinio pabaigoje pridedu porą ištraukų iš 2004 m. Seimo Antikorupcijos komisijos pažymos, kur rasite prokuratūros fiksuotus konkrečius faktus (tarp jų ir tokią, sakyčiau, ne tik pikantišką, bet ir simbolišką detalę: įmonė „Rubikono apskaitos sistemos“ pervedė 25 000 litų visuomeninei organizacijai „Konservatyvioji ateitis“…).

Antra priežastis, dėl kurios pavadinau konservatorių ir liberalų žygį keistu, yra ne archyvinė, o iš aktualios dabarties: šis antirubikoninis polėkis stebėtinai primena bandymą prastumti į Vilniaus šilumos ūkį kitą bendrovę, kuri nė kiek ne prasčiau melš pelną iš energetiniame skurde gyvenančių miestiečių.

Kaip pavyzdį, kaip turėtų būti tvarkomas šilumos ūkis, liberalas Remigijus Šimašius ir konservatorius Mykolas Majauskas vieningai nurodo Kauną ir Klaipėdą. Štai citatos:

„Kaunas pasuko Klaipėdos pėdomis, įsileido į šilumos rinką daugiau gamintojų ir tapo puikiu konkurencinio spaudimo pavyzdžiu.“, – rašo R. Šimašius.

„Taip jau tvarkosi Kauno ir Klaipėdos savivaldybės. Gėda Vilniui, jog iki šiol negali išsivaduoti iš „šilumos oligarchų“ nelaisvės“, – antrina M.Majauskas.

Tačiau girdami Kauną ir Klaipėdą abu lyg susitarę nutyli neabejotinai svarbų faktą: mažiausią kainą už šilumą moka anaiptol ne šių miestų, o Šiaulių gyventojai. 2014 m. gruodį vilniečiai mokėjo 24,37 ct/kWh, kauniečiai – 23,98 ct/kWh, klaipėdiečiai – 22,63 ct/kWh, o šiauliečiai – tik 18,91 ct/kWh. Ir būtent Šiauliuose, o ne Kaune ar Klaipėdoje, šilumos kaina sumažėjo labiausiai, lyginant su 2013 m. gruodžiu (iškalbingą iliustraciją, paskelbtąValstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos tinklalapyje, rasite čia, žr. lentelę Nr. 2: http://www.regula.lt/Puslapiai/naujienos/2014-metai/2014-12/komisija-pateikia-gruodzio-menesio-silumos-kainu-lietuvoje-statistika.aspx).

Kodėl R.Šimašius ir M.Majauskas nutyli apie Šiaulius? Manau, priežastis paprasta: šiame mieste šilumos ūkį tvarko ne privačios įmonės, o pati savivaldybė, ir susitvarko, kaip matyti iš aukščiau pateiktų skaičių, geriausiai.

Todėl konsevatorių ir liberalų kalbos apie konkurenciją, kurią jie siūlo kaip panacėją nuo Vilniaus šilumos ūkį apsėdusio „Rubikono“, labiau primena ne rūpestį dėl astronominių vilniečių sąskaitų, o kito privatininko protegavimą. Perspektyva daugmaž aiški: vietoje „Rubikono“ vilniečiai turėtų „Fortumą“. Su tuo pačiu instinktu, sakančiu, kad svarbiausia – pelnas, o tūkstančiai išvaržytų žmonių yra tik lengvas pašalinis efektas. Galiu įsivaizduoti ir šių įmonių konkurencijos modelį: kas efektyviau išspaus iš vilniečių paskutinius syvus.

Šia prasme konservatorių, liberalų ir A.Zuoko požiūriai į šilumos ūkio tvarkymą ne taip jau labai ir skiriasi – nebent įmonės, kuriai bus leista pelnytis iš būtinos paslaugos tiekimo, pavadinimu.

Tačiau Vilnius turi ir kitą kelią – tą, kurį nutyli R.Šimašius ir M.Majauskas, giedodami ditirambus Kaunui ir Klaipėdai ir „pamiršdami“ paminėti Šiaulius. Vilniaus valdžia, užuot leidusi privačioms įmonėms vardan pelno toliau skurdinti eilinius miestiečius, turėtų pasirinkti būtent šiaulietišką ir skandinavišką principą, kai būtiniausios paslaugos tiekiamos siekiant ne pelno, bet miestiečių gerovės.

Reikia ne tik nepratęsti Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutarties su „Vilniaus energijos“ savininke „Dalkia“, bet ir panaikinti privačią monopoliją perduodant šilumos ūkį ne pelno siekiančiai savivaldybės įstaigai.

Dar daugiau – manau, kad remiantis tuo pačiu principu reikia pertvarkyti ne tik šilumos, bet ir visą komunalinį ūkį. Jį turėtų tvarkyti ne daugybė sąskaitas su fantastinėmis kainomis išrašančių uždarų akcinių bendrovių, o savivaldybės valdoma viešoji įstaiga, kurios dalininkais, sekant Šiaurės šalių pavyzdžiu, palaipsniui galėtų tapti vilniečiai. Ši įstaiga organizuotų šilumos, vandens tiekimą, atliekų tvarkymą, gatvių ir kiemų apšvietimą bei priežiūrą, o atskaitomybė vilniečiams, skaidrus valdymas, bendruomenių atstovų dalyvavimas stebėtojų taryboje užtikrintų, kad už teisingą kainą žmonės gautų kokybiškas komunalines paslaugas.

Esu įsitikinęs, kad panaikinus privačią monopoliją ir išskaidrinus šilumos ūkio valdymą šilumos kainos vilniečiams atpigtų daugiau nei ketvirtadaliu.

O pabaigai, kaip žadėjau, pridedu du fragmentus iš 2004 m. Seimo Antikorupcijos komisijos pažymos apie puikius konservatorių ir liberalų santykius su „Rubikonu“, kuriuos jie šiandien yra linkę pamiršti (visą pažymą rasite čia: http://www3.lrs.lt/docs3/kad4/W3_VIEWER.ViewDoc-p_int_tekst_id=35378&p_int_tv_id=4393&p_org=0.htm)

V. Dėl Seimo nario Arvydo Vidžiūno veiksmų

1. Komisijos surinktų, ištirtų ir įvertintų duomenų apie galimai padarytus Seimo nario Arvydo Vidžiūno veiksmus, nesuderinamus su Seimo nario statusu, visuma sudaro pagrindą manyti buvus šias nagrinėjamam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes:

Generalinės prokuratūros pateiktoje informacijoje yra tokie duomenys:

Kratos metu A.Mačiuičio kabinete paimtoje optinėje laikmenoje yra nurodyta, kad 2002-06-13 A.Vidžiūnui grynaisiais išmokėta 10 000 Lt (Priedas prie 2004-03-17 kompiuterio apžiūros protokolo).

2002-07-17 vykusio telefoninio pokalbio metu A.Janukonis pasakė A.Vidžiūnui, kad „atėjo laikas susitikti„. 2002-07-19 pakartotinai susiskambinę pastarieji asmenys konstatavo, kad A.Vidžiūnas šiuo metu atostogauja ir galės susitikti tik rugpjūčio pradžioje. A.Janukonis užsiminė, kad „atramai padarė dar porciją 3 dienas atgal kažkur “, o A.Vidžiūnas padėkojo (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-628s). Kratos metu A.Mačiuičio kabinete išimtoje optinėje laikmenoje yra nurodyta, kad 2002-07-17 “Vidž” skirta 10 000 Lt (Priedas prie 2004-03-17 kompiuterio apžiūros protokolo).

2002-08-12 telefoninio pokalbio metu A.Janukonis pakvietė rytojaus dieną A.Vidžiūną atvykti į ofisą, esantį Meistrų g. 12 (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-802s).

2002-08-13 A.Janukonis telefoninio pokalbio su UAB „Rubikon“ direktoriumi Arūnu Mačiuičiu metu pastarajam nurodė, kad “reikėtų man dabar 10 plius 8” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, Nr. S6-800s).

2002-09-27 telefoninio pokalbio metu A.Vidžiūnas pažadėjo A.Janukoniui suorganizuoti Šilumos tiekėjų asociacijos prezidento V.Stasiūno susitikimą su A.Kubiliumi, I.Degutiene, J.Razma, kad galbūt Razmos pozicija dėl Šilumos ūkio įstatymo “suminkštėtų”. Prieš tai kalbėdamas su V.Stasiūnu, A.Janukonis pasakė, kad su J.Razma asmeninių santykių jis neturi, tačiau turi gerų asmeninių santykių su jo kolegomis ir “pamėgins per šiuos rimtesnius žmones paspausti” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-792s). Iš karto po šio pokalbio A.Janukonis ir skambino A.Vidžiūnui, prašydamas suorganizuoti susitikimą tarp J.Razmos ir V.Stasiūno.

2002-09-27 vykusio telefoninio pokalbio tarp Andriaus Janukonio ir Vytauto Stasiūno metu pastarasis informavo, kad įvyko susitikimas tarp V.Stasiūno ir “vartotojo” Juodvalkio bei Seimo narių Andriaus Kubiliaus, Arvydo Vidžiūno ir Jurgio Razmos (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę Nr. S6-794S). Šio pokalbio metu Stasiūnas teigė, kad “išaiškinau visą padėtį dėl šildymo“, o “jie labai viską įsiklausė (…) įsigilino, viską suprato. (…) Bet sako, dabar kaip jūs galvojat atsilaikyt, kadangi tokios stiprios opozicinės jėgos dėl va tų vietų, kurios kertasi su Konstitucija ir su konkurencija ir su tais straipsniais veikiančio įstatymo. Žodžiu, nes paleiskim, jeigu bus priimtas toks, tai tada ar negali būt toks dalykas, kad jie gali apskųsti, žodžiu, tą straipsnį Konstituciniam Teismui ir, ir tas dalykas gali būt atmestas. Nu tai, sakom, kad nu visaip gali būt. Bet aš sakau, turi būt ir valstybės pozicija. (…) Nu, tai ir sako tada, mes palaikom, žodžiu, palaikysim ir, žodžiu, vat tokiom gerom intencijom išsiskyrėm”. (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę Nr. S6-794s)

2002-10-28 telefoninio pokalbio metu A.Janukonis paprašė, kad A.Vidžiūnas tarpininkautų dėl “Litesko” komercijos direktoriaus S.Juodkos susitikimo su Alytaus miesto tarybos opozicinės Tėvynės sąjungos frakcijos tarybos nariu D.Kurtinaičiu. To pačio pokalbio metu A.Janukonis padėkojo A.Vidžiūnui už susitikimą tarp konservatorių ir Šilumininkų asociacijos. (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-822s). Prieš tai, t.y. 2002-10-24 S.Juodka sakė A.Janukoniui, kad reikia atiduoti D.Kurtinaičiui, kas yra rezervuose, o paklausius kiek yra rezervuose, atsakė, kad yra dar “penki bilietai”. A.Janukonis prasitarė, kad bilietai duodami tik pavedimu, nes tai yra “labai rimtas dalykas” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-817s).

2002-10-29 telefoninio pokalbio tarp A.Vidžiūno ir A.Janukonio turinys rodo, kad įvyko D.Kurtinaičio pokalbis su S.Juodka (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-820s), tačiau apklausoje D.Kurtinaitis neigia buvus tokį A.Vidžiūno kreipimąsi.

Kratos metu A.Mačiuičio kabinete paimtoje optinėje laikmenoje yra nurodyta, kad 2002-11-07 “Vidž. gryn” skirta 10 000 Lt (Priedas prie 2004-03-17 kompiuterio apžiūros protokolo).

2003-05-02 telefoninio pokalbio metu A.Janukonis pasakė, kad nori paderint kai kuriuos niuansus dėl jaunųjų konservatorių ir paprašė pagalbos dėl Šilumos ūkio įstatymo. A.Janukonis prašė, kad konservatoriai balsuotų prieš Respublikos Prezidento veto. A.Janukonis pranešė, kad ir liberalus “jau baigia prilaužti ir iš jų nepasikartos liberalizmo apraiškos”. A.Vidžiūnas patikino, “kad mūsų pozicija, aš manau, nesikeičia”. A.Janukoniui prasitarus, kad jis išvažiuoja į Ispaniją iki liepos 14 dienos, A.Vidžiūnas pasitikslino, ar bus daromi “judesiai dėl mūsų fondų visokiausių”. A.Janukonis jį nuramino, sakydamas, kad dar šią dieną padarys viską (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-718s).

2003-05-07 iš bendrovės “Rubikono apskaitos sistemos” sąskaitos, esančios banke AB banke “Hansabankas”, pervesta mokėjimo pavedimu 25 000 Lt visuomeninei organizacijai “Konservatyvioji ateitis” į sąskaitą, esančią Vilniaus banke (2004-07-22 dokumentų apžiūros protokolas).

2003-05-19 telefoninio pokalbio metu A.Vidžiūnas padėkojo A.Janukoniui. Savo ruožtu A.Janukonis primygtinai prašė A.Vidžiūno ne tik suorganizuoti kuo daugiau balsų konservatorių tarpe, balsuosiančių “Rubikon” įmonių grupei palankia linkme, tačiau prašė ir pačio A.Vidžiūno dalyvauti balsavime. A.Vidžiūnas pasakė, kad “mėgins parlėkt, nors ir neplanavo to daryt” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-720s).

2003-05-20 telefoninio pokalbio tarp A.Janukonio ir L.Samuolio metu, L.Samuolis pasiūlė A.Janukoniui padėkoti A.Vidžiūnui už tai, kad pastarasis net iš Vilkaviškio atvažiavo nubalsuoti dėl Šilumos ūkio įstatymo. Į tai A.Janukonis atsakė: “ką čia dėkot? Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-854s).

2003-05-20 telefoninio pokalbio metu A.Janukonis A.Vidžiūnui pasakė, kad G.Steponavičius “pažadėjo duot dešimt balsų”. A.Janukoniui išreiškus nuogąstavimus, kad tik penki konservatoriai prisiregistravę, A.Vidžiūnas užtikrino, kad “viskas suplanuota ir viskas bus sutvarkyta” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-855s).

2003-05-26 telefoninio pokalbio metu A.Vidžiūnui paklausus, ar A.Janukonis turi kokių “pasiūlymų, pleptelėjimų ar paliepimų”, A.Janukonis paprašė priimti frakcijoje vartotojus ir paremti jų Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo pataisą. A.Vidžiūnas pasakė, kad iš esmės neturėtų būti problemų, bet paprašė, kad negaišinti laiko, “atmesti” visus dokumentus elektroniniu paštu (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-755s).

2003-06-19 telefoninio pokalbio metu A.Janukonis užsiminė, kad tą dieną bus teikiama V.Andriukaičio “dujų įstatymo” pataisa, o A.Vidžiūnas patikino, kad “mes tai paremsim, kiek čia bus”. A. Janukonis padėkojo ir pasakė, kad jis “irgi pasiruošęs daryt, ką reikia” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-762s).

2004-01-12 A.Janukoniui paskambinus A.Vidžiūnui, pastarasis pasakė, kad “tokie skambučiai labai mieli”. A.Janukonis pasakė, kad atsiųs savo žmogų, o A.Vidžiūnas turi ant popieriaus surašyti pavardes ir telefonus. A.Vidžiūnas paklausė, ar galima tada ir kitus dalykus užrašyti, o A.Janukonis sutiko (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-52s).

2004-01-15 telefoninio pokalbio metu A.Vidžiūnas išreiškė norą susitikti su A.Janukoniu, nes “kažkaip neaiškus gyvenimas”. A.Janukonis patvirtinus, kad pavedimas yra ir viskas daroma, ir tiesiog ieško kompanijų, kurios tai pasirašys. A.Vidžiūnas paprašė pirma padaryti su žiniasklaidos priemone, kurią “ten buvo nurodęs”. A.Vidžiūnui paprašius, kad šią savaitę jau viską pradėtų daryt, nes du mėnesius vėluojama, A.Janukonis užtikrino, kad viskas “yra, bus padaryta” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-94s).

2004-02-02 telefoninio pokalbio metu A.Vidžiūnas pakvietė A.Janukonį susitikti, nes “kažkaip šnekėdavosi anksčiau, tai ir dabar gyvenimas gi eina”. A.Janukonis sutiko (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-936s).

2004-03-08 telefoninio pokalbio metu A.Vidžiūnas paklausė A.Janukonio, ar “ten tas kolega nežada tiesiog pažmoninti sąlygų, nes ten dabar dideli darbai siūlomi atlikti”. A.Janukonis pasakė, kad “kito kelio šiais laikais nėra” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-937s).

2. Remiantis aukščiau išdėstytų aplinkybių bei Komisijai pateiktų duomenų visuma galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, laikotarpiu nuo 2002-06-13 iki 2002-11-07 Vilniuje galėjo susitarti ir per kelis kartus galėjo priimti savo ar kitų asmenų naudai iš „Rubikon“ įmonių grupės akcininko, UAB „Rubikon group“, UAB „Dalkia Lietuva„, AB „Vilniaus energija“, UAB „Litesko„ valdybų nario, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos nario Andriaus Janukonio finansinį atlygį už Lietuvos Respublikos Seimo narių ir savivaldybių tarnautojų įtakojimą Lietuvos Respublikos Seime ir Alytaus bei Palangos miesto savivaldybėse svarstant teisės aktų projektus ir juos priimant bei atliko sutartus veiksmus.

3. Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 60 straipsnio antrąją dalį, kurioje nustatyta, kad Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, įskaitant ir įvairių rūšių pinigines išmokas ir bet kokią kitą materialinę naudą, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 straipsnio ketvirtąją dalį, nustatančią, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublika Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų, galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys A.Vidžiūnas galėjo pažeisti Konstituciją.

Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo statuto 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, kad kiekvienas Seimo narys, eidamas Seimo nario pareigas, privalo vengti interesų konflikto tarp Seimo nario privačių interesų ir jo pareigų atstovauti visuomenėms interesams, taip pat neturi elgtis taip, kad visuomenėje kiltų abejonių, kad yra toks konfliktas, galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys A.Vidžiūnas galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos Seimo statutą.

Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio nuostatas, kurios įpareigoja įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, tuo drausdamos vykdyti savo pareigas bei naudotis savo statusu savo, sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys A.Vidžiūnas nesuderino viešųjų ir privačių interesų ir tuo galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą.

Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 6 straipsnio 1 punkto nuostatas, draudžiančias valstybės politikams užsiimti lobistine veika, t.y. atlikti atlygintinus ar neatlygintinus veiksmus, kuriais siekiama daryti įtaką, kad fizinio ar juridinio asmens interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai, galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys A.Vidžiūnas galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymą.

III. Dėl Seimo nario Eligijaus Masiulio veiksmų

1. Komisijos surinktų, ištirtų ir įvertintų duomenų apie galimai padarytus Seimo nario Eligijaus Masiulio veiksmus, nesuderinamus su Seimo nario statusu, visuma sudaro pagrindą manyti buvus šias nagrinėjamam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes:

Generalinės prokuratūros pateiktoje informacijoje yra tokie duomenys:

2003-01-20 A.Janukonis paskambino telefonu E.Masiuliui ir paprašė, kad šis priimtų pas save darbe Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentą V.Stasiūną. E.Masiuliui sutikus, A.Janukonis paprašė E.Masiulio atsiimti savo užregistruotą Šilumos ūkio įstatymo pataisą. E.Masiulis aiškino, kad minėtą įstatymo pataisą jis užregistravo “sakykim taip, atsitiktinai”, todėl jis mielai pasiruošęs padiskutuot, pasižiūrėt ir reikalui esant, padaryt sprendimus (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-840s).

2003-01-21 telefoninio pokalbio tarp A.Janukonio ir V.Stasiūno metu, V.Stasiūnas sakė, kad po jo pokalbio su E.Masiuliu pastarasis sutiko atsiimti savo pataisą Šilumos ūkio įstatymo projektui (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-837s).

2003-04-01 telefoninio pokalbio su A.Janukoniu metu E.Masiulis paaiškino kitų partijų poziciją ir apsisprendimą dėl balsavimo. E.Masiulis pasakė, kad jų frakcija balsuos laisvai, bet jis iš esmės netiki, kad įstatymas bus priimtas. Išsiaiškinęs visą padėtį, A.Janukonis pakvietė E. Masiulį su G.Steponavičiumi rytojaus dieną kartu papusryčiauti. E.Masiulis pasakė, kad tokios konsultacijos ypatingai būtų naudingos ir svarbios (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-731s). 2004-04-01 telefoninio pokalbio tarp A.Janukonio ir V.Stasiūno metu A.Janukonis pasakė, kad “rytoj aš kaip tik matausi su liberalais, ir kalbėsimės galutinai, kad apsiramintų per ketvirtadienio balsavimą, nes šiandien nenormaliai jie balsavo”.

2003-05-19 A.Janukonis paskambino E.Masiuliui ir teiravosi dėl frakcijos balsavimo, svarstant Respublikos Prezidento veto. E. Masiulis pasakė, kad jis ne Vilniuj ir nieko patart negali bei pasiūlė skambinti G.Steponavičiui, kuris “jaučia pulsą”. Pokalbio metu A.Janukonis užsiminė, kad ir konservatoriai, ir valdančioji koalicija už atmetimą. Tą pačią dieną A.Janukonis vėl paskambino E.Masiuliui ir prašė, kad frakcijoje būtų įtikinta atmesti Respublikos Prezidento veto. E. Masiulis patikino, kad jis skambins pavaduotojams ir “mėgins peržaidinėti situaciją” (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-859s).

2003-06-18 A.Janukonis paskambino E.Masiuliui ir paprašė paremti V.Andriukaičio ir A.Butkevičiaus teikiamą projektą dėl dujų. E.Masiulis pažadėjo paremti ir iš ryto pašnekėti bei pakalbinti frakcijos narius. A.Janukoniui išreiškus nuogąstavimus, kad “gazpromininkai” pradės aktyviai veikti, E.Masiulis nuramino ir pasakė, kad su jų frakcijos vadovybe jokių kontaktų iš jų pusės nebuvo (Protokolas apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę; Nr. S6-859s).

2. Remiantis aukščiau išdėstytų aplinkybių bei Komisijai pateiktų duomenų visuma galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys Eligijus Masiulis galėjo susitarti su Rubikon“ įmonių grupės akcininku, UAB „Rubikon group„, UAB „Dalkia Lietuva“, AB „Vilniaus energija„, UAB „Litesko“ valdybų nariu, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos nariu Andriu Janukoniu dėl įtakos darymo Lietuvos Respublikos Seimo nariams Lietuvos Respublikos Seime svarstant norminių teisės aktų projektus ir juo priimant bei atliko sutartus veiksmus.

3. Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo statuto 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, kad kiekvienas Seimo narys, eidamas Seimo nario pareigas, privalo vengti interesų konflikto tarp Seimo nario privačių interesų ir jo pareigų atstovauti visuomenėms interesams, taip pat neturi elgtis taip, kad visuomenėje kiltų abejonių, kad yra toks konfliktas, galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys E. Masiulis galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos Seimo statutą.

Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio nuostatas, kurios įpareigoja įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, tuo drausdamos vykdyti savo pareigas bei naudotis savo statusu savo, sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys E.Masiulis nesuderino viešųjų ir privačių interesų ir tuo galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą.

Įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 6 straipsnio 1 punkto nuostatas, draudžiančias valstybės politikams užsiimti lobistine veika, t.y. atlikti atlygintinus ar neatlygintinus veiksmus, kuriais siekiama daryti įtaką, kad fizinio ar juridinio asmens interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai, galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys E.Masiulis galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymą.

Naglis Puteikis yra Seimo narys

Daiva Tamošaitytė: Emigracija, savižudybės, socialinė nelygybė – paminto pilietiškumo vaisiai

Partinė nomenklatūra padarė viską, kad sunaikintų piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme, todėl turime ją susigrąžinti, – „Lietuvos sąrašo“ rinkimų programos „Perženkim Rubikoną“ pristatyme sakė filosofė, publicistė dr. Daiva Tamošaitytė. Fragmentas iš 2015 m. sausio 8 d. įvykusios spaudos konferencijos:

Man įstrigo frazė iš prezidentės metinio pranešimo, kad šie metai bus skurdo ir socialinės nelygybės mažinimo metai. Ji man labai patiko ir aš pagalvojau, kad galbūt šiam klausimui didesnis dėmesys bus skirtas ir dėl to, kad įvedus eurą apsinuogino faktas, jog mes uždirbame keliskart mažiau, nei kiti Europos Sąjungos piliečiai. Tačiau akivaizdu ir tai, kad per 10 metų, ypač prasidėjus 2008-ųjų krizei, skurdas tik didėjo. Mano nuomone, vienas iš atotrūkio tarp realios žmonių gyvenimo gerovės ir valdžios deklaruojamo BVP augimo veiksnių yra savivaldos sunykimas ir galios svertų sutelkimas partinės nomenklatūros rankose. Ta partinė nomenklatūra padarė viską, kad piliečiai negalėtų tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme.

Aš pati iki 2011 metų buvau Senamiesčio seniūnijos bendruomenės atstovė arba seniūnaitė, pati surinkau 500 parašų, bendravau su savo apylinkės gyventojais, per tą laiką pavyko šį tą nuveikti jų labui. Tačiau paaiškėjo ir kitas dalykas: Senamiestyje ypatingai – kaip turbūt ir visame Vilniaus mieste, kadangi tai yra sostinė – pirmauja verslo, stambaus kapitalo interesai, neatsižvelgiant į žmonių poreikius. Galbūt todėl ir nebuvo sukurta 7 apylinkių seniūnaičių taryba. O pagrindinis veiksnys, aišku, buvo tai, kad savivaldybė neskyrė lėšų savivaldos funkcijoms vykdyti, taigi, buvo neįmanoma net pradėti ką nors daryti. Kai susidūriau su tokia nepramušama siena, savivaldybe, kuri primena sovietinį vykdomąjį komitetą, o ne tarnauja žmonių interesams, teko stebėti tokį procesą, kai bendruomenėje didėja žmonių apatija ir nepasitikėjimas sistema, o žmonės, bandydami spręsti buitines ir kitas problemas, pradėjo skaldytis pavieniui.

Lietuvos sąrašo“ prgramoje yra toks punktas, kur sakoma, kad visus blogiausius, didžiausią žalą miestui padariusius sprendimus valdžia priėmė slapta nuo miestiečių ir tai būtina atitaisyti, kad Vilniaus taryba savo sprendimus turi grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir sugrąžinti valdymą patiems vilniečiams (žr. programos skyrių „Piliečiams – teisę tiesiogiai dalyvauti miesto valdyme“, – red. past.). Mano nuomone, tik patys vilniečiai, gyvenantys savo vietovėse, geriausia žino, ko jiems reikia ir turi teisę reikšti savo pilietiškumą. O kai ta pilietiškumo teisė iš jų atimama, vyksta bendruomenės santykių erozja, su tuo susijęs psichologinio klimato blogėjimas ir visos kitos problemos, tarp jų ir emigracija, savižudybės, socialinė nelygybė, nes neišgirstas ir paniekintas žmogus nesijaučia visaverčiu nei savo miesto, nei valstybės piliečiu. Jeigu būčiau išrinkta į Vilniaus savivaldybės tarybą, pirmiausia siekčiau, kad būtų įgyvendinta finansinė, administracinė ir idėjinė parama bendruomenėms ir jų atstovams.

O pabaigai norėčiau pridurti, kad iki sovietmečio turėjome labai stiprius mūsų kultūros bendruomeninius saitus, tarpusavio bendravimo etiką, turime savo paveldą, tradicijas, ir aš manau, kad būtent tai ir turėtų būti įdomiausia tiek Vilniaus svečiams, tiek patiems vilniečiams. Turėtume dėmesį sutelkti ne į vienadienių pseudokultūrinių reiškinių, apie kuriuos galbūt pašnekės Gediminas, kultą, o vystyti ilgalaikę Lietuvos sostinės kultūrinio, istorinio stiprinimo strategiją.

Kaip balsuoti už Naglio Puteikio ir “Lietuvos sąrašo” komandos dalyvavimą rinkimuose, rasite čia. 

Lietuvos sąrašo“ rinkimų programa: http://puteikis.lt/programa/

Kandidatų sąrašas: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/lietuvos-saraso-kandidatai-i-vilniaus-taryba 

Naglis Puteikis: Sugrąžinsime žmonėms tai, ką nesąžiningi politikai iš jų atėmė

Tai, kaip Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose yra tvarkomas šilumos ūkis ir priimami svarbiausi sprendimai, neturi nieko bendro su europiniais skaidrumo standartais ir demokratijos tradicija – sakė kandidatas į Vilniaus merus Naglis Puteikis jį iškėlusio „Lietuvos sąrašo“ rinkimų programos „Perženkim Rubikoną“ pristatyme. Fragmentas iš 2015 m. sausio 8 d. įvykusios spaudos konferencijos:

Pasirinkome šūkį peržengti „Rubikoną“, neatsiklaupti prieš „Fortumą“. „Rubikonas“ yra senasis Zuoko ir jo verslo grupės „Icor“ pavadinimas, o „Fortumas“ – jo pagrindinių oponentų Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio proteguojama analogiška verslo grupė. Kodėl pasirinkome tokį pavadinimą? Todėl, kad jis atspindi pagrindinį „Lietuvos sąrašo“ siekį: sugrąžinti žmonėms tai, ką nesąžiningi politikai iš jų atėmė. Per prezidentinę rinkimų kampaniją aš minėjau siekį sugrąžinti žmonėms valstybę, kuri iš jų atimta – deja, ir savivaldybėse tas pats procesas yra įvykdytas.

Pirmiausia turiu omenyje šilumos ūkį. Tiek Vilniaus, tiek Lietuvos politikai elgiasi nesąžiningai – jie nepasakoja vilniečiams ir Lietuvos gyventojams, kad Skandinavijoje ar Vokietijoje nėra tokių komunalinio ūkio tvarkymo pavyzdžių, kaip pas mus. Ten komunalinį ūkį tvarko viešosios įstaigos, kurios nesiekia pelno, ten nėra tarpininkų, tose schemose neatsiranda privatūs komunalinių paslaugų teikėjai, kuriems atitenka visas pelnas, o visos išlaidos tenka miestiečiams. Todėl mes programoje siūlome įkurti viešąją įstaigą, kuri administruotų visą komunalinį ūkį, pradedant šilumos ūkiu.

Grįždamas prie šūkio dar pasakysiu, kad ir Lietuvos Seimo nariai taip pat elgiasi nesąžiningai. Jie – aš turiu omeny Liberalų sąjūdį ir Tėvynės sąjungą – aiškina, kad jeigu laimės prieš Zuoką, tai taikys Kauno ir Klaipėdos pavyzdžius, kaip tvarkyti šilumos ūkį. Bet nepasako visos tiesos – nepasako, kad tiek Kaune, tiek Klaipėdoje šilumos kaina, deja, nėra žemiausia. Ji yra žemiausia Šiauliuose. Kodėl Šiauliuose žemiausia, o Kaune ir Klaipėdoje aukštesnė? Todėl, kad Kaune ir Klaipėdoje tose schemose naudojami nesąžiningi būdai, įvedami rubikonai, ikorai, verslo darytojai, tokie kaip „Fortumas“ ir kiti privatūs šilumos tiekėjai. Tuo tarpu Šiauliai yra vienintelis Lietuvos miestas, vienintelė savivaldybė, kur visiškai atsitiktinai susiklostė tokia politikų koalicija, kad jiems pavyko visą šilumos ūkį perimti į savivaldybės rankas. Todėl ten kaina yra žemiausia. Tad jeigu mes laimėsime rinkimus į Vilniaus savivaldybę, įvesime skandinavišką, vokišką Šiaulių modelį. Analogija būtų ir su kitomis komunalinėmis paslaugomis – pagrindinis principas būtų nepelno siekianti įstaiga ir skaidrus valdymas.

Šiuo metu miestiečiai yra nustumti nuo visų svarbiausių sprendimų. Nors vietos savivaldos įstatyme yra didžiulis skirsnis, reglamentuojantis tokį dalyką, kaip gyventojų apklausos, nė viena Lietuvos savivaldybė šitų apklausų nenaudoja. O juk galėjo, pvz., prieš sudarydama sutartį su „Dalkija“, Vilniaus savivaldybė tai padaryti. Jeigu mes laimėsime – naudosime šitas apklausas, tarsimės su miestiečiais visais svarbiausiais klausimais.

Dėl „antrosios“ Lietuvos, apie kurią vienas garsus publicistas svajoja, kad ji išmirs arba išvažiuos. Vilniuje turbūt geriausiai atsiskleidžia politikų elgesys su šia „antrąja“ Lietuva – turiu omenyje, su žmonėmis, kurie yra socialiai atskirti, nemoka gyventi, dėl kokių nors priežasčių nesugeba prisitaikyti prie dabartinės situacijos, kurie patiria skurdą, kurie įklimpsta į alkoholizmo, lošimų priklausomybės liūną, kurie yra neįgalūs arba gauna tokią mažą pensiją, kad tų pinigų neužtenka netgi maistui. Vilnius yra geriausias pavyzdys, kokias paslaugas valstybė ir savivaldybė teikia šiems žmonėms: sukuria tankiausią Europoje alkoholio parduotuvių, greitųjų kreditų, visą parą veikiančių lombardų tinklą, patį plačiausią lošimų aparatų tinklą, ir žmonės, jeigu jiems trūksta pinigų, prisiskolina, prisiperka alkoholio ar prasilošia. Tokią paslaugą valstybė ir savivaldybė teikia šiems žmonėms, kuriems Vokietijoje ar Skandinavijoje socialinės rūpybos departamentas teikia priešingas paslaugas: gydo nuo alkoholizmo, rūpinasi, suteikia darbo vietas (beje, savivaldybės kontroliuojamose komunalinėse įmonėse).

Lietuvos ir Vilniaus politikai, kandidatai į merus ir dabartinis meras elgiasi nesąžiningai, nes jie nepasako, kad europinė demokratija neturi nieko bendro su tuo, kas realizuota Lietuvoje ir Vilniaus savivaldybėje.

Savo programos tikslus bandysime pasiekti kartu su inteligentais, kūrybingais žmonėmis, kurių koncentracija Vilniuje yra pati didžiausia. Aš drįsčiau pavadinti mūsų sąrašą daktarų sąrašu, nes jame yra beveik dešimt mokslų daktarų. Kai kurie politologai tiesiai šviesiai sako, kad Lietuvos politikų problema yra tai, kad valdo trejetukininkai, turiu omenyje žmones, kurie vidurinėse ir aukštosiose mokyklose gaudavo žemiausius pažymius. Vis dėlto Lietuvą, Vilniaus ir kitų miestų savivaldybes turėtų valdyti penketukininkai, pagal senąją sistemą, arba dešimtukininkai, pagal dabartinę. Kaip tik toks kandidatų sąrašas yra teikiamas ir mes tikimės, kad įveiksime oponentus ir sukursime tikrą, europinę, skandinavišką, vokišką demokratiją, o ne tą pseudodemokratiją, kuri šiuo metu egzistuoja Lietuvoje ir Vilniaus mieste.

Kaip balsuoti už Naglio Puteikio ir „Lietuvos sąrašo“ komandos dalyvavimą rinkimuose, rasite čia.

Lietuvos sąrašo“ rinkimų programa: http://puteikis.lt/programa/

Kandidatų sąrašas: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/lietuvos-saraso-kandidatai-i-vilniaus-taryba

Darius Kuolys: Susigrąžinkime miestą kaip laisvų piliečių bendruomenę

Iš miesto, tapusio interesų grupuočių įkaitu ir primenančio neskaidriai valdomą uždarą akcinę bendrovę, Vilnius gali tapti laisvų piliečių bendrija – sakė kultūros istorikas dr. Darius Kuolys, pristatydamas „Lietuvos sąrašo“ ir jo kandidato į merus Naglio Puteikio rinkimų programą „Perženkim Rubikoną“. Kaip balsuoti už šios komandos dalyvavimą kovo 1 d. vyksiančiuose Vilniaus tarybos rinkimuose, rasite čia. Fragmentas iš 2015 m. sausio 8 d. įvykusios spaudos konferencijos:

Mes ryžomės tokiam inteligentų, kultūrininkų ir visuomenininkų maištui. Žiūrėdami į Lietuvos politinį peizažą, jame pasigendame grumtynių už laisvą visuomenę, už laisvą respubliką, už tuos idealus, kurie mus būrė 80-iais ar 91-iais. Šiemet minėdami nepriklausomybės 25-metį matome, kad vis mažiau bendrų pastangų dedame išlaikyti laisvą bendruomenę. Mūsų miestai, mūsų valstybė tampa vis panašesnė į uždarą akcinę bendrovę, o juk Lietuvos Respublika, mūsų Vilnius ir miestai kūrėsi kaip laisvų piliečių bendruomenės. Mes manome, kad šiandien, kai vis ryškesnės tampa geopolitinės įtampos, svarbu ryškinti tapatybių skirtumus: kuo Lietuva, kaip laisvas kraštas, laisva politinė bendruomenė, skiriasi nuo Rusijos despotijos. Ar mes turime tų idėjų, vertybių, nuostatų, kurios darytų mus kitokius ir ryškintų idealus, kuriuos verta ginti?

Man labai malonu pristatyti tą maištininkų sąrašą. Mes pamėginome suburti komandą žmonių, turinčių labai skirtingas patirtis – nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės žmonių, kaip Romas Pakalnis, iki jaunų informacinių technologijų ekspertų, dizainerių, verslininkų, kaip Šarūnas Savickas, Bartas Markevičius ar Šarūnas Bagdonas, nuo medikų ir fizikų iki humanitarų. Man taip pat smagu pristatyti, kad mūsų sąraše yra tokių rimtų ekonomistų, kaip dr. Aušra Maldeikienė, kiti ekonomiką, ūkį, verslą išmanantys žmonės. Mūsų komandoje daug mokslo daktarų – šiuo požiūriu ji primena Sąjūdžio laikus, kai galvojome, kad kultūros žmonėms ateina laikas prisiimti priedermes ir už viešąjį gyvenimą, už politinę bendriją. Sąjūdžio laikais kultūros žmonės šitos atsakomybės ėmėsi, ir matome, kad Lietuvos politinė galia labai stipriai priklauso nuo kultūros ir politikos jungties. Kai politika tampa tik technologija, kai ji užmiršta paskirtį rūpintis bendruomenės likimu ir išlikimu, piliečiai nebetenka ryšio su savo valstybe. Mes norime, keisdamiesi patirtimi, eiti tarnauti miestui ir daryti jį visų piliečių kuriamą.

Todėl ir einame į rinkimus, ir keliame Naglį Puteikį kandidatu į Vilniaus merus, norėdami pabrėžti pamatinę idėją – laikas vėl kurti mūsų valstybę demokratiškais, respublikoniškais pagrindais ir padėti piliečiams susigrąžinti miestą, kaip laisvų piliečių bendruomenę, o nuo Vilniaus pradėti susigrąžinti ir Lietuvą, atveriant piliečiams vartus dalyvauti viešajame gyvenime.

Turime programą, kuri gerokai skiriasi nuo visų kitų mūsų peržiūrėtų programų – liberalų, konservatorių, socialdemokratų. Mūsų esminis skirtumas – piliečių dalyvavimas savo miesto tvarkyme, su labai aiškiomis procedūromis. Mes manome, kad atverdami duris piliečių dalyvavimui galime išskaidrinti gyvenimą, dabar neskaidrius santykius, ir taip tiesiogiai paveikti kiekvieno vilniečio gerovę.

Kas dar mums labai svarbu, ir dėl ko mes esame kartu su Nagliu Puteikiu – šiandien informacinėje erdvėje vis labiau ryškinamos dviejų Lietuvų sampratos. Pirmosios, neva pažangios, ir antrosios, neva mažai vykusios, Lietuvos skirtumai. Mes manome, kad yra labai didelė drama, jei tos dvi Lietuvos nesugyvens, nesusikalbės. Mes keliame ir dialogo, susikalbėjimo klausimus, būtinybę atsigręžti į nutylėtą, nepastebimą Vilnių. Vargu ar šiandien žurnalistai žino, kiek Vilniuje yra skurstančių žmonių, kiek jų kasmet išvaržoma vien dėl to, kad neišgali susimokėti mokesčių. Kiekviena bendruomenė turi kitą, nuslėptą, nematomą pusę. Mes manome, kad tai nutylėtai Lietuvai, nutylėtai vilniečių daliai irgi labai svarbu suteikti balsą, užmegzti dialogą ir įpilietinti – sugrąžinti nušalintą antrąją Lietuvą į politinį, bendrąjį socialinį gyvenimą.

Todėl turime labai įvairias sritis atstovaujančią, gerai apgalvotą komandą ir keliame stiprų, ryžtingą žmogų į Vilniaus merus, nes manome, kad šiandien labai svarbu pasiryžti ir peržengti Rubikoną – peržengti politinės apatijos, abejingumo, o gal ir tam tikro politinio baugulio barjerą, kuris yra ištikęs dalį visuomenės. Dalyvauti, rūpintis savo miestu, savo respublika yra kiekvieno pilietinė pareiga. Mes jos imamės.

Lietuvos sąrašo“ rinkimų programą rasite čia: http://puteikis.lt/programa/

Kandidatų sąrašas: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/lietuvos-saraso-kandidatai-i-vilniaus-taryba