Naglis Puteikis Delfi.lt konferencijoje: apie europinės demokratijos kūrimą Vilniuje ir Lietuvoje (vaizdo įrašas)

Naglis-Delfyje

Naglis Puteikis su žurnaliste Egle Samoškaite

Portalo Delfi.lt kvietimu Naglis Puteikis dalyvavo tiesioginėje vaizdo konferencijoje, kurioje kalbėta ir apie konkrečius Vilniaus reikalus, ir apie principinius dalykus – europinės demokratijos kūrimą sostinėje, o vėliau ir visoje Lietuvoje, Vilniaus valdžios įpročiu tapusį sąmatų pūtimą ir jo sutramdymą, Majausko ir Bradausko tipo turtingiesiems subalansuotą mokesčių sistemą, kai valstybės išlaikymo našta užkrauta sąžiningai dirbantiems, bet skurstantiems neturtingiausiems žmonėms, tokius nomenklatūrinių politikų bruožus, kaip Šimašiaus silpnumas, šauktinių kariuomenę bei skirtumus tarp Suomijos ir Lietuvos gynybos modelių. Skelbiame tiesioginės Delfi.lt konferencijos vaizdo įrašą:

*******

Žemiau rasite kelis konferencijos fragmentus. Pokalbis apie turtingiesiems palankią Lietuvos mokesčių sistemą prasideda maždaug 30-tą įrašo minutę.

Naglis Puteikis: Na, pavyzdžiui, Majauskas – kas jis toks? Verslininkas ar politikas? Jo alga, pagal deklaraciją, jei neklystu, yra 15 000 litų per mėnesį, o mokesčių jis sumoka žymiai mažiau, nei tie bėdžiai, apie kuriuos aš kalbėjau.

Eglė Samoškaitė: Bet jis nedirba pagal darbo sutartį.

Naglis Puteikis: Tai jis ieško schemų, gudrauja, vadinasi, yra verslininkas – ko jis tada veržiasi į politiką?

Eglė Samoškaitė: Bet Seimas ir vyriausybė nepanaikina tokių galimybių…

Naglis Puteikis: Po dvejų metų mes tai sutvarkysime, kai turėsime daugumą Seime. Aš suprantu Lietuvos gyventojus, kurie mato nuolat didėjančią turtinę nelygybę, dėl to yra kalti politikai, taip pat ir Seime, taip pat tie milijonieriai, kurie ten sėdi ir iš kurių garsiausias yra Bradauskas, nevengiantis užsiiminėti turtingų žmonių lobizmu. Jo esmė: kuo turtingesnis, tuo mažiau mokesčių moka, kuo biednesnis – tuo daugiau. Tuo Lietuva yra visiškai nevakarietiška, ne Europos Sąjungos šalis, o gryna Lotynų Amerika XX amžiaus viduryje, klasikinis ekonominis modelis – valstybė, sukonstruota turčiams. O aš noriu sukonstruotos kaip Skandinavijoje – visiems.

Eglė Samoškaitė: Tačiau Skandinavijoje mokesčiai didesni.

Naglis Puteikis: Taip, aš norėčiau, kad Majauskas mokėtų tokius pat mokesčius, kaip, pvz., mokate jūs arba aš, arba tie bėdžiai, kur vyras ir žmona dirba, turi keturis vaikus ir negali nusipirkti muilo.

*******

Naglis Puteikis: Nė vienas iš dabar kandidatuojančių politikų nesiūlo, pvz., kad rinkėjas danišku pavyzdžiu gautų visą informaciją apie savivaldybės naudojamus pinigus, viešuosius konkursus, detalias sąmatas, informaciją apie pralaimėjusius, projektų įvykdymą, papildomus pirkimus. Nė vienas. Atvirkščiai – pagrindiniai kandidatai gina sąmatų slaptumą, arba laiko paslaptyje tų, kurie konkursuose užima 2-3 vietą, pasiūlymų sumas.

Eglė Samoškaitė: Na, ponas Šimašius, kaip girdėjau, siūlo viešumą?..

Naglis Puteikis: Deja, jo siūlymas abstraktus. Be to, Šimašiaus skaidrumo labai pasigedau, kai jo vadovaujama Teisingumo ministerija atidavė Baltarusijai visus Beliackio dokumentus (turimas omenyje Baltarusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Alesis Beliackis, 2011 m. Baltarusijoje nuteistas ir pasodintas į kalėjimą, politinėje byloje kaip įkalčius panaudojant Lietuvos Teisingumo ministerijos perduotus banko sąskaitų duomenimis, – red. past.). O ypač Šimašiaus skaidrumo pasigedau, kai jis turėjo įvertinti vieno banko veiksmą, perduodant šitą informaciją Teisingumo ministerijai: be teismo sprendimo įstatymas draudžia kam nors perdavinėti žmogaus bankinę informaciją (2011 m. skelbtas Naglio Puteikio tekstas: „Turi atsistatydinti Teisingumo ministras ir SEB bei DnB NORD bankų Lietuvoje vadovai“).

Eglė Samoškaitė: Jis atsiprašė už tai, kiek pamenu.

Naglis Puteikis: Jis atsiprašė, bet jo dabartinėse kalbose aš nematau konkretumo, ir tąsyk pasigedau. Kaip Teisingumo ministras jis turėjo viešai pasakyti, kodėl DNB bankas perdavė dokumentus be teismo sprendimo, pažeidė įstatymą. Kaip teisingumo ministras, jis turėjo imtis priemonių. Bet tiek, kiek Zuokas yra kietas ir atkaklus bloguose darbuose, Šimašius yra silpnas. Tegu Remigijus neįsižeidžia, nieko asmeniško nenoriu pasakyti – jam tiesiog trūksta kietumo. O tarp kandidatų ir kitų sąrašų aš nematau labai aiškios vakarietiškos, skandinaviškos pozicijos: absoliutus skaidrumas bet kurią akimirką. Danijoje yra specialus darbuotojas, kuris sėdi kabinete, darbo metu laukia, kol kas nors ateis pasidomėti pinigų naudojimu, ir arba atneša tam žmogui kopiją, arba išsiunčia elektroniniu paštu. Danai prieš 20 metų Lietuvos savivaldybes mokė, kas yra skaidrumas. Tai štai – neišmokė, tokio dalyko aš pasigendu, todėl nematau, už ką balsuoti, jeigu nebūtų manęs ir Lietuvos sąrašo.

dr. Daiva Tamošaitytė: Kas padarys savivalei galą ir įves savivaldą?

Daiva_Tamosaityte

Portalas Delfi.lt paskelbė Lietuvos sąrašo kandidatės į Vilniaus miesto tarybą filosofės dr. Daivos Tamošaitytės straipsnį apie tai, kuo Lietuvos sąrašas ir Naglis Puteikis iš esmės skiriasi nuo visų nomeklatūrinių partijų ir kandidatų.

„Toks meras kaip Naglis Puteikis galėtų padaryti kažką panašaus į tai, ką nuveikė Niujorko meras Rudolphas Williamas Louisas Giuliani III, pradėjęs savo veiklą 1994 metais. Tuo metu gyvenau Amerikoje, o „didysis obuolys“ (vadinamasis „Big Apple“) visoje šalyje garsėjo kaip chaotiška, korumpuota, netvarka ir nusikalstamumu pagarsėjusi sostinė. Keliaudama po valstijas visur išgirsdavau vylingą klausimą: „Ar jūs vis dar gyva?“ („Are you still alive?“). Taigi šis meras padarė tai, kas buvo, regis, neįmanoma.“, – rašo dr. Daiva Tamošaitytė.

Perspausdiname visą publikacijos tekstą.

*******

Daiva Tamošaitytė. Kas padarys savivalei galą ir įves savivaldą?

Nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu: esminė mūsų savivaldos negalė yra ta, kad jos tiesiog nėra ir kad būtent aktyvūs piliečiai galėtų būti pagrindinis jos atsinaujinimo variklis. Tik savo sutelktais, aktyviais veiksmais, inicijuodami įstatymų veikimą (ne imitaciją), naujų potvarkių priėmimą ir pan. jie gali pagerinti savo gyvenimą. Pilietinių iniciatyvų yra daug ir puikių. Tereikia leisti piliečiams jas įgyvendinti pagal visas savivaldybei suteiktas teises, o esant kliūtims, naudotis savo konstitucinėmis galiomis jas pašalinti.

Į Lietuvos sąrašą – kaip Darius Kuolys jį pavadino „inteligentų maišto“ – ir aplink jį susibūrė iš tiesų didelė dalis inteligentijos. Per prezidento rinkimus ši nestandartinė, iš esmės visuomeniška partija iškėlė sėkmingai kandidatavusį Naglį Puteikį. Tęsdamas pradėtą darbą Lietuvos sąrašas iškėlė jį į Vilniaus mero postą bei kandidatus į savivaldybės tarybą.

Šį Seimo narį palaikiau tada, palaikau jį ir dabar. Įsidėmėjau jį, kaip tvirtų principų, su korupcija nuosekliai kovojantį žmogų, dar tada, kai jis pradėjo dirbti politiko darbą Klaipėdoje. Įsidėmėtina ir tai, kad kilus naujajam sąjūdžiui jis bene vienintelis iš politikų ėmėsi konkretaus darbo su visuomenininkais, kaip jis pats sako, atiduodamas jiems skolą. Darbštus ir kompetentingas, šis politikas pradėjo tiesti tiltus tarp valdžios ir paprastų piliečių apeliuodamas į sąžinę.

Kadangi šią jo veiklą stebėjau iš arti, galiu paliudyti, jog Naglis Puteikis yra viena tų retų asmenybių, atkakliai dirbančių vardan taip trūkstamo susitarimo. Sunkiausia turbūt pramušti įsigalėjusią nuomonę, jog į politiką eina žmonės, turintys tik asmeninių ambicijų ir savanaudiškų interesų.

Lietuvos sąrašas bene vienintelis, kuris naudojasi konstitucine teise remti kitų partijų kandidatus ir nepartinius kandidatus, aktyvius visuomenės narius, jei tik mato juose tikrą, nedemonstratyvų pilietinį užtaisą. Todėl noriu pabrėžti, kad ir šiuose savivaldybių rinkimuose tiek Naglis Puteikis, tiek daug kitų kandidatų nėra partiniai, tačiau tai gali būti, kaip ir mano atveju, tiesiog individuali nuostata likti savarankiškiems, bet remiantiems Lietuvos sąrašo intencijas bei programą kaip leidžiančias plačiau, kūrybingiau veikti mūsų visuomenėje.

Plėtodama demokratiją, nuomonių įvairovę savo gretose ir aplinkui, ši jauna partija turi daug šansų subręsti ir ilgainui realizuoti daug tikslų, kuriuos sau kelia lietuvių tauta, suvokianti save kaip suvereną ir demokratinės respublikos garantą. Visa tai sakau ypač dėl to, jog būtina suprasti, kokiais metodais veikia vadinamosios sisteminės partijos – lobizmu ir statistinių narių nuomonės nebuvimu, vadovybės muštru ir kitomis sudėtingomis, varžančiomis sąsajomis su valstybės struktūromis. Išlaikyti vidinę partijos narių lygybę, palaikyti kryptingą veiklą iškeltų uždavinių atžvilgiu, pagaliau tąjį visuotinai pajuokiamą idealizmą – kone antgamtinis uždavinys. Jo siekti, mano nuomone, ir gali tik brandus, išprusęs inteligentijos sluoksnis. Kitaip sakant, rizikuoti, bet bent jau pamėginti įgyvendinti svajones.

Sutikau būti įtraukta į kandidatų sąrašą ir dėl to, kad, kaip ir mano kolegos, aš suvokiu neišvengiamybę atkurti piliečių savivaldą. Ji ir tik ji yra Lietuvos būklės gerėjimo atkūrimo pradžia bei pamatas. Kita vertus, prieš aštuonerius metus, kai surinkau gyventojų parašus ir tapau Senamiesčio seniūnijos bendruomenės atstove, entuziazmo buvo gerokai daugiau. Vargu ar taip džiugiai dabar kalbėčiau, kaip anuomet Violetos Baublienės laidoje „Stilius“. Juk nuo 2008 metų padėtis drastiškai pasikeitė ir iki šiol negerėja. Pasakysiu tik tiek, kad bendruomenių atstovams nebuvo sudarytos sąlygos spręsti esminių klausimų įstatymiškai ir kad niekas taip nežlugdo iniciatyvų kaip viršūnių veto.

Gavusi vilniečių pasitikėjimo mandatą pirmiausia daryčiau viską, kad savivaldybė užtikrintų finansinį, administracinį ir idėjinį pamatą bendruomenių veiklai. Ši taryba yra savotiškas tarpininkas tarp mero ir piliečių bei jiems atstovaujančių seniūnijų ir seniūnaičių. Realią veiklą galėtų užtikrinti darbas bendroje komandoje su Lietuvos sąrašo iškeltu kandidatu į merus.

Toks meras kaip Naglis Puteikis galėtų padaryti kažką panašaus į tai, ką nuveikė Niujorko meras Rudolphas Williamas Louisas Giuliani III, pradėjęs savo veiklą 1994 metais. Tuo metu gyvenau Amerikoje, o „didysis obuolys“ (vadinamasis „Big Apple“) visoje šalyje garsėjo kaip chaotiška, korumpuota, netvarka ir nusikalstamumu pagarsėjusi sostinė. Keliaudama po valstijas visur išgirsdavau vylingą klausimą: „Ar jūs vis dar gyva?“ („Are you still alive?“)

Taigi šis meras padarė tai, kas buvo, regis, neįmanoma. Per keletą mėnesių Niujorką pavertė kone pavyzdiniu miestu! Pirmiausia, jis pagarsėjo atkirčiu lobistams, kurie norėjo diskriminuoti tam tikras silpnesnes visuomenės grupes ir pelnytis jų sąskaita (įsivaizduokime visą Wall Street’ą, su kuriuo jis turėjo kovoti…). Ypač plačiai nuskambėjo ir sukėlė skandalą jo posakis, jog jis nepersekios nelegalių imigrantų, nes ir jo protėviai atvyko iš Italijos nelegaliai į Ameriką ieškodami geresnio gyvenimo (ir kad svarbiausia yra sudaryti jiems sąlygas natūralizuotis). Suprantama, tokia pozicija yra išskirtinai Amerikos ypatybė, kuri kuria legendą apie laisvuosius Vakarus.

Tačiau man svarbu kas kita. Šis meras tapo legendiniu dėl to, kad parodė stuburą ir pilietinę poziciją, tikrą demokratinę nuovoką, ypač pasireiškusią per Rugsėjo 11-osios įvykius. Jis sutelkė žmones svarbiausioms pilietinėms vertybėms ginti. Net ir JAV istorijoje tai vienas unikaliausių pavyzdžių.

Koks yra iš tiesų veikiantis principas, leidžiantis įgyvendinti Giuliani tipo pertvarkas? Pradėti reikia nuo apatinių grandžių iki pat viršaus. Tai yra, pareikalauti atsiskaityti už darbą, kuris apmokamas iš piliečių kišenės. Valdžioje esantieji privalo reikalauti tiesioginės savo pavaldinių atskaitomybės. Kada mūsų valdantieji kalba apie korupciją ir kaip ją būtina išgyvendinti, bet nereikalauja atsiskaityti už savo darbą, tada ir kyla klausimas apie jų principingumą. Šešėlinės ekonomikos mastas kalba apie tai, jog tam tikri valdantieji asmenys ją tiesiog palaiko vien užmerkdami akis. Nevalingumas, suinteresuotumas tik asmenine nauda, aiškios strategijos nebuvimas sudaro sąlygas nesąžiningiems tarnautojams grobstyti valstybės turtą. O reikia tik tiek: drįsti išrinkti tokius merus, kurie tam padarys galą. Savivaldybės gali tapti atraminiais židiniais pažaboti melagingų standartų praktiką ir starto pozicijomis į didžiąją politiką, kaip visose demokratinėse šalyse stengiantis išsikovoti žmonių palaikymą ne tuščiais šūkiais, o realiomis pastangomis susikurti autoritetą viešai matomu ir vertinamu darbu dėl tų pačių žmonių gerovės.

Nereikėtų stebėtis rinkimų rezultatais, kai renkami vis tie patys politikai, partiniai sąrašai, nors, atrodytų, daugelis supranta, jog jie tik iš dalies atstovauja renkančiųjų interesams. Taip yra dėl sukurtos uždaros sistemos, iš kurios, teisybę pasakius, naudą gauna nemaža aktyvių rinkėjų dalis. Tačiau sustabarėjusi sistema, kai į partijas jauniems gabiems politikams patekti labai sunku, kai užsienyje gyvenantis elektoratas dažnai negali pasinaudoti rinkimų teise, baigia išsisemti.

Norėčiau kreiptis ne į žmones, kurių balsus galima nupirkti pradedant dabar jau trim eurais ir baigiant pareigomis ar stambiais sandėriais (vis tiek neišgirs), o į tuos rinkėjus, kurie yra arba įbauginti, arba nusivylę ir net neina balsuoti. Ateina permainų metas, kai kiekvienas pilietis iš tikrųjų gali keisti padėtį valstybėje. Svarbu aktyviai įsijungti į rinkimus ir praverti langą, kad įsilietų šviežio oro: balsuoti tik už žinomus nekorumpuotus kandidatus, ypač – už nepartinius, gerą vardą užsitarnavusius visuomenininkus, kurie be jokių lėšų atkakliai dirba žmonių labui. Nepalikime savo pilietinių teisių atvykėliams iš svetur, nes jie tikrai bus skatinami jomis pasinaudoti mėginant išjudinti stringančius sistemos ratus, tačiau jiems susigaudyti naujos tėvynės aktualijose bus nelengva, ir tuo gali pasinaudoti tos pačios figūros, kurioms mūsų žmogus esmiškai nerūpi. Tegul balsuoja, bet nepamirškime, kad esame savo valstybės šeimininkai, savo kultūros tradicijų ir istorijos perėmėjai.

Kartais atrodo, jog partijų teroras pasiekė tokį lygį, kada jos pačios dūsta nuo pernelyg didelio savivaliavimo ir žmonių neryžtingumo, tarsi sakytų: sustabdykite mus, jei galite, kitaip sakant, elgiasi kaip Leonardo di Caprio įkūnytas personažas – sukčius filme „Pagauk, jei gali“. Tačiau dažniausiai suvoki skaudžią tiesą, jog daugeliui jose besiglaudžiančių tik imti mokančių asmenų sąmonei tiesiog neprieinamas valstybinio mąstymo matmuo – jie nepajėgia suprasti, kad politinis postas turėtų būti prestižinis tik todėl, kad jis suteikia teisę rūpintis silpnesiu už save patį, plėtoti aukštesnių humanistinių intencijų veiklą. Tam trūksta ne tik išsilavinimo – būtent humanitarinio, o ne technokratinio, bet ir tiesiog pilietinės sąžinės ir klausos.

Paironizuosiu: Lietuva tokia rami ir taikinga šalis, jos gamta tokia santūri, jog kai kam tiesiog nagus niežti sukelti stichines nelaimes. O jei tokių natūraliai beveik nėra (žinotų mat lietuviai, kaip reikėtų kapanotis iš uraganų ar žemės drebėjimų padarytų milijardinių nuostolių), ką gi, patys valdantieji įkūnija stichinę nelaimę, nusiurbdami tuos milijardus kitais būdais…

Ir per šių rinkimų kampaniją beveik visiškai nekalbama apie žmogų, jo poreikius, apie grėsmingai didėjantį nuskurdintų žmonių sluoksnį. Partijų programose svarbiausi yra daiktai: pastatai, krantinės, rekreacinės zonos, gigantomaniški projektai ir kas tik nori, bet ne žmonės. Tad kodėl tie žmonės, laikomi net mažesne vertybe už daiktus, turėtų balsuoti už sudaiktėjusius politikus, kurie veikiausiai yra susikūrę asmeninę gerovę ir žvelgia iš stendų akinančiomis šypsenomis, už partijas, kurios visą mėnesį šurmuliuos televizijos laidose ir savireklamai iš tų pačių žmonių kišenės per mėnesį išleis iki šešių šimtų tūkstančių eurų? Negi jie bedančiai ne tik ta prasme, kad neturi pinigų, kaip rodo statistika, nueiti pas odontologą, bet ir nesugeba paskaičiuoti, kiek metų (o gal gyvenimų) jiems tektų lenkti nugarą, kad uždirbtų tokią sumą? Kiek yra supratingųjų, kaip vienas interneto komentuotojas, šmaikščiai pasakęs, kad diržus galima veržtis tol, kol nepamatai, kad jis jau ne ant juosmens, o ant kaklo? Juk į absoliutaus skurdo sluoksnį pagal pajamas patenka ir vaikai, ir kuklių profesijų žmonės (visa tai skaičiais detaliai išdėstyta N. Puteikio straipsniuose), ir mokesčiais engiami menininkai, ir mokytojai, ir net mokslo institutų darbuotojai, kuriems iki šiol neatkurti per krizę nurėžti etatai (kur tai matyta, kad mokslų daktarai neturi teisės dirbti visu etatu, bet turi „teisę“ uždirbti maždaug 350–450 eurų per mėnesį?..). Kitaip nei socialiniu grotesku tokios tvarkos nepavadinsi.

Taigi būtent tokia tvarka, pirmiausia sostinėje Vilniuje, ir yra keistina, o nesąlygiškai saugotinas pirmiausia žmogus, pilietis ir jo teisė į savivaldą, kurią turėtume suvokti plačiai. Juk savivalda apima ir konkrečius, ir dvasinius dalykus, tokius, kaip atkurtas orumas, nuo kurių ir reikėtų pradėti.

Šiuo metu yra įsivyravęs toks „ekonominis“ modelis, kai aklai tikima, kad visuomenės mechanizmus savaime, stebuklingai sureguliuos „nematoma laisvosios rinkos ranka“. Tačiau niekur, net JAV šis modelis visa eiga neveikia; kad ir kokia turtinga būtų valstybė, yra visiškai aišku, jog ne visi jos nariai gali ir privalo kurti pelną. Yra tokios piliečių grupės ir institucijos, kurios didžiąja dalimi, ne mažiau kaip septyniasdešimčia procentų, turi būti finansuojamos valstybės. Tarp jų – ne tik socialiai remtinos (neįgalieji ir pan.), bet ir tokios, kurios kuria nematerialines vertybes, ir kurių naudą galime įvardinti kaip viešąjį gėrį. Socialinė politika paremta šių grupių rėmimu dėl to, kad jos kuria ilgalaikę vertę, prestižą, sudaro šalies kultūros branduolį ir reprezentuoja miestą, regioną, šalį pasaulyje. Jeigu santykis tarp pelno siekiančių visuomenės narių ir kuriančiųjų nematerialines vertybes šlubuoja, gyvenama pastarųjų sąskaita, ne tik nuskurdinami šie gyventojų sluoksniai, bet smunka visos visuomenės gerovė.

Lietuvoje, ypač skolose paskendusiame Vilniuje ir matome tokio valdymo disbalansą: savivaldybės, kurios turi būti svarbiausi piliečių teisių ir poreikių atstovavimo židiniai, tų teisių netekusios bei paverstos pelno siekiančių monopolijų įkaitėmis. Tai – nemokšiškas, nevalstybinis ir net ekonomiškai neišprusęs požiūris, keliantis grėsmę patiems valstybės pamatams. Kaip padaryti, kad būtų atkurta žemutinė savivaldos grandis, kad savivaldybės taryba tarnautų bendruomenių interesams, užtikrintų juridinę ir finansinę jų bazę – tai dėstoma „Lietuvos sąrašo“ programoje.

Reikia pagaliau pradėti gerbti žmogų ir jo iniciatyvas, leisti padėti joms skleistis. Ir nebijoti kaltinimų populizmu, nes juos ypač pamėgę totalios konkurencijos adeptai; šis žodis tampa vieninteliu kaltinimu nerandant kaip sukompromituoti realių permainų siekiančius žmones. Juk meras, skirtingai nuo prezidento, seimo pirmininko ar ministro pirmininko yra arčiausiai žmogaus, labiausiai matomas, ir dėl to itin įtakingas asmuo. Jo tiesioginis darbas ir yra rūpintis piliečių, žmonių (populus) gerove. Bent jau taip turėtų būti. Meras, kuris slepiasi nuo žmonių, yra neprieinamas, slepia nuo viešosios nuomonės planus ir ataskaitas, yra ne meras, nes nesupranta pareigų esmės.

Supraskime esminius savivaldybės principus ir matykime, kaip jie veikia. O tada eikime ir balsuokime.

Finalinė N. Puteikio, A. Zuoko ir R. Šimašiaus kova „Vilniaus ringe“ (vaizdo įrašas)

Naglis_Zuokas_Simasius

Vasario 26 d. Žinių radijo eteryje įvyko paskutinė „Vilniaus ringo“ kova tarp trijų kandidatų į Vilniaus merus, kurie komisijos ir facebooke balsavusių klausytojų sprendimu pateko į finalą. Nugalėtojas bus paskelbtas penktadienį. Balsuoti už savo kandidatą galite čia.

Laidos įrašą galite pasižiūrėti čia.

Ankstesnės „Vilniaus ringo“ laidos su Nagliu Puteikiu:

Naglis Puteikis: Taip, aš noriu „užkabinti“ socdemams politinę atsakomybę, nes jie yra vieni iš didžiausių sąmatų pūtėjų

Indrės Kleinaitės ir Naglio Puteikio diskusija (video)

 

 

Naglis Puteikis prašo ištirti teisėjų puotą Kaišiadoryse

puota

Senovės romėnų puota

Siekdamas, kad skandalinga informacija apie Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų puotą vienu turtingiausių Kaišiadorių verslininkų įvardijamo Algimanto Radvilos užeigoje „Pas Radvilą“ būtų ne numarinta, o sąžiningai ištirta ir įvertinta, Seimo narys Naglis Puteikis šiandien kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, Teisėjų garbės teismą bei Valstybinę mokesčių inspekciją.

Skelbiame kreipimosi į prezidentę tekstą (publikacijos pabaigoje rasite paklausimų kopijas).

 *******

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei

Žiniasklaida paskelbė didelį rezonansą visuomenėje sukėlusią informaciją apie pasitikėjimą teismais dar labiau menkinantį Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų ir šio teismo pirmininko elgesį. Šių metų sausio 9 dieną vienuolika Apeliacinio teismo teisėjų vakarieniavo ir vaišinosi alkoholiniais gėrimais vienu turtingiausių Kaišiadorių verslininkų įvardijamo Algimanto Radvilos užeigoje „Pas Radvilą“, dalyvaujant pačiam jos savininkui, teisėjams kelias valandas grojo A. Radvilos specialiai pasamdyti muzikantai, o po vaišių jie gavo dovanų po reklaminį A. Radvilos bendrovės kalendorių ir po puskepalį vietoje iškeptos duonos. Žiniasklaidai paviešinus šią informaciją, Apeliacinio teismo kancleris Juozas Akstinas teigė sąskaitą už vaišes, kainavusias apie tūkstantį litų, apmokėjęs iš asmeninių lėšų, tačiau tai patvirtinančio čekio neišsaugojęs. Šio teismo pirmininkas Egidijus Žironas žurnalistams aiškino, jog vaišėse dalyvavę teisėjai šių pinigų kancleriui negrąžino, nes jis dalyvauja teisėjų gimtadieniuose: „Mes siūlėme jam pinigus, bet jis atsisakė paimti, čia mūsų vidinė atsiskaitymų specifika. Teisėjai, Civilinių bylų skyriaus teisėjai, viso teismo teisėjai kas pusmetį švenčia bendrą gimimo dieną iš savo lėšų, kancleris visuomet dalyvauja kaip svečias. Pusmetį – vieni svečiai, kiti šeimininkas, kitą pusmetį – priešingai“, – pasakojo E. Žironas.“ Be to, E. Žironas žurnalistams tvirtino, esą jo vadovaujamo teismo teisėjai nenagrinėjo su A. Radvila susijusių bylų: „Po šio straipsnio mes labai atidžiai patikrinome savo teismų informacinę sistemą – jokių bylų, susijusių su ponu Radvila ar jo įmone, mūsų teisme nėra, nei visoje LITEKO informacinėje sistemoje aptikti nepavyko“. Tačiau žiniasklaida išsiaiškino, jog tai netiesa: šis teismas priėmė mažiausiai keturis sprendimus, susijusius su A. Radvilos individualia įmone „Alivdara“.

Šiandien kreipiausi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją bei Garbės teismą, prašydamas atlikti tyrimą ir įvertinti teisėjų elgesį, o taip pat į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas patikrinti užeigoje „Pas Radvilą“ esančių kasos aparatų juostas, kasos knygas ir nustatyti, ar 2015 metų sausio 9 dieną buvo fiksuotas maždaug 1000 litų vertės mokėjimas už valgius ir gėrimus.

Tačiau prašau Jūsų asmeniškai užtikrinti, kad teisėjų elgesys bus įvertintas principingai ir remiantis sąžiningai atliktu tyrimu, o taip pat pareikšti savo poziciją dėl šių aspektų:

1. Kaip vertinate Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko E. Žirono ir kitų šio teismo teisėjų elgesį, toleruojant aukščiau minėtą neformalią „vidinę atsiskaitymų specifiką“, kai teismo kancleris Juozas Akstinas dalyvaudamas teisėjų gimtadieniuose gavo mažiausiai 1000 litų vertės pajamas natūra, tačiau jų nedeklaravo, nors privalėjo tai padaryti, nes valstybės tarnautojų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina prievolę deklaruoti iš juridinių ar fizinių asmenų gautas dovanas (išskyrus gautas iš artimų asmenų), jeigu jų vertė didesnė nei 500 Lt?

2. Kaip vertinate vienuolikos teisėjų elgesį, dalyvaujant privačioje įmonėje surengtose prabangiose vaišėse, kurias už juos grynais pinigais apmokėjo kitas asmuo, neišsaugojęs apmokėjimą patvirtinančio dokumento, o po to priimant dovanas iš tos įmonės savininko?

3. Kaip vertinate Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko Egidijaus Žirono elgesį, sakant žiniasklaidos atstovams netiesą, esą jo vadovaujamo teismo teisėjai nenagrinėjo bylų, susijusių su A. Radvila ar jo įmone?

PRIDEDAMA

Nuorodos į žiniasklaidos publikacijas, kuriose aprašyti minimi faktai ir pacituoti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko E. Žirono bei teismo kanclerio J. Akstino pasisakymai:

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/teisejams-puota-o-atlikejams-spyga.htm

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/po-teiseju-puotos-nosi-jau-riecia-melo-kvapai.htm

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/del-vienos-vakarienes-verslininko-a-radvilos-uzeigoje-stt-purto-18-auksto-rango-teiseju-56-487064

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/uz-skandalinga-teiseju-vakariene-sumokejes-kancleris-juozas-akstinas-labai-apmaudu-56-487204

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/apeliacinio-teismo-teisejai-nagrinejo-kaisiadoriu-magnato-a-radvilos-pas-kuri-puotavo-bylas-59-487202

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

*******

 

 

 

 

 

 

 

Apie ūkį ir meilę ISM universiteto debatuose (vaizdo įrašas)

Puteikis-Majauskas

„Jūs pasakėte, kad Jūsų šeimos pagrindas yra ūkinės operacijos. Sakykit, o meilė?“, – šis Naglio Puteikio klausimas ir Mykolo Majausko atsakymas sukėlė juoko bangą ISM vadybos ir ekonomikos universiteto Politikos Klube, kur vasario 25 dieną rungėsi šeši šio klubo pakviesti kandidatai į Vilniaus merus. Juokas nuskaidrino visą diskusiją, tad Aušra Gabalytė parengė reportažą iš linksmų epizodų.

Ar nebus taip, kad jie gavo tuos 150 000 eurų tam, kad tylėtų?

baltosios pirstines

Ar „Baltosios pirštinės“ išdrįs įvertinti „Veido“ ir liberalo V. Grubliausko elgesį? Kai „Veidas“ skelbė šią nuotrauką, „Baltųjų pirštinių“ vadovas Tadas Langaitis (centre) teigė esąs nepriklausomas visuomenininkas, bet netrukus tapo konservatorių partijos nariu.

Kodėl nei Vyriausioji rinkimų komisija, nei visuomenininkai iš iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ nepastebi akis badančių rinkimų pažeidimų? Tokių, kaip paslėpta liberalo Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko reklama, įspūdingais kiekiais išspausdinta žurnale „Veidas“?

Dėl VRK tylėjimo stebėtis nebeverta, nes konstituciniai visuotinių ir lygių rinkimų principai šiai institucijai tėra tušti žodžiai – tai ji aiškiai parodė, sudarydama nomenklatūrinėms partijoms išskirtines sąlygas reklamuoti savo kandidatus per LRT ir atimdama iš rinkėjų teisę pamatyti nacionalinio transliuotojo eteryje nomenklatūros oponentus (apie tai skaitykite čia).

Bet kodėl tyli „Baltosios pirštinės“, savo tinklalapyje deklaruojančios tokius veiklos principus, kaip objektyvumas, neutralumas, viešumas, analitiškumas, atsakomybė bei nepriklausomumas?

„Ar nebus taip, kad jie gavo tuos 150 000 eurų tam, kad tylėtų apskritai?“, – laidoje „Sąmokslo teorija“ klausė Naglis Puteikis, turėdamas omenyje solidžią europinę paramą, kurią gavo ši organizacija, garsėjanti artimais santykiais su konservatoriais (citata iš spaudos: „Buvęs šios organizacijos vedlys, visuomenininku prisistatantis Tadas Langaitis neseniai atvirai pasuko į politiką ir tapo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu“).

Per 2014-ųjų prezidento rinkimus „Baltosios pirštinės“ gavo du Naglio Puteikio štabo prašymus, bet taip ir neįvertino nei prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymo dalyvauti diskusijoje, pažeižiant jos ir kitų kandidatų pasirašytą deklaraciją, nei melo, kurį LRT eteryje paskleidė Edmundas Jakilaitis (apie tai rašyta: „Kas mūvi „Baltąsias pirštines“?).

Vaizdo įrašą su Naglio Puteikio klausimu apie „Baltųjų pirštinių“ tylėjimo priežastį galite pamatyti čia.

Žemiau skelbiame vakar VRK ir „Baltosioms pirštinėms“ išsiųstą prašymą įvertinti „Veido“ ir Vytauto Grubliausko elgesį.

VRK-1

Vytautai Grubliauskai, ar ne gėda už valstybės pinigus pirkti publikacijas „Veide“?

Taip laidoje „Sąmokslo teorija“ paklausė Naglis Puteikis, atkreipdamas kartu su juo šioje laidoje dalyvavusio skaidrumą deklaruojančio Liberalų sąjūdžio atstovo Remigijaus Šimašiaus dėmesį į nemalonų reiškinį: žurnalas „Veidas“, rengiantis gana savitai suvokiamo „Lietuvos elito“ ir kitokius rinkimus, užsiima paslėptu jo partijos kolegos, dabartinio Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko reklamavimu – jis liaupsinamas, bet dalis tekstų nėra pažymėti kaip politinė reklama.

Štai ketvirtajame (vasario 1 d.) „Veido“ numeryje išspausdintos net 5 šio liberalo nuotraukos (viena jų ant viršelio), du jam skirti straipsniai (vienas pažymėtas PR ženklu, o vienas ne) ir PR ženklu nepažymėtas tekstas su tiesmuka antrašte „Kurie merai verti būti perrinkti“, kuriame, be V. Grubliausko, puikuojasi ir reklaminės A. Zuoko bei R. Malinausko nuotraukos. Internete rasite ir PR ženklu nepažymėtą ankstesnę Grubliausko garbei skirtą publikaciją, kuri taip pat paskelbta jau vykstant rinkimų kampanijai. Prieš mėnesį kiti kandidatai į Klaipėdos savivaldybės tarybą pareiškė protestą prieš tokį dabartinio uostamiesčio mero elgesį ir naudojimąsi tarnybine padėtimi.

Galima spėti, kad visa ši nepigi reklama, kurios didžioji dalis nepažymėta privalomu ženklu, yra nupirkta už mokesčių mokėtojų pinigus. Kaip R. Šimašius reagavo į N. Puteikio klausimą apie nesąžiningą jo partijos kolegos elgesį, galite pamatyti šiame vaizdo įraše.

*******

Naglis Puteikis: Tegu neužpyksta Liberalų sąjūdis, bet noriu pateikti, palyginimui su baisiais Ručienės nusikaltimais – ji, beje, neišleido tiems šokiams, kaip suprantu, nė vieno, nei partinio, nei valstybinio cento. Tai štai yra toks žurnalas „Veidas“, ir kaip tik per rinkimus, netyčia, įvyksta geriausių merų rinkimai, ir štai Liberalų sąjūdžio meras Vytautas Grubliauskas – geriausias meras, šešios publikacijos „Veide“, ant trijų uždėtas reklamos ženkliukas, ant trijų ne. Vytautai Grubliauskai, mere, muzikante, pasakykite, prašau, ar ne gėda už valstybės pinigus pirkti tris publikacijas „Veide“? Bet šiuo atveju Grubliauskas padarė „miksą“: jeigu Zuokas visai neinformavo, už privatininkų lėšas išsileido tą kalėdinį atviruką, jeigu Majauskas griežtai pagal įstatymo raidę tą milijoną visų gyventojų lėšų ištaškė savo kalėdiniam pasveikinimui (apie tai skaitykite ir žiūrėkite čia,red. past.), tai Grubliauskas buvo turbūt tikras liberalas, gerąja to žodžio prasme – 50 procentų jis papirko rinkėjus jų pačių pinigais, o 50 procentų, matyt, kažkokių verslininkų pinigais. Vytautai Grubliauskai, pasakykite tautai, kiek kainavo Jums tos publikacijos…

Arnas Klivečka: Remigijau Šimašiau, pasakykite tautai, kiek kainavo…

Naglis Puteikis: Ir kiek Jus verslininkai parėmė su tom trim nežymėtom reklamom?

Remigijus Šimašius: Aš galiu pasakyti tiktai vieną dalyką: labai džiaugiuosi, kad „Veidas“ daro geriausių merų apžvalgas, ir gali žmonės balsuoti – ir pats dar, arodo, „Veido“ apžvalgoje balsavau, facebooke ar kažkur. Na, meras tikrai geras Grubliauskas, neturiu ko prikišti… Ir čia kaip – padaryti rinkimai geriausio mero, Grubliauskas laimėjo, šaunuolis, linkiu jam ir rinkimus laimėti. O apie tai, ką jūs čia privedinėjat, tiesą sakant, aš nelabai suprantu…

Naglis Puteikis: Kiek Grubliauskas sumokėjo valstybės…

Remigijus Šimašius: Tai paklauskit Grubliausko…

Naglis Puteikis: Jis šiuo atveju netikras liberalas, jis neatsako – užpyksta ir neatsako. Jūs propaguojate skaidrumą – Jūs asmeniškai – ir panašu, kad Jūs laikotės…

Remigijus Šimašius: Ir praktikuojam…

Naglis Puteikis: Jūs praktikuojate, o štai Jūsų kolega Klaipėdoje praktikuoja absoliutų uždarumą.

Artūrai, kurie dėdės ir kiek sumokėjo? Majauskai, ar ne gėda milijoną išleisti kalėdiniam sveikinimui?

Naglis-Puteikis-roro-Zuoko-reklama

Tokie laidoje nuskambėjo „Sąmokslo teorija“ (vaizdo įrašą galite pamatyti čia).

Naglis Puteikis: Artūrai, gal galėtum pasakyti rinkėjams ir man, kiek kainavo šitos atvirutės išplatinimas per rinkimus? Čia jis su Kalėdomis sveikina. Jos apačioje nėra pagal įstatymą privalomo užrašo, na, tai spėju, kad užmokėjo kažkokie geri dėdės verslininkai. Kurie dėdės ir kiek sumokėjo? Mano skaičiavimais, jei kiekvienam vilniečiui, tai kainavo maždaug pusę milijono litų. Bet kad neatrodytų, kad Zuokas blogiausias – štai šita paklodė…

Arnas Klivečka: Čia kur ateina, kad išeitų „Rubikonas“?

Naglis Puteikis: Čia ta paklodė, kad išeitų „Rubikonas“ ir į jo vietą ateitų kita verslo grupė, kuri vadinasi „Fortumas“ (daugiau apie tai skaitykite čia, – red. past.). Tai štai, mano brangieji Tėvynės sąjunga su Majausku: šitas kūrinėlis ir sulankstomas vokas, išplatintas vilniečiams, kainavo, mano skaičiavimais – nes aš kadaise tokį daiktą esu pirkęs Klaipėdoje – vieną milijoną litų. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad, skirtingai nei Ručienė, kuri neteisingai šokdino, ir Zuokas, kuris nepažymėjo politinės reklamos, kiek išleido ir kiek kainavo, čia viskas yra pažymėta. Bet kyla toks klausimas: gerbiamas Majauskai ir buvę Tėvynės sąjungos kolegos, ar jums ne gėda milijoną litų valstybės pinigų išleisti kalėdiniam sveikinimui?

Arnas Klivečka: Palaukit, čia milijonas litų už šitą?…

Naglis Puteikis: Šito atspausdinimas ir išplatinimas – milijonas litų. Ar jums ne gėda iš valstybės gautų pinigų, skirtų vystyti partinei veiklai, vieną milijoną litų išleisti kalėdiniam sveikinimui? Man būtų gėda…