Naglis Puteikis siūlo naujajame Darbo kodekse nustatyti, kad MMA negali būti mažesnė nei pusė vidutinio darbo užmokesčio

Naglis Puteikis siūlo papildyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Darbo kodekso naujos redakcijos projektą XIIP-3234, nustatant, kad minimalaus darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis nei pusė praėjusių metų vidutinio atlyginimo dydžio, kurį nustato ir paskelbia Lietuvos statistikos departamentas.

N. Puteikio įsitikinimu, Seimas turėtų nutraukti daug metų praktikuojamus socialiai neatsakingus ir ekonominiu požiūriu žalingus politinius žaidimus minimalios algos didinimu ir atsižvelgti į žinomų šalies ekonomistų seniai išsakomą poziciją, kad šį klausimą reikia depolitizuoti, susiejant minimalios algos dydį su vidutinio atlyginimo dydžiu.

„Viešai kritikuodami priešrinkiminius žaidimus, kai sprendimai priimami tenkinant siaurus politinius interesus ir nepaisant ekonominių realijų, ekonomistai ne kartą siūlė susieti minimalaus ir vidutinio atlyginimų dydžius, tokie projektai buvo įregistruoti ir Seime, bet įvairių partijų valdantieji iki šiol vienodai sėkmingai apsimetinėjo, kad tų pasiūlymų negirdi ir tų projektų nemato. Dabar parengtame Darbo kodekso naujos redakcijos projekte apie tai taip pat neužsiminta nė žodžiu. Manau, politikams jau seniai laikas išgirsti R. Kuodį, kuris neseniai dar kartą pakartojo, kad minimali alga turėtų kilti automatiškai, indeksuotis kylant vidutiniam atlyginimui, ir priminė europinę nuostatą, kad ji turėtų sudaryti tarp 50-60 procentų vidutinės algos, Gitaną Nausėdą, kuris 50 procentų orientyrą taip pat vertina kaip priimtiną, ar Nerijų Mačiulį, kuris vengimą susieti MMA su vidutiniu darbo užmokesčiu vadina tiesiog neatsakingu politiniu elgesiu. Todėl įregistravau pasiūlymą Darbo kodekse įrašyti nuostatą, kad minimalaus darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis nei pusė praėjusių metų vidutinio atlyginimo dydžio. Manau, tai atitiktų Europos valstybėse besiformuojančią nuostatą dėl socialinio teisingumo požiūriu priimtino minimalaus ir vidutinio atlyginimų santykio, sumažintų erdvės ekonomiškai nepagrįstoms manipuliacijoms ir būtų žingsnis link atsakingesnės politikos.“, – teigia N. Puteikis.

Pasiūlymą rasite čia: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1089745

 

 

Ekonomistas Nerijus Mačiulis pritaria pasiūlymui neapmokestinti minimalios algos

Verslo naujienų portalas „Verslo žinios“ publikacijoje „Grįžta prie progresinių mokesčių, MMA ir NPD kėlimo“ aptaria Algirdo Syso pasiūlymą įvesti progresinį gyventojų pajamų mokestį, darbiečių pasiūlymą didinti minimalią algą iki 437 Eur ir Naglio Puteikio pasiūlymą neapmokestinti minimalios algos.

„Swedbank“ vyriausiasis analitikas Nerijus Mačiulis pritaria pastarajam pasiūlymui, vertindamas jį kaip galintį labiausiai pagerinti mažiausias pajamas gaunančių žmonių gyvenimą ir depolitizuoti minimalios algos kėlimo klausimą:

„Lietuvos mokesčių sistemos progresyvumą užtikrina ne tik NPD ir PNPD, bet ir socialinio draudimo įmokos. Šioms įmokoms lubų nėra, priešingai nei daugelyje kitų ES šalių, o visos išmokos – senatvės pensija, motinystės pašalpa, bedarbio draudimo išmoka – yra apribotos labai žemame lygyje. Tai, beje, sukuria labai didelį apmokestinimo progresyvumą, kurio, panašu, GPM įstatymo pataisų autoriai niekaip nesuvokia. Dabartiniai pasiūlymai niekaip nepadėtų mažiausias pajamas gaunantiems dirbantiesiems – jų mokamas GPM tarifas nemažinamas. Būtent NPD didinimas gali greičiausiai ir efektyviausiai pasiekti socialdemokratines vertybes. Sulyginti NPD su MMA siūliau jau gana seniai, tai labai apribotų politikų polinkį nevertinant galimybių didinti vis didesnį minimalų atlyginimą. Žinoma, dar geriau nustatyti aiškią taisyklę, kaip MMA priklauso nuo vidutinio darbo užmokesčio šalyje – tuomet nebeliktų vietos tuščiam populizmui“, – sako p. Mačiulis.

Seimas spręs dėl Naglio Puteikio pasiūlymo neapmokestinti minimalios mėnesinės algos

2015 m. spalio 20 d. Seimas po pateikimo pritarė Finansų ministerijos parengtam Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17, 20 ir 21 straipsnių pataisų projektui Nr. XIIP-3654, kuriuo siūloma padidinti mėnesio neapmokestinamųjų pajamų dydį (NPD) nuo 166 iki 200 eurų.

Spręsdamas dėl šio projekto, kartu Seimas turės apsispręsti ir dėl Seimo nario Naglio Puteikio įregistruoto pasiūlymo susieti neapmokestinamąjį pajamų dydį su minimalios mėnesinės algos dydžiu, nustatant, kad jo neviršijančios pajamos nėra apmokestinamos.

Neproporcingas darbo pajamų, ypač minimalių, apmokestinimas yra viena pagrindinių skurdo priežasčių Lietuvoje, todėl Seimo narys Naglis Puteikis pritaria pozicijai, kad būtina didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, tokiu būdu mažinant darbo jėgos mokestinę naštą, tačiau kritikuoja vyriausybės pasiūlymą nustatyti, kad šis dydis būtų 200 eurų.

Toks pasiūlymas, kaip nurodė Seimo narys, kritikuotinas dėl kelių priežasčių: apmokestinti minimalią mėnesinę algą yra socialiai neatsakinga politika, nes Lietuvoje ši alga tokia nedidelė, kad dažnai neužtikrina ne tik oraus, bet ir minimalaus pragyvenimo, todėl dalis dirbančiųjų skursta ir priversti prašyti paramos iš valstybės; padidinus neapmokestinamąjį pajamų dydį 34 eurais (nuo 166 Eur iki 200 Eur), mažas pajamas gaunantys socialiai pažeidžiamiausi gyventojai beveik nepajus realaus savo padėties pagerėjimo; neapmokestinamojo pajamų dydžio susiejimas su konkrečia 200 Eur suma atspindi iš principo ydingą situaciją, kai minimalios mėnesinės algos ir neapmokestinamojo pajamų dydžio nustatymą lemia ne ekonominės realijos, bet rinkiminiai politinių partijų interesai.

Kad šie klausimai nebebūtų rinkiminių žaidimų objektu ir būtų žengtas žingsnis link atsakingos socialinės politikos, Naglis Puteikis siūlo Seimui priimti socialiai atsakingesnį sprendimą – susieti neapmokestinamąjį pajamų dydį su minimalios mėnesinės algos dydžiu, nustatant, kad jo neviršijančios pajamos nėra apmokestinamos.

„Padidinus neapmokestinamąjį pajamų dydį iki minimalios mėnesinės algos dydžio realiai pagerėtų socialiai pažeidžiamiausios visuomenės dalies padėtis, sumažėtų  skurdo ir socialinės atskirties; dalį tiesioginių biudžeto praradimų kompensuotų padidėjęs vartojimas, nes mažiausias pajamas gaunantys žmonės didžiąją jų dalį išleidžia vartojimui, todėl būtų daugiau surinkta pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo; mažiausias algas gaunančių darbuotojų darbo užmokesčiui „į rankas“ labiau atitinkant pragyvenimo poreikius, padidėtų darbo našumas, išnyktų motyvaciją dirbti žlugdantis reiškinys, kai pilną darbo dieną dirbantys, bet iš neproporcingai apmokestinto atlyginimo savo šeimų išmaitinti negalintys piliečiai priversti prašyti paramos iš valstybės ir ją gauna, sumažėtų su tokiais atvejais susijusi paramos administravimo našta; neapmokestinamojo pajamų dydžio ir minimalios algos susiejimas depolitizuotų šiuos klausimus, būtų žengtas žingsnis nuo socialiai neatsakingų rinkiminių žaidimų link atsakingos socialinės politikos.“, – rašoma Seimo nario Naglio Puteikio pasiūlyme.

Po to, kai Finansų ministerijos parengtą įstatymo projektą ir jam pateiktus pasiūlymus apsvarstys komitetai (pagrindiniu paskirtas Biudžeto ir finansų komitetas), šį klausimą siūloma svarstyti Seimo posėdyje lapkričio 24 d.

Taip pat Naglis Puteikis įregistravo analogišką pasiūlymą grupės Liberalų sąjūdžio narių įregistruotam Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio pakeitimo projektui Nr. XII-3571.

Naglis Puteikis prašo panaikinti Teisėjų garbės teismo sprendimą dėl teisėjo Egidijaus Žirono kaip nepagrįstą, leidžiantį išvengti atsakomybės ir pateisinantį kyšių ėmimą primenančią praktiką

Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas panaikinti Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą drausmės byloje, iškeltoje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjui, teismo pirmininko pareigas ėjusiam Egidijui Žironui.

Drausmės byla buvo iškelta pagal N. Puteikio 2015 m. vasario 25 d. teikimą, kuriuo prašyta ištirti ir įvertinti didelį rezonansą visuomenėje sukėlusią informaciją apie pasitikėjimą teismais menkinantį dešimties Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų ir tuomečio šio teismo pirmininko E. Žirono elgesį, kai 2015 m. sausio 9 d. jie vakarieniavo ir vaišinosi alkoholiniais gėrimais vienu turtingiausių Kaišiadorių verslininkų įvardijamo Algimanto Radvilos užeigoje „Pas Radvilą“, dalyvaujant pačiam jos savininkui, žurnalistams apie tai paskelbus šio teismo kancleris Juozas Akstinas teigė sąskaitą už šias apie 1000 litų kainavusias vaišes apmokėjęs iš asmeninių lėšų, tačiau neišsaugojęs tai patvirtinančio čekio, o šio teismo pirmininkas E. Žironas aiškino, esą toks švenčių išlaidų apmokėjimas yra įprastinė šio teismo praktika („vidinė atsiskaitymų specifika“) ir jame nebuvo nagrinėjamos su A. Radvila susijusios bylos, nors paaiškėjo, kad tai netiesa, nes šis teismas anksčiau nagrinėjo bylas, susijusias su A. Radvilos individualia įmone „Alivdara“.

Teisėjų garbės teismas 2015 m. spalio 5 d. priimtu sprendimu nusprendė nutraukti teisėjui E. Žironui iškeltos drausmės bylos dalį dėl Teisėjų etikos kodekse įtvirtinto pareigingumo principo reikalavimų nesilaikymo, o kitoje dalyje apsiriboti drausmės bylos svarstymu.

Tokį sprendimą Seimo narys N. Puteikis prašo panaikinti kaip nepagrįstą, paremtą faktinių aplinkybių neatitinkančiu teiginiu, leidžiantį išvengti E. Žironui drausminės atsakomybės už nusižengimą, pateisinantį kyšių ėmimą primenančią teisėjų praktiką ir todėl galintį dar labiau sumenkinti teismų autoritetą.

Prašydamas panaikinti sprendimo dalį neskirti teisėjui E. Žironui drausminės nuobaudos ir apsiriboti drausmės bylos svarstymu, N. Puteikis nurodė, kad šį sprendimą Teisėjų garbės teismas pagrindė teiginiu, prieštaraujančiu drausmės byloje užfiksuotiems faktams.

Teisėjų garbės teismas pripažino, kad teisėjas E. Žironas pažeidė Teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 5 punktą, kuriame nustatyta, kad vadovaudamasis sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principais teisėjas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų, neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ir juridinių asmenų, jeigu tai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, tačiau nusprendė neskirti jam drausminės nuobaudos, argumentuodamas taip:

Teisėjų garbės teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusižengimo sunkumą ir jo padarymo aplinkybes, į tai, kad pats teisėjas iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi, anksčiau drausmine tvarka nebuvo baustas, daro išvadą, jog teisėjų drausminės atsakomybės tikslai šioje drausmės byloje jau pasiekti, todėl teisėjui Egidijui Žironui drausminė nuobauda neskirtina ir apsiribotina tik drausmės bylos svarstymu.“

Tačiau, kaip skunde  nurodė N. Puteikis, teiginys, neva E. Žironas „iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi“, prieštarauja drausmės byloje užfiksuotiems faktams ir visiškai neaišku, kuo remdamasis Teisėjų garbės teismas taip teigia.

Atvirkščiai – iš teisėjo E. Žirono pasisakymo Teisėjų garbės teisme, užfiksuoto 2015 m. spalio 5 d. sprendime, akivaizdu, kad jis ne tik nuoširdžiai, bet ir apskritai nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo, o situaciją interpretavo ironiškai, siekdamas sumenkinti nusižengimą ir įteigti, jog teisėjui nesusimokėti už vakarienę privačioje užeigoje yra visiškai priimtinas dalykas, kurį pateisina teisme praktikuojama neskaidri švenčių išlaidų apmokėjimo tvarka.

„Situacija, kai Teisėjų garbės teismas leidžia savo kaltės nepripažįstančiam teisėjui nepatirti dėl pažeidimo jokių pasekmių, gali sudaryti visuomenei įspūdį apie teisėjų nebaudžiamumą ir dar labiau sumenkinti teisminės valdžios autoritetą. Kadangi teisėjas Egidijus Žironas nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo, nėra jokio pagrindo apsiriboti drausminės bylos svarstymu ir turi būti pritaikyta viena iš Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 87 straipsnyje numatytų drausminių nuobaudų.“, – rašoma N. Puteikio skunde, primenant, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigų E. Žironas buvo atleistas ne dėl nusižengimo, o pasibaigus paskyrimo terminui.

Taip pat Seimo narys prašo panaikinti Teisėjų garbės teismo sprendimą nutraukti drausmės bylos dalį dėl tuo metu Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusio teisėjo E. Žirono neveikimo, sprendžiant atsiskaitymo už vakarienę klausimus. Priimdamas šį sprendimą Teisėjų garbės teismas rėmėsi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu atsisakyti iškelti drausmės bylas dešimčiai vaišėse dalyvavusių Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų: anot Teisėjų garbės teismo, pripažinimas, jog teisėjai nepadarė nusižengimo, automatiškai suponuoja tai, kad ir teismo pirmininkas E. Žironas nepadarė nusižengimo nekontroliuojamas teisėjų elgesio, nes šis elgesys pripažintas tinkamu.

Tačiau, kaip skunde nurodė N. Puteikis, toks teisėjo E. Žirono neveikimo pateisinimas, remiantis tuo, kad buvo pateisintas dešimties teisėjų elgesys, yra nepagrįstas ir logiškai ydingas, nes viena iš priežasčių, dėl kurių Teisėjų etikos ir drausmės komisija pateisino dešimties teisėjų elgesį, yra būtent tai, kad tinkamai atsiskaityti už vaišes jiems trukdė teismo kanclerio J. Akstino ir teismo pirmininko E. Žirono elgesys, todėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas suponuoja ne teisėjo E. Žirono nekaltumą, kaip nusprendė Teisėjų garbės teismas, bet priešingai – jo atsakomybę, nes būtent jo veiksmai ir trukdė teisėjams elgtis tinkamai.

„Kadangi Teisėjų garbės teismas pateisino Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusio E. Žirono elgesį remdamasis sprendimu, kuris suponuoja jo atsakomybę, toks argumentavimas yra vidujai prieštaringas ir nelogiškas, o sprendimas nepagrįstas.

 Tokiu sprendimu Teisėjų garbės teismas iš esmės pateisino praktiką, kai teisėjai vaišinasi nežinodami, kokiame renginyje dalyvauja ir ar turi susimokėti už vaišes – kuri, sprendžiant iš teisėjo E. Žirono pasisakymo Teisėjų garbės teismo posėdyje, jog „Tai nebuvo pirma ir vienintelė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų vakarienė“, yra įprasta.

 Teismus stebinčiai Lietuvos visuomenei tokia praktika gali priminti kyšių ėmimą – būtent todėl teisėjų vaišės verslininko užeigoje Kaišiadoryse ir sukėlė didelį rezonansą.

 Vargu ar Jums reikia priminti, kad teisėjams keliami ypatingi etiniai reikalavimai, pagal jų elgesį visuomenė susidaro nuomonę ir apie teisingumo vykdymą, todėl teisėjų elgesys turi būti nepriekaištingas tiek atliekant savo pareigas teisme, tiek ir privačiame gyvenime, teisėjas turi nesudaryti jokio pagrindo įtarimams dėl viešų ir privačių interesų supainiojimo ar neskaidrios veiklos.

 Neabejotina, kad patys aukščiausi etiniai reikalavimai turi būti keliami ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui – valstybės teisme negali būti toleruojamos jokia neskaidri „vidinių atsiskaitymų specifika“ ir natūriniai mainai, kai teisėjai nežino, ar turi susimokėti už savo vaišes, o jų išlaidas apmoka teismo kancleris, taip atlygindamas niekur nefiksuotą skolą už anksčiau nemokamą maitinimą.“, – pažymėta skunde.

Žemiau skelbiame pilną N. Puteikio skundo tekstą, o Teisėjų garbės teismo 2015 10 05 sprendimo kopiją rasite čia.

*******

Per Teisėjų garbės teismą

L. Sapiegos g. 15, LT-10312, Vilnius

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui

Gynėjų g. 6, 01109, Vilnius

Seimo nario Naglio Puteikio

Gedimino per. 53,  LT-01109, Vilnius

SKUNDAS

Dėl Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 21P-4

2015 m. vasario 25 d. ir 2015 m. kovo 5 d. kreipiausi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, prašydamas ištirti ir įvertinti didelį rezonansą visuomenėje sukėlusią informaciją apie pasitikėjimą teismais menkinantį dešimties Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų ir tuomečio šio teismo pirmininko Egidijaus Žirono elgesį, kai 2015 m. sausio 9 d. jie vakarieniavo ir vaišinosi alkoholiniais gėrimais vienu turtingiausių Kaišiadorių verslininkų įvardijamo Algimanto Radvilos užeigoje „Pas Radvilą“, dalyvaujant pačiam jos savininkui, žurnalistams apie tai paskelbus šio teismo kancleris Juozas Akstinas teigė sąskaitą už šias apie 1000 litų kainavusias vaišes apmokėjęs iš asmeninių lėšų, tačiau neišsaugojęs tai patvirtinančio čekio, o šio teismo pirmininkas Egidijus Žironas aiškino, esą toks švenčių išlaidų apmokėjimas yra įprastinė šio teismo praktika („vidinė atsiskaitymų specifika“) ir jame nebuvo nagrinėjamos su A. Radvila susijusios bylos, nors paaiškėjo, kad tai netiesa, nes šis teismas anksčiau nagrinėjo bylas, susijusias su A. Radvilos individualia įmone „Alivdara“. Prašiau įvertinti: ar Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas ir kiti šio teismo teisėjai nenusižengė Teisėjų etikos kodekso principams ir nepažeidė teisėjų elgesiui keliamų reikalavimų, toleruodami neformalią „vidinę atsiskaitymų specifiką“, kai būdamas valstybės tarnautoju teismo kancleris Juozas Akstinas gavo didesnės nei 500 litų vertės pajamas natūra, tačiau jų nedeklaravo, bei dalyvaudami privačioje įmonėje surengtose prabangiose vaišėse, kurias už juos grynais pinigais apmokėjo kitas asmuo, neišsaugojęs apmokėjimą patvirtinančio dokumento, o po to priimdami dovanas iš tos įmonės savininko; ar Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas, sakydamas žiniasklaidos atstovams netiesą, esą jo vadovaujamo teismo teisėjai nenagrinėjo bylų, susijusių su A. Radvila ar jo įmone, nenusižengė Teisėjų etikos kodekse įtvirtintiems skaidrumo ir viešumo, sąžiningumo, padorumo bei pavyzdingumo principams.

Pagal šį mano kreipimąsi, o taip pat pagal Teisėjų tarybos 2015 m. balandžio 29 d. teikimą Teisėjų etikos ir drausmės komisija 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 18P-13 Lietuvos apeliacinio teismo teisėjui, tuo metu ėjusiam teismo pirmininko pareigas Egidijui Žironui Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 dalių pagrindu iškėlė drausmės bylą už elgesį, žeminantį teisėjo vardą ir kenkiantį teisminės valdžiuos autoritetui.

Teisėjų garbės teismas 2015 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 21P-4, kuriuo nusprendė nutraukti šios drausmės bylos dalį dėl Teisėjų etikos kodekse įtvirtinto pareigingumo principo reikalavimų nesilaikymo, o kitoje dalyje apsiriboti drausmės bylos svarstymu.

Nepraleidęs dešimties dienų termino nuo sprendimo priėmimo, teikiu šį skundą ir prašau panaikinti Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 21P-4 kaip nepagrįstą, paremtą faktinių aplinkybių neatitinkančiu teiginiu, tinkamai neargumentuotą, leidžiantį išvengti Egidijui Žironui drausminės atsakomybės už nusižengimą, pateisinantį kyšių ėmimą primenančią teisėjų praktiką ir todėl galintį dar labiau sumenkinti teismų autoritetą.

Šį savo prašymą grindžiu žemiau nurodytais argumentais.

DĖL FAKTINIŲ APLINKYBIŲ NEATITINKANČIU TEIGINIU PAGRĮSTO, TINKAMAI NEARGUMENTUOTO DRAUSMINĖS ATSAKOMYBĖS POVEIKIO PRIEMONĖS PARINKIMO, KURIS LEIDŽIA IŠVENGTI ATSAKOMYBĖS UŽ NUSIŽENGIMĄ

Teisėjų garbės teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 21P-4 pripažino, kad teisėjas Egidijus Žironas pažeidė Teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 5 punktą, kuriame nustatyta, kad vadovaudamasis sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principais teisėjas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų, neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ir juridinių asmenų, jeigu tai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, todėl turi atsakyti drausmine tvarka, kaip reglamentuoja Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 2 punktas, o drausminės atsakomybės poveikio priemonių parinkimo klausimą išsprendė taip:

Teisėjų garbės teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusižengimo sunkumą ir jo padarymo aplinkybes, į tai, kad pats teisėjas iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi, anksčiau drausmine tvarka nebuvo baustas, daro išvadą, jog teisėjų drausminės atsakomybės tikslai šioje drausmės byloje jau pasiekti, todėl teisėjui Egidijui Žironui drausminė nuobauda neskirtina ir apsiribotina tik drausmės bylos svarstymu.“

Taigi, Teisėjų garbės teismo sprendimą neskirti teisėjui Egidijui Žironui drausminės nuobaudos ir apsiriboti drausmės bylos svarstymu nulėmė išvada, esą „teisėjų drausminės atsakomybės tikslai šioje drausmės byloje jau pasiekti“, o ši išvada grindžiama teiginiu, neva Egidijus Žironas „iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi“. Tačiau šis teiginys neatitinka drausmės byloje esančių duomenų.

Šioje byloje, bent man prieinamoje jos dalyje, nėra jokių duomenų, kad teisėjas Egidijus Žironas pripažintų savo kaltę ir nuoširdžiai gailėtųsi – nei dėl to, kad jis ir jo vadovaujamo teismo teisėjai, prabangiai pavakarieniavę verslininko Algimanto Radvilos užeigoje, išvyko asmeniškai nesusimokėję už vakarienę ir nesidomėdami, kad apmokės už jų vaišes, o rūpintis sukruto tik po to, kai informaciją apie šias vaišes paviešino žiniasklaida; nei dėl to, kad savo vadovaujamame teisme toleravo neformalią praktiką, dėl kurios, kaip aiškina teisėjai, tiesiogiai Egidijui Žironui, kaip tuomečiam teismo pirmininkui, pavaldus valstybės tarnautojas teismo kancleris Juozas Akstinas iš asmeninių lėšų sumokėjo įspūdingą 1000 litų sumą už savo viršininko ir dešimties jo kolegų teisėjų vakarienę; nei dėl to, kad net ir po žiniasklaidos publikacijų Egidijus Žironas ignoravo kitų teisėjų prašymus sutvarkyti atsiskaitymą su kancleriu Juozu Akstinu ir pats su savo pavaldiniu atsiskaitė tik vėliau.

Atvirkščiai – iš teisėjo Egidijaus Žirono pasisakymo Teisėjų garbės teisme, užfiksuoto 2015 m. spalio 5 d. sprendime Nr. 21P-4, akivaizdu, kad jis ne tik nuoširdžiai, bet ir apskritai nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo, o situaciją interpretavo ironiškai, šaržuodamas, keldamas retorinius klausimus (šias retorines figūras žemiau pateiktoje citatoje pabraukiu), siekdamas sumenkinti nusižengimą ir įteigti, jog teisėjui nesusimokėti už vakarienę privačioje užeigoje yra visiškai priimtinas dalykas, kurį pateisina teisme praktikuojama įmantri švenčių išlaidų apmokėjimo tvarka:

Teisėjų garbės teimso posėdžio metu teisėjas Egidijus Žironas sutiko su Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Teisėjų garbės teismo prašė objektyviai įvertinti bylos duomenis. Teisėjas pripažino, kad prieš vakarienę nepaklausė maitinimo įstaigos, kurioje turėjo vakarieniauti teisėjai, savininko pavardės, nepatikrino LITEKO sistemoje, ar ši įstaiga turėjo bylų teismuose, tame tarpe – ir Lietuvos apeliaciniame teisme, tačiau nėra tikras, ar tą padaryti jis privalėjo. Dėl atsiskaitymo už vakarienę teisėjas paaiškino, kad nėjo kartu su kancleriu ir nestebėjo, ar į maitinimo įstaigos kasą buvo įnešti pinigai ir ar buvo išmuštas kasos kvitas. Nežino, ar jis, kaip teismo pirmininkas, privalėjo tai daryti. Prieš vakarienę atsiskaitymo klausimas su kancleriu nebuvo aptartas, tai buvo palikta kanclerio diskrecijai. Tai nebuvo pirma ir vienintelė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų vakarienė. Vykstant autobusu po vakarienės namo, kancleris jį patikino, kad už vakarienę atsiskaityta. Iš karto po šventės, taip pat praėjus kelioms dienoms, keli teisėjai Egidijaus Žirono, kaip teismo pirmininko, asmeniškai teiravosi dėl atsiskaitymo už vakarienę, klausdami, ar jie yra skolingi, jis atsakė, kad ne, patikindamas, kad už viską yra atsiskaityta. Teismo kancleris atsisakė imti iš teisėjų pinigus, paaiškindamas, kad šį kartą jo eilė mokėti už vakarienę, ir už teismo sukakties minėjimo proga suorganizuotą vakarienę šiuo atveju sumokėjo jis. Tačiau pasirodžius publikacijoms spaudoje, visi teisėjai su teismo kancleriu už vakarienę atsiskaitė. Teismo kancleris dalyvaudavo visuose Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų renginiuose, visada prisidėdavo prie jų organizavimo, rūpindavosi tokiais dalykais kaip salės nuoma, maisto užsakymas ir pan., tačiau teisėjai niekada neleisdavo kancleriui prisidėti pinigais, laikydami, kad jo indėlis yra rūpinimasis organizaciniais reikalais. Egidijus Žironas paaiškino, kad minėta vakarienė nebuvo oficialios šventės tęsinys, joje dalyvavo tik apeliacinio teismo teisėjai ir keli kitų teismų teisėjai. Vykstant į Kaune 2015 m. sausio 9 d. vykusį Lietuvos apeliacinio teismo ir apygardų teisų įsteigimo 20-mečio renginį, teisėjams buvo žinoma, kad po oficialaus renginio, grįžtant namo į Vilnių, bus užsukta pavakarieniauti. Mano, kad didžiausia jo klaida buvo padaryta tuomet, kai praėjus porai valandų po publikacijos spaudoje pasirodymo sušauktoje spaudos konferencijoje žurnalistams pasakė, kad Lietuvos apeliaciniame teisme šiuo metu jokių su Algimantu Radvila susijusių bylų nėra nagrinėjama. Iš tikrųjų, prieš tą spaudos konferenciją buvo patikrinta minėta informacija – per LITEKO sistemą ieškota 2015 m. nagrinėjamų bylų, susijusių su A. Radvila arba jo įmone „Pas Radvilą“, ir tokių bylų nebuvo rasta. Patikrinus vėliau, buvo aptikta, kad prieš trejus metus Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje A. Radvila buvo akcininku.“

Aukščiau paacituotame teisėjo Egidijaus Žirono pasisakyme nerandu jokių kaltės pripažinimo ir apgailestavimo požymių, kurie pagrįstų Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 21P-4 teiginį, neva jis „iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi“.

Pasakojimą apie švenčių organizavimo ypatumus Lietuvos apeliaciniame teisme teisėjas Egidijus Žironas pateikė kaip pateisinimą faktui, kad teisėjai iš esmės leidosi vaišinami už dyka ir kol neįsikišo žiniasklaida nematė reikalo asmeniškai atsiskaityti už savo vaišes.

Dar daugiau – ta neformali švenčių išlaidų apmokėjimo sistema, apie kurią Teisėjų garbės teismui papasakojo teisėjas Egidijus Žironas, yra akivaizdžiai neskaidri. Jei tikėtume pasakojimu, teismo kancleris ne darbo metu teikdavo teisėjams organizacines paslaugas, o teisėjai atsiskaitydavo su juo apmokėdami jo vaišių išlaidų dalį, tačiau vėliau kažkodėl nuspręsta, kad natūrinis kanclerio indėlis nėra pakankamas ir jam „atėjo eilė mokėti“ įspūdingą sumą už teisėjų vakarienę. Kodėl taip nuspręsta ir kaip nustatytas kanclerio „skolos“ už ankstesnį nemokamą maitinimą dydis, lieka neaišku, nes drausmės byloje nėra pateikti jokie dokumentai (neformali Lietuvos apeliacinio teismo švenčių buhalterija), kuriuose būtų užfiksuoti teisėjų tarpusavio atsiskaitymai. Šią istoriją stebinčiai visuomenei belieka manyti, kad 1000 litų šio teismo kancleriui yra nereikšminga suma, kurią galima nustatyti „iš akies“.

Nepaisant to, kad tokie šventimo papročiai ar, anot teisėjo Egidijaus Žirono, vidinė atsiskaitymų specifika“, yra neskaidrūs ir galintys sukelti interesų konfliktus, drausmės byloje nėra jokių ženklų, kad teisėjas Egidijus Žironas juos laikytų nederamais, pripažintų savo atsakomybę ir gailėtųsi dėl jų puoselėjimo. Priešingai – Teisėjų garbės teismo posėdyje teisėjas nurodė didžiausia savo klaida laikąs pasisakymą spaudos konferencijoje.

Taigi, Teisėjų drausmės teismo teiginys, neva Egidijus Žironas „iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi“, prieštarauja drausmės byloje fiksuotiems faktams ir visiškai neaišku, kuo remdamasis Teisėjų garbės teismas taip teigia. Kadangi šis teiginys yra nepagrįstas, nepagrįsta yra ir Teisėjų garbės teismo išvada, neva „teisėjų drausminės atsakomybės tikslai šioje drausmės byloje jau pasiekti“, todėl esą galima neskirti teisėjui Egidijui Žironui drausminės nuobaudos ir apsiriboti drausmės bylos svarstymu.

Pažymėtina, kad toks Teisėjų garbės teismo sprendimas leidžia savo pažeidimo nepripažinusiam teisėjui Egidijui Žironui nepatirti dėl šio pažeidimo jokių pasekmių. Atleidimas iš Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigų nelaikytinas pasekme, nes atleidimo priežastis nurodyta visai kita, nefiksuojant pažeidimo: 2015 m. balandžio mėnesį, kai Teisėjų etikos ir drausmės komisijai jau buvo pradėjusi tyrimą dėl teisėjų vakarienės užeitoje „Pas Radvilą“, Teisėjų taryba vieningai pritarė Egidijaus Žirono atleidimui, pasibaigus paskyrimo terminui, o birželio mėnesį prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė atitinkamą dekretą.

Situacija, kai Teisėjų garbės teismas leidžia savo kaltės nepripažįstančiam teisėjui nepatirti dėl pažeidimo jokių pasekmių, gali sudaryti visuomenei įspūdį apie teisėjų nebaudžiamumą ir dar labiau sumenkinti teisminės valdžios autoritetą.

Kadangi teisėjas Egidijus Žironas nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo, nėra jokio pagrindo apsiriboti drausminės bylos svarstymu ir turi būti pritaikyta viena iš Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 87 straipsnyje numatytų drausminių nuobaudų.

DĖL NEPAGRĮSTO DRAUSMĖS BYLOS DALIES NUTRAUKIMO, PATEISINANT KYŠIŲ PRIĖMIMĄ PRIMENANČIĄ TEISĖJŲ PRAKTIKĄ

Teisėjų garbės teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 21P-4 nusprendė nutraukti tuo metu Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusiam teisėjui Egidijui Žironui iškeltos drausmės bylos dalį dėl neveikimo, sprendžiant atsiskaitymo už vakarienę klausimus ir taip pažeidžiant Teisėjų etikos kodekse įtvirtintą pareigingumo principą, argumentuodamas tuo, kad:

Teismų įstatymo 103 straipsnio 4 dalis numato, kad teismo pirmininkas kontroliuoja, kaip laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Tačiau byloje nėra duomenų, jog Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų elgesys dėl atsiskaitymo už vakarienę neatitiko Teisėjų etikos kodekso normų. Pažymėtina ir tai, kad Komisija 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 18 P-15 atsisakė iškelti drausmės bylą Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams, dalyvavusiems vakarienėje, vykusioje 2015 m. sausio 9 d. pramogų ir konferencijų centre „Pas Radvilą“. Komisija, įvertinusi minėtų teisėjų elgesį (taip pat ir elgesį dėl atsiskaitymo už vakarienę) padarė išvadą, kad nenustatyta aplinkybių, kurios leistų teisėjų veiksmus vertinti kaip teisėjų elgesiui keliamų reikalavimų pažeidimą ir konstatuoti Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytus nusižengimų požymius. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų elgesys, susijęs su atsiskaitymu už vakarienę, nėra pripažintas neatitinkančiu Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, vertintina, kad tuometinio Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko Egidijaus Žirono neveikimas sprendžiant atsiskaitymo už vakarienę klausimą, nėra Teismų įstatymo 103 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos kontroliuoti, kaip yra laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, netinkamas atlikimas“.

Taigi, nuspręsdamas, kad tuometis Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas nepadarė nusižengimo nespręsdamas atsiskaitymo už vakarienę klausimo, Teisėjų garbės teismas rėmėsi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 18 P-15 atsisakyti iškelti drausmės bylas dešimčiai vaišėse dalyvavusių Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų: anot Teisėjų garbės teismo, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pripažinimas, jog teisėjai nepadarė nusižengimo, automatiškai suponuoja tai, kad ir teismo pirmininkas E. Žironas nepadarė nusižengimo nekontroliuojamas jų elgesio, nes šis elgesys pripažintas tinkamu.

Tačiau toks teisėjo Egidijaus Žirono neveikimo pateisinimas, remiantis tuo, kad buvo pateisintas dešimties teisėjų elgesys, yra nepagrįstas ir logiškai ydingas, nes viena iš priežasčių, dėl kurių Teisėjų etikos ir drausmės komisija pateisino dešimties teisėjų elgesį, yra būtent tai, kad tinkamai atsiskaityti už vaišes jiems trukdė teismo kanclerio Juozo Akstino ir teismo pirmininko Egidijaus Žirono elgesys:

<…> renginio organizavimo eiga taip pat negalėjo sudaryti teisėjams nuomonės, kad kiekvienas iš jų asmeniškai turėtų pasirūpinti atsiskaitymu už vakarienę, nes tai yra jų organizuotas privatus renginys. Be to, minėta, kad nors teisėjai ir neturėjo aiškios informacijos (kurios nėra ir nagrinėjant drausminės atsakomybės klausimą), kokio pobūdžio renginys buvo minėta vakarienė, ar tai buvo teismo organizuota vakarienė, buvusi viešo šventinio renginio tęsiniu, ar tai buvo privatus renginys, teisėjai teiravosi dėl atsiskaitymo už vakarienę. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams tuometinio teismo kanclerio J. Akstino bei teismo pirmininko E. Žirono pateikta informacija, jog klausimas dėl atsiskaitymo už vakarienę yra išspręstas – už vakarienę yra atsiskaityta, nesudarė pagrindo susidaryti nuomonei, jog už vakarienę nėra atsiskaityta, už vakarienę yra atsiskaityta kaip už privatų renginį ar atsiskaitymo už vakarienę forma buvo neteisėta. <…>

<…> Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų Komisijai pateiktais rašytiniais 2015 m. birželio 12 d. paaiškinimais ir posėdyje R. Gudžiūnienės, D. Martinavičienės ir G. Pečiulio duotais paaiškinimais, nustatyta, kad teisėjai iki 2015 m. vasario 24 d., kai dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodė publikacija „Teisėjams – puota, o atlikėjams – špyga“, negalėjo atsiskaityti su buvusiu teismo kancleriu J. Akstinu, nes jis teisėjams nenurodė konkrečios už vakarienę sumokėtos sumos. Iš dienraščio publikacijos sužinoję sumą, kurią kancleris sumokėjo už vakarienę, teisėjai iš karto atidavė pinigus kancleriui. Be to, iš tyrimo komisijos išvadų bei teisėjų paaiškinimų nustatyta, kad teisėjai jau kitą darbo dieną po vakarienės patys iškėlė atsiskaitymo su kancleriu klausimą, o šiam nenurodžius sumokėtos sumos ir nepriėmus siūlomo atsiskaitymo, kreipėsi į teismo pirmininką E. Žironą, kuris teisėjų iškeltą atsiskaitymo už vakarienę klausimą ignoravo. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, Komisija daro išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų R. Gudžiūnienės, K. Gurino, A. Jarackaitės, D. Kačinskienės, A. Kruopio, D. Martinavičienės, D. Milašienės, G. Pečiulio, D. Pranytės-Zalieckienės ir E. Tamošiūnienės veiksmuose nebuvo nepateisinamo delsimo atlyginant kanclerio patirtas išlaidas už vakarienę pramogų ir konferencijų centre „Pas Radvilą“.

Taigi, pacituotas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas suponuoja ne Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusio Egidijaus Žirono nekaltumą, kaip nusprendė Teisėjų garbės teismas, bet priešingai – jo atsakomybę, nes būtent jo veiksmai ir trukdė teisėjams elgtis tinkamai (2015 m. gegužės 11 d. sprendime iškelti drausmės bylą Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui Egidijui Žironui Teisėjų etikos ir drausmės komisija konstatavo, kad tai, jog už vakarienę iš asmeninių lėšų sumokėjo joje dalyvavęs teismo kancleris, būtų etikos požiūriu priimtina tik tuo atveju, jeigu vakarienėje dalyvavę teisėjai be nepateisinamo delsimo būtų atlyginę kanclerio patirtas išlaidas).

Kadangi Teisėjų garbės teismas pateisino Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusio Egidijaus Žirono elgesį remdamasis sprendimu, kuris suponuoja jo atsakomybę, toks argumentavimas yra vidujai prieštaringas ir nelogiškas, o sprendimas nepagrįstas.

Tokiu sprendimu Teisėjų garbės teismas iš esmės pateisino praktiką, kai teisėjai vaišinasi nežinodami, kokiame renginyje dalyvauja ir ar turi susimokėti už vaišes – kuri, sprendžiant iš teisėjo Egidijaus Žirono pasisakymo Teisėjų garbės teismo posėdyje, jog „Tai nebuvo pirma ir vienintelė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų vakarienė“, yra įprasta.

Teismus stebinčiai Lietuvos visuomenei tokia praktika gali priminti kyšių ėmimą – būtent todėl teisėjų vaišės verslininko užeigoje Kaišiadoryse ir sukėlė didelį rezonansą.

Vargu ar Jums reikia priminti, kad teisėjams keliami ypatingi etiniai reikalavimai, pagal jų elgesį visuomenė susidaro nuomonę ir apie teisingumo vykdymą, todėl teisėjų elgesys turi būti nepriekaištingas tiek atliekant savo pareigas teisme, tiek ir privačiame gyvenime, teisėjas turi nesudaryti jokio pagrindo įtarimams dėl viešų ir privačių interesų supainiojimo ar neskaidrios veiklos.

Neabejotina, kad patys aukščiausi etiniai reikalavimai turi būti keliami ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui – valstybės teisme negali būti toleruojamos jokia neskaidri „vidinių atsiskaitymų specifika“ ir natūriniai mainai, kai teisėjai nežino, ar turi susimokėti už savo vaišes, o jų išlaidas apmoka teismo kancleris, taip atlygindamas niekur nefiksuotą skolą už anksčiau nemokamą maitinimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, prašau panaikinti Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 21P-4 kaip nepagrįstą, paremtą faktinių aplinkybių neatitinkančiu teiginiu, tinkamai neargumentuotą, leidžiantį išvengti Egidijui Žironui drausminės atsakomybės už nusižengimą ir pateisinantį kyšių ėmimą primenančią teisėjų praktiką.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

Naglis Puteikis ragina Vilniaus savivaldybę kuo skubiau nutraukti asocialią praktiką, kuri dirbtinai riboja galimybes teikti pagalbą labiausiai skurstantiems

Įvykdžius valdančiųjų liaupsinamą socialinės paramos sistemos pertvarką  savivaldybėms neva suteikta daugiau galių spręsti dėl paramos tiems, kurių pajamos mažesnės už mistinį „valstybės remiamų pajamų“ dydį, šiuo metu sudarantį 102 Eur ir nepagrįstą  jokiais žmogaus poreikiais. Tačiau prof. Romas Lazutka ir kiti skurdo problemas tiriantys mokslininkai šią pertvarką kritikuoja, nes deklaruojant kovą su piktnaudžiavimu iš tiesų savivaldybėms buvo duota paskata teikti skurde gyvenantiems žmonėms kuo mažiau paramos, o sutaupytus pinigus naudoti kitoms reikmėms.

Kokių nežmoniškų formų įgyja savivaldybių taupymo vajus, paaiškėjo Vilniaus miesto savivaldybei atsakius į Naglio Puteikio prašymą suteikti pagalbą vienišai, keliomis sunkiomis ligomis sergančiai ir giliame skurde gyvenančiai pensininkei, kurios pajamos yra vos keliais eurais didesnės už „valstybės remiamų pajamų“ dydį, todėl valstybės parama jai nepriklauso, tačiau savivaldybės tokiais atvejais turi teisę skirti paramą išimties tvarka – tai numatyta Piniginės socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje.

„…tačiau minėta įstatymo nuostata nėra imperatyvi ir savivaldybių administracijos nėra įpareigotos visus šiuos atvejus pasitvirtinti piniginės socialinės paramos teikimą konkrečioje savivaldybėje reglamentuojančioje tvarkoje“, – rašoma Vilniaus miesto savivaldybės atsakyme, nurodant, kad  2015 m. balandžio 15 d. savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintame „Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos apraše“ numatyta galimybė teikti paramą ne visais, o tik kai kuriais įstatyme numatytais atvejais, todėl „šiuo metu“ savivaldybė negali būtiniausių poreikių neįstengiančiai patenkinti moteriai nei išimties tvarka skirti socialinę pašalpą, nei numatyti didesnę šildymo išlaidų kompensaciją.

Pagal Vilniaus savivaldybės „tvarką“, su kuria galite susipažinti čia, parama ypatingai skurstantiems vilniečiams gali būti teikiama tik įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 1, 2, 4, 5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytais atvejais (žr. „tvarkos“ punktą Nr. 41). O 3, 6, 8 ir 10 punktuose nurodytais atvejais – ne, net jei žmogus galuotųsi mirtimi…

Todėl Naglis Puteikis kreipėsi į Vilniaus merą, savivaldybės administracijos direktorių ir Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorių, ragindamas kuo skubiau papildyti minėtą „tvarką“.

„Tai, kad ankstesnė, A. Zuoko vadovaujama Vilniaus m. taryba patvirtino Aprašą, kurio 41 punkte numatyta, kad Vilniaus m. savivaldybė gali išimties tvarka teikti paramą ne visais Įstatymo numatytais atvejais, o tik tais, kurie numatyti 23 straipsnio 3 dalies 1, 2, 4, 5, 7, 9 ir 11 punktuose, vertinu kaip socialiai neatsakingą veiksmą, dirbtinai apribojusį galimybes padėti išgyventi labiausiai pažeidžiamiems žmonėms, todėl raginu nutraukti šią asocialią praktiką ir padaryti tai kuo skubiau, nes delsiant priimti sprendimą tokie skurde ir neviltyje gyvenantys žmonės, kaip minėta pensininkė, pagalbos gali tiesiog nebesulaukti.

Prašyčiau mane informuoti, kada bus priimtas sprendimas dėl Aprašo papildymo.“, – rašoma Naglio Puteikio kreipimesi.

Dirbančiojo tragedija: taip ir suskaičiuota, kad negalėtų išgyventi

Dalinamės Delfi.lt paskelbtu Ievos Urbonaitės Vainienės straipsniu apie dirbančių žmonių skurdą Lietuvoje. Du mokyklinio amžiaus vaikus auginanti moteris, kurios pavyzdžiu remiantis atskleistas dabartinės sistemos nežmoniškumas – viena iš tų, kurie kreipėsi pagalbos į Naglį Puteikį.

*******

Dirbančiojo tragedija: taip ir suskaičiuota, kad negalėtų išgyventi

Ieva Urbonaitė Vainienė

Nuo algos iki algos, o kartais nuo skolos iki skolos. Taip bandymą išgyventi iš minimalios algos įvardija du vaikus auginanti druskininkietė Eglė.

Moteris žalingų įpročių neturi, už pilną darbo dieną keturių žvaigždučių viešbučio restorane gauna 325 eurus prieš mokesčius, tačiau su mokyklinio amžiaus vaikais skursta. „Ne tik aš – pusė Lietuvos taip gyvena. Ar pardavėjos, ar kitokios darbuotojos paklausi, visos aplink tik minimalų darbo užmokestį gauna“, – sakė moteris. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) specialistų teigimu, globotinų neturinčiam žmogui įmanoma išgyventi iš minimalios algos. Tačiau Eglė klausia,o už ką gyventi vaikams, kurie neva mūsų ateitis, jei normalesnių algų darbuotojams gailima mokėti? „Esu tikra, kad tos ministerijos tarnautojai netgi vieni už 325 eurus prieš mokesčius neišgyventų mėnesį. Nenormalu, kad visą darbo dieną dirbantis žmogus negali sau leisti nueiti į teatrą ar koncertą. Pvz., mano keturiolikmetis sūnus vasarą uždarbiavo pas ūkininkus ir gavęs atlyginimą visų pirma nusipirko bilietą į „Domino teatrą“, nes jam labai patinka. Vaikas ne į kompiuterius įlindęs, bet knygas skaito, domisi kultūra, tačiau ir tam reikia pinigų. Apie drabužius aš net nekalbu, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų perku tik dėvėtus, išskyrus apatinius, kojines, batus, kuriuos iš paskutiniųjų taupydama stengiuosi pirkti naujus“, – pasakojo moteris.

Gavusi atlyginimą Eglė visų pirma susimoka mokesčius, o paskui važiuoja į Lenkiją prisipirkti maisto. Pirkdama ne Lietuvoje, o pas kaimynus, ji per mėnesį sutaupo apie 80-90 eurų. Kooperuojasi su kitomis šeimomis Vienos pažįstamos vyras turi autobusiuką, tad druskininkiečiai susikooperuoja ir susimetę po 5 eurus už kelionę kerta Lietuvos sieną. „Visų pirma perku vištienos, kiaulienos. Kilogramas kumpio be kaulo kainuoja 2 eurus, nors pas mus kai akcija mažiausiai 2,5 euro. Taip pat perku ilgo galiojimo pieno, kurio litras kainuoja 50-56 euro centus. Pigesni ir kiti pieno produktai – varškė, fermentinis sūris, vaikams perku jogurtų. Pieno produktus realizuoju greičiau, nededu į šaldymo kamerą, o vėliau visus kitus naudoju“, – patirtimi dalijosi moteris. Kiaušinius jai taip pat apsimoka pirkti Lenkijoje, kaip ir higienos prekes, švaros priemones, kurios „atvežtos iš Vokietijos ir gana kokybiškos“. „Praėjusį kartą pirkau triušienos, nes buvo atvežęs ūkininkas nebrangiai. Pirkinių sąrašo nesudarinėju, imu prekes spontaniškai, pasižiūrėdama, kokioms akcija“, – pasakojo Eglė, pridurdama, jog Lietuvoje tik duoną perka, nes skanesnė už lenkišką.

Kodėl rugsėjis – sunkiausias mėnuo? Kaip ir kitoms mažas pajamas turinčioms šeimoms, DELFI kalbintai druskininkietei rugsėjis – vienas sunkiausių mėnesių, nes vaikus reikia išruošti į mokyklą. Visą darbo dieną dirbančiai ir minimalią algą gaunančiai mamai tai vos ne misija neįmanoma. Jos padėtį sunkina tai, kad dirba toli nuo namų. Kaime gyvenusiai moteriai per didelė prabanga po 30 km važinėti dirbti į miestą. Paskaičiavo, kad pigiau atsieis kraustytis į Druskininkus, juolab, susirado dviejų kambarių butą, į kurį šeimininkai įsileido tik už mokesčius. Gavusi atlyginimą ji juos visų pirma ir susimoka. Nusipirkus maisto mėnesiui nekas telieka. Vaikų tėvas moteriai – ne parama. Kai mažyliui buvo 11 mėnesių, išvyko į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo. Nuo to laiko Eglė jo nematė. Vaikams išmokas, kurių bendra suma 104 eurai, moka Vaikų išlaikymo fondas. Prašyti pagalbos gėda SADM pripažįsta, kad Eglė patiria skurdo riziką, tačiau, kaip paaiškino komentare DELFI, socialinė parama jai nepriklauso dėl per didelių pajamų. Moteris pagalbos kreipėsi į Seimo narį Naglį Puteikį. Kaip akcentavo, sąmoningai pasirinko gyventi ne iš pašalpų, bet iš oficialaus darbo, tačiau šiuo metu nustatyta minimali alga neužtikrina jos šeimai pragyvenimo, o prašyti pagalbos gėda dėl viešojoje erdvėje suformuotos neigiamos nuomonės apie skurstančiuosius. Kaip DELFI sakė N. Puteikis, į jį nuolat kreipiasi žmonės, neturintys žalingų įpročių, dirbantys, tačiau nesugebantys išgyventi, nors dirba pilną darbo dieną. „Anglijos vyriausybė dabar nustatinėja atlygino minimumą, kurį gaunant žmogui nebereikėtų auginti burokėlių darže ar balkone, kaip Lietuvoje vis dar siūloma. Jei mes gyvename Europos Sąjungoje ir norime stabdyti emigraciją, turime spręsti tokių žmonių, kaip ši moteris, problemą, nes ji net ir augindama ridikėlius iš minimalios algos negalės išgyventi, turėdama nepilnamečių vaikų“, – akivaizdu N. Puteikiui. Parlamentaro nuomone, Lietuva vykdo socialinį eksperimentą „Kiek kantrybė ir orumas tvers kantriausioje Europos tautoje?“

Argumentą, kad minimalios algos nėra iš ko didinti, N. Puteikis atmeta primindamas, kiek Europos Sąjungos lėšų išleidžiame gatvėms, šaligatviams, apšvietimui, greitkelių tiesimui naudodami brangesnes medžiagas negu prancūzai: „ES lėšas, skiriamas darbo vietoms sukurti, mes iššvaistome prabangai, kurios net neturi valstybės, besirūpinančios savo gyventojais – nustatančios savo gyventojams tokį pajamų minimumą, kuris iš tiesų garantuoja orų gyvenimą“. Kokio dydžio tas minimumas turėtų būti, DELFI pašnekovas nesiėmė spręsti: „Tegu pasako ta moteris iš Druskininkų, apie kurią rašote, kokia alga jai leistų nejausti skurdo“. Minimalus mėnesio prekių ir paslaugų krepšelis – 102 eurai. Realu? Ar normalu, kad visą darbo dieną dirbantis, minimalų atlyginimą gaunantis žmogus su vaikais skursta, DELFI klausė SADM specialistų. Kokia šiuo metu yra absoliutaus skurdo riba Lietuvoje? Kokios pajamos reikalingos, kad žmogus patenkintų būtiniausius poreikius? Minimalaus prekių ir paslaugų krepšelio dydis – 102 eurų. Ar jis atitinka realijas? Už tiek žmogus gali prasimaitinti mėnesį? Ką konkrečiai ministerija ruošiasi daryti, kad darbingo amžiaus žmonėms labiau apsimokėtų dirbti, o ne gyventi iš pašalpų, prisiduriant nelegaliai? Moters, apie kurią rašėme, istorija rodo, kad pradėjusi dirbti ji pablogino savo situaciją – gauna pliką minimalų atlyginimą, kurio nepakanka iki mėnesio galo.“ Įžvelgia skurdo riziką, bet kompensacijos neskiria – per didelės pajamos „2014 m. pajamų yrimo duomenimis, skurdo rizikos riba vienam gyvenančiam asmeniui Lietuvoje sudarė 241 eurą, tad minėta šeima išties patiria skurdo riziką“, – pripažino SADM specialistai. Kaip akcentavo tarnautojai, minimalioji mėnesinė alga (MMA) nepatekti žemiau skurdo rizikos ribos sudaro galimybę tik dirbančiajam, kuris neišlaiko kitų asmenų. Kaip priminė SADM, šeimoms, neturinčioms pakankamai lėšų pragyvenimui, gali būti teikiama piniginė socialinė parama: pašalpa, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Socialinė parama skiriama, kai vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės už 102 eurus (trijų asmenų šeimai – 306 eurus). „Atsižvelgiant į pateiktoje situacijoje nurodytą šeimos gaunamų pajamų dydį, galėtume daryti išvadą, kad šeimos gaunamos pajamos viršija nustatytą valstybės remiamų pajamų dydį asmeniui, todėl socialinė pašalpa negalėtų būti skiriama“, – teigiama SADM atsakyme DELFI. Vis dėlto, net ir tokiu atveju savivaldybės tarybos nustatyta tvarka šeimoms gali būti padedama: skiriama vienkartinė pašalpa, apmokami įsiskolinimą už būstą ir kt. „Dėl piniginės socialinės paramos ar kitokios socialinės paramos šeimai siūlytume kreiptis į savivaldybės, kurioje deklaruota gyvenamoji vieta, Socialinės paramos skyrių“, – patarė SADM specialistai. Šildymo išlaidų kompensacijos nepasiturintiems asmenims galima tikėtis, jei šildymo išlaidos viršija 20 proc. skirtumo tarp šeimos pajamų ir valstybės remiamų pajamų šeimai dydžio. Karšto vandens išlaidų kompensacija skiriama, jeigu išlaidos viršija 5 procentus pajamų, geriamojo vandens – jeigu išlaidos viršija 2 procentus pajamų.

Kaip skatins gyventi ne iš pašalpų, o iš darbo pajamų? Šeimos, kurių pajamos yra nepakankamos, pagalbos tikisi iš valstybės. Kitas SADM specialistų nurodomas problemos sprendimo būdas – MMA didinimas. „Per pastarąjį laikotarpį MMA didėjimo tempai buvo pakankamai aukšti. Nuo 2014 m. rugsėjo iki š. m. liepos minimali alga didėjo 12,2 proc., iki 325 eurų. Tačiau, vertinant tai, kad dirbantysis, gaunantis MMA ir turintis nors vieną išlaikytinį, patiria skurdo riziką – būtina toliau didinti MMA, siekiant ne tik sumažinti skurdo riziką, bet ir skatinanti gyventi iš darbo pajamų“, – akcentuoja SADM.