Mažiausios pensijos didės mažiausiai, didžiausios – daugiausiai. Gal galima kitaip?

Nuo 2017-ųjų pradžios mažiausios pensijos padidės dukart mažiau, nei didžiausios, kurių gavėjų dalis gauna ir nemenkas valstybines pensijas – specialistų pateikti duomenys rodo, kad turime dar vieną socialiai neteisingą sprendimą, dėl kurio kritiniame skurde gyvenančių garbaus amžiaus žmonių padėtis beveik nepalengvės.

Todėl Naglis Puteikis kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakciją Seime, prašydamas kritiškai išanalizuoti dabartinę pensijų sistemą ir surasti sprendimus, kaip padidinti mažiausias pensijas ir pakeisti padėtį tų, kurie patiria giliausią skurdą.

*******

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos nariams Lietuvos Respublikos Seime

2016 m. gruodžio 23 d.

DĖL BŪTINYBĖS APGINTI MAŽIAUSIAS PENSIJAS GAUNANČIŲ ŽMONIŲ GYVYBINIUS INTERESUS

Į mane raštu ir žodžiu kreipėsi pensininkai, nusivylę, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. didinant pensijas daugiausiai padidės didžiausios pensijos, tuo metu mažiausios pensijos padidės ženkliai mažiau, todėl beveik nepalengvės kritinė padėtis giliausiame skurde gyvenančių garbaus amžiaus žmonių, kurių pajamų nepakanka net minimaliam esminių, gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimui.

Iš informacijos, kurią mano prašymu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Statistikos analizės ir prognozės skyriaus vedėja Laima Stragauskienė, matyti, kad mažiausios, iki 200 Eur dydžio, pensijos, kurias gauna 81 717 žmonių arba 15,56 proc. senatvės pensijų gavėjų, nuo 2017 m. pradžios padidės vidutiniškai 13,04 Eur, 200-225 Eur dydžio pensijos (88 288 žmonės, 16,82 proc.) – 15,03 Eur, 225-250 Eur dydžio pensijos (86,413 žmonių, 16,46 proc.) – 16,79 Eur, 250-275 Eur dydžio pensijos (73 937 žmonės, 14,08 proc.) – 18,53 Eur, 275-300 Eur dyžio pensijos (59 226 žmonės, 11,28 proc.) – 20,27 Eur, 300-350 Eur dydžio pensijos (74 430 žmonių, 14,18 proc.) – 22,73 Eur, o didesnės nei 350 Eur pensijos (61 023 žmonės, 11,62 proc.) – 29,89 Eur. Taigi, mažiausios pensijos padidės daugiau nei dukart mažiau, nei didžiausios. Socialinį tokio padidinimo neteisingumą dar padidina ir tai, kad dalis didžiausias pensijas gaunančiųjų tuo pat metu gauna ir nemažas valstybines pensijas (pvz., teisėjų valstybinės pensijos dydis yra 907,91 Eur).

Nors absoliutaus skurdo riba Lietuvoje nėra nustatoma ir neturime oficialių duomenų, kokia pinigų suma būtina, kad konkrečioje vietovėje gyvenantis žmogus galėtų patenkinti socialiai priimtiną poreikių minimumą, tačiau ir be to kiekvienam nuo tikrovės neatitrūkusiam Lietuvos piliečiui yra pakankamai akivaizdu, kad mažiausių pensijų dydžiai neužtikrina net minimalaus išgyvenimo. Manau, kad toks šių pensijų dydis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių saugomas žmogaus teises į gyvybę ir asmens orumą, todėl priimant sprendimus dėl pensijų padidinimo pirmiausia būtina palengvinti iš tiesų kritinę padėtį tų žmonių, kurie patiria giliausią skurdą ir atskirtį.

Todėl kviesčiau sudaryti darbo grupę, kuri kritiškai išanalizuotų dabartinę pensijų sistemą, įvertintų duomenis apie kelias pensijas (pvz., senatvės ir valstybinę) gaunančius žmones ir surastų sprendimus, leidžiančius padidinti mažiausias pensijas.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

Dėl minimaliam pragyvenimui būtinų lėšų apsaugos

Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į Seimo valdybą, naujuosius socialinės apsaugos ir teisingumo ministrus, prašydamas bendromis jėgomis kuo greičiau spręsti dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių gyvybiškai svarbią problemą, kurios nenorėjo spręsti ankstesnės kadencijos valdantieji.

*******

Lietuvos Respublikos Seimo valdybai

Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui

Teisingumo ministrei Mildai Vainiutei

 

2016 m. gruodžio 16 d.

DĖL MINIMALIAM PRAGYVENIMUI BŪTINŲ LĖŠŲ APSAUGOS

 Kreipiuosi į Jus, prašydamas bendromis jėgomis kuo greičiau pradėti spręsti problemą, tiesiogine prasme gyvybiškai svarbią dešimtims tūkstančių kritinėje padėtyje atsidūrusių Lietuvos piliečių, kurie dėl ydingo teisinio reglamentavimo, nepakankamai užtikrinančio skolininkų interesų ir žmogaus teisių apsaugą, vykdant skolų išieškojimą yra paliekami be lėšų, būtinų esminių, gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimui.

Šiuo metu vyrauja praktika, kai vykdydami išieškojimą iš asmens pajamų – darbo užmokesčio, pensijų (tarp jų ir neįgaliųjų gaunamų netekto darbingumo pensijų) bei kitų periodinių pajamų – antstoliai nepalieka „skolininkui“ lėšų net minimaliam pragyvenimui. Išieškojimas vykdomas iš bet kokio dydžio pajamų – net ir tokių, kurios savaime per mažos, nepakankamos net gyvybinių poreikių patenkinimui, net ir tada, kai tai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Į mane kaip Seimo narį nuolat kreipiasi žmonės, iš kurių senatvės ar neįgalumo pensijų vykdant išieškojimą pragyvenimui paliekamos nykstamai mažos sumos, kartais nesiekiančios nė 100 Eur. Dažniausiai tokie žmonės dėl objektyvių priežasčių – garbaus amžiaus ar ligos – nėra pajėgūs susirasti kito pajamų šaltinio, todėl gyvena pusbadžiu, ilgalaikio streso būsenoje, negalėdami tinkamai apšildyti būsto, nusipirkti būtinų vaistų, nuvykti pas gydytoją, jau nekalbant apie kultūrinių poreikių patenkinimą.

Išgyvenimui akivaizdžiai nepakankamos sumos paliekamos taip pat ir tuo atveju, kai vykdomas išieškojimas iš Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dydžio neviršijančio darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų. Jei MMA dydžio pajamas gaunantis asmuo gyvena vienas, iš jų pagal CPK 736 straipsnyje nustatytą reglamentavimą išskaičiuojant 50 proc., pragyvenimui lieka 190 Eur.

Absoliutaus skurdo riba Lietuvoje nėra nustatoma, tačiau Lietuvos statistikos departamentas, periodiškai atlikdamas gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą, nustato ir skelbia duomenis, kokia mažiausia pinigų suma reikalinga įprastiniams poreikiams patenkinti: 2014 m. 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose ji buvo 319 Eur per mėnesį, kituose miestuose – 289 Eur, kaime – 260 Eur, vienam gyvenančiam asmeniui – 395 Eur, vieną vaiką auginančiam žmogui – 289 Eur. Lyginant su šiais duomenimis, akivaizdu, kad skolininkams paliekamos sumos neužtikrina įprastinių poreikių patenkinimo.

Tokia padėtis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, taip pat tarptautinių teisės aktų saugomas žmogaus teises į gyvybę ir asmens orumą.

Esu įsitikinęs, kad aukščiau aprašytą praktiką draudžia Lietuvos Respublikos civilinis proceso kodeksas, kurio 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apribojimas, kad vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA). Kokia yra šio apribojimo prasmė ir taikymo ribos, išaiškino Vilniaus apygardos teismas 2015-01-27 nutartyje civilinėje byloje 2S-730-656/2015: teismas nurodė, kad šis apribojimas taikomas bet kokioms lėšoms, neviršijančioms MMA dydžio (išskyrus lėšas, į kurias išieškojimo apskritai negalima nukreipti), kaip nepagrįstus atmetė argumentus, esą jis taikomas tik grynųjų pinigų sumai arba tik sumoms, išieškomoms iš darbo užmokesčio ar jam prilygintų lėšų, bei pažymėjo, kad šiuo apribojimu „siekiama apsaugoti skolininko interesus ir užtikrinti minimalius, būtiniausius asmens kasdieninius poreikius. Todėl šis ribojimas galimas bet kokioms lėšoms, išskyrus CPK 739 straipsnyje nurodytas sumas, į kurias apskritai negalima nukreipti išieškojimo. Tačiau šis išieškojimo ribojimas galimas tik vienoms pajamoms.“.

Toks CPK 668 straipsnio 1 dalies nuostatos išaiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą, kad CPK 668 straipsnyje įtvirtintu apribojimu įstatymų leidėjas, siekdamas įgyvendinti konstitucinius proporcingumo, teisingumo ir socialinės darnos principus, nustatė absoliučią neliečiamybę tai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, todėl iš jos negali būti išieškoma, net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta: „Įstatymų leidėjas, detalizuodamas konstitucinį nuosavybės teisių apsaugos ir subjektų lygiateisiškumo principus, CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimo iš skolininko turto tvarką, nustato skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą: skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai; kartu yra saugomi ir ginami kreditoriaus, sąžiningai įvykdžiusio savo prievoles, interesai. Kita vertus, įgyvendinant kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus (proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos) vykdymo procese tam tikrai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, yra nustatyta absoliuti neliečiamybė, todėl iš jos negali būti išieškoma (CPK 668 straipsnis), net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta.“ (pabraukta mano, biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 28).

Vis dėlto pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo kitokią, kardinaliai priešingą teismų praktiką, įtvirtindamas nuostatą, kurią palaikė dauguma antstolių bei ankstesnių vyriausybių Socialinės apsaugos ir darbo bei Teisingumo ministerijos: jog CPK 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apribojimas taikomas tik vykdant išieškojimą iš turto, tačiau neturįs būti taikomas vykdant išieškojimą iš pajamų, kurį reglamentuoja CPK 733–743 straipsnių normos.

Rezultatas – daugybė absoliutų skurdą ir neviltį kenčiančių žmonių, kurių teisės į gyvybę ir asmens orumą ciniškai pažeidžiamos.

Akivaizdu, kad šią padėtį būtina kuo skubiau keisti, įstatyme įtvirtinant draudimą nukreipti išieškojimą į asmens išgyvenimui būtiną pajamų dalį. Kokiu konkrečiu būdu tikslingiausia tai padaryti – diskusijos klausimas. Pvz., vienas iš svarstytinų problemos sprendimo būdų  – CPK 739 straipsnį papildyti nuostata, kad negalima išieškoti iš skolininko pajamų dalies, neviršijančios Lietuvos statistikos departamento skelbiamos mažiausios pinigų sumos, reikalingos įprastiniams poreikiams patenkinti, jei tai yra vienintelės asmens pajamos (tokį pasiūlymą įstatymo projektui teikiau praėjusioje Seimo kadencijoje). Pajamų dalį, kuriai taikoma absoliuti neliečiamybė, būtų galima nustatyti ir susiejant ją su absoliutaus skurdo riba, įtvirtinant teisės aktuose šios ribos sąvoką bei jos nustatymo tvarką.

Kad ir koks sprendimo būdas būtų pasirinktas, svarbiausia – užtikrinti šiuo metu pažeidžiamų žmogaus teisių apsaugą. Būdamas įsitikinęs, kad Jums šis tikslas yra taip pat svarbus kaip ir man, prašyčiau laikyti aukščiau išdėstytos problemos sprendimą prioritetiniu klausimu ir sudaryti bendrą darbo grupę tam būtinų įstatymų projektų parengimui.

 Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

 

 

Dėl skolininko interesų apsaugos, nukreipiant išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą

„Jei dabartinis teisinis reguliavimas iš tiesų leidžia žmogų su šeima ir mažamečiu vaiku išmesti į gatvę dėl skolos, kuri, tikėtina, būtų grąžinta per trejus metus, tai tokį teisinį reguliavimą, mano įsitikinimu, reikia kuo skubiau keisti, nes akivaizdu, kad pinigai ir teisė į gyvybę yra visiškai nelygiaverčiai teisiniai gėriai“, – rašo Seimo narys Naglis Puteikis kreipimesi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Teisingumo ministeriją, prašydamas patarimo, kaip būtų tikslingiausia keisti teisės aktus, kad vykdant išieškojimą nebūtų pažeidžiamos tokios pamatinės žmogaus teisės, kaip teisės į gyvybę, asmens orumą, šeimos gyvenimo apsaugą ir būsto neliečiamumą. Žemiau skelbiame nuasmenintą kreipimąsi.

*******

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

2016 m. lapkričio 30 d.

DĖL SKOLININKO INTERESŲ APSAUGOS, NUKREIPIANT IŠIEŠKOJIMĄ Į PASKUTINĮ GYVENAMĄJĮ BŪSTĄ

Į mane kreipėsi klaipėdietis XY (a. k. XXXX; tel. nr. XXXX), nurodęs, kad vykdydamas išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. XXXX antstolis Albinas Zenkevičius neproporcingais, pertekliniais veiksmais pažeidė esminius, gyvybiškai svarbius jo interesus: nukreipęs išieškojimą į darbo užmokestį ir pensiją, po metų išvaržė vienintelį gyvenamąjį būstą, taip paversdamas benamiais visą jo šeimą, įskaitant mažametį anūką, nors vykdant išieškojimą iš pajamų per metus buvo grąžinta daugiau nei trečdalis (36 procentai) skolos, tad buvo galima pagrįstai tikėtis, kad mažiau nei per trejus metus ši skola bus visiškai grąžinta.

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad vykdomoji byla Nr. XXXX buvo pradėta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-20 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. XXXX, kurioje 2014-11-07 Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą priteisti iš ieškovo 6661,26 Eur (23000 Lt) skolos, 1199,03 Eur (4140 Lt) delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Bendra skolos suma sudarė 8527,86 Eur.

2015-06-18 patvarkymu antstolis nukreipė išieškojimą į XY pajamas, mokamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, o 2015-08-28 patvarkymu – į jo darbo užmokestį.

Dokumentai rodo, kad per metus nuo 2015-07 vykdant išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. XXXX iš XY pajamų buvo padengta apie 3088,2 Eur, t. y. apie 36,21 proc. skolos: iš XY atlyginimo, kurį jis uždirba XXXX bendrovėje „XXXX“, nuo 2015-09 iki 2016-10 darbovietė išskaitė 2548,95 Eur (žr. XXXX 2016-11-02 pažymą), o iš jo senatvės pensijos nuo 2015-07 iki 2016-07 buvo išskaityta ir pervesta antstoliui A. Zenkevičiui 539,25 Eur (žr. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-08-17 pažymą Nr. XXXX). Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ir toliau vykdant išieškojimą iš XY pajamų likusi skolos dalis būtų buvusi padengta mažiau nei per trejus metus.

Nepaisant to, antstolį A. Zenkevičių pavadavusi antstolė Viktorija Vėliuvienė priėmė 2015-11-23 patvarkymą, kuriame nurodė, kad skolininkas skolos nepadengė, todėl tikslinga išvaržyti jam priklausantį areštuotą butą, esantį XXXX g. X-X, Klaipėdoje. Kadangi šis butas buvo vienintelis XY, jo žmonos ir dukters su mažamečiu anūku gyvenamasis būstas (duomenis apie asmenis, kurių gyvenamoji vieta deklaruota šiame bute, žr. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus gyvenamosios vietos deklaravimo poskyrio 2015-08-18 pažymoje Nr. XXXX, jį pardavus iš varžytinių (turto pardavimo aktas surašytas 2016-10-11) visi jie tapo benamiais.

XY teikė skundus dėl antstolio patvarkymo parduoti butą iš varžytinių, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės ir apygardos teismai jų netenkino, nurodydami, kad antstolio veiksmai nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų.

Aukščiau pateiktos aplinkybės verčia abejoti, ar toks išieškojimo procesas, nors ir būdamas formaliai teisėtas, yra teisingas ir nepažeidžia tokių pamatinių žmogaus teisių, kaip teisės į gyvybę, asmens orumą, šeimos gyvenimo apsaugą ir būsto neliečiamumą, kurias gina Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tarptautiniai teisės aktai, prie kurių mūsų valstybė yra prisijungusi. Jei dabartinis teisinis reguliavimas iš tiesų leidžia žmogų su šeima ir mažamečiu vaiku išmesti į gatvę dėl skolos, kuri, tikėtina, būtų grąžinta per trejus metus, tai tokį teisinį reguliavimą, mano įsitikinimu, reikia kuo skubiau keisti, nes akivaizdu, kad pinigai ir teisė į gyvybę yra visiškai nelygiaverčiai teisiniai gėriai.

Todėl prašyčiau Jūsų pateikti vertinimą, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos, ypač tos, kurios suteikia teisę išvaržyti paskutinį gyvenamąjį būstą esant dviejų tūkstančių trisdešimties eurų dydžio skolai (LR CPK 663 str. 3 dalis) ir nesant duomenų, kad ši skola gali būti grąžinta per šešis mėnesius (LR CPK 663 str. 1 dalis), neprasilenkia su protingumo ir proporcingumo principais, sudarydamos sąlygas pažeisti gyvybiškai svarbius skolininko interesus bei teises išvaržant paskutinį gyvenamąjį būstą dėl palyginti nedidelės skolos, kuri gali būti sėkmingai grąžinta per kelerius metus, ir neprieštarauja viešajam interesui, nes benamiu tapęs skolininkas kaip socialiai pažeidžiamas asmuo įgyja teisę pretenduoti į socialines paslaugas (pvz., gauti socialinį būstą), apmokamas viešosiomis lėšomis.

Jei pritartumėte, kad dabartinis reglamentavimas nepakankamai užtikrina skolininko interesų apsaugą, kai išieškojimas nukreipiamas į paskutinį gyvenamąjį būstą, prašyčiau patarti, kaip jį siūlytumėte keisti. Ar būtų tikslinga keisti skolos, dėl kurios galima nukreipti išieškojimą į paskutinį būstą, kuriame gyvena skolininkas, dydį? Jei taip – kaip jį siūlytumėte nustatyti? Ar būtų tikslinga susieti šį dydį su būsto verte (pvz., leidžiant nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą tik tuo atveju, jei išieškoma skola viršija 1/3 būsto vertės)? Ar būtų tikslinga, ir kaip, keisti LR CPK 663 str. 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, per kurį negalint išieškoti skolos iš pajamų leidžiama nukreipti išieškojimą į turtą? Ar būtų tikslinga šį terminą susieiti su skolos dydžiu (didesnei skolai nustatant ilgesnį terminą)? Ar būtų tikslinga numatyti, kad išvaržius paskutinį gyvenamąjį būstą, asmeniui būtų suteiktas socialinis būstas arba jis įgytų teisę gyventi išvaržytame būste nuomos pagrindais, mokėdamas mokestį pagal savivaldybės patvirtintus socialinio būsto nuomos įkainius? Ar būtų tikslinga keisti reglamentavimą taip, kad tokiais atvejais būstai būtų ne išvaržomi, bet juos perimtų valstybė, tapdama būsto bendrasavininke ir tokiu būdu papildydama socialinio būsto fondą, o skolininkas galėtų toliau gyventi šiame būste, nuomodamas jį kaip socialinį būstą?

Taip pat būčiau dėkingas, jei įvertinę mano pateiktą ir Jums prieinamą medžiagą patartumėte, kaip būtų galima užtikrinti ne formalų, bet realų teisingumą XY ir jo šeimos atžvilgiu, ištaisant žalą, kurią padarė galimai neproporcingi, su žmogaus teisėmis nesuderinami išieškojimo veiksmai.

PRIDEDAMA:

  1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-08-17 pažyma Nr. XXXX kopija;
  2. XXXX 2016-11-02 pažyma, kopija;
  3. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus Gyvenamosios vietos deklaravimo poskyrio 2015-08-18 pažyma Nr. XXXX, kopija.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis

Į gatvę – už mįslingą skolą

Dienraštis „Klaipėda“ paskelbė žurnalistės Daivos Janauskaitės straipsnį, kuriame aprašyta nemažam būriui klaipėdiečių skaudi istorija: jau kelerius metus kalbama apie uostamiestyje nebaudžiamai veikiančias lupikautojas, iš kurių susigundę paimti paskolas neatsargūs žmonės lieka be paskutinių marškinių. Antanas Tumasonis, kurio paskutinis būstas neseniai parduotas iš varžytinių – vienas iš Naglio Puteikio pagalbos paprašiusių žmonių. 2016 m. pavasarį gavusi N. Puteikio prašymą, prokuratūra išsiaiškino, kad ta pati moteris suteikė paskolas dar mažiausiai 7 žmonėms, pradėtas ir šiuo metu vykdomas ikiteisminis tyrimas.

*******

Į gatvę – už mįslingą skolą

Daiva Janauskaitė

Klaipėdietis Antanas Tumasonis sulaukė raginimo išsikelti iš savo namų ir atlaisvinti butą naujam būsto savininkui. Tokia yra dabartinė situacija žmogaus, kuris kelerius metus bando įrodyti, jog esą susidūrė su lupikautoja. Jo kova tapo žūtbūtinė ir pasiekė aukščiausius Lietuvos valdžios sluoksnius.

Mokėjo dukart?

Dienraštis „Klaipėda“ ne kartą rašė apie uostamiestyje veikiančias moteris, už procentus skolinančias dideles pinigų sumas.

Didžiausia šių skolininkų klaida ta, kad jie neturi arba prarado įrodymus, jog skolą mokėjo. Todėl dabar teigiama, kad skolintojos per teismus išsireikalauja skolos ir palūkanų antrą kartą.

Vienas tokių yra 64-erių A.Tumasonis. 2008 m. jis pasidavė žmonos raginimui pasiskolinti 19 tūkst. litų buto remontui.

Tąkart klaipėdietis nesunkiai susirado nekilnojamojo turto agentūroje nuolat sėdinčią moterį, kurios verslas – skolinti pinigus.

„Kadangi oficialiai palūkanų įforminti skolos sutartyje negalima, buvo parašyta, kad skolinuosi 23 tūkstančius litų. Tūkstantį sumokėjau notarei, pats gavau 19 tūkst. Tuo metu džiaugiausi gavęs pinigų ir neįžvelgiau klastos. Šešerius metus mokėjau po 300 litų per mėnesį, bet nė karto iš skolintojos nepaprašiau parašo apie grąžintus pinigus. Kai iki galutinio atsiskaitymo buvo likę visai nedaug, prasidėjo teismai, iš manęs priteisė grąžinti visą pasiskolintą sumą ir delspinigius“, – pasakojo A.Tumasonis.

Galiausiai vyrui nepavyko įrodyti, kad išmokėjo didžiąją skolos dalį, jis buvo priverstas grąžinti visą pasiskolintą sumą ir priskaičiuotus delspinigius.

Būdamas dirbantis pensininkas A.Tumasonis nuo praėjusių metų rudens iki šių metų lapkričio į antstolio sąskaitą pervedė daugiau nei trečdalį priteistos sumos.

Nepaisant to, butas buvo parduotas varžytinėse, o lapkričio 20 dieną vyras sulaukė oficialaus raginimo iki mėnesio galo išsikelti.

Jei jis to nepadarysiąs pats, būsianti pradėta priverstinio iškeldinimo procedūra.

Pasitikėjo Seimo nariu

„Klaipėdoje“ skaičiau apie panašaus likimo moteris ir supratau, kad esu vienas iš daugybės į panašias pinkles patekusių žmonių. Nusprendžiau kreiptis į Seimo narį Naglį Puteikį. Kas gali būti aukščiau už įstatymo leidžiamąją valdžią? Juo labiau kad tai mūsiškis žmogus“, – A.Tumasonis aiškino, kodėl kreipėsi į Seimo narį.

Šiemet paskutinę vasario dieną N.Puteikis kreipėsi į Lietuvos šalies generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, išdėstė jam ne tik A.Tumasonio, bet ir kitos panašiai iš pinigų skolinimo lobstančios klaipėdietės pensininkės nuskriaustų žmonių istorijas.

Manydamas, kad viešasis interesas reikalauja nuodugniai ir sąžiningai ištirti visus galimo lupikavimo atvejus, Seimo narys tikėjosi, kad taip bus išsklaidytos abejonės dėl teisėsaugos neveiklumo ir užkardyta tokia veikla.

Todėl generalinio prokuroro paprašyta pradėti ikiteisminį tyrimą prieš A.Tumasonio nurodytą skolintoją dėl galimo jos sukčiavimo.

Prašyta išsiaiškinti, ar ši moteris nėra sudariusi daugiau paskolos sutarčių ir teismuose prisiteisusi skolų, o jei tokių būta, įvertinti jų teisėtumą.

Prašyta įvertinti prokuratūros ir tyrimą dėl kitos klaipėdietės skolintojos veiklos, priimtų sprendimų pagrįstumą.

Seimo narys prašė šiuos tyrimus pavesti atlikti Generalinės prokuratūros prokurorams, nes būta prielaidų, kad lupikautojos turi rėmėjų teisininkų bendruomenėje.

Tyrė ir Mokesčių inspekcija

Netrukus N.Puteikis buvo informuotas, kad jo laiškas persiųstas Klaipėdos apygardos prokuratūrai.

Reikalai šiek tiek pajudėjo. Miesto vyriausiasis prokuroras Simonas Minkevičius nurodė panaikinti savo pavaldinės, tyrusios pensinio amžiaus pinigų skolintojos veiklą, sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Dar viena prokurorė kelis mėnesius aiškinosi, kiek teisėta pagyvenusios moters veikla skolinant pinigus ir gaunant iš to pajamas.

Visi anksčiau įvairių instancijų narplioti atvejai iki pačios aukščiausios instancijos teismų sulaukė lupikautojai palankių sprendimų.

Šį kartą tirti anksčiau nesiaiškinti šios moters skolinimo faktai bei narpliotos visos naujai paaiškėjusios aplinkybės.

Rudenį prokurorė dar kartą nusprendė, kad pinigus skolinusi pensininkė veikė teisėtai.

Ir šį kartą konstatuota, jog šios moters uolumas skolinant dešimtis ir šimtus tūkstančių litų bei išlupant skolą su didžiulėmis palūkanomis per teismus nebegali būti vertinama kaip neteisėta ūkinė veikla, juolab kad suėjo senaties terminas.

Besiskundusios moterys buvo pas mane atėjusios į priėmimą. Aš jomis patikėjau, bet ar patikėtų teismai?

„Besiskundusios moterys buvo pas mane atėjusios į priėmimą. Aš jomis patikėjau, bet ar patikėtų teismai? Juk ten žiūrima tik įrodymų. Kodėl toji skolintoja neturėtų laimėti? Juk yra paskolos sutartis arba vekselis. Didelis sutarčių skaičius fiksuotas bene 2007–2008 m., vėliau būdavo po vieną ar dvi paskolas per metus, tiesa, sumos buvo tikrai nemenkos. Kaltinimui neteisėta ūkine veikla jau suėjo senaties terminas“, – paaiškino vyriausiasis prokuroras.

Mokesčių inspekcija tyrė šios pensininkės finansinius reikalus.

Oficialiai deklaruota, kad ši klaipėdietė skolino už brangiai parduotą nekilnojamąjį turtą gautus pinigus.

Tad Mokesčių inspekcijai nepavyko aptikti, kad skolinami pinigai būtų gauti neteisėtu būdu. Nors šiokį tokį gyventojų pajamų mokestį pensininkė buvo priversta sumokėti.

Pripažino nukentėjusiuoju

Dėl A.Tumasonio kreditorės S.Minkevičius taip pat panaikino prokurorės nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Toks tyrimas buvo pradėtas, jį atlieka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT).

A.Tumasonis šiame tyrime pripažintas nukentėjusiuoju ir patyręs materialinę žalą.

Skolintoja įtarimų nesulaukė, bet ji buvo apklausta kaip specialioji liudytoja, o tai reiškia, kad bet kurią dieną jos statusas gali pasikeisti.

Tyrimą kontroliuojanti ir koordinuojanti Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Dalia Mackevičienė neatskleidė, kaip sekasi FNTT pareigūnams.

Yra žinoma, kad kitoms tarnyboms pavyko nustatyti, jog ši moteris per kelerius metus teisme bylinėjosi su dar septyniais asmenimis, kuriems skolino pinigus.

Ši aplinkybė galėtų patvirtinti įtarimus moterį besiverčiant neteisėta ūkine veikla, tačiau ikiteisminio tyrimo duomenys neatskleidžiami.

Prokurorė D.Mackevičienė teigė, jog tyrimas įpusėjo ir ji esanti nusiteikusi iki metų pabaigos apsispręsti dėl jo likimo.

Galimybės yra tik dvi: arba tyrimas bus nutrauktas, arba kreditorei bus pateikti įtarimai.

Jeigu pareigūnai įsitikintų, jog moteris pelnosi skolindama pinigus ar net kėsinosi į jų turtą ir darė tai neturėdama tam reikalingo leidimo, nemokėjo valstybei mokesčių, A.Tumasonio skola gerokai sumažėtų, nes jam nebereikėtų grąžinti priskaičiuotų palūkanų.

Teisininkas: yra vilties

Jeigu paaiškėtų, kad A.Tumasoniui pinigų paskolinusi moteris lupikavo, tai taptų pretekstu atnaujinti anksčiau šio vyro pralaimėtas bylas. Mat iš neteisėtos veiklos niekas negali gauti pajamų.

Dabar teisinių dalykų neišmanančiam žmogui padeda teisininkas Arvydas Ektis.

Teisininkas neslepia, kad kliento padėtis yra labai komplikuota, bet ne beviltiška.

Faktiškai žmogus jau yra praradęs vienintelį šeimos būstą, kuriame gyvena ne tik jis su žmona, bet ir jų dukra su mažamečiu vaiku.

Teisininko prašymu Klaipėdos miesto teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė, kad naujasis A.Tumasonio buto savininkas negali parduoti šio turto.

Viešajame registre yra draudžiantis tai daryti įrašas.

Be to, A.Ektis kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti turto pardavimo iš varžytinių aktą.

Parengtas ieškinys prieš valstybę dėl vienos teismo nutarties, kuria buvo leidžiama vykdyti varžytines, neatsižvelgiant, kad nebuvo atliktas turto vertinimas.

Kol teismo sprendimas dėl iškeldinimo nėra įsiteisėjęs, į tokius raginimus neverta reaguoti.

„Dabartinis įstatymas leidžia 2 030 eurų skolą išieškoti parduodant paskutinę žmogaus gyvenamąją vietą. Prašysime Klaipėdos miesto apylinkės teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar esant tokiai nedidelei sumai galima parduoti paskutinį šeimos būstą, ar ši nuostata neprieštarauja teisinės valstybės principui, ar tai nėra teisės į nuosavybę pažeidimas. Mūsų įsitikinimu, tai yra pernelyg žema riba, tokiu atveju atveriama galimybė veikti visokiems spekuliantams, kurie tik ir tyko pasipelnyti. Turėtų būti vertinamas ir skolos atidavimo greitis, – aiškino teisininkas. – O ir tas raštas, kuriuo žmogus raginamas išsikelti, yra savavališkas. Niekas, išskyrus teismą, neturi teisės spręsti iškeldinimo klausimą. Kol teismo sprendimas dėl iškeldinimo nėra įsiteisėjęs, į tokius raginimus neverta reaguoti.“

Ar uostamiesčio teismas ryšis kreiptis į Konstitucinį Teismą, parodys laikas. Tai priklausys nuo bylą nagrinėjančio teisėjo požiūrio.

A.Ektis gynė ne vieno nuo lupikautojų nukentėjusio asmens interesus.

Į teisininkus žmonės ryžtasi kreiptis tik tada, kai pralaimi visų instancijų teismuose.

Ši ir kitos panašios istorijos byloja, kad kiekvienas, kas ryžtasi skolintis pinigų iš privačių asmenų, turi apsiginkluoti įrodymais, jog skolą grąžino.