Dėl skolininko interesų apsaugos, nukreipiant išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą

„Jei dabartinis teisinis reguliavimas iš tiesų leidžia žmogų su šeima ir mažamečiu vaiku išmesti į gatvę dėl skolos, kuri, tikėtina, būtų grąžinta per trejus metus, tai tokį teisinį reguliavimą, mano įsitikinimu, reikia kuo skubiau keisti, nes akivaizdu, kad pinigai ir teisė į gyvybę yra visiškai nelygiaverčiai teisiniai gėriai“, – rašo Seimo narys Naglis Puteikis kreipimesi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Teisingumo ministeriją, prašydamas patarimo, kaip būtų tikslingiausia keisti teisės aktus, kad vykdant išieškojimą nebūtų pažeidžiamos tokios pamatinės žmogaus teisės, kaip teisės į gyvybę, asmens orumą, šeimos gyvenimo apsaugą ir būsto neliečiamumą. Žemiau skelbiame nuasmenintą kreipimąsi.

*******

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

2016 m. lapkričio 30 d.

DĖL SKOLININKO INTERESŲ APSAUGOS, NUKREIPIANT IŠIEŠKOJIMĄ Į PASKUTINĮ GYVENAMĄJĮ BŪSTĄ

Į mane kreipėsi klaipėdietis XY (a. k. XXXX; tel. nr. XXXX), nurodęs, kad vykdydamas išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. XXXX antstolis Albinas Zenkevičius neproporcingais, pertekliniais veiksmais pažeidė esminius, gyvybiškai svarbius jo interesus: nukreipęs išieškojimą į darbo užmokestį ir pensiją, po metų išvaržė vienintelį gyvenamąjį būstą, taip paversdamas benamiais visą jo šeimą, įskaitant mažametį anūką, nors vykdant išieškojimą iš pajamų per metus buvo grąžinta daugiau nei trečdalis (36 procentai) skolos, tad buvo galima pagrįstai tikėtis, kad mažiau nei per trejus metus ši skola bus visiškai grąžinta.

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad vykdomoji byla Nr. XXXX buvo pradėta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-20 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. XXXX, kurioje 2014-11-07 Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą priteisti iš ieškovo 6661,26 Eur (23000 Lt) skolos, 1199,03 Eur (4140 Lt) delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Bendra skolos suma sudarė 8527,86 Eur.

2015-06-18 patvarkymu antstolis nukreipė išieškojimą į XY pajamas, mokamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, o 2015-08-28 patvarkymu – į jo darbo užmokestį.

Dokumentai rodo, kad per metus nuo 2015-07 vykdant išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. XXXX iš XY pajamų buvo padengta apie 3088,2 Eur, t. y. apie 36,21 proc. skolos: iš XY atlyginimo, kurį jis uždirba XXXX bendrovėje „XXXX“, nuo 2015-09 iki 2016-10 darbovietė išskaitė 2548,95 Eur (žr. XXXX 2016-11-02 pažymą), o iš jo senatvės pensijos nuo 2015-07 iki 2016-07 buvo išskaityta ir pervesta antstoliui A. Zenkevičiui 539,25 Eur (žr. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-08-17 pažymą Nr. XXXX). Tai leidžia pagrįstai manyti, kad ir toliau vykdant išieškojimą iš XY pajamų likusi skolos dalis būtų buvusi padengta mažiau nei per trejus metus.

Nepaisant to, antstolį A. Zenkevičių pavadavusi antstolė Viktorija Vėliuvienė priėmė 2015-11-23 patvarkymą, kuriame nurodė, kad skolininkas skolos nepadengė, todėl tikslinga išvaržyti jam priklausantį areštuotą butą, esantį XXXX g. X-X, Klaipėdoje. Kadangi šis butas buvo vienintelis XY, jo žmonos ir dukters su mažamečiu anūku gyvenamasis būstas (duomenis apie asmenis, kurių gyvenamoji vieta deklaruota šiame bute, žr. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus gyvenamosios vietos deklaravimo poskyrio 2015-08-18 pažymoje Nr. XXXX, jį pardavus iš varžytinių (turto pardavimo aktas surašytas 2016-10-11) visi jie tapo benamiais.

XY teikė skundus dėl antstolio patvarkymo parduoti butą iš varžytinių, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės ir apygardos teismai jų netenkino, nurodydami, kad antstolio veiksmai nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų.

Aukščiau pateiktos aplinkybės verčia abejoti, ar toks išieškojimo procesas, nors ir būdamas formaliai teisėtas, yra teisingas ir nepažeidžia tokių pamatinių žmogaus teisių, kaip teisės į gyvybę, asmens orumą, šeimos gyvenimo apsaugą ir būsto neliečiamumą, kurias gina Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tarptautiniai teisės aktai, prie kurių mūsų valstybė yra prisijungusi. Jei dabartinis teisinis reguliavimas iš tiesų leidžia žmogų su šeima ir mažamečiu vaiku išmesti į gatvę dėl skolos, kuri, tikėtina, būtų grąžinta per trejus metus, tai tokį teisinį reguliavimą, mano įsitikinimu, reikia kuo skubiau keisti, nes akivaizdu, kad pinigai ir teisė į gyvybę yra visiškai nelygiaverčiai teisiniai gėriai.

Todėl prašyčiau Jūsų pateikti vertinimą, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos, ypač tos, kurios suteikia teisę išvaržyti paskutinį gyvenamąjį būstą esant dviejų tūkstančių trisdešimties eurų dydžio skolai (LR CPK 663 str. 3 dalis) ir nesant duomenų, kad ši skola gali būti grąžinta per šešis mėnesius (LR CPK 663 str. 1 dalis), neprasilenkia su protingumo ir proporcingumo principais, sudarydamos sąlygas pažeisti gyvybiškai svarbius skolininko interesus bei teises išvaržant paskutinį gyvenamąjį būstą dėl palyginti nedidelės skolos, kuri gali būti sėkmingai grąžinta per kelerius metus, ir neprieštarauja viešajam interesui, nes benamiu tapęs skolininkas kaip socialiai pažeidžiamas asmuo įgyja teisę pretenduoti į socialines paslaugas (pvz., gauti socialinį būstą), apmokamas viešosiomis lėšomis.

Jei pritartumėte, kad dabartinis reglamentavimas nepakankamai užtikrina skolininko interesų apsaugą, kai išieškojimas nukreipiamas į paskutinį gyvenamąjį būstą, prašyčiau patarti, kaip jį siūlytumėte keisti. Ar būtų tikslinga keisti skolos, dėl kurios galima nukreipti išieškojimą į paskutinį būstą, kuriame gyvena skolininkas, dydį? Jei taip – kaip jį siūlytumėte nustatyti? Ar būtų tikslinga susieti šį dydį su būsto verte (pvz., leidžiant nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą tik tuo atveju, jei išieškoma skola viršija 1/3 būsto vertės)? Ar būtų tikslinga, ir kaip, keisti LR CPK 663 str. 1 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, per kurį negalint išieškoti skolos iš pajamų leidžiama nukreipti išieškojimą į turtą? Ar būtų tikslinga šį terminą susieiti su skolos dydžiu (didesnei skolai nustatant ilgesnį terminą)? Ar būtų tikslinga numatyti, kad išvaržius paskutinį gyvenamąjį būstą, asmeniui būtų suteiktas socialinis būstas arba jis įgytų teisę gyventi išvaržytame būste nuomos pagrindais, mokėdamas mokestį pagal savivaldybės patvirtintus socialinio būsto nuomos įkainius? Ar būtų tikslinga keisti reglamentavimą taip, kad tokiais atvejais būstai būtų ne išvaržomi, bet juos perimtų valstybė, tapdama būsto bendrasavininke ir tokiu būdu papildydama socialinio būsto fondą, o skolininkas galėtų toliau gyventi šiame būste, nuomodamas jį kaip socialinį būstą?

Taip pat būčiau dėkingas, jei įvertinę mano pateiktą ir Jums prieinamą medžiagą patartumėte, kaip būtų galima užtikrinti ne formalų, bet realų teisingumą XY ir jo šeimos atžvilgiu, ištaisant žalą, kurią padarė galimai neproporcingi, su žmogaus teisėmis nesuderinami išieškojimo veiksmai.

PRIDEDAMA:

  1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-08-17 pažyma Nr. XXXX kopija;
  2. XXXX 2016-11-02 pažyma, kopija;
  3. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus Gyvenamosios vietos deklaravimo poskyrio 2015-08-18 pažyma Nr. XXXX, kopija.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis