Naglio Puteikio įregistruoti projektai, įtraukti į Seimo rudens sesijos darbų programą

Skelbiame informaciją apie Seimo nario Naglio Puteikio įregistruotus įstatymų projektus, kurie jo prašymu yra įtraukti į Seimo rudens sesijos darbų programą.

Dėl gyvybiškai svarbių skolininko interesų apsaugos

Du įstatymų projektai, kuriems Seimas po pateikimo jau pritarė pavasario sesijos metu ir kuriems šią vasarą pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra tiesiogine prasme gyvybiškai svarbūs dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių, atsidūrusių kritinėje padėtyje dėl ydingo teisinio reglamentavimo, kuris skolų išieškojimo atveju nepakankamai užtikrina gyvybinių žmogaus interesų apsaugą.

Pirmuoju projektu siekiama apsaugoti minimaliam išgyvenimui būtiną pinigų sumą. Šiuo metu nėra nustatyta jokia pajamų ir išmokų dalis, kuriai išieškojimo atveju būtų taikoma absoliuti neliečiamybė, todėl antstoliai dažnai nepalieka lėšų, kurios būtinos bent minimaliam gyvybinių ir esminių socialinių poreikių patenkinimui. Išieškojimas vykdomas iš bet kokio dydžio pajamų – net ir tokių, kurios savaime per mažos, nepakankamos išgyvenimui, net ir tada, kai jos yra vienintelis žmogaus pragyvenimo šaltinis. Todėl N. Puteikis siūlo papildyti Civilinio proceso kodekso 739 straipsnį, nustatant, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip darbo užmokesčio ar kitų pajamų ir išmokų bei davinių dalis, būtina išgyvenimui. Kaip ši riba bus apibrėžta – diskusijos klausimas, bet kadangi esminis sutarimas yra, tai jis labiau techninio pobūdžio. N. Puteikis siūlė šią ribą apibrėžti kaip absoliutaus skurdo ribą, Vyriausybė – kaip minimalų vartojimo krepšelį, kuris iš esmės suprantamas taip pat, kaip absoliutaus skurdo riba. Krepšelio apibrėžimą ir dydį nustatančių įstatymų projektus Vyriausybė ketina pateikti Seimui 2017 m. trečiąjį ketvirtį. Jeigu tai bus padaryta ir Seimas priims įstatymo projektą, pagaliau bus žengtas realus žingsnis link gyvybiškai svarbių skolininko interesų apsaugos, kuri visiškai nerūpėjo ankstesnių kadencijų valdantiesiems.

Štai šis projektas (Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas XIIP-4370(2): http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1205680.

Čia rasite Vyriausybės nutarimą dėl jo: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247601.

Antruoju projektu N. Puteikis siūlo padidinti skolos dydį, kurį viršijus leidžiama išvaržyti paskutinį gyvenamąjį būstą. Dabar žmogų galima paversti benamiu, jei skola viršija 2030 Eur, ir ši suma nesikeitė jau daugiau nei dešimtmetį.

Projektas (Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-283): http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1203345

Vyriausybės nutarimas: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1240297

Dėl teisės į teisminę gynybą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose užtikrinimo ir Lietuvos advokatūros monopolio panaikinimo teisinių paslaugų teikimo srityje

Dėl šiuo metu Lietuvos advokatūrai suteikto teisinių paslaugų monopolio, kurį draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, teisė į teisminę gynybą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose bei teisingą teismą vis labiau tampa turtingųjų privilegija. Bandydamas pakeisti šią padėtį, N. Puteikis įregistravo kelis įstatymų projektus, kuriuos parengti padėjo asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306, 320(1), 347 ir 350 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-709(2): http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247612. Pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusią redakciją, apeliacinį skundą gali surašyti tik advokatas, arba pats asmuo, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. N. Puteikis siūlo keisti teisinį reglamentavimą, kuris atima iš asmenų teisę į teisminę gynybą tiek apeliacinės, tiek ir kasacinės instancijos teismuose, nes nustato, kad apeliacinį ir kasacinį skundą gali paruošti tik tam tikrą kvalifikaciją turintys proceso dalyvių atstovai. Taip nepagrįstai apribojama asmenų, ypač iš nepasiturinčių, socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių, teisė pateikti apeliacinį ir kasacinį skundus, realizuojant kiekvieno asmens konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Kol Lietuvoje nėra visuotiniai visiems asmenims prieinama nemokama teisinė pagalba, asmenų teisės į gynybą per apeliaciją ir kasaciją negali būti nepagrįstai ribojama tik todėl, kad jie neturi lėšų samdyti advokatus, turinčius teisęs surašyti apeliacinius ir kasacinius skundus. Išsamesnius argumentus rasite projekto aiškinamajame rašte: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247614

– Civilinio proceso kodekso 56, 83, 88 ir 98 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-559(2): http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1223683. Dėl Lietuvos advokatūros siekio monopolizuoti teisinių paslaugų rinką, kurioje tik advokatai turėtų teisę teikti teisines paslaugas ir gauti už jas atlyginimą, o šios išlaidos būtų priteisiamos teismuose, Lietuvoje pradėjo formuotis teisinių paslaugų monopolis, brangti teisinės paslaugos, kurių daugelis žmonių tiesiog neįperka. Projektu keičiamos nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Civilinio proceso kodekso redakcijos straipsnių nuostatos. Siūloma nustatyti, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme galėtų būti ne tik advokatai ir advokatų padėjėjai, bet ir bet kurie kiti asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, o bylinėjimosi išlaidas būtų galima priteisti ne tik už advokatų ir jų padėjėjų suteiktas teisinio atstovavimo paslaugas, kaip dabar. Šiuo metu civilinį procesą, kaip ir administracinių bylų teiseną bei administracinių nusižengimų procesą reglamentuojančios teisės normos nepagrįstai apriboja asmenų, ypač iš nepasiturinčių, socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių, teisę pasirinkti įvairesnes, pigesnes, tačiau ne mažiau kvalifikuotas viešųjų juridinių asmenų teikiamas atstovavimo teismuose viešąsias paslaugas, gauti paslaugas iš kitų aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, taip pat gauti atlyginimą už šias paslaugas laimėjus teisminius ginčus. Nepagrįsti apribojimai piliečiams pasirinkti teisines paslaugas ir jas teikti prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisės į teisingą teismą principams, taip pat asmenų lygiateisiškumo, lygių galimybių, sąžiningos ir laisvos konkurencijos principams, be to, skatina Lietuvos advokatūros monopolį, kurį Lietuvos Konstitucija draudžia. Išsamesnius argumentus rasite aiškinamajame rašte: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1223686

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo Nr. IX-2066 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą XIIIP-707: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1230343. Siūloma patikslinti advokato veiklos apibrėžimą, nustatant, kad advokato veikla nėra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos nemokamai, bet yra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos už atlyginimą. Tai, kad šiuo metu advokatų paslaugų teikimas už atlyginimą nėra laikomas komercine veikla, yra visiškai nepagrįstas šios srities mistifikavimas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2015 m. sausio 15 d. prejudicinį sprendimą byloje C‑537/13, civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015 išaiškino, kad advokatas, kuris vykdydamas savo profesinę veiklą už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Taip pat projektu siūloma pakeisti nuostatas, dėl kurių asmenys, teisėtai įgiję teisės magistro diplomą po išlyginamųjų teisės pakraipos studijų ir gavę diplomą, kuriame nurodyta, kad jie gali užimti teisėjo, prokuroro ir advokato pareigas, negali dirbti pagal profesiją. Tiek už atlygį teikiamų advokatų paslaugų kaip nekomercinės veiklos apibrėžimas, tiek suvaržymai asmenims, teisėtai įgijusiems teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, sudarė prielaidas įtvirtinti Lietuvos advokatūros monopolį. Išsamesnius argumentus rasite projekto aiškinamajame rašte: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1230350).

Dėl suvaržymų piliečiams ir institucijoms ginti viešąjį interesą panaikinimo

Civilinio proceso kodekso 5 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1030: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1030&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Projektu siekiama užtikrinti geresnį viešojo intereso gynimą, panaikinant apribojimus, varžančius piliečių ir jų asociacijų, o kai kuriais atvejais ir institucijų teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Dabar šią teisę iš esmės riboja Civilinio proceso kodekse ir Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo „įstatymų nustatytais atvejais“. Remdamasis šia nuostata, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką, kad „viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviems sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais“ (2013-08-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013). Nors šie įstatymų numatyti atvejai nurodomi atskiras sritis reglamentuojančiuose šakiniuose įstatymuose (pvz., po to, kai Valstybės kontrolė pateikė 2014 m. gegužės 23 d. valstybinio audito ataskaitą, Kultūros paveldo departamentui buvo suteikta teisė ginti viešąjį interesą ne tik dėl kilnojamojo, bet ir dėl nekilnojamojo kultūros paveldo), tačiau manytina, kad keistinas pats principas, leidžiant viešojo administravimo subjektams kreiptis dėl viešojo intereso gynimo visais atvejais, patenkančiais į viešojo administravimo subjekto kompetenciją, o fiziniams asmenims ir jų asociacijoms bei kitiems viešiems asmenims – visais atvejais. Šiuo metu piliečiai visais atvejais, išskyrus aplinkos klausimus, kurie numatyti Orhuso konvencijoje, yra priversti, užuot kreipęsi į teismą, kreiptis į prokuratūrą, kuri, deja, viešojo intereso gynimo funkciją atlieka ypač silpnai (tai konstatuota ir nurodytoje valstybinio audito ataskaitoje).

Pažymėtina, kad dar 2011 m. balandžio 6 d. grupė nevyriausybinių organizacijų LR Seime vykusios Žmogaus teisių komiteto konferencijos metu paskelbė kreipimąsi, ragindamos iš Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų pašalinti išlygą, jog visuomenė (tiek fiziniai asmenys, tiek visuomeninės organizacijos) gali ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais, ir teigdamos, kad teisė kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti viešojo intereso gynimo faktą turėtų būti palikta teismui. „Lietuvos nevyriausybinės organizacijos yra įsitikinusios, kad išankstinis konkretus viešojo intereso teisinis reglamentavimas nėra galimas, nes viešojo intereso pažeidimo nustatymas yra fakto dalykas, kurį kiekvienu atveju, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, teisingiausiai identifikuoti gali teismas“, – teigiama kreipimesi, kurį 2011 m. pasirašė Lietuvos žmogaus teisių asociacijos, Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos žaliųjų judėjimo, Lietuvos Jungtinio demokratinio judėjimo konfederacijos, Vilniaus Žvėryno ir Pilaitės bendruomenių ir kt. organizacijų atstovai. Praėjus daugiau nei 6 metams, šis nevyriausybinių organizacijų raginimas panaikinti apribojimus, kurie varžo piliečių ir jų asociacijų konstitucines teises ir stiprina korupcinę terpę, išlieka aktualus, todėl teikiant šį įstatymo projektą į jį taip pat atsižvelgta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 5, 36 ir 55 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1029: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1029&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Žr. komentarą aukščiau.

Dėl pamatinės vaiko teisės turėti abu tėvus užtikrinimo skyrybų atveju

Civilinio kodekso 2.14, 3.65, 3.169 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-824(2): https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/cd5327307c3111e7aefae747e4b63286?positionInSearchResults=2&searchModelUUID=c9d83981-0425-4db0-882c-491c45b82304

Šiuo metu Civilinis kodeksas numato praktiką, kai išsiskyrus tėvams vaikas turi gyventi būtinai tik su vienu iš jų, tačiau toks reglamentavimas skatina besiskiriančių pusių teisinius karus dėl vaikų, kurie paverčiami šių karų „trofėjais“. Tiek šie procesai, tiek jų rezultatai daro didžiulę žalą ir vaikams, kurie traumuojami visam gyvenimui bei praranda galimybę bendrauti su vienu iš tėvų arba šis bendravimas labai nuskurdinamas, ir patiems tėvams. Tokia padėtis nesuderinama su Lietuvos ratifikuotoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta vaiko teise turėti abu tėvus ir sudaro sąlygas pažeisti vieno iš tėvų teisę bendrauti su savo vaiku.

Todėl šiuo įstatymo projektu siekiama įtvirtinti kitokį, vaiko interesus žymiai geriau atitinkantį, pasaulio praktikoje vertinamą ir gerus rezultatus duodantį problemos sprendimo būdą, kai užuot priskyrus vaiką kaip „trofėjų“ vienam iš tėvų, jam nustatoma abiejų tėvų globa. Toks sprendimas, kaip rodo pasaulio praktika, yra ne tik žymiai humaniškesnis vaiko atžvilgiu, bet ir mažina konfliktuojančių pusių priešpriešą, nes šeimos, kuriose nustatoma bendra abiejų tėvų globa, laikui bėgant suranda kompromisą, nes yra priverstos bendradarbiauti. Priešingai, kai vaiko globa nustatoma su vienu iš tėvų, konfliktas dėl vaikų laikui bėgant tik gilėja.

Vaikas turi teisę turėti abu tėvus ir bendrauti su jais, todėl nesutarimo atveju turi būti preziumuojama lygybės pagrindu nustatyta kintama vaiko gyvenamoji vieta ir lygybės pagrindu nustatytas kintamas vaiko išlaikymas. Taip daroma Belgijoje, iš dalies Danijoje, Italijoje, Nyderlanduose. Pvz., Danijoje išimtinė vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ir vaiko globa vienam tėvui skiriama tik išimtiniais atvejais. Nesutarimo atveju teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą vaiko mokykloje, o tėvai įpareigojami gyventi ne toliau kaip 10 km nuo mokyklos. Vaikui gerai, tėvams – nelabai, tačiau jie visada gali susitarti. Toks ir yra tikslas. Belgijoje tėvai taip pat skatinami susitarti ir jų susitarimas visada turi viršenybę (išskyrus objektyvius atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams). Jei tėvai nesusitaria, lygybės pagrindu nustatoma kintama vaiko gyvenamoji vieta ir kiekvienas tėvas vaiką išlaiko tuomet, kai vaikas gyvena su juo. Dviejų namų atsiradimas vaikams nesukelia tiek problemų, kiek vieno iš tėvų netektis. Teismas pagal įstatymą privalo pirmenybę teikti bendrai vaiko priežiūrai ir dvigubai gyvenamajai vietai. Gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų teismas nustato tik išimtiniais atvejais. Jei tėvai nesusitaria ir teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą su abiem tėvais, pati skyrybų byla paliekama neužbaigta dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo, kol vaikas netampa pilnamečiu. Todėl jei vienas iš tėvų piktnaudžiauja ir pažeidinėja kito tėvo teisę rūpintis vaiku, pastarasis tėvas gali bet kuriuo metu kreiptis į teismą, kuris nedelsiant (per 2 savaites) pritaiko apsaugos priemones ir gali skirti tėvui, kurio teisės pažeidžiamos, išimtinę vaiko globą.

Projekte atsižvelgiama į šią naujausią, pasiteisinusią praktiką toje dalyje, kur pirmenybė teikiama vaiko gyvenamosios vietos nustatymui su abiem tėvais, o ne su vienu iš jų.

Daugiau žr. aiškinamajame rašte: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/f86e9d507c3111e7aefae747e4b63286?jfwid=hwr78m0pi

Dėl jūrinio paveldo apsaugos

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1037: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1037&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1045: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1045&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Vidaus vandenų transporto kodekso 14 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1046: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1046&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Šie projektai tiekiami siekiant suderinti jų nuostatas su Civiliniu kodeksu ir Prekybinės laivybos įstatymu, taip pat aiškiau reglamentuoti tradicinių (istorinių) laivų kaip kultūros paveldo objektų apsaugą ir jos procedūras, nes šiuo metu galiojantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas visiškai nėra pritaikytas jūrinio paveldo apsaugai. Dėl to kyla realus pavojus, kad šis paveldas nebus išsaugotas, nes, pavyzdžiui, valstybinis jūrų uostas kreipiasi į teismą, kai Kultūros paveldo departamento vertinimo taryba istoriniam laivui suteikia teisinę apsaugą – konfliktai kyla dėl tokiam laivui priskiriamos teritorijos, kuri laivų atveju apskritai neturėtų būti priskiriama arba priskiriama tik laikinai, kol laivas stovi prie krantinės arba iškeltas ant krantinės. Skirtingai nei pastatams, laivams nėra nuolat priskirta jokia sausumos teritorija, nes laivai nėra žemės priklausinys (skirtingai nei statinys), o pagal tarptautinę teisę pats laivas yra teritorija valstybės, kurioje registruota laivo vėliava, tarptautiniuose vandenyse laive galioja laivo vėliavos valstybės įstatymai.

Taip pat būtina aiškiau reglamentuoti tradicinių ir pramoginių burinių laivų klases, nes šiuo klausimu kyla daug ginčų tarp laivų savininkų ir viešojo administravimo subjektų, kadangi visi tradiciniai ir pramoginiai jūrų laivai yra registruojami vidaus vandenų laivų registre, nors ne visi jie gali plaukioti vidaus vandenyje. Tradiciniai laivai turėtų būti registruojami jūrų laivų registre arba atskirame tradicinių ir pramoginių laivų registre. Šiems tikslams pasiekti būtina aiškiai reglamentuoti dokumentus, patvirtinančius jūrų laivo klasę, ir nustatyti, kas šiuos dokumentus išduoda. Šiuo metu tradiciniai jūrų laivai negali būti įregistruoti jūrų registre, nes nėra galimybės gauti klasifikacinių bendrovių klasės dokumentus, kurie nėra išduodami, nes šios bendrovės arba nedalyvavo statant tradicinius laivus, arba tiesiog neegzistavo šių laivų statybos metu. Daugiau žr. projektų aiškinamuosiuose raštuose.

Dėl visuomenės teisės į aplinką užtikrinimo

Kad visuomenės teisės į aplinką Lietuvoje būtų gerbiamos taip, kaip turi būti gerbiamos Europos valstybėje, Seimo narys Naglis Puteikis įregistravo Seimo rezoliucijos projektą dėl Orhuso konvencijos įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje įstatymo parengimo XIIIP-1036: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/b82469b0840011e7a669943369c58393?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=2b2bec82-6bc5-4473-811d-8f91caa7ee08

Didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlusi istorija, kai 2017 m. rudens pradžioje Kaune policijos pareigūnai sulaikė advokatą Saulių Dambrauską ir menininkus, bandžiusius apsaugoti nuo iškirtimo vienoje iš miesto gatvių augusius medžius (daugiau žr.: http://lietuvos.link/apie-advokato-s-dambrausko-sulaikyma-ir-seime-iregistruota-rezoliucijos-del-orhuso-konvencijos-projekta/), eilinį parodė, kad tai, kas demokratiškoje Europoje suvokiama kaip savaime suprantama visuomenės teisė į aplinką, Lietuvoje laikoma įžūlumu, už kurį turi būti baudžiama – piliečiai neturi teisės ne tik dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos, kurioje gyvena, bet ir kvestionuoti valdžios sprendimų, kuriais ta aplinka skurdinama.

N. Puteikio įregistruotame rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad Orhuso konvencija, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo prieš 16 metų, mūsų šalyje iki šiol taikoma tik ribotai ir fragmentiškai, ypač suvaržant visuomenės teisę iš anksto gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir ginti šias teises teismuose (keli pavyzdžiai: visai netaikomas principinis reikalavimas užtikrinti, kad visuomenė turi būti įtraukiama pradiniame veiklos planavimo etape, kai dar nėra priimti jokie valdžios institucijų sprendimai ir galimos alternatyvos. Visi Lietuvos Respublikos įstatymai, numatantys visuomenės dalyvavimą dėl aplinkos, nustato priešingai – visuomenė yra įtraukiama paskutiniame veiklos planavimo etape, taip sukeliant aibę nereikalingų konfliktų. Priešingai Orhuso konvencijos draudimui, vystymo projektai (teritorijų planavimo, statybos ir kiti) smulkinami į dalis taip, kad būtų galima išvengti poveikio aplinkai vertinimo ir paties visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus. Priešingai Orhuso konvencijos nuostatai apimti visas su poveikiu aplinkai susijusias sritis, Lietuvoje daugelio sričių įstatymai (paveldo apsaugos, želdynų, miškų, žemės gelmių ir t. t.) apskritai nenumato visuomenės dalyvavimo. Suvaržyta visuomenės teisė teikti siūlymus, drauge sumenkinant valdžios institucijų pareigą deramai į juos atsižvelgti, ir t. t.).

Rezoliucijos projekte Seimo valdyba raginama sudaryti darbo grupę iš įgaliotų institucijų ir suinteresuotos visuomenės atstovų parengti Orhuso konvencijos įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, į kurį būtų perkelta visa Orhuso konvencija ir numatyti konkretūs procedūriniai jos įgyvendinimo būdai, priemonės, įgaliotos institucijos, taip pat išspręsti visi kiti klausimai, kuriuos Orhuso konvencijos šalys narys privalo reglamentuoti savo nacionalinėje teisėje, įgyvendindamos šią konvenciją.

Dėl visuomenės teises į kultūros paveldą įtvirtinančios Faro konvencijos pasirašymo

Šiuo rezoliucijos projektu (XIIIP-1035) Vyriausybė kviečiama užtikrinti kuo greitesnį vadinamosios Faro konvencijos pasirašymą ir pateikimą Seimui ratifikuoti, taip pat nedelsiant pradėti taikyti šios konvencijos principus Lietuvos kultūros paveldo politikoje ir praktikoje: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/401bf550840011e7a669943369c58393?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=2b2bec82-6bc5-4473-811d-8f91caa7ee08

Projekte pabrėžiama, kad Europos Tarybos pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei (vadinamoji Faro konvencija), įtvirtinanti su kultūros paveldu susijusias piliečių teises kaip neatskiriamas nuo Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apibrėžtos teisės dalyvauti kultūriniame gyvenime, yra ypatingai aktuali Lietuvai, nes mūsų šalyje nėra tinkamai užtikrintas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus, lemiančius net ir pačių iškiliausių kultūros paveldo vertybių likimą, (pvz., rengiant teritorijų planavimo dokumentus Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansambliui, taikyta supaprastinta viešinimo procedūrų tvarka).

Primenamas, kad prieš 10 metų, 2007 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Seime įvykusio forumo „Paveldas ir visuomenė“ dalyviai – nevyriausybinių organizacijų (Alternatyvios kultūros paveldo komisijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos archeologų draugijos, Lietuvos architektų sąjungos ir kitų), Seimo bei vykdomosios valdžios institucijų (Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Kultūros paveldo centro) atstovai – priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos kultūros paveldo būklės ir perspektyvų, kurioje Seimui ir Prezidentui taip pat pasiūlyta „paspartinti Lietuvos Respublikos prisijungimą prie Europos Tarybos bendrosios konvencijos dėl kultūros paveldo vertės visuomenei“.

Taip pat primenama, kad prieš 10 metų, 2007 m. spalio 11-12 d. d. Vilniuje įvykusios Europos Tarybos konferencijos „Tarptautinės kultūros paveldo konvencijos ir pagrindiniai dokumentai – dabartinė būklė ir perspektyvos“ dalyviai – daugiau nei 20-ties Europos šalių parlamentų ir vykdomosios valdžios institucijų, taip pat Europos Tarybos ir Parlamentinės Asamblėjos, UNESCO, įtakingiausios, milijonus narių iš daugiau nei 40 valstybių vienijančios kultūros paveldo išsaugojimu besirūpinančios Europos nevyriausybinės organizacijos Europa Nostra, Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos ICOMOS, Tarptautinio kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centro ICCROM bei Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto UNIDROIT vadovai ir kiti aukšto lygmens atstovai, mokslininkai – priėmė Vilniaus deklaraciją, kuria pakvietė valstybių vyriausybes kuo greičiau pasirašyti ir ratifikuoti Europos Tarybos pagrindinę konvenciją dėl kultūros paveldo vertės visuomenei, o to belaukiant pradėti taikyti jos principus, atitinkamai keičiant savo politiką ir praktiką kultūros paveldo atžvilgiu.

Apgailestaujama ir prisiimama dalis atsakomybės dėl to, kad per 10 metų, praėjusių nuo Lietuvos visuomenės ir valdžios institucijų bendro kreipimosi bei nurodytos Europos Tarybos konferencijos „Vilniaus deklaracijos“ priėmimo, Lietuvos valdžios institucijos nepriėmė jokių sprendimų, kurie užtikrintų mūsų šalies prisijungimą prie Europos Tarybos pagrindinės konvencijos dėl kultūros paveldo vertės visuomenei.

Pažymima, kad nerimą dėl atsainaus Lietuvos valstybės politikų požiūrio į Europos Tarybos pagrindinę konvenciją dėl kultūros paveldo vertės visuomenei per šį dešimtmetį ne kartą viešai pareiškė Valstybinė kultūros paveldo komisija – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais – o dabartinė jos pirmininkė Evelina Karalevičienė dar kartą pabrėžė viltį, kad Lietuva vis dėlto prisijungs prie šios konvencijos, tapdama pažangiai ir moderniai mąstančių demokratinių valstybių bendražyge, o drąsos pasisemdama iš kaimyninės Latvijos, kuri šią konvencija pasirašė ir ratifikavo netrukus po jos priėmimo.