Apie nužmogėjimą: laiškas Vilniaus merui A. Zuokui

Portalas Delfi.lt paskelbė Naglio Puteikio straipsnį apie skurde senatvėje gyvenančio vieno iš lito banknotų kūrėjų, dailininko Raimondo Miknevičiaus bėdas su Vilniaus savivaldybės įmone. Žemiau perspausdiname publikacijos tekstą.

*******

Naglis Puteikis

Apie nužmogėjimą: laiškas Vilniaus merui A. Zuokui

Praėjusią savaitę gavęs Vilniuje šiuo metu dirbančio buvusio Kanados Nacionalinės galerijos tapybos restauravimo eksperto Tomo Markevičiaus laišką supratau, kad žodžiai „Nutylėtas Vilnius“, kaip pavadinau rašinį apie skurstančią antrąją Lietuvą, kurią partinė nomenklatūra ištrynė iš viešosios erdvės ir politinės darbotvarkės, yra netikslūs. Per švelnūs. Nes žmonės, priklausantys skurdo Lietuvai, nėra tiesiog nutylėti – jie naikinami.

Štai situacija: tuo metu, kai nuo bado išsekęs ir sunkiai susirgęs 78 metų senukas atsidūrė ligoninėje, Vilniaus savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ rūpinosi prisiteisti iš jo skolas: už buto – kuriame jis gyveno visą gyvenimą – nuomą, šilumą, karštą vandenį „ir su tuo susijusias išlaidas“ bei „5 proc. metinių procesinių palūkanų ir turėtas bylinėjimosi išlaidas“.

Mirtimi besivaduojantis senukas Vilniaus savivaldybę domina tik kaip skolininkas: nepatikėčiau, jei nebūčiau matęs dokumentų ir keli garbingi žmonės man nebūtų patvirtinę, kad šitas nužmogėjimas – tiesa.

Tas senukas, apie kurį man parašė su Italijos, Nyderlandų, JAV ir Kanados muziejais dirbęs T. Markevičius – jo ir daugelio kitų šiuo metu žinomų dailininkų buvęs mokytojas, Lietuvai nemažai svarbių darbų nuveikęs dailininkas, grafikas, tapytojas, heraldikos, grafikos ir tapybos istorinių technikų tyrinėtojas, buvęs Vilniaus Dailės akademijos dėstytojas Raimondas Miknevičius.

Ne tik A. Zuoko vadovaujamai savivaldybei, bet ir kitoms institucijoms jis galėtų rūpėti bent jau kaip Lietuvos herbų ir pinigų kūrėjas (jeigu nerūpi tiesiog kaip badaujantis, sergantis senas žmogus). R. Miknevičius, buvęs ilgametis heraldikos komisijos prie Lietuvos Respublikos prezidentūros narys, vienu metu ir pirmininkas, sukūrė arba atkūrė Ariogalos (2001), Debeikių (2002), Gruzdžių (1999), Marijampolės (1997), Kauno (1993), Kernavės (1969), Lekėčių (1999), Mažeikių (1996), Raudonės (1998), Rumšišių (1998), Skirsnemunės (2002), Sudargo (2000), Šeduvos (1994), Ukmergės (1970, 1992), Utenos (1996), Veiviržėnų (1992), Ventos (1999), Zarasų (1969, 1996) herbus. Vadovavo dailininkų grupei, kūrusiai laikinuosius Lietuvos pinigus, daugelio vadintus vagnorėliais ar žvėriukais, kurie pakeitė sovietinius rublius pirmaisiais laisvės metais. Vėliau grupei, kūrusiai litų banknotų projektus. Pats sukūrė 500 litų banknotą, bet jo, kaip grupės vadovo, ranka jaučiama ir kitur (apie tai galite paskaityti čia: https://www.lb.lt/lt500 ir čia: https://www.lb.lt/lt1).

R. Miknevičius yra unikalus istorinių tapybos ir grafikos technikų tyrinėtojas ir turbūt vienintelis ekspertas Lietuvoje, ilgus metus dėstė Vilniaus Dailės Akademijoje. Tarp jo mokinių T. Markevičius mini tokius šiuo metu gerai žinomus dailininkus, kaip Rimantas Rolia, Rolandas Rimkūnas, Arūnas Mėčius, Daiva Kairevičiūtė, Dovilė Norkutė, kiti. Jo studentu buvo ir dabartinis Lietuvos ambasadorius prie Unesco dr. Arūnas Gelūnas.

Daugiau nei 50 paties R. Miknevičiaus kūrinių – originalių tapybos darbų ir istoriškai tikslių senųjų meistrų rekonstrukcijų – puošia „Stiklių“ viešbutį.

Kiekvienas jo kūrinys – tai trejų, ketverių metų darbas. O pinigų už juos gaudavo tiek, kiek užtektų porai mėnesių pragyventi… Jis labai pigiai pardavinėjo darbus, už simbolinį atlyginimą – 2, 3 tūkstančius“, – pasakoja buvusios dailininko žmonos sesuo Margarita Jankauskaitė (beje, Vilniaus universiteto docentė, gamtos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto mokslo darbuotoja).

Raimundas buvo meistras, o ne verslininkas, ir savo turtus krovėsi ne šiame pasaulyje… Jo paveikslai gyvena tikrai geriau, negu jų autorius. Nueikite į „Stiklius“ pasižiūrėti – atrodo, kad tai senų meistrų darbai, bet tai Raimundo tapyba. Deja, jo pavardės po paveikslais nerasite“, – laiške rašo buvęs R. Miknevičiaus studentas T. Markevičius.

Tačiau pamatyti paveikslus nebūnant prabangaus viešbučio klientu nėra paprasta – tuo įsitikino mano padėjėja, pabandžiusi telefonu susitarti dėl apžiūros. „Stiklių“ darbuotojai teko ilgokai aiškinti, kas toks yra R. Miknevičius, o tada ji liepė palaukti, kol iš kelionės užsienyje grįš viešbučio bendraturčiai. Dailininko studentai, kolegos ir bičiuliai piktinasi, kad jo kūriniai paversti bevardėmis interjero detalėmis – nors juos pirkdamas verslininkas Romas Zakarevičius žadėjęs įrengti viešbutyje R. Miknevičiaus galeriją, su paveiklų pavadinimais ir autoriaus pavarde…

Vis dėlto paveikslų likimas iš tiesų geresnis už jų autoriaus. Pacituosiu T. Markevičiaus laišką:

Ilgus metus Raimundas buvo Dailininkų sąjungos vicepirmininkas, o neseniai buvo iš šios sąjungos išmestas, nes sirgdamas du kartus nesumokėjo nario mokesčio… Tokios taisyklės… Jo studentai ir kolegos sumokėtų, bet pagal dabartines taisykles būdamas beveik 80 metų sunkiai sergantis dailininkas turi stoti iš naujo… Na, pasityčiojimas… Nebebūdamas nariu, negali gauti menininko pensijos priedo, realiai senolis dailininkas turi pragyventi iš 600 litų pensijos, o negaudamas kompensacijų butui išleidžia turbūt dvigubai, nei gauna pensijos. Kiek žinau, kelis mėnesius šis tylus, kuklus žmogus badavo, jį rado sergantį, sunkiai suvokiantį aplinką, vėliau gydė… taip, kaip pas mus gydo pinigų neturinčius senukus – naktį pripumpuodami drambiškas dozes raminančių, „kad nevaikščiotų“. Dėl badavimo senam dailininkui išsivystė dramblialigė, siaubingai ištino kojos, nebegalėjo vaikščioti. Pats nesiskundė, tylėjo ir kentėjo. Tokį jį vos gyvą rado jo buvusios žmonos sesuo M. Jankauskaitė, kuri man ir paskambino. Ji pranešė apie šią situaciją Raimundo mokiniams, kolegoms, kreipėsi į Lietuvos banką, Dailininkų sąjungą, Heraldikos komisiją, visur, kur jis dirbo, palikdamas savo prasmingą indėlį. Deja, atsimušdavo į abejingumą ir nenorą nieko žinoti… Kaip įprastai, deja. Dailininkui sergant greitai kaupėsi skolos už butą, teismai su savivaldybe netrukus už akių priteisė skolas, perdavė antstoliams, kurie kartu su savo drakoniškais antkainiais nuo šiol pasiimdavo visą senuko dailininko pensiją. O dailininkas tuo metu jau iš tiesų badavo… Taip, gal tai ir teisėta, tokie jau įstatymai, bet ar tai teisinga? Ar žmogiška? Ir ar valstybei negėda dėl to?“.

Tai, kas čia parašyta, patvirtino ir M. Jankauskaitė, pridūrusi dar kelias šiurpą keliančias detales. Pavyzdžiui: ligoninės ilgai nesutiko priimti senuko, kurio kojose atsivėrė trofinės opos – esą užkrečiamas. Nuvežus – liepdavo vežtis atgal. Priėmė tik tada, kai nuo skausmų pradėjo stoti širdis.

Vienas iš makabriškiausių dalykų – Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ pastangos prisiteisti skolas iš badaujančio seno dailininko. 2014 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą už akių, kuriuo priteisė savivaldybės įmonei 2630,38 Lt skolos už būsto nuomą, 2859,37 Lt už šilumos energiją ir karštą vandenį, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos ir 5,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Anot M. Jankauskaitės, tai buvo ne pirmas panašus „nuosprendis“ – ji rado dar kelis teismų sprenimus, kurių vykdymas buvo perduotas antstoliams.

Į klausimą, iš ko gyveno po teismus tąsomas senukas, ji atsakė taip: „Nevalgė jis. Ir negyveno…“

Beje, tame bute, už kurį nuomos reikalauja Vilniaus savivaldybės įmonė, R. Miknevičius gyveno visą gyvenimą: 1957 metais jis buvo skirtas jo mamai, taip pat dailininkei, to metu Daininkų sąjungos vicepirmininkei, docentei Teodorai Slyvauskaitei-Miknevičienei. Namas ilgą laiką priklausė Dailininkų sąjungai, ir tik prieš keliolika metų jį savo žinion perėmė Vilniaus savivaldybė. R. Miknevičius spėjo privatizuoti tik dirbtuvę, o butui neužteko pinigų, prie kurių kūrimo jis pats prisidėjo…

Anot M. Jankauskaitės, „Vilniaus miesto būsto“ darbuotojams nepadarė jokio įspūdžio informacija, kad po teismus jie tąso seną, badmiriaujantį žmogų. „O kokia mūsų problema? Tegu eina į bendrabutį. Kaip čia atsitiko, kad mes jo dar neiškėlėm?“, – tokią reakciją ji prisimena.

Dailininko mokiniai sumokėjo jo skolas – apie 16 000 litų – Vilniaus savivaldybės įmonei ir namą administuojančiai bendrovei „Antakalnio būstas“. Be to, jie pasiryžę teisme įrodyti R. Miknevičius teisę gyventi savo namuose, iš kurių jį norėtų iškraustyti Vilniaus savivaldybė.

Aš savo ruožtu turiu Vilniaus merui A. Zuokui tokį prašymą:

Gerbiamas mere, pasirūpinkite, kad Jūsų vadovaujamos savivaldybės įmonė netąsytų po teismus nei R. Miknevičiaus, nei kurio nors kito seno, ligoto žmogaus. Seni žmonės neturi būti varomi iš savo namų. Be to, manau, kad R. Miknevičiaus atveju padorumas reikalautų, kad savivaldybė atiduotų jam butą, kurio kainą per savo gyvenimą jis jau seniai yra sumokėlęs. Bent tokia galėtų būti dėkingumo už Lietuvai padarytus darbus išraiška…

Spėju, kad bus aiškinama, jog nei Jūs, nei kiti Vilniaus savivaldybės vadovai nieko apie šį atvejį nežinojote, kad nieko apie tai nežinojo ir tie savivaldybės skyriai, kurių misija – padėti žmonėms, dėl objektyvių priežasčių nebegalintiems savimi pasirūpinti. Bet ir toks nežinojimas būtų labai iškalbingas: pati sistema, kurioje tokie dalykai įmanomi, yra nežmoniška. Ją būtina keisti.