Programos

Antikorupcinės N. Puteikio ir K. Krivicko koalicijos Nr. 14 trumpoji programa 2016 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose

Prieš korumpuotus politikus! Už paprastus žmones!
Kovosime prieš politikus, kurie vagia ir ima kyšius!
Už didesnes algas ir pensijas eiliniams žmonėms!

ANTIKORUPCINĖS N.PUTEIKIO IR K.KRIVICKO KOALICIJOS
(Lietuvos centro partija ir Lietuvos pensininkų partija)
5 smūgiai politinei korupcijai, emigracijai, turtinei nelygybei ir skurdui:

1. Panaikinsime Seimo narių neliečiamybę ir kitas valdžios privilegijas. Apklausai, įtarimų pateikimui ir sulaikymui nereikės Seimo leidimo. Kyšininkai turi sėdėti kalėjime, o ne atsipirkti bauda. Už korupciją teisti politikai negalės dalyvauti rinkimuose. Sumažinsime Seimo narių ir valstybės tarnautojų skaičių proporcingai gyventojų skaičiui. Įsteigsime Antikorupcijos biurą, kuris prižiūrės, kad valdžios sprendimai būtų nekorupciniai, sustiprinsime STT galias ir finansavimą, kovai su valstybine korupcija pasitelksime geriausias ES praktikas;

2. Sustabdę didžiąją politinę korupciją sutaupytais milijardais išspręsime didžiausias Lietuvos problemas – sustabdysime emigraciją ir gyventojų skaičiaus mažėjimą, nes įsteigsime naujas darbo vietas, padidinsime algas ir pensijas iki Estijos vidurkio, sudarysime palankias sąlygas jaunoms šeimoms susilaukti ir auginti vaikus, iki ES vidurkio sumažinsime savižudybių, žūčių, ankstyvų mirčių, ligų, padidinsime gyvenimo trukmę;

3. Internete skelbsime kiekvieną gautą ir išleistą centą, visą viešųjų pirkimų dokumentaciją;

4. Atkursime žemutinę savivaldos grandį, sumažinsime referendumo iniciatyvos kartelę iki 50 000 piliečių, kad susigrąžintume demokratišką ir socialiai jautrią valstybę;

5. Atkursime socialinį teisingumą, tam skirdami 1/3 valstybės biudžeto. Per mokesčius sumažinsime algų skirtumus, jas ir pensijas indeksuosime pagal būtinąsias išlaidas vienam šeimos nariui. Grąžinsime pensijas, atkursime nemokamą sveikatos apsaugą ir nemokamą mokymą iki 18 metų.

*******

Žemiau skelbiame ankstesnių rinkimų programas, kuriose išdėstytos nuostatos lieka aktualios.

*******

„Lietuvos Sąrašo“, iškėlusio Naglį Puteikį kandidatu į Vilniaus merus, rinkimų į Vilniaus miesto tarybą programa „Perženkim Rubikoną“ pristatyta visuomenei 2015-ųjų sausio 8-ąją. Kandidatų sąrašą rasite čia. 2015 m. kovo 1 d. įvykusiuose rinkimuose už Naglį Puteikį balsavo 8,18 proc., už Lietuvos sąrašą – 6,23 proc. rinkimuose Vilniuje dalyvavusių piliečių.

*******

Vilnius – darnus, bendruomeniškas, vilniečių kuriamas miestas

Didžiausią kūrybinį potencialą sutelkusi, senų tradicijų Lietuvos sostinė šiandien neturi aiškios plėtros vizijos. Vilniaus miestas primena uždarą akcinę bendrovę, kuri tvarkoma neskaidriai, vilniečiams nedalyvaujant. Tad save ir miestą gerbiantiems piliečiams būtina peržengti Rubikoną: ryžtis Lietuvos sostinę kurti kaip atvirą laisvų žmonių bendriją – polį, pilį, respubliką. Miestas, kuriame gyveno mūsų protėviai, gyvename mes ir gyvens mūsų vaikaičiai, negali likti vienadienių sprendimų, vienos ar kitos grupės interesų įkaitu.

Vilniečiai turi tapti savo miesto šeimininkais, o sostinė įgyti aiškią darnaus miesto raidos perspektyvą. Tik miestiečiams ir jų bendruomenėms dalyvaujant sostinės valdyme, miestas bus tvarkomas sąžiningai ir teisingai, o svarbiausios paslaugos teikiamos siekiant ne pelno, bet miestiečių gerovės. Bendromis vilniečių pastangomis Vilnius gali atgimti naujam bendruomeniškam gyvenimui ir tapti miestu, padedančiu kurti Lietuvą kaip orių piliečių Respubliką. Išmintingai plėtojama šalies sostinė turėtų būti paversta pasaulio lietuvių reemigracijos – sugrįžimo į tėvynę – centru.

Piliečiams – teisę tiesiogiai dalyvauti miesto valdyme

Visus blogiausius, didžiausią žalą miestui padariusius sprendimus valdžia priėmė slapta nuo miestiečių, su jais nesitardama arba ignoruodama jų nuomonę. Kad piliečiai galėtų tiesiogiai dalyvauti miesto valdyme, naujoji miesto taryba kartu su meru turės:

• savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir gyventojų apklausomis, o svarbiausius, ilgalaikių pasekmių turinčius sprendimus priimti tik atsiklaususi miestiečių nuomonės visuotinėje apklausoje;

• greta miesto tarybos komitetų, delegavimo principu remiantis, suburti realiai veikiančius visuomeninius ekspertų komitetus, turinčius teisę gauti visą savo srities informaciją, teikti sprendimų projektus, gauti argumentuotus atsakymus;

• seniūnijų seniūnus skirti tik kandidatams į juos pristačius vietos miestiečiams savo programas ir surengus miestiečių apklausas;

• išplėtoti seniūnijų ūkinį savarankiškumą;

• sudaryti sąlygas sužlugdytai Vilniaus žiniasklaidai (laikraščiui, radijui, televizijai) – būtinam miestiečių forumui – atsikurti; nuolat teikti šiam forumui išsamią ir tikslią informaciją apie savivaldos darbą;

• parengti miesto referendumų tvarką, kad miestiečiai, surinkę sutartą skaičių parašų, turėtų teisę inicijuoti visuotinę Vilniaus gyventojų apklausą, kurios rezultatas būtų privalomas miesto tarybai;

• parengti tvarką, kaip miestiečiai gali atšaukti tarybos narį, dėl nederamo elgesio praradusį gerą reputaciją ir visuomenės pasitikėjimą.

Taip pat Vilniaus miesto taryba siūlys Seimui atkurti Lietuvoje pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį, kokia yra visoje Europoje – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas, o seniūnijų ir savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose.

Sprendimai – tik skaidrūs, viešai aptarti, į darnią ateitį nukreipti

Vilnius turi būti tvarkomas viešai ir išmintingai: priimami miestiečiams naudingiausi, su jais apsvarstyti, į darnią ateitį orientuoti, ekonominiu požiūriu pagrįsti sprendimai, o mokesčių mokėtojų pinigai nešvaistomi ir grupuočių nesisavinami. Todėl naujoji miesto taryba:

• kartu su miesto bendruomenėmis (vietos, akademinėmis, kūrybinėmis, verslo) suformuos Patarėjų tarybą, sudarytą iš visuomenės pasitikėjimą pelniusių įvairių sričių profesionalų. Ši taryba teiks miesto politikams pasiūlymus nustatant ilgalaikes sostinės plėtos gaires ir sprendžiant strateginius klausimus, o jei vis dėlto būtų priimti abejotini, pakenkti miestiečių gerovei galintys sprendimai – turės teisę inicijuoti miesto referendumą, kad būtų atsiklausta vilniečių nuomonės;

• kartu su Patarėjų taryba numatys ir miestiečiams aptarti pateiks pagrindinius sostinės plėtros principus ir kriterijus; pagal juos sudarys ilgalaikį miesto plėtros planą;

• remdamasi ilgalaikiu miesto plėtros planu ir ištyrusi vilniečių poreikius, tardamasi su bendruomenėmis parengs miesto transporto, namų renovavimo, komunalinio ūkio, švietimo, kultūros, socialinės ir sveikatos apsaugos bei kitų sričių plėtros strategijas ir imsis jas įgyvendinti;

• savo sprendimus grįs svarbiausiais darnaus miesto prioritetais – pagarba gyvajai aplinkai ir kultūros paveldui, saikingu išteklių naudojimu, aukšta visų miestiečių gyvenimo kokybe, bendruomeniškumu;

• sprendimus dėl brangių ir ilgalaikes pasekmes turinčių viešųjų projektų priims tik atlikusi privalomą jų vertinimą kaštų ir naudos analizės metodu, t. y. projekto kainą palyginusi su jo nauda ir pasekmėmis visuomenei, įvertinusi alternatyvas ir įsitikinusi, kad jį tikrai verta įgyvendinti. Tai leis atsakingai valdyti viešuosius finansus ir bus priešnuodis korupcijai;

• užtikrins skaidrią verslo aplinką ir kryptingai rūpinsis investicijų paieška ir pritraukimu.

Viešieji finansai valdomi skaidriai

• vilniečiai bus įtraukti į Vilniaus biudžeto formavimą: miestiečiams bus pristatomi detalūs metiniai biudžetų projektai ir viešai atsakoma į visas miestiečių pastabas; Vilniaus biudžetai, jų pajamos ir išlaidos bus piliečiams matomos elektroninėje erdvėje;

• miesto metinį biudžetą prašokusi Vilniaus skola ir jos susidarymo priežastys bus išanalizuotos ir išviešintos, o skolai veiksmingai valdyti sudaryta ekspertų taryba;

• investiciniai projektai bus aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis: bendruomenių ir seniūnijų deleguoti atstovai dalyvaus sudarant investicinių projektų ir viešųjų pirkimų konkursų sąlygas, turės teisę stebėti investicinių projektų įgyvendinimo procesą;

• didieji investiciniai projektai bus įgyvendinami bendradarbiaujant su „Tarptautinio skaidrumo“ organizacija ir dalyvaujant jos ekspertams;

• remiantis teisingumo bei ūkiškumo kriterijais, bus peržiūrėta ir viešai aptarta savivaldos institucijų bei įmonių darbuotojų etatų bei atlygio sistema, užtikrinta skaidri konkursų pareigoms eiti tvarka, atsisakyta „partijos draugų“ protegavimo.

Komunalinį ūkį – į vilniečių rankas

Peržengę Rubikoną, prieš „Fortumą“ nesiklaupsim. Būtiniausios paslaugos bus teikiamos siekiant ne pelno, bet miestiečių gerovės. Tam Vilniaus taryba:

• parengs ir po konsultacijų su miestiečiais įgyvendins komunalinio ūkio administravimo reformą: miesto ūkį tvarkys ne daugybė uždarų akcinių bendrovių, o savivaldybės valdoma viešoji įstaiga, kurios dalininkais, Šiaurės šalių pavyzdžiu sekant, palaipsniui galėtų tapti vilniečiai. Ši įstaiga organizuotų šilumos, vandens tiekimą, atliekų tvarkymą, gatvių ir kiemų apšvietimą bei priežiūrą. Atskaitomybė vilniečiams, skaidrus valdymas, bendruomenių atstovų dalyvavimas stebėtojų taryboje užtikrins, kad už teisingą kainą gausime kokybiškas komunalines paslaugas, o miesto turtas bus išmintingai tvarkomas;

• nepratęs miesto šilumos ūkio nuomos sutarties su „Vilniaus energijos“ savininke bendrove „Dalkia“ (sutartis baigiasi 2017 m. pradžioje) ir panaikins privačią monopoliją – centralizuotos šilumos gamyba ir tiekimas taps savivaldybės įstaigos ne pelno siekiančia veikla;

• tardamasi su Vyriausybe parengs ir, miestiečiams pritarus, imsis įgyvendinti ilgalaikį miesto šilumos ūkio modernizavimo ir valdymo planą, tam veiksmingai panaudodama ES struktūrinę paramą;

• bendradarbiaudama su Vyriausybe ir tardamasi su vilniečiais parengs racionalų daugiabučių gyvenamųjų namų renovavimo, šilumos vartojimo mažinimo planą ir pradės nuosekliai jį įgyvendinti.

Žalias miestas

Rūpindamasi tvaria miesto plėtra, Vilniaus miesto taryba:

• ypatingą dėmesį skirs atliekų susidarymo prevencijai ir pasieks, kad atliekos būtų rūšiuojamos jų susidarymo vietose: visiems gyventojams bus sudarytos sąlygos rūšiuoti atliekas, užtikrintas išrūšiuotų atliekų antrinis panaudojimas; deginama tik tai, ko neįmanoma perdirbti;

• nuosekliai plėtos viešąjį transportą ir dviračius kaip alternatyvą taršiems privatiems automobiliams – Vilniaus transporto plėtros strategija integruotai vertins visas keliavimo mieste alternatyvas ir skatins rinktis patogų keliavimą pėsčiomis, dviračiu arba viešuoju transportu; lėšos dviračių transporto ir pėsčiųjų takų infrastruktūrai sukurti ir palaikyti bus skiriamos proporcingai kitom transporto sritims;

• užtikrins kryptingą vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų ekologinį švietimą.

Kūrybinga kultūros ir mokslo sostinė

Iki šiol Vilnius stokoja savarankiškos švietimo ir kultūros politikos, nesugeba savo kultūrinei plėtrai pasitelkti Lietuvos sostinėje sukaupto intelektualinio, akademinio, meninio potencialo, pasiremti senomis daugiakultūrinio miesto tradicijomis. Miesto taryba, bendradarbiaudama su Vilniaus aukštosiomis mokyklomis, muziejais, bibliotekomis, teatrais ir kitomis kultūros institucijomis, kurs vientisą sostinės švietimo erdvę, atvirą vaikams, jaunimui ir visiems miestiečiams:

• sutvarkys miestui priklausantį švietimo tinklą taip, kad visos turimos mokyklų erdvės būtų racionaliai panaudotos vaikų ir jaunimo ugdymui bei suaugusiųjų lavinimuisi;

• imsis aktyvios ugdymo turinio politikos: inicijuos ir rems papildomo ir neformalaus ugdymo programas siekdama, kad sostinės vaikai ir jaunimas gautų kuo geresnį ir visapusiškesnį išsilavinimą, augtų aktyviais Vilniaus piliečiais ir patriotais, įgytų stiprų egzistencinį ryšį su miestu ir Lietuva;

• konkrečiomis edukacinėmis programomis skatins bendrojo lavinimo mokyklų ir universitetų bei akademijų, kultūros bei meno institucijų bendradarbiavimą;

• Vilniaus paveldą ir istoriją atvers vaikams, jaunimui ir visai visuomenei kaip svarbią ugdymosi erdvę;

• kryptingomis programomis suaktyvins ir puoselės įvairiakilmių miesto bendruomenių kultūrinę ir meninę veiklą, plėtos Vilnių kaip pasaulinės reikšmės kultūrų ir civilizacijų dialogo miestą, gyvybingą turizmo centrą;

• skatins verslo įmones rūpintis Vilniaus kultūriniu paveldu, jo gaivinimu ir aktualizavimu.

Lietuvos sostinė – solidari, socialiai jautri ir rūpestinga bendruomenė

Vilnius sieks įveikti atsivėrusią takoskyrą tarp sėkmės ir vargo Lietuvos. Miesto taryba kartu su meru imsis aktyvios sveikatos ir socialinės apsaugos politikos. Ši politika bus taikli – grindžiama išsamia būklės ir miestiečių poreikių analize, aiškiais veiksmingumo vertinimo kriterijais. Jos strateginis tikslas – pasiekti, kad vilniečiai gyventų ilgiau ir būtų sveikesni, kad Vilnius būtų be nutylėtų, skurstančių, iš bendruomenės išstumtų žmonių. Tam miesto taryba:

• per ketverius metus užtikrins, kad savivaldybės pavaldumo sveikatos priežiūros įstaigų teikiamos paslaugos atitiktų Europoje nustatytus asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kriterijus;

• per porą metų daugiau kaip dešimt nuošimčių padidins visuomenės sveikatinimo programų skaičių nedidindama savivaldybės investicijų į šias programas;

• nustatys absoliučią skurdo ribą ir, telkdama seniūnijas, bendruomenes, pilietines organizacijas bei verslo įmones, nukreips socialinę paramą labiausiai skurstantiems vilniečiams;

• vaikams, augantiems skurstančiose ir socialinės rizikos šeimose, užtikrins lygų gyvenimo startą – suteiks jiems galimybes lankyti vaikų darželį, papildomo ugdymo būrelius, gauti kitų reikalingų paslaugų;

• negalią turintiems žmonėms sudarys sąlygas dirbti ir aktyviau įsitraukti į visuomenės gyvenimą – šiuo metu net du trečdaliai neįgaliųjų vilniečių neturi galimybės papildomai dirbti;

• sudarys sąlygas mieste plėtoti socialinius verslus, kurių tikslas – ne pelno siekimas, o skurstančių bei neįgaliųjų žmonių įdarbinimas bei kitų socialinių paslaugų teikimas.

* * * * * * *

Žemiau skelbiama 2014 m. Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos programa. Naglį Puteikį šiuose rinkimuose rėmė politinė partija „Lietuvos sąrašas“
———–

Prieš penkerius metus, siekdama Prezidentės pareigų, Dalia Grybauskaitė pažadėjo „sukurti pilietinę Lietuvą“, „solidarią visuomenę be atstumtųjų“, „įtvirtinti tikrą demokratiją“, paversti „pilietį visateisiu valstybės šeimininku“, kuriam „valdžia tarnauja ir atsiskaito“.

Deja, šalies vadovei šių siekių įgyvendinti nepavyko. Sustiprėjo ne piliečių galios, bet nomenklatūros savivalė. Nomenklatūra šiandien vis įžūliau pamina konstitucines tautos ir piliečių teises. Padidėjo atotrūkis tarp „valdančio elito“ ir pažemintos „antrosios Lietuvos“. Valstybė netapo saugiais tautos namais. Per penkerius metus Lietuva neteko beveik 230 000 piliečių: 190 000 iš jų emigravo. Šalyje buvo prarasta per 200 000 darbo vietų. Augant bendrajam vidaus produktui, žmonių realiosios pajamos sumažėjo 10 nuošimčių, padidėjo socialinė atskirtis – 30 nuošimčių lietuvių atsidūrę ties skurdo riba. Lietuvio darbo valanda yra viena pigiausių Europoje – už ją darbdavys moka keturis kartus mažiau nei mokama vidutiniškai Europos Sąjungoje. Europos Komisijos teigimu, Lietuva per krizę vykdė tokią politiką, nuo kurios labiausiai nukentėjo neturtingiausi gyventojai.

Lietuvos piliečiai tikrai yra verti oresnio ir teisingesnio gyvenimo, o Lietuva – didesnės sėkmės.

Todėl visų pirma siūlau keisti pačią sistemą: atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą.

Turime grįžti prie Konstitucijos, prie joje apibrėžtų demokratijos principų, kad suvienytume Lietuvą ir sutvirtintume tautos gyvenimo pamatus. Juk Lietuvos valstybės galia kyla ne iš valdžios, ne iš komisarų, o iš piliečių.

Siūlau iš esmės keisti Lietuvos politinę darbotvarkę. Joje turi vyrauti tautos likimo ir išlikimo klausimai: teisingumo užtikrinimas, žmogaus orumo ir gerovės gynimas, emigracijos stabdymas, socialinės atskirties ir skurdo įveikimas, parama vaikus auginančioms šeimoms, piliečių ir tautos kūrybinių galių ugdymas, nacionalinio saugumo stiprinimas.

I. Valstybės valdymo pertvarkymas

Norint sugrąžinti tautai politines galias, būtina atkurti į Seimą renkamų tautos atstovų ryšius su piliečiais, sumažinti jų priklausomybę nuo anoniminių jėgos grupuočių, paversti Seimą tikra Tautos atstovybe. Tam reikia:

  • atsisakyti Seimo rinkimuose partijų sąrašų ir rinkti tautos atstovus tik tiesiogiai vienmandatėse apygardose, taip sutvirtinant Seimo narių ryšį su piliečiais ir sumažinant Seimo narių skaičių;
  • suteikti piliečiams teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus savo apygardoje;
  • išskaidrinti teisėkūros procesą ir sudaryti sąlygas jame dalyvauti piliečiams – įteisinti privalomas viešąsias konsultacijas, viešuosius klausymus, gyventojų apklausas, referendumus rengti 100 000 piliečių iniciatyva;
  • užtikrinti veiksmingą parlamentinę valdžios kontrolę – visi parlamentiniai tyrimai, išskyrus labai retus ypatingus įstatymu apibrėžtus atvejus, privalo būti vieši; 30 000 piliečių turi teisę inicijuoti parlamentinį tyrimą;
  • prie visų Seimo komitetų sukurti visuomeniniais pagrindais veikiančias ekspertų tarybas (Lietuvos ekonomikos tarybą, Biudžeto tarybą, Užsienio reikalų tarybą ir kitas), teikiančias viešas ekspertines išvadas ir pasiūlymus Seimo komitetams ir Seimui;
  • nacionalinio biudžeto formavimą padaryti viešą – detalus biudžetas, jo išlaidos privalo būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje;
  • užtikrinti sąlygas pilietinei visuomenei, pilietinėms organizacijoms prižiūrėti valdžios institucijas, dalyvauti valstybės valdyme ir savivaldoje;
  • sukurti Lietuvos visuomenei ir pasaulio lietuviams atvirą Prezidento instituciją, kuri inicijuotų piliečių diskusijas ir viešąsias konsultacijas strateginiais valstybės gyvenimo klausimais, kartu su ekspertais ir visuomene brėžtų strategines tautos raidos gaires;
  • sudaryti sąlygas išeivijai dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti nuostatą, kad prigimtos, iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės iš žmogaus valdžia negali atimti.

II. Tikros savivaldos įtvirtinimas

Kad Lietuvos piliečiai taptų savo vietovės, krašto ir Tėvynės šeimininkai, būtina:

  • Lietuvoje, kaip visoje Europoje, atkurti pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamas seniūnijų tarybas;
  • seniūnijų ir esamas savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose;
  • suteikti teisę esamų savivaldybių taryboms deleguoti savo atstovus į kraštų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Sūduvos, Dzūkijos – tarybas ir skirti lėšų šių kraštų ūkio, kultūros, švietimo, aplinkosaugos ir kitiems bendriems projektams įgyvendinti;
  • savivaldos sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais, gyventojų apklausomis;
  • įtraukti piliečius į savivaldybių biudžetų formavimą: detalūs savivaldybių biudžetai, jų išlaidos turi būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje.

III. Teisingumo užtikrinimas

Teisingumas yra laisvos valstybės pamatas. Jį užtikrinti, laiduoti žmogaus teises ir laisves, įmanoma tik pertvarkius teisėtvarką. Būtina užkirsti kelią politinei valdžiai ir slaptosioms tarnyboms naudotis teismais kaip savivalės įrankiu. Tam reikia:

  • reformuoti teismų sistemą – perduoti Konstitucinio Teismo funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam teismui, administracinius teismus įjungti į bendrosios kompetencijos teismų struktūrą;
  • išskaidrinti visų grandžių teisėjų atranką, taip užtikrinant, kad teisėjais būtų tik sąžiningi ir kompetentingi teisininkai: kandidatus į teisėjus prieš mėnesį visuomenei pristatyti viešai, sudarant sąlygas piliečiams užduoti jiems klausimus ir išsakyti pastabas – visi teisėjai skiriami tik po viešųjų klausymų;
  • pakeisti apygardų ir apylinkių teismų teisėjų skyrimo tvarką: apygardų teismų teisėjus Prezidento teikimu skiria Seimas, o apylinkių teismų teisėjus, po viešųjų klausymų savivaldybių taryboms pritarus, skiria Prezidentas;
  • užtikrinti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą – korupcijos, piktnaudžiavimo tarnyba ir kitose visuomenei svarbiose bylose privalo dalyvauti tarėjai, o ypatingas bylas turi nagrinėti prisiekusiųjų teismas;
  • suteikti piliečiams teisę kreiptis į teismą su kolektyviniais ieškiniais ginant viešąjį interesą;
  • įteisinti tvarką, kad generalinį prokurorą ir jo pavaduotojus Prezidento teikimu po viešųjų klausymų skirtų Seimas, ypatingoms byloms ištirti Seimas su Prezidentu galėtų skirti ypatingąjį prokurorą;
  • įgyvendinti nuoseklią teisėtvarkos liustraciją, uždraudžiant dirbti teisėtvarkos sistemoje KGB darbuotojams ir bendradarbiams;
  • išvaduoti pažeidžiamus piliečius iš Valstybės saugumo departamento šantažo: išviešinti visus neteisėtos, VSD vykdytos kabinetinės liustracijos duomenis;
  • pertvarkyti VSD, paliekant jam tik kontržvalgybos funkcijas ir griežtai uždraudžiant naudoti žvalgybinės kovos priemones (dezinformaciją, šantažą ir kitas) prieš Lietuvos visuomenę ir piliečius;
  • įstatymu kiekvienam piliečiui užtikrinti teisę susipažinti su valdžios įstaigų apie jį surinkta informacija;
  • sukurti veiksmingą valstybinę paramos nusikaltimų aukoms sistemą;
  • pertvarkyti Seimo kontrolierių instituciją, suteikiant jai galias realiai ginti žmogaus teises nuo valdžios savivalės ir patikint atsakomybę už jų apsaugą;
  • sugrąžinti valstybei antstolių tarnybą, kad ji nepamintų socialiai pažeidžiamų asmenų teisių.

IV. Visuomenės gerovės ir solidarumo stiprinimas, emigrantų susigrąžinimas

Dėl socialinės sanglaudos ir teisingumo stygiaus, skurdo ir nedarbo šiandien Lietuva silpsta ir nyksta fiziškai. Ypatingai gausi lietuvių emigracija keičia ne tik tautos dabartį, bet ir ateitį. Mažėja aktyvių, darbingų, kūrybingų žmonių. Mažėja piliečių, galinčių kurti ir ginti savo valstybę. Dalis Lietuvos vietovių tampa socialinėmis dykromis. Masinė emigracija ir nepalankios demografinės tendencijos – didžiausias iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui. Norint sustabdyti fizinį Lietuvos nykimą, būtina:

  • įtvirtinti valstybės gyvenime socialinio teisingumo bei solidarumo principus ir jų nuosekliai laikytis; ekonominę politiką nukreipti į žmonių gerovės didinimą ir ūkinio savarankiškumo stiprinimą: bendrojo vidaus produkto augimas yra svarbu, tačiau daug svarbiau, kaip jis pasiskirsto Lietuvos visuomenėje – valstybė ir privatus verslas solidariai turi rūpintis dirbančiųjų gerove (šiuo metu daugiau nei 38 proc. Lietuvos dirbančiųjų į rankas gauna 1250 Lt ir mažiau, todėl gyvena ties skurdo riba);
  • įdiegti solidarią diferencijuotą mokesčių sistemą: mažesni mokesčiai – mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms, bei šeimoms, auginančioms vaikus;
  • palaipsniui sumažinti darbo mokesčius, kurie yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje;
  • pasiekti, kad valstybiniame sektoriuje apmokėjimo už darbą skirtumai aukštąjį išsilavinimą turintiems darbuotojams nebūtų didesni daugiau nei 4 kartus – nedidinti atlyginimų didžiausias pajamas gaunantiems biudžetininkams, kol nebus pakelti kitų grupių atlyginimai (šiuo metu valstybės sektoriaus darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, atlyginimų skirtumai siekia 8 ir daugiau kartų);
  • esmingai sumažinti politinę ir buitinę korupciją, atsisakyti nepotizmo valstybės tarnyboje ir viešajame sektoriuje – skaidriais konkursais šiuos sektorius atverti gabiam ir išsilavinusiam jaunimui;
  • užtikrinti pilietinę viešųjų finansų kontrolę ir taupų bei veiksmingą viešųjų finansų valdymą – biudžeto lėšos privalo būti naudojamos efektyviai; įdiegti privalomą valstybės bei savivaldos projektų naudos ir kaštų analizę – prioritetą skirti projektams, kurie teikia didžiausią socialinę naudą (šiuo metu įvairiuose valdžios lygiuose paslaugų, prekių pirkimui bei investiciniams projektams išleidžiama per 10 mlrd. Lt.);
  • nuosekliai demonopolizuoti ekonomiką ir užtikrinti veiksmingą valstybinę bei pilietinę monopolijų kontrolę (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, pagal antimonopolinės politikos efektyvumą Lietuva yra 98 iš 148 pasaulio šalių);
  • įdiegti europinius vartotojų teisių užtikrinimo standartus (nuo šildymo skaitliukų įvedimo iki šiukšlių mokesčio skaičiavimo pagal svorį);
  • išplėtoti ir padaryti verslui palankią finansų rinką (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, pagal priėjimą prie paskolų Lietuva iš 148 šalių užima tik 109 vietą);
  • daug aktyviau rūpintis vidaus ir užsienio investicijų pritraukimu, kuo tolygesniu jų pasiskirstymu Lietuvos regionuose;
  • sprendimą dėl pinigų politikos priimti įvertinus jo poveikį visuomenės gerovei – po argumentuotų diskusijų ir piliečių pritarimo (dabartinė skuba jungtis į euro zoną neatrodo ekonomiškai pagrįsta: pirma, dideli stojimo kaštai – tiesioginės įmokos į stabilizavimo fondą sieks 1 mlrd. Lt, techninės euro įvedimo sąnaudos dar apie 900 mln. Lietuvos valstybė taip pat turės suteikti garantijas, sieksiančias 8,5 mlrd. Lt, antra, eurozonoje esama ekonominio sąstingio, didelis nedarbas Pietų šalyse);
  • peržiūrėti ir sumažinti biurokratiją – valstybės tarnautojų skaičių (šiuo metu ūkio ministerijos duomenimis Lietuvoje veikia 68 kontroliuojančios institucijos, o Lietuvos verslo konfederacijos duomenimis – 138. Per metus Lietuvoje atliekama daugiau nei 260 tūkst. patikrinimų);
  • kaime ir miesteliuose sudaryti sąlygas kurtis ir plėtotis vidutiniams ir smulkiems šeimos ūkiams; įgyvendinti kaimo ir miestelių jaunimo verslumo skatinimo programas;
  • negalią turintiems žmonėms, kurių Lietuvoje yra per 200 000, sudaryti sąlygas dirbti ir realizuoti savo gebėjimus, nemažinant jiems socialinės paramos, padėti jiems įsitraukti į visuomenės gyvenimą;
  • vaikams, augantiems socialiai pažeistose šeimose, užtikrinti lygų gyvenimo startą – suteikti jiems reikalingų papildomų socialinių paslaugų.

V. Energetinio savarankiškumo užtikrinimas

Lietuvos visuomenės ekonominė galia ir valstybės savarankiškumas didele dalimi priklauso nuo energetikos politikos – nuo pasiekto energetikos ūkio savarankiškumo. Norint užsitikrinti energetinį savarankiškumą, visų pirma reikia:

  • pradėti vykdyti nuoseklią ir skaidrią, piliečių kontroliuojamą, viešojo intereso viršenybe ir profesine kompetencija grįstą energetikos politiką;
  • kuo greičiau pateikti Lietuvos piliečiams ir regioniniams partneriams aiškius, išsamius ekonominius ir politinius argumentus dėl atominės jėgainės, sudaryti sąlygas visuomenei apsispręsti dėl jos statybos;
  • jei nusprendžiame nestatyti atominės jėgainės, būtina apsibrėžti, kiek elektros energijos privalome ir galime pasigaminti patys: įvertinti esamus gamybos pajėgumus ir jų perspektyvas, numatyti perspektyvinį elektros energijos poreikį ir jo pirkimo iš užsienio sąlygas, tada apsispręsti dėl naujų elektros energijos gamybos pajėgumų ir kogeneracijos naudojimo;
  • grąžinti šilumos ūkio valdymą į valstybės rankas – pasibaigus esamoms nuomos sutartims, jų nepratęsti;
  • ypatingą valstybės dėmesį skirti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkių pertvarkymui (šiedu miestai suvartoja apie 50 proc. visos Lietuvoje suvartojamos šilumos energijos);
  • racionaliai susitvarkyti šalies šilumos ūkį: inventorizuoti šilumos energijos gamybos pajėgumus, įvertinti perspektyvinį šilumos energijos poreikį, apsispręsti dėl esamų gamybos šaltinių modernizavimo, kuro rūšių diversifikavimo, naujų šaltinių pritraukimo;
  • planingai renovuoti ir optimizuoti šilumos tiekimo tinklus (vamzdynus);
  • imtis biokuro gamybos ir tiekimo rinkos valstybinio reguliavimo, pasiekti, kad biokuras būtų gaminamas Lietuvoje;
  • užtikrinti taupų šilumos energijos vartojimą – įgyvendinti efektyvią ir skaidrią pastatų renovavimo programą, pirmenybę teikiant dalinei – šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų – renovacijai.

VI. Tautos kūrybinių galių stiprinimas

Rūpestis švietimu, kultūra, mokslu, informacija turi tapti Lietuvos politinės darbotvarkės prioritetu. Būtent nuo šių sričių plėtros priklauso piliečių bei visuomenės kūrybinės galios, tautos laisvė, jos tapatybė ir išlikimas. Stiprinant tautos kūrybines galias, reikia:

  • užtikrinti vaikams, jaunimui ir suaugusiems švietimo bei visaverčio kultūrinio gyvenimo prieinamumą: išplėtoti kokybišką ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo tinklą, atverti jį socialinių problemų turinčioms šeimoms; kaimo ir miestelių vaikams, jaunimui sudaryti galimybes pažinti miestų kultūros centrus;
  • suteikti Lietuvos vaikams ir jaunuoliams kokybišką išsilavinimą: glaudžiai susieti ugdymo turinį ir mokyklų gyvenimą su Lietuvos tikrove, jos istorinėmis tradicijomis, jaunosios kartos patirtimi ir pasaulinėmis ugdymo pasiekimų tendencijomis;
  • per apsibrėžtą laiką pasiekti, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą ugdytų gabiausi ir geriausią išsilavinimą turintys asmenys: iš esmės pagerinti ne tik mokytojų rengimo ir tobulinimo sistemas, bet ir jų darbo sąlygas, sudaryti galimybes įvairiais keliais į mokyklas ateiti jauniems profesionalams – programą „Renkuosi mokytis“ paversti nacionaline programa;
  • sustiprinti mokytojų kultūrinį, visuomeninį ir politinį vaidmenį valstybėje;
  • mokslo, studijų, švietimo, informacijos politiką stipriau susieti su Lietuvos visuomenės ir valstybės raida, dabartiniais jos uždaviniais: akademinę bendruomenę kryptingomis programomis skatinti ne tik išsaugoti savarankiškumą, bet ir aktyviai įsijungti į valstybės gyvenimą, prisidėti prie visuomenės kūrimo; išplėtoti akademinių diskusijų, viešųjų paskaitų, viešų ekspertinių vertinimų, atvirųjų universitetų praktikas;
  • kryptingai formuoti polilogišką ir savarankišką Lietuvos informacinę erdvę, kuri veiktų kaip visiems piliečiams atviras forumas, kurioje būtų aptariamos svarbiausios visuomenės problemos, ją telkiančios idėjos ir vertybės;
  • visuomenei ir Lietuvos kultūrai atverti „visuomeninį transliuotoją“, išvaduoti jį iš valdžios ir specialiųjų tarnybų įtakos;
  • ypatingą dėmesį skirti jaunimo ir visuomenės pilietiniam bei politiniam ugdymui: ryškesnį pilietinį matmenį suteikti visam ugdymo turiniui ir mokyklos gyvenimui;
  • valstybės programomis remti ir plėtoti regionų kultūrą, skatinti profesionaliosios kultūros ir jaunųjų menininkų kūrybos sklaidą regionuose;
  • nuosekliai rūpintis lietuvybės išsaugojimu išeivijoje – kurti ir įgyvendinti įvairaus pobūdžio išeivių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lituanistinio ugdymo programas, stiprinti vaikų ir jaunimo ryšius su Lietuva, finansuojant kultūrines vasaros stovyklas, seminarus, akademijas, specialias kolegijų ir universitetinių studijų programas;
  • pasiekti, kad švietimui būtų skiriama ne mažiau kaip 6 nuošimčiai šalies bendrojo vidaus produkto.

VII. Nacionalinio saugumo užtikrinimas: krašto gynyba ir užsienio politika

Norint išvengti 1940 metų klaidų ir užsitikrinti Lietuvos saugumą naujų grėsmių bei iššūkių akivaizdoje, būtina peržiūrėti ir iš esmės atnaujinti valstybės gynybos ir užsienio politiką. Rūpinantis saugumu reikia:

  • NATO struktūroje esmingai sustiprinti gynybinį bendradarbiavimą su Baltijos, Šiaurės ir Višegrado šalimis;
  • skatinti kuo glaudesnį Europos Sąjungos ir JAV bendradarbiavimą, NATO pajėgų stiprinimą organizacijos rytiniame pakraštyje;
  • aktyviai veikiant Europos Sąjungos struktūrose siekti bendros veiksmingos gynybos ir energetikos politikos, nuosekliai kelti Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą;
  • atkurti ir išplėtoti ryšius su demokratinėmis Rusijos ir Baltarusijos jėgomis, aktyviau imtis Rytų partnerystės programų;
  • siekti Europos Sąjungos „išbiurokratinimo“, stengtis kurti Europą kaip piliečių ir tautų, o ne biurokratų valdomą valstybių sąjungą;
  • kaip Lietuvos saugumo pagrindą nuosekliai stiprinti demokratiją, konstitucinę santvarką, piliečių solidarumą ir jų pasirengimą ginti savo ir valstybės laisvę kaip aukščiausią vertybę;
  • kuo greičiau atkurti pasitikėjimo ryšius tarp politikų, valstybės institucijų ir piliečių;
  • atlikti nepriklausomą kariuomenės auditą ir jį pristatyti visuomenei;
  • profesionaliai parengti krašto gynybos planus ir su jais supažindinti piliečius;
  • artimiausiu metu padidinti finansavimą krašto apsaugai iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto – šias lėšas panaudoti griežtai pagal krašto gynybos planus taip, kad būtų veiksmingai sustiprinti tautos gynybiniai pajėgumai;
  • įgyvendinti generolo Jono Kronkaičio siūlymą ir grįžti prie 1998 sudarytų krašto apsaugos plėtros planų: suformuoti karinio rezervo vienetus iš 60 000 atsargos karių, atkurti 2002 metais panaikintą Antrąją (Vakarų) brigadą priskiriant jai rezervo vienetus, pradėti periodinius rezervo mokymus, pertvarkyti išpūstą ir neveiksmingą vadovavimo struktūrą – sumažinti štabų personalą, išformuoti Jungtinį operacinį štabą, o jo funkcijas perduoti Sausumos pajėgų vadui; įvesti Lietuvos piliečiams trumpus visuotinius karinius apmokymus.


Pasiūlymus programai galima teikti šio puslapio komentaruose. Komentarai moderuojami, prašome nenustebti, jeigu Jūsų tekstas pasirodys neiškart.

Publikuojami bus tik korektiški komentarai..

Parašykite komentarą