Esu istorikas, Seimo narys, kultūros paveldo saugotojas, Afganistano karo dalyvis.

Gimiau 1964 metais Vilniuje, kultūros žmonių šeimoje.

Tėvas Vytautas Puteikis – politinis kalinys, 1946-aisiais okupacinės valdžios suimtas ir nuteistas 10 metų už rezistencinę veiklą, kalėjo lageriuose Kazachstane. Grįžęs studijavo choro dirigavimą, vadovavo chorams.

Mama Zofija Puteikienė – žinoma mokslininkė, tautosakos tyrinėtoja, daug metų dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, čia rengė Lietuvių liaudies dainyną, užrašė tūkstančius liaudies dainų melodijų.

Dar būdamas moksleiviu dalyvavau archeologinėse ekspedicijose: dirbdamas kartu su prof. Vytautu Urbanavičiumi Obelių ežere atradau XIV-XV amžių povandeninę kapavietę. 1982 metais įstojau į Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą. 1983-iaisiais iš antro kurso buvau pašauktas į sovietinę armiją, o 1984-aisiais išsiųstas į Afganistaną.

1985-aisiais grįžęs iš Afganistano karo tęsiau istorijos studijas. Studijų metais aktyviai dalyvavau paminklosaugos veikloje. 1986-87 metais rengiau protestus prieš Kernavės piliakalnių barbarišką žalojimą, organizavau pasipriešinimą Valdovų rūmų pamatų ardymui įrenginėjant fontaną šalia Katedros – paskelbiau peticiją žurnale „Jaunimo gretos“. Dėl šių publikacijų žurnalų vadovai patyrė didelį spaudimą iš tuometinės kompartijos. 1986 metais įrengiau viešą stendą Istorijos fakulteto kiemelyje, kuriame buvo eksponuojamos griaunamo paveldo Lietuvoje ir ypač Vilniaus senamiesčio nuotraukos. Nuo prorektoriaus ir prodekano persekiojimų gyniausi Afganistano karo veterano pažymėjimu. Kai tas pažymėjimas nebegynė, nuo išmetimo iš universiteto padėjo tuometinis VU kompartijos sekretorius  Bronislovas Genzelis.

Tais pačiais metais įkūriau vieną iš ikisąjūdinių organizacijų – Jaunimo paminklosaugos klubą, kuris žadino tautinę atmintį valydamas nuo šabakštynų Lietuvos piliakalnius, telkdamas talkoms intelektualus ir studentus. Klube susipažinau ir su to paties fakulteto studente žurnaliste Nina (žurnalistinis pseudonimas Nika Aukštaitytė), vėliau tapusia mano žmona.

1988-aisiais pradėjau dirbti Vilniaus Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vyresniuoju archeologu.

Atkūrus Lietuvos valstybę 1990-aisiais Atkuriamojo Seimo sprendimu buvau paskirtas Kultūros paveldo inspekcijos generaliniu direktoriumi. Ši mano sukurta nauja paveldosaugos institucija atkakliai priešinosi nomenklatūros užgaidoms niokoti paveldą. Kai atsisakiau tenkinti Prezidento Algirdo Brazausko norus išplėsti garsiąją Kosygino vilą  ant Urbo kalno Nidoje, Demokratinės darbo partijos daugumos Seimas panaikino Kultūros paveldo inspekciją ir mane iš pareigų atleido.

1995–1996 metais dirbau Lietuvos savivaldybių asociacijoje, kartu su kitais rengiau pensijų, šalpos, socialinės globos ir rūpybos programas.

1996–2000 metais dirbau Valstybinėje paminklosaugos komisijoje, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriumi. Buvau kultūros ministro Sauliaus Šaltenio pavaduotojas, atsakingas už muziejus, bibliotekas, kultūros paveldą.

1999 metais inicijavau iki tol dar nuo sovietinių laikų paslaptyje laikyto Vilniaus katedros bažnytinio lobio išviešinimą ir grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.

1996-aisiais įstojau į Lietuvos konservatorių partiją. 1997 metais tapau Seimo nariu.

2000–2004 metais ėjau valstybės kontroliuojamos akcinės bendrovės „Klaipėdos laivų remontas“ direktoriaus pareigas. Grąžinus visas šios įmonės skolas, premjero Algirdo Brazausko nurodymu įmonė buvo įtraukta į privatizavimo programą. Bronislovui Lubiui ir Robertui Dargiu pabandžius nupirkti šią įmonę pusvelčiui, tam pasipriešinau. Už tai buvau atleistas iš pareigų.

2006–2007 metais dirbau Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovu. 2007-aisiais atleistas dėl mėginimo sustabdyti Ievos Simonaitytės bibliotekos niokojimą. 2008-aisiais Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu grąžintas į pareigas, dirbau jose iki išrenkant į Seimą.

2005–2011 metais buvau Tėvynės sąjungos Klaipėdos miesto skyriaus pirmininkas. Už nuolatinę partijos kritiką dėl vertybių nesilaikymo man buvo uždrausta kandidatuoti į bet kokias renkamas pareigas partijoje.

2007–2011 metais būdamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nariu gyniau klaipėdiečių teises.

2010-aisiais už tai, kad atsisakiau suderinti šešių daugiaaukščių namų Klaipėdos istoriniame centre statybas, Klaipėdos prokuratūra iškėlė man baudžiamą bylą, kurią palaikė ir Generalinė prokuratūra. Visuomenės remiamas visus teismus dėl šios bylos laimėjau.

2011-aisiais priešlaikiniuose rinkimuose išrinktas Seimo nariu. 2012-aisiais šioje apygardoje įveikiau buvusį Klaipėdos merą Rimantą Taraškevičių ir vėl tapau Seimo nariu.

2012-ųjų vasarį kartu su kitais Sąjūdžio dalyviais organizavau protesto mitingus prieš valdžios susidorojimą su FNTT vadovais. Dirbau Seimo Antikorupcijos komisijoje, kuri ištyrė ir atskleidė VSD, Generalinės prokuratūros ir Prezidentūros savivalės veiksmus.

2014-ųjų vasario 14-ąją, protestuodamas prieš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų vykdomą politiką, išstojau iš šios partijos.

2014-ųjų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose dalyvavau mesdamas iššūkį sisteminei nomenklatūrai, neturėdamas jokios partinės paramos ir partijų kandidatams skirtų finansinių išteklių –  tik visuomenininkų paramą ir aukas. Už mane balsavo 9,33 proc. rinkimuose dalyvavusių piliečių.

2016 m. kartu su neįregistruotos partijos Neapmokestinamųjų pajamų didinimas steigėjais įstojau į Lietuvos centro partiją, 2016 m. gegužės 28 d. suvažiavime buvau išrinktas jos pirmininku.

Esu Lietuvos archeologų draugijos, Klaipėdos Afganistano karo veteranų organizacijos „Miražas“, Šaulių sąjungos narys.

Žmona Nina dirba Lietuvos Jūrų muziejuje, auga du vaikai – sūnus Gediminas ir dukra Augustė (g. 2000 m).