Valdžia turi būti lygiai teisinga visiems Lietuvos piliečiams, o ne tarnauti “lygesniems už lygius”: Naglio Puteikio atsakymai į išeivijos dienraščio “Draugas” klausimus

Dalinamės kandidato į prezidentus Naglio Puteikio atsakymais į Čikagoje leidžiamo dienraščio “Draugas” klausimus.

Jūsų, kandidato į prezidento postą, reklaminis šūkis? Kodėl toks?

Už visiems lygiai teisingą Lietuvą! Tai sako 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtos Konstitucijos 29 straipsnis: „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Deja, šios nuostatos ciniškai nepaisoma – Lietuvos piliečiai nėra traktuojami vienodai, yra “lygesnių už lygius”. Valdžios elitas sukūrė sistemą, kurioje stipriausieji – politinė nomenklatūra, stambus verslas ir juos aptarnaujantys – naudojasi išskirtinėmis privilegijomis kitų piliečių ir viešojo gėrio sąskaita. Tai matome visose srityse. Turto ir kapitalo mokesčiai Lietuvoje yra vieni mažiausių ES ir toleruojamos mokestinės lengvatos, todėl 1 procento didžiausias pajamas gaunančių asmenų indėlis į valstybės biudžetą yra neadekvačiai mažas, o didžiąją dalį biudžeto suneša samdomi darbuotojai, uždirbantys vidutinę ar kiek didesnę algą. Augant ekonomikai, labiausiai didėja turtingiausiųjų pajamos, o labiausiai skursta silpniausi visuomenės nariai: senjorai, vaikai ir neįgalieji. Skurdas ir pajamų nelygybė yra vieni didžiausių Europoje, ketvirtadalis lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos. Pajamų nelygybė gimdo galimybių nelygybę – turtingieji naudojasi geresne sveikatos apsauga ir švietimu. Tai programuojama ir ateičiai, nes vaikai paversti savo tėvų skurdo įkaitais – nepasiturinčių šeimų jaunuoliai aukštąjį išsilavinimą įgyja du kartus rečiau, nei turtingesniųjų. Ši nelygybė dar gilinama, biudžeto pinigais remiant privačių darželių ir mokyklų verslą, orientuotą į turtingesnius klientus. Dar daugiau – nepriteklius tapo veiksniu, ribojančiu ir teisę į teisingumą. Pusantrų metų galiojo įstatymo pataisos, pagal kurias apeliacinį skundą galėjo surašyti tik advokatai, nors daug žmonių neįstengia jų samdytis ir negauna nemokamos teisinės pagalbos. Tik šį pavasarį Konstitucinis Teismas šią nuostatą panaikino, bet neturtingųjų teisė pateikti kasacinį skundą liko apribota, be to, nuo 2017 m. liepos žyminį mokestį padidinus tris kartus, iki 100 eurų, gyvenantiems ties skurdo riba teisingumo paieškos tapo sunkia našta. Tapęs prezidentu siekčiau, kad valdžia būtų lygiai teisinga ir tarnautų visiems Lietuvos piliečiams, kad visiems, o ne tik išrinktiesiems, būtų užtikrintas orus gyvenimas ir visi turėtų realią, o ne tik deklaruojamą teisę dalyvauti priimant jų gyvenimui svarbius sprendimus.

Kaip balsuosite referendume dėl pilietybės atstatymo? Kodėl?

Už nuostatą, kad valdžia negali iš žmogaus atimti prigimtos, iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės. Išeivijos dalyvavimas valstybės ir tautos kūrime yra gyvybiškai svarbus Lietuvos ateičiai.

Jūsų požiūris į dabartinę šalies užsienio politiką? Kokia ji turėtų būti?

ES ir JAV nesutarimuose palaikyti JAV, nes ji yra NATO šerdis. Nepalaikyti Europos kariuomenės idėjos, nes ji susilpnins NATO.

Ar keistumėte santykius su Rusija?

Turėtume tęsti sankcijas Rusijai už Krymo okupaciją ir invaziją į Donbasą, bet nebenaudoti įžeidžiančios retorikos jos atžvilgiu, nevadinti „režimu“. Ne žodžių aštrumu, o darbais ginami Lietuvos interesai.

Iš Lietuvos, anot tyrimų ir apklausų, išvykstama ne vien tik dėl ekonominių priežasčių. Kas darytina?

Turime sugrąžinti visuomenei teisingumo ir pilietinio orumo pojūtį. Atkurti tikrą visuomenės savivaldą – dabar esame vienintelė Europos valstybė, neturinti žemiausios grandies, vietos savivaldos, o teritorinis administracinis Lietuvos suskirstymas paveldėtas iš sovietmečio, nebūdingas demokratiniam pasauliui. Užtikrinti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą – įteisinti teismų tarėjų institutą. Pakelti tokias gyvybiškai svarbias viešojo sektoriaus sritis, kaip sveikatos apsauga ir švietimas, skiriant joms adekvatų finansavimą, o tam reikia iš esmės reformuoti mokesčių sistemą, sugrąžinant 1993 panaikintus progresinius mokesčius nuo visų pajamų, ir padidinti valstybės pajamas, be kita ko, apmokestinant prabangų turtą ir prabangos prekes. Įtvirtinti valstybės gyvenime socialinio teisingumo ir solidarumo principus, mažinti pajamų nelygybę, sumažinat PVM būtiniausioms prekėms, pirmiausia maistui, kaip tai daro beveik visos Europos valstybės.

Socialinė Lietuvos gyventojų atskirtis. Ką darytumėt?

Siekčiau solidarumą užtikrinančios mokesčių sistemos: progresiniai mokesčiai – nuo visų pajamų, mažesni mokesčiai – mažiausias pajamas gaunantiems ir vaikus auginantiems žmonėms, didesni kapitalo bei turto mokesčiai ir mažesni darbo mokesčiai, nei dabar. Skubiai inicijuočiau konsultacijas ir politinį susitarimą dėl vaikų skurdo mažinimo, numatant ilgalaikę programą, kuri užtikrintų vaikams lygų gyvenimo startą ir nutrauktų gėdingą tradiciją, kad skurstančių vaikų dalis Lietuvoje yra viena didžiausių Europoje. Siekčiau, kad būtų nustatyta apatinė pensijos riba, ne mažesnė nei minimalių vartojimo poreikių dydis, t. y. suma, būtina išgyvenimui. Taip pat – kad socialinei apsaugai būtų skiriama adekvati BVP dalis, o ne viena mažiausių ES, kaip dabar, o lėšos, skiriamos remti skurstančius, būtent tam ir būtų naudojamos.

Kokie jūsų svarbiausi trys nuveikti darbai, kuriais didžiuojatės? (1,2,3)

Keldamas politinio elito nutylėtas problemas prisidėjau prie to, kad jos tapo politinės darbotvarkės dalimi ir buvo: 1. Pradėtos mokėti valstybės pensijos motinoms, dorai išauginusioms 5 ar 6 vaikus; 2. padidintas neapmokestinamasis pajamų dydis; 3. nustatyta absoliutaus skurdo riba (minimalių vartojimo poreikių dydis) ir pagerinta skurstančių skolininkų padėtis (deja, patys pažeidžiamiausi žmonės vis dar lieka neapginti, antstolių veikla nepakankamai kontroliuojama).

Kokios jūsų, kandidato į prezidento postą, stipriosios pusės?

Esu drąsus, nesilankstau prieš galingesnius.

O gal turite ir silpnųjų pusių? 

Pasitikiu žmonėmis avansu.

Kodėl už jus, o ne už kitą pretendentą, turėtų balsuoti išeivija, JAV gyvenantys piliečiai? 

Nes esu už dvigubą pilietybę ir pats proamerikietiškiausias (už JAV) iš visų kandidatų .

Naglis Puteikis (ne)rimtai: pažadintas po 100 metų užšaldymo paklausčiau, ar Lietuvoje liko gyventojų

Naglis Puteikis (ne)rimtai: pažadintas po 100 metų užšaldymo paklausčiau, ar Lietuvoje liko gyventojų

Dalinamės interneto portale tv3.lt paskelbtu Naglio Puteikio interviu.

Romantiškame ir išskirtinai mišriame Sostinės Žvėryno rajone prabėgusi vaikystė, meilė trims bendraklasėms, į arbūzus iškeista karo technika ir į Seimo nario kėdę iškeista paminklosaugininko karjera – taip vienu sakiniu galima apibūdinti kandidatą į prezidentus Naglį Puteikį. Portalas tv3.lt pristato (ne)rimtą interviu ciklą su kandidatais į prezidentus.

Turite gana retą vardą – Naglis. Kodėl tėvai nusprendė jums duoti būtent tokį vardą?

Nes Naglio kalnas Nidoje – senovės lietuvių padavimas. Milžinas žvejys Naglis nuskendo, tada jo žmona milžinė Neringa supylė pylimą, kuris apsaugotų žvejus, kad jie daugiau neskęstų. Tas pylimas dabar yra Kuršių Nerija. Tai pagal šito padavimo personažą tėvai mane ir pavadino Nagliu.

Gimėte ir augote Vilniuje, Žvėryne. Kuo ypatinga vieta, kurioje užaugote?

Tai buvusio Barboros Radvilaitės dvaro vieta. Beje, dabar ten Rusijos ambasada. Senoviniai maumedžiai, rožės sulaukėjusios miškuose, matyt, senoviška lapių ferma… Tėvas kasė kanalizaciją, tai vien lapių kaulai tris metrus tęsėsi. Seni mediniai namai, senos vilos caro laikų, architektūra unikali, nepakartojama, niekur nėra tokių medinių, gražių, įmantriai ornamentuotų namų kaip Žvėryne. Sėdi mokykloje, pirmoji pamoka, girdi, kaip per langą gaidžiai gieda, vištos kudakuoja, karvės mūkia, paršai kriuksi. Tai buvo tokie prabangūs mediniai namai, buvusio dvaro rūmų pilaitės. Žvėryno gyventojai kalbėjo trimis kalbomis – lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, toks tikrasis senas Vilnius, visos tautos susimaišiusios. Išeini iš mokyklos į kiemą, pats kalbi visomis kalbomis.

Augote labai mišrioje aplinkoje – šalia ir labai daug turto, ir skurdo. Kaip manote, ką jums tai davė kaip žmogui?

Tai visa koncentruota mozaika. Šalia turtingi žmonės vienoje gatvėje, sovietiniai funkcionieriai ar Stakliškių midaus išradėjas, gamyklos direktorius, o šalia gatvė, kur gyvena anksčiau laiko paleisti amnestuoti nusikaltėliai, kalbantys visomis kalbomis. Tai tas miksas – sena, nauja, turtingas, vargšas, kontrastai juoda, balta – eini iš namų į mokyklą ir pereini visą tuometinį Lietuvos gyvenimą nuo turtingiausio iki neturtingiausio. Tavo klasėje yra ir tuometinio elito atstovai, ir kalbantys lenkiškai, ir turtingų, įtakingų vaikų tėvai. Ir kartu kaimas. Tai aš pažinau visą gyvenimą, visą pjūvį. Unikali galimybė.

Ar pamenate, kokia buvo mėgstamiausia jūsų vaikystės knyga?

Turbūt Liselottes Welskopf-Henrich serija apie Topą ir Harį, apie indėnus. „Drąsiųjų keliai“ du tris kartus perskaityta visa serija. Fantastikos knygos. Visas šitas serijas perskaičiau. Mano tėvas kaupdavo knygas, stengėsi pačias geriausias sukaupti, kaip sovietmečiu darė inteligentai. Tai aš visas tas lentynas esu perskaitęs.

Ir vis dar randate laiko skaityti?

Dabar jau ne. Dabar daugiau skaitau internete tai, kas įdomu. O įdomu archeologija, Artimųjų Rytų istorija, Sirija, Libanas, Irakas, vadinamas Tarpupis, šumerai, Egiptas, Afganistanas. Tai šių valstybių istorija – civilizacijos lopšys. Sovietiniais laikais studijavau istoriją, o dabar domiuosi dabartine istorija, nes ten vyksta pagrindiniai pasaulio įvykiai. Karas Sirijoje pajudino milijonus arabų į Europą. Tie milijonai arabų, kurių didžioji dalis yra ekonominiai migrantai, sukėlė Angelos Merkel partijos krizę, pačios Merkel krizę ir pakoregavo visą politinį žemėlapį ir ypač pakoreguos dabar, Europos Parlamento rinkimų metu.

Ar pamenate kokią mokyklinę išdaigą, kurią būtumėte nuo tėvų nuslėpęs?

Už tai, kad lietuvių kalbos mokytoja daužė liniuote per pirštus, mes penkiese nuėjome ir vakare su laidyne šratu išmušėme jai stiklą. Šratas buvo apvyniotas popieriumi, kuriame buvo parašyta – nedaužyk su liniuote vaikams per pirštus. Nustojo daužyti.

Kuo svajojote tapti vaikystėje?

Archeologu. Tai greičiausiai susiję su ta Žvėryno aplinka, kurioje augau. Pirmas vaikystės įspūdis – tėvas sako, kur žemė, nesuprantu, kasu, o trys metrai vien kaulai. Tada nežinojome, kad ten lapių ferma. Bet tie kaulai, tos kaukolių liekanos – supranti, kad čia kažkas buvo, kad čia žmogaus daryta. „Mokslas ir gyvenimas“ spausdindavo visokias fantazijas apie ateivius, pastačiusius piramides. Tai audrino fantaziją. Po to apie Tutanchamono kapo atradimą, didžiuosius archeologinius atradimus, tai užsikabinau.

Siekėte savo svajonės, studijavote istoriją. Bet archeologu netapote.

Netapau, nes 1981–1983 metais pritrūko sovietinei kariuomenei jaunimo ir nuspręsta imti studentus į kariuomenę. Aš buvau antrame kurse, mane paėmė ir aš atsidūriau Afganistane. Galėjau pastudijuoti savo hobį gyvai, pasižiūrėti į visus minaretus. Pirmas vaizdas – tankas šaudo į mečetės minaretus, vieną jau nugriovė ir stengiasi nugriauti kitus. Tada, kai jau grįžau, buvo 1985 metai, atsiranda Gorbačiovas, Maskvoje prasidėjo perestroika. Nuo archeologijos pasukau į paveldosaugą. Čia griauna gynybinę sieną Vilniaus, aria Kernavės piliakalnių gyvenvietes. Aš fotografuoju, siunčiu į žurnalus, kuriems cenzūra neleidžia to publikuoti, arba, jei publikuoja, redaktorius yra atleidžiamas. Tada pagavo azartas. Perestroika Maskvoje, bet Lietuvoje – visiškas stalinizmas. Užsiėmiau paveldosauga. Kai kurie mano straipsniai buvo cenzūruojami, „Glavlitas“ nepraleisdavo. „Jaunimo gretos“ išleido tuščius lapus su prierašu „Čia turėjo būti Naglio Puteikio straipsnis apie „dedovščiną“ sovietinėje kariuomenėje“. Vėliau tapau paminklosaugininku, bet paminklosaugoje paaiškėjo, kad vis dėlto pagrindinius sprendimus, ypač didmiesčiuose, griaunant paveldą ir statant stiklainius, priima politikai. Tai kažkuriuo momentu supratau, kad nebegaliu saugoti paveldo, reikia eiti į politiką.

Kas labiausiai įsiminė iš tarnybos Afganistane, sovietinės armijos?

Niekur neparašytas faktas, kurį mačiau savo akimis aštuonis mėnesius. Dabar jau žino, kas yra „gradas“ – tai yra sunkvežimis, ant kurio sumontuota 20 vamzdžių, iš kurių skraidinamos raketos dideliu atstumu. Tai mūsų karinė bazė buvo prie trečio pagal dydį Afganistano miesto, kuriame, kur tik akys aprėpia, tęsiasi moliniai nameliai. O mes stovime aukštumoje. Netoliese mūsų yra tie keturi „gradai“, kurie per pusryčius, pietus ir vakarinę paleidžia po 20 sviedinių, raketų į taikų miestą, kuri kontroliuoja modžahedai. Įsivaizduokime, kad ant Žirmūnų, Karoliniškių tris kartus per dieną krinta po 20 napalmo prikimštų sviedinių ir jie po to dega 2–4 valandas. Ir kiekvieną kartą šauna į vis kitą vietą. Ir tokia mintis, o jei aš būčiau tas raketų padavinėtojas, tai kiek aš žmonių būčiau nužudęs? Tai likimas, ačiū Dievui, lėmė nebūti tokiu žudiku.

O pati sovietinė armija? Ar teko susidurti su „dedovščina“?

Taip, „dedovščiną“ radome Afganistane. Tai buvo nuostabu. Dabar jau lengva pasakyti – jeigu karo metu yra „dedovščina“, tai viskas, valstybė žlugs. Bet didesnė problema sovietų kariuomenės buvo vagystės. Karininkai pasikrauna į sunkvežimį maistą ir išvažiuoja parduoti į vieną kaimą šalia. Mes išstatome sargybą su žiūronais ant kalnų, kad stebėtume, kada jie grįš, bet maždaug žinome, kad turime dvi tris valandas. Mes sukrauname dyzeliną, padangas, brezentus, kirvius, kirtiklius, kastuvus, kanistrus ir važiuojame į priešingoje pusėje esantį kaimą viską parduoti. Jie už pinigus, o mes mainydavome į arbūzus, į vaisius. Tik tiek, kad ginklai nebuvo išvogti, bet viskas buvo išvogta, parduota.

Paminklosaugininko karjerą iškeitėte į Seimą. Ko siekėte eidamas į politiką?

Algirdas Brazauskas norėjo pasistatyti vilą ant Urbo kalno Nidoje. Aš tada dirbau Kultūros paveldo inspekcijos vadovu, pasipriešinau, sakiau, kad ta teritorija būtų išvalyta ir atiduota miškui, nes sovietai atėjo, nelegaliai iškirto mišką ir pastatė vilą. Brazauskas buvo išrinktas prezidentu, įsiuto, turėjo daugumą ir per tris balsavimus pasiekė, kad būtų panaikinta inspekcija. Likau be darbo ir pirmą kartą supratau, kad paminklosauga be politikos – ne paminklosauga. Tada grįžo Tėvynės sąjunga 1996 metais, paskyrė mane Kultūros departamento direktoriumi. Buvau pavaldus kultūros ministrui. Ačiū Dievui, tai buvo Saulius Šaltenis. Bet aš mačiau, kaip jį spaudžia politikai, atakavo, reikalaudami tą nugriauti, leisti pastatyti kažkokį didelį monstrą. Po to tapau kultūros viceministru, bandžiau padėti Šalteniui atsilaikyti tam ekonominiam spaudimui, bet likimas parodė, kad norint ką nors apsaugoti reikia arba turėti kažkokią partiją, kuri remtų paminklosaugą ir pasisakytų už tas vertybes, arba pačiam būti politiku ir tuos dalykus organizuoti. Norint apsaugoti Lietuvos kultūros paveldą, reikia dalyvauti politikoje, tai aš ir dalyvauju.

Kas buvo jūsų pirmoji meilė?

Klasiokė, su kuria kartu lankėme dainų ir šokių ansamblį „Ugnelę“ ir šokome liaudies šokius. Tai penkta, šešta, septinta klasė. Tokiame amžiuje, kai pastato į porą, su kuo pastato, tą ir įsimyli. Vadovė buvo jauna, nepatyrusi. Pamatė, kad visi, kurie suporuoti, įsimylėjo, tada pradėjo viską maišyti. Baigėsi tuo, kad įsimylėjau tris, su kuriomis šokau. Tai nežinojau, kurią iš trijų rinktis.

O jūsų žmona Nina – kaip susipažinote su ja?

Jaunimo paminklosaugos klube, kai važinėjome tvarkyti piliakalnių į Vilniaus rajoną. Šiuo metu ji yra išrinkta į Klaipėdos miesto tarybą, gyvena kartu su jūsų šeima Klaipėdoje.

Jūs didelę savo laiko dalį praleidžiate Vilniuje. Ar didelis atstumas netrukdo jūsų santykiams?

Trukdo. Kai būname kartu, rudenį grybaujame, vasarą keliame keltu į Smiltynę prie jūros.

Kadangi gimėte Vilniuje, bet didelę dalį laiko praleidžiate Klaipėdoje, kuo save laikote labiau – vilniečiu ar klaipėdiečiu?

Dabar jau esu klaipėdietis, gimęs Vilniuje. Čia kaip su šokių tomis merginomis, meilę jaučiu abiem miestams.

Jeigu jums nereikėtų miegoti, ką darytume su likusiu laisvu laiku? Mokyčiausi užsienio kalbų.

Norėčiau geriau išmokti anglų, bet ir arabų.

Kokį pirmą klausimą užduotumėte pabudęs po 100 metų trukusio užšaldymo?

Ar Lietuvoje dar liko gyventojų?

Kaip atrodo jūsų idealus savaitgalis?

Miegoti iki 10 val. Nesikelti iš lovos iki 12 val. Valgyti pusryčius lovoje. Išvažiuoti su dviračiais pasivažinėti Smiltynėje.

Kas geriausias jūsų draugas?

Klasiokai ir kursiokai. Mes su klasiokais, nedidelis būrelis, porą kartų per metus susitinkame.

Koks įkyriausias jums užduodamas klausimas?

Kodėl dalyvaujate visuose rinkimuose? Nes noriu išvesti Lietuvos centro partiją į aukščiausią lygą.

Žinau, kad nesate didelis serialų ar filmų gerbėjas. Kodėl?

Tapau. Žiūriu serialą „Vaikštantys numirėliai“. Pradėjau per šiuos rinkimus, kai buvo rinkimai Šakių apylinkėje. Reikėjo surinkti parašus, o mūsų mažai partijai tai buvo nemenkas iššūkis. Ir staiga aš atradau, kokia puiki psichoterapijos priemonė. Grįžti – serialas rodomas po vidurnakčio. Negaliu užmigti. Labai gerai! 2 val. nakties prasideda serialas, užstatau, kad televizorius išsijungtų po valandos, žiūri serialą ir iš ryto atsibundi. O filmai – prancūziški, bet būtinai, kad būtų valstybės remiami. Nes prancūzai dabar irgi nuslydo į „McDonaldą“. Jeigu tik neremia, tai pasiima kokį nors Depardieu ir visiškas š. skaitau recenzijas, nes prancūzai suderina viską – gyvenimą, stilių, talentą ir geriausias trilerio savybes, meilę, santykius, nuotykius. Labai šauniai gaunasi, jie yra nepralenkiami.

Kokio filmo ar knygos pavadinimas geriausiai apibūdintų jūsų gyvenimą?

Serija „Drąsiųjų keliai“.

Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

Grybavimas tapo kaip manija. Vaikystėje prasirgau kaip tymais ir kokliušu pašto ženklų, degtukų dėžučių etikečių, senovinių monetų kolekcionavimu.

Ar mėgstate klausytis muzikos?

Taip. Reikia sakyti tiesą – „Relax FM“, bet tik trumpuose važiavimuose, kai važiuoju iš vieno miesto į kitą, šiaip klausau naujienų ir pokalbių laidų per radiją. Bet ateina momentas, kai reikia padaryti pertraukėlę, pailsinti smegenis – tada klausau muzikos per radiją.

Kokia daina, kai laimėsite rinkimus, skambės jūsų mintyse?

„We Are The Champions“. Ką laikote didžiausiomis savo silpnybėmis? Man sunku atsikelti iš ryto, tai trukdo labai. Niekas nepadeda.

Kokio klausimo atsakymą labiausiai norėtumėte žinoti?

Kaip pakeisti lietuviams trukdančius gyventi jų būdo bruožus – puikybę, egoizmą ir pataikavimą turtingesniems ir galingesniems. Suprantu, kad klausimas retorinis – ar galima pakeisti nacionalinį charakterį? Bet norėčiau pakeisti ir žinoti kaip.

Koks jūsų geriausias kada nors gautas komplimentas?

„Tu padarei daugiau, negu mes tikėjomės“.

Ar turite kokią nors asmeninę taisyklę, kurios niekada nelaužote?

Jeigu esu darbdavys, mano buvęs darbuotojas visada turi atsiliepti apie mane gerai. Negaliu kitaip jo priversti to padaryti, kaip tik elgdamasis su juo labai gerai. Man atrodo, man beveik pavyko. Turėjau kelis tūkstančius darbuotojų per savo karjerą. Sudėtinga būtų surasti mano buvusį darbuotoją, kuris apie mane pasakytų ką nors blogo.

Ko labiausiai laukiate per ateinančius 10 metų savo gyvenime?

Kad žmonės balsuotų už mane, suvokdami, kad aš esu nuoširdus, jiems atstovaudamas. Nes jie dabar per mažai manimi tiki.

Kaip reagavo jūsų šeima ir artimieji, kai pasakėte, kad sieksite prezidento posto? Nebijojo, kad bus sunku, jeigu pavyks laimėti?

Pritarė, kaip ir prieš penkerius metus. Dabar būti muziejaus darbuotoja su menku atlyginimu mano žmonai yra didesnis krūvis ir tai yra sunkiau.

Kaip norėtumėte būti prisimintas, kai baigsis jūsų politinė karjera, kad žmonės sakytų „Naglis Puteikis buvo…“

…doras ir sąžiningas.

Ačiū už pokalbį.

Nuoroda į publikaciją: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/997286/naglis-puteikis-ne-rimtai-pazadintas-po-100-m-uzsaldymo-paklausciau-ar-lietuvoje-liko-gyventoju

Naglis Puteikis: Kartu kurkime ateitį, jautresnę Vilniaus žmonėms, gamtai ir istorijai

Naglio Puteikio kaip kandidato į Vilniaus merus prisistatymas savivaldos rinkimams Vilniuje skirtame laikraštyje (Vilniaus savivaldos rinkimu laikrastis)
—————————————————————————————————————–
Naglis Puteikis: Kartu kurkime ateitį, jautresnę Vilniaus žmonėms, gamtai ir istorijai

Būdamas 55-erių matau, kaip tiesiog akyse baigiamas naikinti Žvėrynas – istorinė Vilniaus dalis ir mano vaikystės erdvė. Man tai yra asmeninis simbolis, išreiškiantis blogiausius Vilniui nutikusius dalykus, kurių priežastis – korupcija, valdžios negebėjimas suvokti istorijos vertę ir eilinių vilniečių interesų nepaisymas, pripažįstant tik pinigų galią. Aš augau Žvėryne, kur gyvenome su tėčiu politiniu kaliniu ir mama tautosakos tyrinėtoja, ir mano atmintyje jis išliko jauki, žalia erdvė upės vingyje, kur su oru įkvepi istoriją, galėdamas atpažinti XVII amžiuje čia buvusius Radvilų medžioklės plotus su vandens malūnais ir tvenkiniais. Dabar daug istorinių namų nugriauta, sudegė ar sudeginti, o jų vietoje pristatyta beveidžių naujų pastatų, kurių vienintelė prasmė – pelnas, uždirbamas iš kvadratinių metrų. STT tebetiria bylas, o beatodairiškai tankinamo ir transporto kamščiuose dūstančio Žvėryno gyventojai priversti tąsytis po teismus ir rengti piketus prie savivaldybės, kad apgintų savo teisę į kokybišką aplinką ir istoriją. Tai tik viena detalė panašių istorijų mozaikoje.

Myliu Vilnių ir manau, kad jis vertas kitokios politikos, nei dabartinė. Būtina sukurti stiprią atsvarą tai liberalizmo atmainai, kuri elgiasi agresyviai žmogaus, jo aplinkos ir istorijos atžvilgiu, proteguodama stipriuosius ir iškeldama pelną kaip svarbiausią prioritetą.

Turime iš esmės pakeisti sprendimų kryptį – ne šelpti pirmiausia savo pelnu besirūpinantį privatų verslą ir turtinguosius, kaip dabartinė valdžia, bet padėti tiems, kam pagalba tikrai reikalinga, ne didinti, bet mažinti socialinę atskirtį. Dabartinės valdžios požiūrio simbolis – nuo 2015 m. dalintos 100 eurų kompensacijos tėvams, leidžiantiems vaikus į privačius darželius. Tais pinigais – 13,9 mln. eurų per 2015-2017 metus – savivaldybė parėmė pasiturinčius žmones, nes tik tokie įperka privačius darželius, ir jaunųjų Landsbergių tipo privatų verslą, kuris pasinaudojo proga padidinti kainas. Vien 2017 m. Austėjos Landsbergienės tinklo „Vaikystės sodas“ darželiai iš kompensacijų gavo 687 tūkst. eurų, o skurdžiau gyvenantys vilniečiai liko be nieko, jų vaikams tie sodai liko nepasiekiami. Baisiausia tokio požiūrio pasekmė – vaikai išrūšiuojami pagal tėvų turtą. Turtingesniųjų atžalos eina į geresnius darželius, po to į geresnes mokyklas, o skurdžių vaikams lieka nustekenti viešieji darželiai (jei pasiseka į juos pakliūti) ir mokyklos. Iš dalies Vilniaus vaikų atimama galimybė augti motyvuojančioje aplinkoje ir gauti gerą išsilavinimą, o ateities visuomenei programuojamas dar didesnis atotrūkis tarp „elito“ ir „apačių“. Deja, Vilniaus valdžia neišgirdo apie tai kalbėjusių ekonomistų prof. Romo Lazutkos ir Aušros Maldeikienės. 2019 m. biudžete privatiems darželiams numatoma skirti 7,2 mln. eurų – aš manau, kad turime ne toliau remti privačių darželių plėtrą, bet skubiai statyti naujus viešuosius darželius ir tartis, kaip mažinti skurdo nulemtą vaikų atskirtį. Man tai būtų vienas iš pirmųjų darbotvarkės klausimų.

Esu įsitikinęs, kad pinigų spręsti šią kritiškai apleistą problemą ir pasirūpinti kitais esminiais vilniečių poreikiais – tokiais kaip skurdo mažinimas, gyvybiškai svarbus aplinkos pritaikymas neįgaliesiems ir dviračių takų įrengimas – pakaktų, jeigu Vilniaus valdžia tinkamai nustatytų prioritetus ir nešvaistytų miesto turto. Pirmiausia – nesubsidijuotų stambiojo verslo, leisdama pusvelčiui naudotis brangia Vilniaus žeme. 2019 m. Vilniaus biudžete numatytos pajamos iš žemės mokesčio – 3,5 milijonų eurų – yra kone 8 kartus mažesnės, nei iš tokio mokesčio gauna Talinas, o komercijai žemę naudojantiems juridiniams asmenims Vilniaus tarybos nustatytas mokesčio tarifas – 3 kartus mažesnis nei Kaune ir 2 kartus mažesnis nei Klaipėdoje! A la liberali Vilniaus valdžia kuria rojų stambiajam verslui viešojo gėrio ir daugumos vilniečių interesų sąskaita.

To paties reiškinio pavyzdys – chaotiška ir nieko bendro su garsiai deklaruojamais darnaus vystymosi principais neturinti plėtra, kurios aukomis tampa vietiniai žmonės, gamta ir kultūros paveldas. Dabartinis Vilniaus m. bendrojo plano projektas neleidžia būti ramiems, kad daugiau nematysim tokių paminklų laukiniam kapitalizmui kaip nužmoginanti Perkūnkiemio aplinka, daugiabučių statybos Misionierių ansamblyje, kurio svarba ne veltui buvo pažymėta įrašant Vilniaus senamiestį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ar planai užstatyti biurais ir viešbučiu Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Bandydamas ištaisyti neskaidrių valdžios sprendimų pasekmes, kreipiausi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl specialiojo plano, atvėrusio kelią statyboms Misionierių ansamblyje – bet problemos turi būti sprendžiamos iš esmės, skaidrinant procesus, taip pat ir Vilniaus savivaldybėje.

Tai bus įmanoma tik sukvietus į talką skirtingai, bet ne vien apie savo kišenę mąstančius vilniečius ir iš tiesų, o ne popieriuje, įtraukus juos į sprendimų priėmimą. Dabartinė valdžia tam nėra įgali – ji puikiai girdi turčių pageidavimus, bet yra kurčia protestuojančių eilinių miestiečių balsui. Iškalbinga detalė: 2017-iais meras Remigijus Šimašius apdovanojo žinomą visuomenininkę, Senamiesčio seniūnijos Pylimo seniūnaitę Astą Baškauskaitę atminimo ženklu „Už nuopelnus Vilniaus savivaldai“, bet nepaklausė, kaip padėti, kai 2018-iais daugiabučius Misionierių ansamblio teritorijoje statantys verslininkai iškėlė ieškinį jos vadovaujamai bendruomenei. Suprask, skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?

Todėl ir kviečiu – susitelkime ir patys kurkime ateitį, jautresnę Vilniaus žmonėms, gamtai ir istorijai.

Aklas pasimatymas su kandidatu: Puteikis – apie savo tris nelaimingas meiles ir sprogstamųjų mišinių gaminimą Žvėryno miške

Aklas pasimatymas su kandidatu: Puteikis – apie savo tris nelaimingas meiles ir sprogstamųjų mišinių gaminimą Žvėryno miške

2018 m. gruodžio 22 d. straipsnis Delfi.lt, “Aklas pasimatymas su kandidatu: Puteikis – apie savo tris nelaimingas meiles ir sprogstamųjų mišinių gaminimą Žvėryno miške”: https://www.delfi.lt/multimedija/pasimatymas/aklas-pasimatymas-su-kandidatu-puteikis-apie-savo-tris-nelaimingas-meiles-ir-sprogstamuju-misiniu-gaminima-zveryno-miske.d?id=79916267

Puteikis: esu patyręs praktiškai viską, kuo gyvena daugelis lietuvių

Puteikis: esu patyręs praktiškai viską, kuo gyvena daugelis lietuvių

Nuoroda į Naglio Puteikio interviu žurnalisto Edmundo Jakilaičio laidoje “Dėmesio centre”, transliuotoje per Delfi TV 2018 m. lapkričio 19 d., vaizdo įrašą:

„Aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau kaip eilinį žmogų apginti nuo nuo darbdavio, žinau, kas yra kultūra, žinau, kas yra švietimas, paskaitau knygas, aš esu išsilavinęs, mano tėvai yra inteligentai, aš buvau kare, aš buvau kareivis. Buvau seržantas šauktinis per prievarta paimtas į rusų kariuomenę, nusiųstas į Afganistaną. Žinau, kas yra karas“, – apie save kaip asmenį, sieksiantį tapti Prezidentu, pasakoja Naglis Puteikis.

„DELFI Dėmesio centre“ – pokalbis su pasiskelbusiu kandidatu į prezidentus, Seimo nariu, Centro partijos pirmininku Nagliu Puteikiu.

– Pone Puteiki, ką jūs siūlote Lietuvai, jei taptumėte Prezidentu?
– Tenka reaguoti į aktualijas. Pusiau juokais, pusiau rimtai pasakysiu, kad reikia užtikrinti tėvams teisę auginti savo vaikus, o vaikams augti pas savo tėvus. O jeigu pažiūrėtume rimčiau ir giliau, tai pamatytume labai aiškią žmogaus teisių problemą. Aš iš tikrųjų neplanavau šito punkto rašyti į pirmą programos vietą, bet dabar toks jausmas, kad gali tekti.
– Jūs jau turite tą programą?
–Ne, dar neturiu, bet toks jausmas, kad žmogaus teises reikės įrašyti. Ir pradėsiu visai nuo kito epizodo, t.y. kaip sulaikytai vaikų mamai nedavė valgyti nuo ryto iki kitos dienos pietų. Niekas Lietuvoje iš politikų, žmogaus teisių gynėjų, politologų, nevyriausybinių organizacijų nesureagavo į tai. Ir tai yra ne pirmas kartas, kada taip pažeidžiamos žmogaus teisės ir niekas nereaguoja. Tai rodo mūsų, politikų, problemą. Mes neturime jautrumo, mes leidžiame pareigūnams ir valstybės tarnautojams elgtis pernelyg grubiai. Tai neatitinka Europos standartų.
– Atsitraukime nuo to konkretaus atvejo, esame su jumis apie tai jau ir kalbėję. Ką jūs siūlote?
– Siūlau tai, ko nesiūlo kiti kandidatai. Pirmas ir svarbiausias klausimas yra teisingumo klausimas, teisingumo jausmas pas kiekvieną pilietį. Sociologai sako, kad lietuvių emigracija yra didžiausia ne vien dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl orumo jausmo čia, Lietuvoje. Vis dėlto tai galima sugrąžinti tik reformavus valstybės tarnybą, kad jie taip nesielgtų kaip ką tik aptarėme, pakeitus politikų požiūrį, kad jie reaguotų į žmogaus teisių pažeidimus, ir kad atsirastų tarėjai teismuose. Šita mozaikos dėlionė yra visose valstybėse. Lietuvoje tarėjai yra išnaikinti 1993 m. Taip išmestas teisingumo klausimas iš labai svarbios vietos – iš teismų. Visuomenė per tarėjus, ar per prisiekusiuosius kaip pas anglosaksus, kontroliuoja teismus. Tai labai svarbus punktas ir to punkto pas kitus kandidatus nėra.
– O tarėjų institucijos įvedimui nereikia keisti Konstitucijos? Čia tik įstatymų klausimas?
– Technologijų klausimas, bet koncepcija praeitame Seime patvirtinta ir padėta į stalčių.
– Tai teismų reforma yra pagrindinis jūsų akcentas?
– Vienas iš stulpų – teisingumo jausmo ir orumo sugrąžinimas pirmiausiai per tarėjų instituto sugrąžinimą. Toliau orumo jausmas yra susijęs su ekonominiu savarankiškumu, t.y. kai jauti, kad gali išlaikyti savo šeimą, save. Šitas jausmas taip pat 1993 m. panaikintas, panaikinus progresinius mokesčius nuo visų pajamų. Visoje Europoje tokie progresiniai mokesčiai yra pagrindinis perskirstymo mechanizmas, kuris mažina pajamų ir turtinę nelygybę. Lietuva jo atsisakė, kaip minėjau, 1993 m., kaip ir tarėjų.
– Tarėjai, progresiniai mokesčiai nuo visų pajamų – dar yra kokių punktų? O socialinio draudimo mokesčiai taip pat progresiniai?
– Čia detalės, techninės detalės, jos nėra svarbios. Esmė progresinių mokesčių nuo visų pajamų. Ir trečias punktas yra bendras paskirstymas pyrago BVP ar biudžeto, kaip mes jį pavadinsim. Lietuva išsiskiria iš kitų šalių, ne mano, kitų ekonomistų – to paties Gruževskio tyrimai tai rodo. Darbdaviai, taip labai apibendrinant, pasilieka sau 60 proc. naudos Lietuvoje, darbuotojams – 40 proc. Pervažiuojame sieną į Latviją, Estiją, Lenkiją, priešingas santykis.
– Ką jūs siūlot?
– Per mokesčių reformą. Ne tik progresinių mokesčių nuo visų pajamų, bet ir per kitus mokesčius sutvarkyti šią sistemą taip, kad santykis būtų kaip ir pas kaimynus.
– Priversti įmonių savininkus dalinti pelną ir darbuotojams?
– Mūsų darbdaviai pasilieka per daug lyginant su kaimynais. Kaltė arba priežastis yra Seimo sukurta mokesčių sistema. Tą mokesčių sistemą reikia rekonstruoti. Pavyzdžiui, kaip Vokietijos. Čia tai aš jau nieko naujo nepasakau, panašų dalyką nori pasakyti Šimonytė, tik nepasako iki galo. Ji nepasako, kad proporcijas reikia keisti tarp darbdavio ir darbuotojo. Tai čia būtų trečias punktas ir jisai susijęs su tą pačia emigracija. Jeigu mes tai padarome, sumažėja emigracija, kaip ir pas kaimynus – ji bus nei didesnė, nei mažesnė.
– Esate dabartinės valdžios narys. Taip save ir suprantate?
– Taip, taip, esu koalicijos narys ir tuo didžiuojuosi.
– Jums patinka, kaip tvarkomi reikalai Lietuvoje pastaruosius dvejus metus? Turiu omeny dabartinę valdžią.
– Jeigu aš būčiau frakcijos vadovas ar premjeras, aš tvarkyčiau šiek tiek kitaip, bet pagrindinė kryptis man patinka.
– O pagrindines bėdas kokias jūs matote? Tiek frakcijoje, tiek valdžioje apskritai?
– Gal aš pradėsiu nuo dviejų pliusų, tada prie bėdų. Pirmas pliusas – turtinės nelygybės mažinimas per vaiko pinigus. Einame lenkų keliu, einame per mažomis sumomis, bet einame ta kryptimi. Ankstesnis PNPD mechanizmas duodavo didžiausią naudą tik dirbantiems ir uždirbantiems daugiau negu vidurkis. Dėl to ne visi vaikai gaudo tuos pinigus. Dabar gauna visi, tai beveik dvigubai daugiau negu anksčiau. Pirmas labai aiškus per 25 metus žingsnis pajamų nelygybei mažinti. Antras šituos valdančiosios koalicijos žingsnis – „vaučeriai“. Sistema panaudota kitose valstybėse ir pasiteisinusi. Jos esmė, kad išmetama į rinką valstybės padengiamų dokumentų, kurių pagrindu galima suteikti ekonominę pagalbą smulkiems ūkininkams.
– Jie nei išmetami, nei ką – čia idėja. Kol kas tik idėja, klausimas, kaip ji bus įgyvendinta. Jūs, suprantu, tą idėją palaikote?
– Tikiu, kad bus įgyvendinta. Aš palaikau kryptį. Šita koalicija labai aiškiai per 25 metus demonstruoja žingsnius mažinti pajamų nelygybei. Dėl to man ji patinka, todėl aš joje ir esu. O minusai tai kaip ir pas visus yra minusai: nepakankamas ryžtas mažinant pajamų nelygybę, nepakankamai vykdomi pažadai. Žadėjo 40 eurų pirmu žingsniu visiems vidutiniškai kelti pensijas. O gavosi vidutiniškai 20 eurų. Žadėjo vaiko išmokas derinti su PNPD, tai būtų paskata dirbančiai vidurinei klasei, ir dar duoti visiems vaikams papildomai, įskaitant ir tiems tėvams, kurie nedirba. Šitas pažadas neįvykdytas. Neįvykdytas pažadas įsteigti valstybinį vaistų sandėlį, kuris sumažintųvaistų kainas. Tai tokių pažadų nevisai iki galo įvykdytų yra pakankamai daug. Taigi ryžto trūkumas, aiškiai padedant sunkiausiai gyvenantiems dirbantiems Lietuvos piliečiams, kurių pajamos yra mažiausios.
– „Valstiečius“ jūs vertinate, o kodėl „valstiečiai“ jūsų nevertina?
– Vertina.
– Kodėl jie nesiūlo jums būti „valstiečių“ kandidatu į prezidentus?
– Aš tikiuosi, kad aš būsiu tuo kandidatu. Aš pusiau juokais, pusiau rimtai esu laikinai einantis „valstiečių“, „tvarkiečių“ ir Kirkilo partijos kandidatas. Kol kas esu vienintelis valdančios koalicijos kandidatas. Ir vienintelis, galintis ginti „valstiečių“ rinkiminę programą, reikalauti, kad premjeras įvykdytų greičiau ir sparčiau.
– Esate apie tai kalbėjęs su Ramūnu Karbauskiu, kad norėtumėte būti „valstiečių“ kandidatu?
– Ne, aš galvoju, kad čia kaip muzikiniame kūrinyje – kai kuriuos pauzės skamba įtikinamiau negu pati muzika. Tai aš galvoju, kad nekalbėjimas su Ramūnu Karbauskiu šia tema skamba įspūdingai ir įtikinamai.
– Bet kuriuo atveju „valstiečiai“ ieško kandidato, suprantu, bando įkalbėti ministrą pirmininką, gal jau įkalbėjo, nežinia. Jūs esate frakcijos narys, šios valdžios narys kartu su „valstiečiais, kodėl jie jūsų nevertina?
– Jie dar net nepradėjo atrankos procedūrų. Jeigu jie darys pirminius rinkimus kaip ir Tėvynės sąjunga..
– Nedarys.
– Na gerai, aš bet kokiu atveju stoviu su pareiškiniais dokumentais, kaip studentas stojantis į universitetą, ir paduosiu tuos dokumentus. Sakysiu: „aš irgi noriu būti jūsų kandidatas“.
– Kaip jūs manote, kodėl Saulius Skvernelis ilgai delsia paskelbti savo sprendimą?
– Manau, dėl užimamų pareigų. Nors Konstitucija leidžia.
– Jūs jo vietoje skelbtumėte ar ne, jeigu ketintumėte eiti?
– Aš jų vietoj daryčiau tai, ką jis dabar daro. Pradeda rimčiau realizuoti „valstiečių“ rinkimų programą dėl turtinės nelygybės ir pajamų nelygybės mažinimo. Tie patys „vaučeriai“ – tai yra spaudimas didiesiems tinklams nedidinti kainų taip smarkiai, kaip jie yra suplanavę matydami numatytus atlyginimų augimus. Aš daryčiau tą patį. Jis daro teisingai. O dėl pačios datos aš galvoju, kad galbūt yra kažkokie juridiniai niuansai, susiję su pareigų atlikimu premjero ir prezidento, galbūt pasiims atostogas ir t.t. Įstatymas leidžia 30 dienų pasiimti bet kuriam kandidatui. Pasiims gal eilines atostogas, gal dvigubas eilines atostogas ir, matyt, išsikels, kai liks tris mėnesiai. Jeigu aš nelaimėsiu pirminių.
– Na, sunku laimėti, jeigu jie nevyks. Praėjusiuose rinkimuose jūs iš tiesų pasirodėte gerai. Surinkote bemaž 10 proc. rinkėjų balsų – likote ketvirtas. Dabar apklausos dar to nerodo, bet ir tada tiek nerodė. Jūsų rinkimų rezultatai buvo geresni už apklausas. Turint tokį istorinį pasirodymą, jūs tikrai turėtumėte argumentų prieš partiją, sakydamas: klausykit, kam jūs sukate rankas Ministrui Pirmininkui, rizikuojate jo visa politine karjera. Gal aš galėčiau būti tas kandidatas?
– Taip, jeigu jie rinksis tarp Skvernelio, Juozaičio ir manęs, aš manau, kad aš turiu pliusų didesniu negu kiti mano paminėti.
– Jūs pats svarstytumėte galimybę nekandidatuoti kažkieno naudai?
– Anksti apie tai kalbėti.
– Bet kuriuo atveju, iš principo, tai yra jūsų galutinis apsisprendimas – eiti? Ar politikoje nėra griežtų apsisprendimų politika yra galimybių išnaudojimo menas?
– Yra įsipareigojimai savanoriams, kurie rinko parašus 2014 metais. Jie surinko man 25000 parašų, yra įsipareigojimai Lietuvos Centro partijai – aš esu jos pirmininkas. Partija neturi dotacijų, jai labai sunku dalyvauti dvikovose ar trikovose rinkimų metu. Tai iš esmės aš nelabai esu savo šito likimo šeimininkas.
– Jūsų dalyvavimas prezidento rinkimuose netgi yra galimybė timptelti partijos sąrašą. Turbūt toks bus Europos Parlamento rinkimuose?
– Politikas turi būti viešas asmuo, dalyvauti visuose skausmingose ir džiugiuosi momentuose kartu su tauta, aktyviai reikšti savo nuomonę visais klausimais ir teikti, viešinti partijos program visais įmanomais būdais. Rinkimai yra nuostabus būdas, daug kartų patikrintas visose šalyse. Lietuvoje jis taip pat patikrintas ir veikia.
– Kaip jūs manote, pone Puteiki, jūs esate telkiantis, ribojantis, skaldantis, priešinantis? Koks jūs esate kandidatas?
– Lietuvos centro partija yra centre. Tai jau pats pavadinimas įpareigoja telkti. Aš manau, kad beveik 10 proc. 2014 m. – sutelkiau visus, kurie manė, kad ne Grybauskaitė, ne Paulauskas, ir ne kiti kandidatai, ir ne Balčytis. Balčytis visu kūnu rodė, kad jis nenori būti kandidatu. Tai šitie rinkimai, man atrodo, yra geri jau tuo, kad dauguma kandidatų nori, jų partijos nori. Ir galbūt po didelio tarpo bus visiškai normali politinė kova, kur galima bus kautis idėjomis. Kai tiktai kažkuris kandidatas pas mus pakyla į pirmą trejetuką reitingų aukštumose, iškart užmiršta pajamų nelygybės klausimą. Man atrodo, Nausėda tą žingsnį kartoja ir greičiausiai tokiu būdu užleidžia vietą Šimonytei, kuri pradeda kalbėti apie vokiečių demokratinę mokesčių sistemą.
– Jūs mėgstate savo politinėje retorikoje pasisakyti prieš kažką, o ne už kažką. Tai yra jūsų stilistika?
– 2014 metais prezidento rinkimų kampanijos metu visi mano pasisakymai buvo „už“. Tai aš esu politikas su tam tikru stažu, kuris leidžia naudoti tam tikras priemones konkrečiuose epizoduose ir dėl konkrečių tikslų siekimo. Šiame epizode aš galvoju, kad jau man ir amžius leidžia, ir patirtis gyvenimiška ir politinė, pradėti viską daryti „už“ ir pradėti telkimą pačių įvairiausių politinių jėgų.
– Jūs mažai kalbate apie užsienio ir nacionalinio saugumo politiką. Tarkime apie Rusiją jūs kalbatemažai, kodė?
– Aš turiu pažymėjimą, išduotą ukrainiečių kariuomenės iš Marijupolio. Tai yra tas tolimiausias taškas palei Juodąją jūrą, kur stovi jau Rusijos kariuomenė iš vienos pusės, separatistai – iš kitos pusės. Jie rodo nuotrauką, kur yra už mano dvi Seimo nario algas nupirkti benzininiai pjūklai apkasams tvirtinti. Mano šita nuotrauka buvo įdėta į tokį viena prorusišką tinklapį Lietuvoje ir buvo parašyta: „Puteikis nupirko ukrainiečių nacionalistams benzininius pjūklus rusų vaikų galvoms pjaustyti. Šitas straipsnis, šita nuotrauka yra mano dokumentas, kad aš esu už NATO, už Europos Sąjungą, aš esu Lietuvos patriotas. Aš puikiai įžvelgiu amžiną Rusijos agresijos alkį ir tas alkis visada būna nukreiptas Vakarų Europos link, o tas žvilgsnis visada krenta ne tiek per Estiją, ne tiek gal per Latviją, o būtent per Lietuvą. Aš tą puikiai suprantu ir aš savo programoje niekuo nesiskiriu nuo kitų Lietuvos patriotų kandidatų į prezidentus.
– Ką visuomenė, jūsų nuomone, turėtų žinoti apie jus kaip apie asmenį? Buvo ir įvairių skandalingų situacijų problemų su policija. Jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie viešai yra kalbėję apie tai, kad turėjote problemų su alkoholiu, su tomis problemomis sėkmingai susitvarkėte. Ką dar turėtų visuomenė žinoti apie jus, kaip apie asmenį?
– Kada nedrįso muziejininkai išviešinti Katedros lobio, aš tada dirbau kultūros viceministru, nuėjau tada pas svarbiausius politikus, svarbiausius hierarchus Bažnyčios, pas svarbiausius asmenis, kurie tuos dalykus skelbia… – Katedros lobį jūs turite omeny?
– Aš išviešinau, taip. Jeigu ne aš, jis ir toliau būtų slepiamas nuo Maskvos, nes visi labai bijojo, kad po pučo jisai gali būti išvežtas. Ta prasme aš dirbau kultūros sferoje, kultūros paminklų apsaugos sferoje. Aš dalyvavau ne viename garsiame procese gindamas viešąjį interesą, gindamas profsąjungų narius, darbuotojus dėl išmetimo, aš pats buvau profsąjungos pirmininku. Ta prasme aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau kaip eilinį žmogų apginti nuo nuo darbdavio, žinau, kas yra kultūra, žinau, kas yra švietimas, paskaitau knygas, aš esu išsilavinęs, mano tėvai yra inteligentai, aš buvau kare, aš buvau kareivis. Buvau seržantas šauktinis per prievarta paimtas į rusų kariuomenę, nusiųstas į Afganistaną. Žinau, kas yra karas. Aš žinau beveik visas gyvenimo puses, mažiausiai aš pažįstu bankininkystę, didelius finansus, privačias draudimo kompanijas. Aš juos pažįstu juos tik tai iš šono, kaip kritikas. Bet eilinio žmogaus, devyniasdešimties procentų Lietuvos gyventojų kasdienybę ir jų darbus, rūpesčius aš esu pats patyręs, perėjęs visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Aš turiu dvi bedarbio knygutes. Esu išmestas iš darbo už principingus žodžius, už tiesą, sakomą į akis, aš esu laimėjęs teismus, atsistatęs tuose darbuose. Aš moku save apginti ir kitus moku apginti. Aš apginsiu Lietuvos žmonės nuo visų tokių blogų valdininkų, nuo blogų pareigūnų, nuo blogų politikų ir savo viešu kalbėjimu ir kandidatavimu aš keisiuį Lietuvą, artinsiu ją prie Vakarų kultūros.
– Jūs daug kalbate apie tuos pačius populiariausius kandidatus: Gitaną Nausėdą, Ingridą Šimonytę. Ką jūs galvojate apie Arvydo Juozaitį kaip kandidatą?
– Aš atsimenu Juozaitį kartu su manimi važiuojantį į Estiją, į liaudies fronto suvažiavimą ir iš ten jis atveža į Lietuvą sąjūdžio idėją, ją pristato ir ji įvyksta. Juozaitis buvo jaunas, energingas, kupinas jėgų, žinojo, ką daro. Turėjo puikių pažįstamų Estijoje. Nuvažiavo ten tinkamu momentu, su tinkamais estais susitiko, atrinko tinkamą koncepciją, kas tinka Lietuvai, atvežė tai ir realizavo. Kai tada Juozaitis, aš noriu būti Juozaitis šiandien Lietuvoje.
– Jūs sveikinate jo kandidatavimą?
– Be abejo. Kiekvieno išmintingo, išsilavinusio žmogaus kandidatavimas galų gale padaro politikų diskusijas apie reikšmingus, svarbius dalykus. Iki šiol būdavo nesvarbios temos – Juozaitis kelia labai svarbias temas: tautiškumo, Lietuvos išlikimo, kultūros, kalbos, paveldo. Aš prie šių temų galiu pridėti ir savo patirtį: gamtosauga, žmogaus teisės ir t.t. Aš esu platesnės patirties, nes Arvydas Juozaitis ilgai buvo nusišalinęs. Bet jo dalyvavimas visiems kitiems kandidatams į temų lauką grąžina labai svarbius tautos išlikimo klausimus. Pas visus kandidatus šios temos atsiras programose ir tai taps rimtų diskusijų dalyku.
– Jaučiate, kad šį kartą, skirtingai nei prieš beveik penkerius metus, yra didesnė konkurencija tarp kandidatų, kurie naudoja panašią retoriką kaip ir jūs? Turiu omenyje Arvydą Juozaitį, Aušrą Maldeikienę, gal net Valentiną Mazuronį.
– Mes su Juozaičiu esame kaip ir persidengiančios teritorijos, bet tas pats Nausėda su Šimonyte persidengia. Jie tai vienas kitą valgys, nes jie yra iš tų finansinių sferų. Mes esame žmonės iš kultūros, mes susitarsime. Manau, kad tų keturių išvardintų smarkiai sumažės artėjant rinkimų tiesiajai, o štai Šimonytė su Nausėda vienas kitą sėkmingai valgys. Šimonytė, manau, Nausėdą suvalgys, nes yra aukštesnio intelekto, kultūringesnė, geriau išmano, turi geresnės patirties, labiau myli žmones, mažiau myli bankus.
– Sakote, kad susitarsite. Koks idealus scenarijus?
– Nebūtina tartis. Manau, kad prasidėjus diskusijoms, prasidėjus rinkimų kampanijai, kitiems kandidatams suvokus, kad reikia surinkti parašus – tų kandidatų savaime apmažės. Jeigu kuris nors iš kandidatų neturės kokių 500 savanorių ne tik parašų rinkimui, bet ir agitacijai – jis tiesiog nesugebės nueiti iki pat galo. Jie turės kapituliuoti prieš stipresnius, prieš energingesnius. Aš save priskiriu prie energingesnių.
– Kas laimės šiuos rinkimus?
– Antrame ture būsiu aš ir Ingrida Šimonytė.
– O jeigu įsivaizduotume, kad jūsų nebūtų šiuose rinkimuose, kas tada?
– Tuomet antram ture būtų Skvernelis su Šimonyte. Ji visiškai uždengs Nausėdos elektoratą, nes ji, kaip minėjau, yra intelektualesnė, doresnė ir sąžiningesnė. Jeigu išsikels Skvernelis, tuomet jis greičiausiai „valgys“ mano ir Juozaičio elektoratą. Bet aš vis tiek dalyvausiu.
– Du „valstiečių“ frakcijos nariai dalyvaus Lietuvos Prezidento rinkimuose.
– O ką? Įstatymas nedraudžia.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/puteikis-esu-patyres-praktiskai-viska-kuo-gyvena-daugelis-lietuviu.d?id=79628485

Naglis Puteikis apie pajamų nelygybę ir mokytojų streikus

Pasisakydamas 2018 m. lapkričio 19 d. per Žinių radiją transliuotuose Lietuvos Prezidento rinkimų debatuose, Naglis Puteikis, kaip pažymėjo interneto portalas Delfi.lt, “socialinę atskirtį apibrėžė kaip Lietuvos politikos ir verslo elito egoizmo išdavą. Todėl, tvirtino politikas, pirmiausia, ką reikia padaryti, siekiant išspręsti šią problemą, – tai sutramdyti kenkėjiškai veikiančio elito egoizmą. „Elitas, manau, apie 100-200 politikų, kurie užima svarbiausius postus, nepriklausomai, ar jie yra opozicijoje, ar pozicijoje, ir turbūt apie 1000 turtingiausių verslininkų – darbdavių Lietuvoje. Į tą skaičių įeina ir žiniasklaidos savininkai, ir dalis politologų, ir nuomonės formuotojų“, – aiškindamas, kas yra, jo nuomone, elitas, kalbėjo N. Puteikis. Pasak jo, viena iš efektyviausių priemonių, sprendžiant socialinės atskirties problemas, būtų elito veiklos, kada naudojantis savo padėtimi kaupiamas kapitalas, viešinimas. „Tai būtų supervaistas šitam Lietuvos elitui, kuris 30 metų nuosekliai rūpinasi savo asmeniniu egoistiniu interesu, kaip mokėti mažiau mokesčių ir gauti daugiau pajamų, kai visi vakarietiški elitai daro priešingai“, – aiškino N. Puteikis. Pasak jo, susidorojus su elito egoizmu, susitarimas dėl progresinių mokesčių būtų tik techninis veiksmas. Abu pretendentai į prezidento postą teigė palaikantys šiuo metu vykstantį mokytojų streiką. N. Puteikis solidarumą su streikuojančiais pedagogais rodė aiškindamas, kad visos savo politinės karjeros metu agitavo su neteisybe susiduriančias visuomenės grupes streikuoti.”
Citata iš publikacijos Delfi.lt: https://m.delfi.lt/lietuvoje/article.php?id=79623549

Prezidento rinkimų diskusija per Žinių radiją: Kas geriau – Gitanas Nausėda ar Naglis Puteikis?

Prezidento rinkimų diskusija per Žinių radiją: Kas geriau – Gitanas Nausėda ar Naglis Puteikis?

2018 m. lapkričio 19 d. Naglis Puteikis diskutavo su Gitanu Nausėda Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams skirtoje Žinių radijo laidoje, kurią vedė žurnalistas Aurimas Perednis, garso įrašo galite pasiklausyti čia: https://www.ziniuradijas.lt/laidos/rinkimu-kovos/kas-geriau-gitanas-nauseda-ar-naglis-puteikis

Balsuoti už tą kandidatą, kurio argumentai įtikino labiau, galite čia: https://www.ziniuradijas.lt/rinkimu-kovos/

Delfi.lt publikacija su N. Puteikio atsakymais į E. Jakilaičio klausimus apie tariamą skandalo dėl iš šeimos paimtų mažamečių vaikų “kurstymą”: “Vaiko teisių apsaugos specialistus puolę ir protestus organizavę Puidokas ir Puteikis dabar žada keisti įstatymus”

Nuoroda į Edmundo Jakilaičio laidos pagrindu parengtą Delfi.lt publikaciją “Vaiko teisių apsaugos specialistus puolę ir protestus organizavę Puidokas ir Puteikis dabar žada keisti” įstatymus