„Aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau kaip eilinį žmogų apginti nuo nuo darbdavio, žinau, kas yra kultūra, žinau, kas yra švietimas, paskaitau knygas, aš esu išsilavinęs, mano tėvai yra inteligentai, aš buvau kare, aš buvau kareivis. Buvau seržantas šauktinis per prievarta paimtas į rusų kariuomenę, nusiųstas į Afganistaną. Žinau, kas yra karas“, – apie save kaip asmenį, sieksiantį tapti Prezidentu, pasakoja Naglis Puteikis.

„DELFI Dėmesio centre“ – pokalbis su pasiskelbusiu kandidatu į prezidentus, Seimo nariu, Centro partijos pirmininku Nagliu Puteikiu.

– Pone Puteiki, ką jūs siūlote Lietuvai, jei taptumėte Prezidentu?
– Tenka reaguoti į aktualijas. Pusiau juokais, pusiau rimtai pasakysiu, kad reikia užtikrinti tėvams teisę auginti savo vaikus, o vaikams augti pas savo tėvus. O jeigu pažiūrėtume rimčiau ir giliau, tai pamatytume labai aiškią žmogaus teisių problemą. Aš iš tikrųjų neplanavau šito punkto rašyti į pirmą programos vietą, bet dabar toks jausmas, kad gali tekti.
– Jūs jau turite tą programą?
–Ne, dar neturiu, bet toks jausmas, kad žmogaus teises reikės įrašyti. Ir pradėsiu visai nuo kito epizodo, t.y. kaip sulaikytai vaikų mamai nedavė valgyti nuo ryto iki kitos dienos pietų. Niekas Lietuvoje iš politikų, žmogaus teisių gynėjų, politologų, nevyriausybinių organizacijų nesureagavo į tai. Ir tai yra ne pirmas kartas, kada taip pažeidžiamos žmogaus teisės ir niekas nereaguoja. Tai rodo mūsų, politikų, problemą. Mes neturime jautrumo, mes leidžiame pareigūnams ir valstybės tarnautojams elgtis pernelyg grubiai. Tai neatitinka Europos standartų.
– Atsitraukime nuo to konkretaus atvejo, esame su jumis apie tai jau ir kalbėję. Ką jūs siūlote?
– Siūlau tai, ko nesiūlo kiti kandidatai. Pirmas ir svarbiausias klausimas yra teisingumo klausimas, teisingumo jausmas pas kiekvieną pilietį. Sociologai sako, kad lietuvių emigracija yra didžiausia ne vien dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl orumo jausmo čia, Lietuvoje. Vis dėlto tai galima sugrąžinti tik reformavus valstybės tarnybą, kad jie taip nesielgtų kaip ką tik aptarėme, pakeitus politikų požiūrį, kad jie reaguotų į žmogaus teisių pažeidimus, ir kad atsirastų tarėjai teismuose. Šita mozaikos dėlionė yra visose valstybėse. Lietuvoje tarėjai yra išnaikinti 1993 m. Taip išmestas teisingumo klausimas iš labai svarbios vietos – iš teismų. Visuomenė per tarėjus, ar per prisiekusiuosius kaip pas anglosaksus, kontroliuoja teismus. Tai labai svarbus punktas ir to punkto pas kitus kandidatus nėra.
– O tarėjų institucijos įvedimui nereikia keisti Konstitucijos? Čia tik įstatymų klausimas?
– Technologijų klausimas, bet koncepcija praeitame Seime patvirtinta ir padėta į stalčių.
– Tai teismų reforma yra pagrindinis jūsų akcentas?
– Vienas iš stulpų – teisingumo jausmo ir orumo sugrąžinimas pirmiausiai per tarėjų instituto sugrąžinimą. Toliau orumo jausmas yra susijęs su ekonominiu savarankiškumu, t.y. kai jauti, kad gali išlaikyti savo šeimą, save. Šitas jausmas taip pat 1993 m. panaikintas, panaikinus progresinius mokesčius nuo visų pajamų. Visoje Europoje tokie progresiniai mokesčiai yra pagrindinis perskirstymo mechanizmas, kuris mažina pajamų ir turtinę nelygybę. Lietuva jo atsisakė, kaip minėjau, 1993 m., kaip ir tarėjų.
– Tarėjai, progresiniai mokesčiai nuo visų pajamų – dar yra kokių punktų? O socialinio draudimo mokesčiai taip pat progresiniai?
– Čia detalės, techninės detalės, jos nėra svarbios. Esmė progresinių mokesčių nuo visų pajamų. Ir trečias punktas yra bendras paskirstymas pyrago BVP ar biudžeto, kaip mes jį pavadinsim. Lietuva išsiskiria iš kitų šalių, ne mano, kitų ekonomistų – to paties Gruževskio tyrimai tai rodo. Darbdaviai, taip labai apibendrinant, pasilieka sau 60 proc. naudos Lietuvoje, darbuotojams – 40 proc. Pervažiuojame sieną į Latviją, Estiją, Lenkiją, priešingas santykis.
– Ką jūs siūlot?
– Per mokesčių reformą. Ne tik progresinių mokesčių nuo visų pajamų, bet ir per kitus mokesčius sutvarkyti šią sistemą taip, kad santykis būtų kaip ir pas kaimynus.
– Priversti įmonių savininkus dalinti pelną ir darbuotojams?
– Mūsų darbdaviai pasilieka per daug lyginant su kaimynais. Kaltė arba priežastis yra Seimo sukurta mokesčių sistema. Tą mokesčių sistemą reikia rekonstruoti. Pavyzdžiui, kaip Vokietijos. Čia tai aš jau nieko naujo nepasakau, panašų dalyką nori pasakyti Šimonytė, tik nepasako iki galo. Ji nepasako, kad proporcijas reikia keisti tarp darbdavio ir darbuotojo. Tai čia būtų trečias punktas ir jisai susijęs su tą pačia emigracija. Jeigu mes tai padarome, sumažėja emigracija, kaip ir pas kaimynus – ji bus nei didesnė, nei mažesnė.
– Esate dabartinės valdžios narys. Taip save ir suprantate?
– Taip, taip, esu koalicijos narys ir tuo didžiuojuosi.
– Jums patinka, kaip tvarkomi reikalai Lietuvoje pastaruosius dvejus metus? Turiu omeny dabartinę valdžią.
– Jeigu aš būčiau frakcijos vadovas ar premjeras, aš tvarkyčiau šiek tiek kitaip, bet pagrindinė kryptis man patinka.
– O pagrindines bėdas kokias jūs matote? Tiek frakcijoje, tiek valdžioje apskritai?
– Gal aš pradėsiu nuo dviejų pliusų, tada prie bėdų. Pirmas pliusas – turtinės nelygybės mažinimas per vaiko pinigus. Einame lenkų keliu, einame per mažomis sumomis, bet einame ta kryptimi. Ankstesnis PNPD mechanizmas duodavo didžiausią naudą tik dirbantiems ir uždirbantiems daugiau negu vidurkis. Dėl to ne visi vaikai gaudo tuos pinigus. Dabar gauna visi, tai beveik dvigubai daugiau negu anksčiau. Pirmas labai aiškus per 25 metus žingsnis pajamų nelygybei mažinti. Antras šituos valdančiosios koalicijos žingsnis – „vaučeriai“. Sistema panaudota kitose valstybėse ir pasiteisinusi. Jos esmė, kad išmetama į rinką valstybės padengiamų dokumentų, kurių pagrindu galima suteikti ekonominę pagalbą smulkiems ūkininkams.
– Jie nei išmetami, nei ką – čia idėja. Kol kas tik idėja, klausimas, kaip ji bus įgyvendinta. Jūs, suprantu, tą idėją palaikote?
– Tikiu, kad bus įgyvendinta. Aš palaikau kryptį. Šita koalicija labai aiškiai per 25 metus demonstruoja žingsnius mažinti pajamų nelygybei. Dėl to man ji patinka, todėl aš joje ir esu. O minusai tai kaip ir pas visus yra minusai: nepakankamas ryžtas mažinant pajamų nelygybę, nepakankamai vykdomi pažadai. Žadėjo 40 eurų pirmu žingsniu visiems vidutiniškai kelti pensijas. O gavosi vidutiniškai 20 eurų. Žadėjo vaiko išmokas derinti su PNPD, tai būtų paskata dirbančiai vidurinei klasei, ir dar duoti visiems vaikams papildomai, įskaitant ir tiems tėvams, kurie nedirba. Šitas pažadas neįvykdytas. Neįvykdytas pažadas įsteigti valstybinį vaistų sandėlį, kuris sumažintųvaistų kainas. Tai tokių pažadų nevisai iki galo įvykdytų yra pakankamai daug. Taigi ryžto trūkumas, aiškiai padedant sunkiausiai gyvenantiems dirbantiems Lietuvos piliečiams, kurių pajamos yra mažiausios.
– „Valstiečius“ jūs vertinate, o kodėl „valstiečiai“ jūsų nevertina?
– Vertina.
– Kodėl jie nesiūlo jums būti „valstiečių“ kandidatu į prezidentus?
– Aš tikiuosi, kad aš būsiu tuo kandidatu. Aš pusiau juokais, pusiau rimtai esu laikinai einantis „valstiečių“, „tvarkiečių“ ir Kirkilo partijos kandidatas. Kol kas esu vienintelis valdančios koalicijos kandidatas. Ir vienintelis, galintis ginti „valstiečių“ rinkiminę programą, reikalauti, kad premjeras įvykdytų greičiau ir sparčiau.
– Esate apie tai kalbėjęs su Ramūnu Karbauskiu, kad norėtumėte būti „valstiečių“ kandidatu?
– Ne, aš galvoju, kad čia kaip muzikiniame kūrinyje – kai kuriuos pauzės skamba įtikinamiau negu pati muzika. Tai aš galvoju, kad nekalbėjimas su Ramūnu Karbauskiu šia tema skamba įspūdingai ir įtikinamai.
– Bet kuriuo atveju „valstiečiai“ ieško kandidato, suprantu, bando įkalbėti ministrą pirmininką, gal jau įkalbėjo, nežinia. Jūs esate frakcijos narys, šios valdžios narys kartu su „valstiečiais, kodėl jie jūsų nevertina?
– Jie dar net nepradėjo atrankos procedūrų. Jeigu jie darys pirminius rinkimus kaip ir Tėvynės sąjunga..
– Nedarys.
– Na gerai, aš bet kokiu atveju stoviu su pareiškiniais dokumentais, kaip studentas stojantis į universitetą, ir paduosiu tuos dokumentus. Sakysiu: „aš irgi noriu būti jūsų kandidatas“.
– Kaip jūs manote, kodėl Saulius Skvernelis ilgai delsia paskelbti savo sprendimą?
– Manau, dėl užimamų pareigų. Nors Konstitucija leidžia.
– Jūs jo vietoje skelbtumėte ar ne, jeigu ketintumėte eiti?
– Aš jų vietoj daryčiau tai, ką jis dabar daro. Pradeda rimčiau realizuoti „valstiečių“ rinkimų programą dėl turtinės nelygybės ir pajamų nelygybės mažinimo. Tie patys „vaučeriai“ – tai yra spaudimas didiesiems tinklams nedidinti kainų taip smarkiai, kaip jie yra suplanavę matydami numatytus atlyginimų augimus. Aš daryčiau tą patį. Jis daro teisingai. O dėl pačios datos aš galvoju, kad galbūt yra kažkokie juridiniai niuansai, susiję su pareigų atlikimu premjero ir prezidento, galbūt pasiims atostogas ir t.t. Įstatymas leidžia 30 dienų pasiimti bet kuriam kandidatui. Pasiims gal eilines atostogas, gal dvigubas eilines atostogas ir, matyt, išsikels, kai liks tris mėnesiai. Jeigu aš nelaimėsiu pirminių.
– Na, sunku laimėti, jeigu jie nevyks. Praėjusiuose rinkimuose jūs iš tiesų pasirodėte gerai. Surinkote bemaž 10 proc. rinkėjų balsų – likote ketvirtas. Dabar apklausos dar to nerodo, bet ir tada tiek nerodė. Jūsų rinkimų rezultatai buvo geresni už apklausas. Turint tokį istorinį pasirodymą, jūs tikrai turėtumėte argumentų prieš partiją, sakydamas: klausykit, kam jūs sukate rankas Ministrui Pirmininkui, rizikuojate jo visa politine karjera. Gal aš galėčiau būti tas kandidatas?
– Taip, jeigu jie rinksis tarp Skvernelio, Juozaičio ir manęs, aš manau, kad aš turiu pliusų didesniu negu kiti mano paminėti.
– Jūs pats svarstytumėte galimybę nekandidatuoti kažkieno naudai?
– Anksti apie tai kalbėti.
– Bet kuriuo atveju, iš principo, tai yra jūsų galutinis apsisprendimas – eiti? Ar politikoje nėra griežtų apsisprendimų politika yra galimybių išnaudojimo menas?
– Yra įsipareigojimai savanoriams, kurie rinko parašus 2014 metais. Jie surinko man 25000 parašų, yra įsipareigojimai Lietuvos Centro partijai – aš esu jos pirmininkas. Partija neturi dotacijų, jai labai sunku dalyvauti dvikovose ar trikovose rinkimų metu. Tai iš esmės aš nelabai esu savo šito likimo šeimininkas.
– Jūsų dalyvavimas prezidento rinkimuose netgi yra galimybė timptelti partijos sąrašą. Turbūt toks bus Europos Parlamento rinkimuose?
– Politikas turi būti viešas asmuo, dalyvauti visuose skausmingose ir džiugiuosi momentuose kartu su tauta, aktyviai reikšti savo nuomonę visais klausimais ir teikti, viešinti partijos program visais įmanomais būdais. Rinkimai yra nuostabus būdas, daug kartų patikrintas visose šalyse. Lietuvoje jis taip pat patikrintas ir veikia.
– Kaip jūs manote, pone Puteiki, jūs esate telkiantis, ribojantis, skaldantis, priešinantis? Koks jūs esate kandidatas?
– Lietuvos centro partija yra centre. Tai jau pats pavadinimas įpareigoja telkti. Aš manau, kad beveik 10 proc. 2014 m. – sutelkiau visus, kurie manė, kad ne Grybauskaitė, ne Paulauskas, ir ne kiti kandidatai, ir ne Balčytis. Balčytis visu kūnu rodė, kad jis nenori būti kandidatu. Tai šitie rinkimai, man atrodo, yra geri jau tuo, kad dauguma kandidatų nori, jų partijos nori. Ir galbūt po didelio tarpo bus visiškai normali politinė kova, kur galima bus kautis idėjomis. Kai tiktai kažkuris kandidatas pas mus pakyla į pirmą trejetuką reitingų aukštumose, iškart užmiršta pajamų nelygybės klausimą. Man atrodo, Nausėda tą žingsnį kartoja ir greičiausiai tokiu būdu užleidžia vietą Šimonytei, kuri pradeda kalbėti apie vokiečių demokratinę mokesčių sistemą.
– Jūs mėgstate savo politinėje retorikoje pasisakyti prieš kažką, o ne už kažką. Tai yra jūsų stilistika?
– 2014 metais prezidento rinkimų kampanijos metu visi mano pasisakymai buvo „už“. Tai aš esu politikas su tam tikru stažu, kuris leidžia naudoti tam tikras priemones konkrečiuose epizoduose ir dėl konkrečių tikslų siekimo. Šiame epizode aš galvoju, kad jau man ir amžius leidžia, ir patirtis gyvenimiška ir politinė, pradėti viską daryti „už“ ir pradėti telkimą pačių įvairiausių politinių jėgų.
– Jūs mažai kalbate apie užsienio ir nacionalinio saugumo politiką. Tarkime apie Rusiją jūs kalbatemažai, kodė?
– Aš turiu pažymėjimą, išduotą ukrainiečių kariuomenės iš Marijupolio. Tai yra tas tolimiausias taškas palei Juodąją jūrą, kur stovi jau Rusijos kariuomenė iš vienos pusės, separatistai – iš kitos pusės. Jie rodo nuotrauką, kur yra už mano dvi Seimo nario algas nupirkti benzininiai pjūklai apkasams tvirtinti. Mano šita nuotrauka buvo įdėta į tokį viena prorusišką tinklapį Lietuvoje ir buvo parašyta: „Puteikis nupirko ukrainiečių nacionalistams benzininius pjūklus rusų vaikų galvoms pjaustyti. Šitas straipsnis, šita nuotrauka yra mano dokumentas, kad aš esu už NATO, už Europos Sąjungą, aš esu Lietuvos patriotas. Aš puikiai įžvelgiu amžiną Rusijos agresijos alkį ir tas alkis visada būna nukreiptas Vakarų Europos link, o tas žvilgsnis visada krenta ne tiek per Estiją, ne tiek gal per Latviją, o būtent per Lietuvą. Aš tą puikiai suprantu ir aš savo programoje niekuo nesiskiriu nuo kitų Lietuvos patriotų kandidatų į prezidentus.
– Ką visuomenė, jūsų nuomone, turėtų žinoti apie jus kaip apie asmenį? Buvo ir įvairių skandalingų situacijų problemų su policija. Jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie viešai yra kalbėję apie tai, kad turėjote problemų su alkoholiu, su tomis problemomis sėkmingai susitvarkėte. Ką dar turėtų visuomenė žinoti apie jus, kaip apie asmenį?
– Kada nedrįso muziejininkai išviešinti Katedros lobio, aš tada dirbau kultūros viceministru, nuėjau tada pas svarbiausius politikus, svarbiausius hierarchus Bažnyčios, pas svarbiausius asmenis, kurie tuos dalykus skelbia… – Katedros lobį jūs turite omeny?
– Aš išviešinau, taip. Jeigu ne aš, jis ir toliau būtų slepiamas nuo Maskvos, nes visi labai bijojo, kad po pučo jisai gali būti išvežtas. Ta prasme aš dirbau kultūros sferoje, kultūros paminklų apsaugos sferoje. Aš dalyvavau ne viename garsiame procese gindamas viešąjį interesą, gindamas profsąjungų narius, darbuotojus dėl išmetimo, aš pats buvau profsąjungos pirmininku. Ta prasme aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau kaip eilinį žmogų apginti nuo nuo darbdavio, žinau, kas yra kultūra, žinau, kas yra švietimas, paskaitau knygas, aš esu išsilavinęs, mano tėvai yra inteligentai, aš buvau kare, aš buvau kareivis. Buvau seržantas šauktinis per prievarta paimtas į rusų kariuomenę, nusiųstas į Afganistaną. Žinau, kas yra karas. Aš žinau beveik visas gyvenimo puses, mažiausiai aš pažįstu bankininkystę, didelius finansus, privačias draudimo kompanijas. Aš juos pažįstu juos tik tai iš šono, kaip kritikas. Bet eilinio žmogaus, devyniasdešimties procentų Lietuvos gyventojų kasdienybę ir jų darbus, rūpesčius aš esu pats patyręs, perėjęs visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Aš turiu dvi bedarbio knygutes. Esu išmestas iš darbo už principingus žodžius, už tiesą, sakomą į akis, aš esu laimėjęs teismus, atsistatęs tuose darbuose. Aš moku save apginti ir kitus moku apginti. Aš apginsiu Lietuvos žmonės nuo visų tokių blogų valdininkų, nuo blogų pareigūnų, nuo blogų politikų ir savo viešu kalbėjimu ir kandidatavimu aš keisiuį Lietuvą, artinsiu ją prie Vakarų kultūros.
– Jūs daug kalbate apie tuos pačius populiariausius kandidatus: Gitaną Nausėdą, Ingridą Šimonytę. Ką jūs galvojate apie Arvydo Juozaitį kaip kandidatą?
– Aš atsimenu Juozaitį kartu su manimi važiuojantį į Estiją, į liaudies fronto suvažiavimą ir iš ten jis atveža į Lietuvą sąjūdžio idėją, ją pristato ir ji įvyksta. Juozaitis buvo jaunas, energingas, kupinas jėgų, žinojo, ką daro. Turėjo puikių pažįstamų Estijoje. Nuvažiavo ten tinkamu momentu, su tinkamais estais susitiko, atrinko tinkamą koncepciją, kas tinka Lietuvai, atvežė tai ir realizavo. Kai tada Juozaitis, aš noriu būti Juozaitis šiandien Lietuvoje.
– Jūs sveikinate jo kandidatavimą?
– Be abejo. Kiekvieno išmintingo, išsilavinusio žmogaus kandidatavimas galų gale padaro politikų diskusijas apie reikšmingus, svarbius dalykus. Iki šiol būdavo nesvarbios temos – Juozaitis kelia labai svarbias temas: tautiškumo, Lietuvos išlikimo, kultūros, kalbos, paveldo. Aš prie šių temų galiu pridėti ir savo patirtį: gamtosauga, žmogaus teisės ir t.t. Aš esu platesnės patirties, nes Arvydas Juozaitis ilgai buvo nusišalinęs. Bet jo dalyvavimas visiems kitiems kandidatams į temų lauką grąžina labai svarbius tautos išlikimo klausimus. Pas visus kandidatus šios temos atsiras programose ir tai taps rimtų diskusijų dalyku.
– Jaučiate, kad šį kartą, skirtingai nei prieš beveik penkerius metus, yra didesnė konkurencija tarp kandidatų, kurie naudoja panašią retoriką kaip ir jūs? Turiu omenyje Arvydą Juozaitį, Aušrą Maldeikienę, gal net Valentiną Mazuronį.
– Mes su Juozaičiu esame kaip ir persidengiančios teritorijos, bet tas pats Nausėda su Šimonyte persidengia. Jie tai vienas kitą valgys, nes jie yra iš tų finansinių sferų. Mes esame žmonės iš kultūros, mes susitarsime. Manau, kad tų keturių išvardintų smarkiai sumažės artėjant rinkimų tiesiajai, o štai Šimonytė su Nausėda vienas kitą sėkmingai valgys. Šimonytė, manau, Nausėdą suvalgys, nes yra aukštesnio intelekto, kultūringesnė, geriau išmano, turi geresnės patirties, labiau myli žmones, mažiau myli bankus.
– Sakote, kad susitarsite. Koks idealus scenarijus?
– Nebūtina tartis. Manau, kad prasidėjus diskusijoms, prasidėjus rinkimų kampanijai, kitiems kandidatams suvokus, kad reikia surinkti parašus – tų kandidatų savaime apmažės. Jeigu kuris nors iš kandidatų neturės kokių 500 savanorių ne tik parašų rinkimui, bet ir agitacijai – jis tiesiog nesugebės nueiti iki pat galo. Jie turės kapituliuoti prieš stipresnius, prieš energingesnius. Aš save priskiriu prie energingesnių.
– Kas laimės šiuos rinkimus?
– Antrame ture būsiu aš ir Ingrida Šimonytė.
– O jeigu įsivaizduotume, kad jūsų nebūtų šiuose rinkimuose, kas tada?
– Tuomet antram ture būtų Skvernelis su Šimonyte. Ji visiškai uždengs Nausėdos elektoratą, nes ji, kaip minėjau, yra intelektualesnė, doresnė ir sąžiningesnė. Jeigu išsikels Skvernelis, tuomet jis greičiausiai „valgys“ mano ir Juozaičio elektoratą. Bet aš vis tiek dalyvausiu.
– Du „valstiečių“ frakcijos nariai dalyvaus Lietuvos Prezidento rinkimuose.
– O ką? Įstatymas nedraudžia.