„Bijau ne mirti, o taip gyventi“, arba paralelinė nomenklatūros tikrovė

Nuoroda į straipsnį Delfi.lt: Naglis Puteikis. “Bijau ne mirti, o taip gyventi”, arba paralelinė nomenklatūros tikrovė.

——————————————————————————————————————————–

N. Puteikis. „Bijau ne mirti, o taip gyventi“, arba paralelinė nomenklatūros tikrovė

Taip sutapo: tuo metu, kai premjeras Algirdas Butkevičius Seime skaitė brandaus brežnevizmo epochą primenančią vyriausybės ataskaitą, kurioje viskas tik auga ir žydi, aš gavau du laiškus, kuriuose neįgalios moterys rašė, kad nebenori gyventi, nes pavargo nuo skurdo, abejingumo ir nevilties.

Ona (vardas pakeistas) kartu su taip pat neįgalia paaugle dukra netrukus gali atsidurti gatvėje, nes Šiaulių apygardos teismas leido jas iškeldinti iš savivaldybei priklausančio buto, „nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos“. Kalbant aiškiau – leido neįgalią motiną su neįgaliu vaiku išmesti į gatvę, Lietuvos Respublikos vardu. Ona nėra alkoholikė ar „pašalpinė“, kaip dėl kąsnio supjudytoje šalyje tapo įprasta vadinti silpnesnius – taip patikino savivaldybės darbuotojos.

Ilgą laiką ji dirbo vienoje globos įstaigoje juodą, anaiptol ne kabinetinį darbą, už jį retai gaudama daugiau nei minimalią algą. Pati viena augino penkis vaikus. Vyresnieji jau stojasi ant kojų, vienas sūnus – Lietuvos kariuomenės savanoris. Prieš metus dėl ligos Ona neteko darbo, nes tapo per sunku vaikščioti.

„Ir būdavo, ir dabar yra taip, kad neužtenkame pinigų maistui, vaistams, jau nekalbant apie mokesčių susimokėjimą. Per tuos metus nesudurdavome galo su galu, todėl ir skolos nuolat didėjo. Antstoliai visada nuskaičiuodavo nemažą darbo užmokesčio dalį, dabar nuo mano neįgalumo nuskaičiuoja beveik 60 Eur. Nebeįmanoma visiškai gyventi, egzistuojame, nuolat strese, įtampoje. Šiuo metu už skolas esame iškeldinamos į gatvę, teismo sprendimu. Gyvenimas nebemielas, nebeįmanomas, esame dugne, o iš jo pakilti nematome jokių prošvaisčių.“, – laiške rašo Ona.

Šiuo metu vienintelės jųdviejų su dukra pajamos yra invalidumo pensijos ir išmoka iš Vaikų išlaikymo fondo, iš viso apie 250 Eur, bet po antstolių išskaitymų pragyvenimui nelieka nė 200 Eur. Tai 3 kartus mažiau, nei mažiausia įprastiniams poreikiams patenkinti reikalinga pinigų suma, kurią paskutiniame gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrime nurodė Lietuvos statistikos departamentas (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 319 Eur vienam asmeniui per mėnesį, o namų ūkyje, kurį sudaro vienas suaugęs asmuo ir vaikas – 289 Eur asmeniui).

Prieš pat teismui priimant verdiktą – iškeldinti – Onos šeimą įrašė į socialinės rizikos šeimų sąrašą, nors jokių žalingų įpročių ji neturi. Kaip paaiškino savivaldybės specialistai, tai padaryta dėl „socialinių įgūdžių stokos plačiąja prasme“, kuri suprantama kaip Onos negebėjimas tvarkyti šeimos finansus (tarsi egzistuotų koks nors stebuklingas būdas „tvarkyti“ prasimaitinimui nepakankamas pajamas). Taip pat – dėl suicidinių minčių, kurias moteris išsakė darbuotojams paskutinio jų vizito metu.

Antrą laišką, kurį gavau tą dieną, kai A. Butkevičius pristatė vyriausybės ataskaitą, parašė neįgalia po insulto tapusi moteris. Vienintelės jos pajamos – 100,80 Eur dydžio šalpos pensija. Kol buvo sveika, slaugė du daug priežiūros reikalavusius žmones – senutę ir psichikos liga sergantį giminaitį, bet dabar pati vos vaikšto ir be pagalbos nebeišeina iš namų. Pilnametystės neseniai sulaukusi dukra paremti negali, nes dar tik kabinasi į gyvenimą, bandydama išsilaikyti iš 96,12 Eur dydžio socialinės pašalpos ir 32 Eur stipendijos, kurią gauna verslo mokykloje. „Ne, jie tikrai nėra geriantys, tiesiog gyvena labai, labai skurdžiai“, – patikino savivaldybės darbuotoja.

Rajonas, kuriame gyvena ši antroji moteris, net ir Lietuvoje išsiskiria dideliu savižudybių skaičiumi. „Vis dažniau ir man kyla tokios mintys. Kodėl turėčiau būti akmuo po kaklu savo vaikams. Iš seniūnijos jokios paramos nesulauksi. Kad dar bent vaikščiočiau. O dabar esi paliekamas likimo valiai. Socialinė darbuotoja ateina tik buities akto surašyti“, – rašo ji. O baigia laišką taip: „Jeigu ką, tai mirti aš nebijau – bijau taip toliau gyventi.“

Kas šitoms moterims ir kitiems viltį praradusiems žmonėms, kurių laiškus gaunu nuolat, pasakyta A. Butkevičiaus pristatytoje vyriausybės ataskaitoje? Juk į klausimą dėl tokių žmonių pirmiausia turi atsakyti ne socialiniai darbuotojai, kurie patys pagal apibrėžimą priklauso skurdžių kastai, bet kūrėjai sistemos, kur toks nežmoniškumas tapo norma. Kas premjero kalboje pasakyta tam trečdaliui, anot prof. Romo Lazutkos, Lietuvos gyventojų, kurie susiduria su skurdu?

Nieko. Jų tiesiog nėra šios valdžios akiratyje. Vyriausybės ataskaitoje nėra nė žodžio apie skurdą, savižudybes, alkoholizmą, mirtingumo rodiklius, pvz., tai, kad Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių mirtingumas yra didžiausias ES. Patikrinkite patys – premjero kalbą rasite šio pranešimo spaudai pabaigoje.

Kartu su savo vyriausybe A. Butkevičius džiūgauja dėl laimėjimų, reitingų ir pagausėjimų, įskaitant rekordinį „grūdinių augalų“ derlių. Štai kaip Lietuva atrodo subrežnevėjusio premjero akimis: niekas „neišmušė mūsų iš pasirinkto ir ekonominiais laimėjimais patvirtinto kurso“, „Vyriausybė labai atsakingai tvarkė valstybės finansus“, „perimta iniciatyva kovoje su šešėliniu verslu“, „Pelninga įmonių veikla, kuriamos naujos darbo vietos, sustiprėję makroekonomikos vertinimai siunčia rinkoms gerąją žinią“, „sulaukėme rekordinės investicijų gausos“, kuri „atspindi sėkmingą ūkio plėtros politiką“, „mūsų šalies materialinės investicijos išaugo 10 proc.“, „Labiausiai džiugina finansų srautai į regionus ir ten matomas ekonominis pagyvėjimas – sukurta daug naujų darbo vietų, didėja atlyginimai“, „Modernus kaimas ar miestelis, turintis prieigą prie skaitmeninių tinklų, kultūrinė rekreacinė infrastruktūra sukuria puikias sąlygas jaunoms šeimoms, norinčioms auginti vaikus ekologiškai sveikesnėje aplinkoje. Didmiesčių ir mažesnių miestų apylinkėse daugėja tokių „jaunų gyvenviečių“, iš kurių retai emigruojama.“, „Pernai žemdirbiai išaugino visų laikų rekordinį grūdinių augalų derlių (6,5 mln. tonų), gerokai pranokstantį geriausius metus. Akivaizdžių rezultatų duoda Galvijininkystės programa – galvijų išauginta beveik 14 procentų daugiau.“, „Nedarbas sumažėjo beveik dvigubai ir priartėjo prie natūralaus nedarbo lygio rodiklio“, ir t. t. ir pan.

Onos ir kitų, kuriems „gyvenimas nebemielas“, šiame klestėjimo vaizde nėra. Premjeras nesako, kas nuveikta, kad sumažėtų savižudybių skaičius ir pražūtingą mastą pasiekęs alkoholio vartojimas, o džiūgaudamas dėl mažėjančio nedarbo nutyli, kad jį mažina nuo „klestėjimo“ bėgančių piliečių emigracija. Apie emigraciją vyriausybės vadovas užsimena trumpai, lyg tarp kitko: „Pernai vėl padidėjusi emigracija skatina mus įvertinti, kaip valstybė atlieka socialinę pareigą savo piliečiams. Panagrinėkime šią problemą, laikydamiesi nuostatos, kad valstybė privalo rūpintis savo žmonėmis. Darbingiausio amžiaus žmonės traukia į tas šalis, kuriose net už nekvalifikuotą darbą gauna didesnį atlyginimą, nei dirbdamas pagal specialybę Lietuvoje. Jeigu pasidomėtume tų šalių darbo santykių teisine sistema, pamatytume, kad ši sritis yra gerokai lankstesnė nei pas mus. Būtent iš jų buvo perimtos idėjos, rengiant naują socialinio modelio projektą (…)“. Štai ir viskas, toliau giedama odė socialiniam modeliui – tam pačiam, kuris, kaip įspėjo prof. Boguslavas Gruževskis, bus naudingas tik daugiau uždirbantiems, o emigraciją gali ir suaktyvinti.

Pristatydamas skurstančiai Lietuvos daliai išties naudingą darbą – minimalios algos padidinimą – premjeras nutyli, kad tą veiksmą valdantieji eilinį kartą priderino prie rinkimų datos, bet svarbiausia, kad net nepradėjo spręsti esminių problemų: paliko veikti nesąžiningą mokesčių sistemą, kur darbo apmokestinimas yra vienas didžiausių Europoje, o šalia egzistuoja milžiniškas, anot ekonomisto Raimondo Kuodžio, 40 milijardų litų dydžio beveik neapmokestintas „gyvulių ūkis“.

Šios vyriausybės ataskaita dar kartą iliustruoja eiliniams Lietuvos piliečiams skaudžių pasekmių turintį faktą: valdantysis elitas gyvena iš esmės kitoje, paralelinėje tikrovėje. Manau, jie tiesiog nepažįsta tų žmonių, kuriems gyvenimas tampa našta, baisesne už mirtį, ir nežino, kaip toks gyvenimas atrodo. Nei premjeras, nei socialinės apsaugos ministrė Algimanta Pabedinskienė niekada nebandė išgyventi mėnesį už 102 Eur – o būtent toks yra „valstybės remiamų pajamų“ dydis, kurio vyriausybė nedidino nuo 2008 metų, ir už tokią sumą „gyvena“ nemažai žmonių, dėl objektyvių priežasčių neįstengiančių savimi pasirūpinti. Kaip tik todėl – kad nėra išbandę tokio gyvenimo – jau antrus metus ministrė ir premjeras sėkmingai mėto į šiukšliadėžę mano raginimus nustatyti absoliučią skurdo ribą ir asmens poreikių vertinimu pagrįstą VRP. Būtent todėl nei socdemas Juozas Bernatonis su savo vadovaujama Teisingumo ministerija, nei jo kolegė darbietė A. Pabedinskienė nemato problemos, kad antstoliai dėl skolų iš skurstančių pensininkų nuskaičiuoja tiek, kad nebelieka net maistui.

Natūralu, kad gyvendami savo paralelinėje nomenklatūros tikrovėje jie neįtraukia žmonėms gyvybiškai svarbių problemų nei į savo ataskaitas, nei į darbotvarkes.

O juk bent dalį tos gyvybiškai svarbios darbotvarkės kantriai jau daug metų sufleruoja ir Lietuvos ekonomistai, ir europinės struktūros. Pvz., šį vasarį paskelbtoje Europos Komisijos tarnybų darbinėje ataskaitoje dar kartą nurodytos Lietuvos mokesčių sistemos bėdos (tarp jų ir per didelė mokesčių našta gaunantiems mažas pajamas, nepaisant dabar prieš rinkimus iki 200 Eur padidinto NPD) bei puokštė iš to kylančių problemų, tokių kaip neadekvačiai mažos pensijos, viena prasčiausių ES sveikatos apsaugos sistemų, Europos mastu rekordinis darbingų žmonių mirtingumo lygis, ypač bloga minimali socialinė apsauga, pagal kurios adekvatumą esame treti nuo galo.

Kad turėtume su kuo palyginti A. Butkevičiaus vyriausybės ataskaitą, pacituosiu kelis dalykus iš šio dokumento: „Lietuva – viena iš Europos Sąjungos šalių, kuriose yra didžiausia nelygybė, o skurdo grėsmė didėja bedarbiams, pagyvenusiems žmonėms, vienišiems tėvams ir neįgaliesiems. Itin didelį skurdą patiriančių gyventojų (t. y. kurių pajamos mažesnės negu 40 % vidutinių namų ūkių disponuojamųjų pajamų) dalis viršija ES vidurkį ir didėja“; „Trumpalaikiams bei ilgalaikiams bedarbiams ir socialinės paramos gavėjams taikomos minimalios socialinės apsaugos sistemos adekvatumas yra vienas blogiausių ES“; „Valstybės remiamų pajamų dydis nepadidintas nuo 2008 m.“; „Senatvės pensiją gaunančių asmenų (65 m. ir vyresnių) skurdo ir socialinės atskirties lygis siekia 31,9 % ir yra beveik dvigubai didesnis už ES vidurkį“; „Prasti sveikatos priežiūros rezultatai Lietuvoje ir toliau daro neigiamą poveikį darbingo amžiaus gyventojams. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gimstant yra trumpesnė už ES vidurkį, o vyrų – viena trumpiausių ES. Nors darbingo amžiaus žmonių (20–64 m.) mirtingumas mažėja nuo 2010 m., 2013 m. jis vis dar buvo didžiausias ES (2.3.1 diagrama)“; „Kapitalo mokesčiai yra gerokai mažesni už ES svertinį vidurkį (14,4 % Lietuvoje, palyginti su 21,2 % bendru apmokestinimu ES 2014 m.)“; „Pagrindiniai politikos uždaviniai tebėra pereiti prie augimui palankesnių mokesčių ir gerinti mokestinių prievolių vykdymą. Gana didelė mokesčių našta mažas pajamas gaunantiems asmenims, o aplinkosaugos ir periodiniai nekilnojamojo turto mokesčiai yra maži.“

Apibendrinčiau taip: pagrindinė valdančiųjų bėda, dėl kurios nesprendžiamos skaudžiausios problemos, yra tam tikra specifinė nejautra. Jų prioritetai kiti. Ne tik dabartinių, bet ir ankstesnių valdančiųjų – juk ir ankstesnės vyriausybės taupė neturtingiausiųjų sąskaita, o gyvybiškai svarbias pertvarkas konservatoriai su liberalais marino ne mažiau sėkmingai už socdemus su darbiečiais.

Ona ir kiti šios sistemos eiliniai, kuriems „gyvenimas nebemielas“, yra nuoširdžiai neįdomūs nei kairiesiems, nei dešiniesiems. Tiksliau, įdomūs tol, kol iš jų minimalių algų galima paimti mokesčius, o kai nebegali dirbti – jie kraustomi į gatvę kartu su nepilnamečiais vaikais. Šį valdančiųjų gebėjimą nejausti tokių dalykų pavadinčiau nomenklatūriniu asocialumu. Nuo to, ar pavyks iš jo pabusti, priklauso ir konkrečių žmonių likimai, ir tautos išlikimas.

Naglis Puteikis: “Naujas Seimas turėtų būti teisingesnis“

Žurnale “Verslas ir politika” paskelbtas Naglio Puteikio interviu.

——————————————————————————————–

Ko turėtų siekti kitos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimas, kas kliudo dabartiniam parlamentui dirbti rezultatyviau ir teisingiau, kas galėtų padėti mažinti skurdą ir siekti tikrosios demokratijos, savo nuomone ir pasiūlymais su ,,Verslo ir politikos“ skaitytojais pasidalino kovingasis Seimo narys Naglis PUTEIKIS, daugeliui pažįstamas kaip aršus korupcijos priešininkas.

Daug dėmesio skiriate skurdo mažinimo problemai Lietuvoje. Kokius matote būdus šiai problemai spręsti?  

Būtent skurstantiems – t. y., sąžiningai mokesčius mokantiems viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojams, kurių darbo apmokestinimas yra vienas didžiausių Europoje, – užkrauta didžiausia mūsų valstybės išlaikymo našta, bet tuo pat metu egzistuoja milžiniškos beveik neapmokestintos pajamos, sudarančios, ekonomisto Raimondo Kuodžio vertinimu, apie 40 milijardų litų. Todėl Lietuvos biudžetas toks mažas, kad neįmanoma tinkamai finansuoti sveikatos apsaugos ir kitų gyvybiškai svarbių sričių, o gydytojų, mokytojų ar policininkų algos, kaip ir pensininkų pensijos, nepakankamos ne tik oriam, bet dažnai ir minimaliam išgyvenimui.

Tad būtina kuo skubiau pradėti tai, ką daryti seniai ragina R. Kuodis ir kiti, – spręsti viešųjų finansų identiteto krizę, pertvarkant mokesčių sistemą, kad ji taptų skaidri, kad būtų surenkamas didesnis biudžetas, ir sumažinti darbo apmokestinimą. Ir kairiųjų, ir dešiniųjų vyriausybėms ekspertai ne kartą siūlė konkrečius sprendimus, kaip tai padaryti, bet niekas nieko iš esmės nedarė.

Ir šis Seimas tikrai to nedarys – neseniai tuo dar kartą įsitikinau, pateikęs kelis pasiūlymus. Siūliau padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį iki minimalios algos, kad mažiausias pajamas gaunantys žmonės visai nemokėtų mokesčių, – Seimas šį pasiūlymą numarino, nusprendęs ir toliau apmokestinti skurstančius.

Pasiūliau nustatyti, kad minimalios algos dydis negali būti mažesnis nei pusė vidutinio darbo užmokesčio dydžio, – šį pasiūlymą dabar marina naująjį Darbo kodekso projektą svarstantys komitetai.

Toks Seimas, kokį turime dabar, nėra pakankamai įgalus spręsti žmonėms gyvybiškai svarbių problemų, trukdo nekompetencija ir tam tikri interesai.

Ką siūlote keisti mūsų šalies mokesčių sistemoje, algų mokėjimo politikoje?

Vieną dalyką jau paminėjau – siūlau naikinti mokesčius nuo pajamų, neviršijančių minimalios algos dydžio. Nesu šios idėjos autorius – remiuosi R. Kuodžiu, Ž. Mauricu ir kitais ją remiančiais ekonomistais. Esu įsitikinęs, kad šį sprendimą Seimas galėjo priimti jau dabar – realios žmonių pajamos „į rankas“ būtų padidėjusios 25 eurais, kaip ir padidinant minimalią algą iki 350 Eur, bet ilgalaikėje perspektyvoje būtume žengę svarbų žingsnį socialiai atsakingos politikos link, ji leistų spręsti skurdo problemą iš esmės, užuot trupinus žmonėms prieš rinkimus po kelis litus prie algų ir pensijų.

Taip pat verta įgyvendinti puikią R. Kuodžio idėją pakelti algas „ant popieriaus“ 31 procentu, kad visą „Sodros“ įmoką mokėtų pats darbuotojas į savo asmeninę sąskaitą „Sodroje“. Dabar sakoma, neva už darbuotoją moka darbdavys, bet iš tiesų tai apgaulė, nes tie pinigai imami iš žmogaus kišenės. Įgyvendinus šį pasiūlymą sumažėtų vokelių, o „Sodros“ mokestis taptų skaidriu taupymo senatvei instrumentu.

Dar viena puiki ekspertų idėja – sumažinti juridinių asmenų apmokestinimo chaosą, leidžiantį išvengti mokesčių tiems, kurių pajamos nepalyginamai didesnės už samdinių, mokančių nuo savo algų 55 procentus. Šių ir kitų dalykų išradinėti nereikia – tie pasiūlymai profesionalų seniai padėti politikams ant lėkštutės. Bėda yra ta, kad valdančiosios nomenklatūros atstovai nesugeba ir nenori remtis kompetencija.

Kokiais būdais Lietuvoje reikėtų siekti tikrosios demokratijos, palaikyti ją? Ką svarbu nuveikti ta linkme?

Paminėsiu tris darbus. Būtina atkurti Lietuvoje pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį, kokia yra visoje Europoje, – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas, o seniūnijų ir savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose. Tikroji demokratija kyla būtent iš žemiausios savivaldos grandies, kuri Lietuvoje buvo panaikinta 1994-aisiais, mes vieninteliai Europoje šio lygmens neturime.

Antras būtinas darbas – pertvarkyti valstybės valdymą. Seimo nariai turi būti renkami ne pagal partijų sąrašus, bet tik tiesiogiai vienmandatėse apygardose, o piliečiai turi turėti teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus.

Trečia – visais valdymo lygmenimis įtvirtinti aboliutų viešumą, sudarant piliečiams realias galimybes gauti informacijos ir dalyvauti priimant sprendimus. Šiuo metu viešumo yra tik iškaba, o iš tiesų valstybė valdoma iš užkulisių, paslapčia nuo piliečių. Šiemet svarstant biudžeto projektą net Seimo nariams atsisakyta teikti informaciją, kam numatyta panaudoti valstybės investicijų programos lėšas.

Minėtos pertvarkos yra dalis sprendimų, kurie leistų nutraukti uždarą nomenklatūrinį valdymą ir užtikrinti tikrą piliečių savivaldą, sugrąžinant Konstitucijoje įtvirtintas piliečių ir Tautos teises.

Kaip mūsų šalyje galima būtų mažinti neteisingumą? – tokia buvo vienos iš Jūsų inicijuotų diskusijų temų. Kokiomis pastabomis ir siūlymais galėtumėte pasidalinti?

Susigrąžinę galias valdyti savo valstybę, piliečiai iš esmės pakeistų ir politinę darbotvarkę – politikai nebeužsiiminėtų niekais kaip dabar, o imtųsi spręsti svarbiausias problemas, nuo kurių priklauso žmonių likimai ir tautos išlikimas: emigracija, skurdas, socialinė atskirtis, savinaika ir agresija prieš kitus. Atsigręžti į tikrąsias problemas ir jas spręsti – geriausias būdas sumažinti neteisingumą.

Kalbėdamas apie teisingumo užtikrinimą siauresne prasme, siūlyčiau panaikinti apribojimus, kurie varžo piliečių ir valstybės institucijų teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą (politikų baigiama išardyti prokuratūra viešojo intereso beveik negina). Reikėtų suteikti piliečiams teisę tiesiogiai individualiu skundu kreiptis į Konstitucinį teismą dėl savo konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimų; sugrąžinti visuomenės dalyvavimą teismuose, kuris yra beveik visose ES valstybėse ir kurį Lietuva panaikino 1994 m., – įsteigti teismų tarėjų, arba prisiekusiųjų, arba renkamų teisėjų, kurie dalyvautų korupcijos ir kitose visuomenei svarbiose bylose, institutą; sugrąžinti valstybei antstolių tarnybą, kuri yra tapusi pelnymosi iš socialiai pažeidžiamų žmonių verslu.

Ką manote apie Lietuvos valstybės skolą?

Ši skola, per dešimtmetį išaugusi penkis kartus, vertinant procentais nuo BVP, yra didžiausia tarp kaimyninių šalių – Lietuvos – 41,7 proc., Latvijos – 37,3 proc., Estijos – 10,3 proc. – ir toliau didėja, perkeliant jos naštą ateičiai. Akivaizdu, kad turime ko pasimokyti iš estų, kurių biudžeto dydis kur kas geriau atitinka šalies išsivystymo lygį, kur kas geriau užtikrinta fiskalinė drausmė.

Manau, kad mokytis turime skubiai, antraip skolos problemas gali tekti spręsti drastiškais būdais, pavyzdžiui, ateities pensininkų sąskaita.

Kaip galima būtų mažinti įvairių žūčių skaičių Lietuvoje? Kokie žingsniai galėtų pailginti lietuvių gyvenimo trukmę?

Reikia spręsti problemas, kurios stumia žmones į emigraciją, socialinę ar fizinę mirtį, tokias, kaip neteisingumas, beteisiškumas, skurdas, atotrūkis tarp „dviejų Lietuvų“. Kad sumažintume savižudybių ir su destruktyviu elgesiu susijusių žūčių skaičių, būtina pasiremti kitų tokias problemas sėkmingai išsprendusių šalių patirtimi, kviestis jų ekspertus.

Ypač skubiai reikia spręsti epidemijos mastą įgijusią alkoholio problemą – pasaulyje pirmaujame pagal išgeriamų svaigalų kiekį (duomenis neseniai paskelbė Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija). Deja, sprendimus blokuoja girdymo verslą proteguojantys Seimo nariai – dabar jie bando atšaukti draudimą pardavinėti alkoholį degalinėse, kuris turėjo įsigalioti nuo 2016 metų.

Mūsų šalis ruošiasi pasitikti pabėgėlius iš svetur. Kokių klaidų svarbu išvengti?

Nuo karo bėgantiems žmonėms reikia padėti, bet jie negali gauti didesnio rėmimo nei mūsų varguoliai, nes tada sukursime tokią padėtį, kai Lietuvos gyventojai neišgyvendami emigruos, o jų vietą užims imigrantai. Tuo pat metu reikia užtikrinti mūsų visuomenės saugumą. Kadangi klysti yra žmogiška, išvengti klaidų – neįmanoma, svarbiausia šalinti priežastis, dėl kurių kyla visuomenės nesaugumas, keisti ydingą sistemą.

Reikia nustoti daryti tai, kas daroma jau daug metų: liautis skurdinti tarnybas, turinčias užtikrinti viešąjį saugumą, laikyti pareigūnus be tinkamų apsaugos priemonių, neįstengiančius išmaitinti šeimų.

Tas pats vyko su krašto apsauga – iš pradžių sistema nustekenta, šauktinių kariuomenė išardyta, o kilus grėsmėms pulta reanimuoti. Grįžtu prie pradžios: norint tinkamai finansuoti valstybei gyvybiškai svarbias sritis, reikia surinkti didesnį biudžetą. Tada ir mūsų pačių žmonės – tas trečdalis, kurie patiria skurdą, – nesijaus svetimi savo pačių šalyje.

Saugumas prasideda nuo oriai gyvenančių žmonių, kurie jaučiasi savo šalies piliečiais.

Alkoholinės Seimo Kalėdos

Nuoroda į straipsnį portale Delfi.lt: N. Puteikis. Alkoholinės Seimo Kalėdos

————————————————————————————————————

Kalėdos – stebuklų metas. Ypač – Seime, ypač – svarstant alkoholinius klausimus.

Tuo dar kartą įsitikinau šį antradienį stebėdamas, kaip socdemai su darbiečiais vieni kitus paramstydami stengiasi įsprausti į darbotvarkę liūdnos šlovės projektą, kuriuo būtų pratęstas leidimas degalinėse prekiauti alkoholiu – tą patį, kurį apdainavęs Andrius Tapinas šaukėsi Jėzaus, idant išvytų iš Seimo prekijus.

Mizanscena, nutikusi gruodžio 22-osios rytą Seimo salėje, atrodė maždaug taip (cituoju iš atminties, nes posėdžio stenograma dar nepaskelbta):

Seimo narys Eduardas Šablinskas: Gerbiama Seimo pirmininke, socialdemokratų frakcijos vardu siūlau įtraukti į darbotvarkę alkoholio grąžinimą į degalines.

Seimo narys Juras Požela: E. Šablinskas neturi įgaliojimų kalbėti frakcijos vardu – frakcija sutarė, kad jos vardu kalbės Irena Šiaulienė, o ji nesiūlys įtraukti alkoholio.

Seimo narė Irena Šiaulienė (mįslingai): Darykime, kaip tauta nuspręs…

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė: Gerbiami socialdemokratai, apsispręskite – ar frakcijos vardu siūlote, ar ne?

Irena Šiaulienė (dar mįslingiau): Kaip tauta nuspręs…

Loreta Graužinienė: Jeigu frakcija nesiūlo, tai ir aš negaliu siūlyti balsavimui.

Seimo narys Kęstutis Daukšys: Padėkime kolegoms socialdemokratams – Darbo partijos frakcijos vardu siūlau įtraukti alkoholį į darbotvarkę…

Po šios mizanscenos įvyko balsavimas ir tik dviejų balsų persvara nulėmė, kad klausimas į darbotvarkę įtrauktas nebuvo. Pastaba paraštėje: premjeras Algirdas Butkevičius į savo partijos kolegų spektaklį pavėlavo, todėl jo reitingams tai nepakenks, o veiksmą su motiniška tolerancija stebėjusi L. Graužinienė apskritai niekuo dėta, nes jos veikla Darbo partijos frakcijoje tapus Seimo pirmininke buvo sustabdyta (tai oficiali informacija).

Kas kaip balsavo, galite pamatyti čia.

Beje, prie šio balsavimo paskelbtas klaidingas projekto numeris, todėl tiesioginės Seimo posėdžio transliacijos nestebėję piliečiai gali ir nesužinoti, kokiais įdomiais dalykais užsiima jų išrinktieji. Kaip sakė klasikė – brenda ragana per sniegą, nepalikdama pėdų…

Persvara, kuria šįkart pavyko atmesti alkoholio klausimą, minimali, todėl prognozuočiau, kad šv. Kūčių išvakarėse suinteresuoti Seimo nariai dar kartą pabandys padaryti kalėdinį stebuklą degalinių savininkams, eilinį kartą pademonstruodami šventą įsitikinimą, kad svarbiausias, skubiausias ir Lietuvos žmonėms gyvybiškai būtiniausias darbas – užtikrinti prekybą alkoholiu degalinėse.

Tuo labiau, kad tas pats triukas – įkišti alkoholio klausimą į paskutinį sesijos posėdį prieš Kūčias – jau buvo sėkmingai išbandytas 2011-iais, kai Seimas panaikino alkoholio reklamos žiniasklaidoje draudimą. Kaip kompensacija tąkart ir buvo pasiūlytas draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse, turėjęs įsigalioti nuo 2016-ųjų pradžios.

Tačiau šis paskutinis posėdis yra labai patogus metas jį atšaukti, nes pabalsavę Seimo nariai išsivažinės po namus švęsti ir bus sunku surinkti prašymus Prezidentei, kad ji vetuotų projektą. Ir net jei parašus pavyktų surinkti, tai turbūt nieko nebepakeistų, nes 2011-iais Dalia Grybauskaitė nepaisė surinktų parašų ir skubiai pasirašė įstatymą, padidinantį alkoholio reklamą ir tuo pačiu prieinamumą, o į mūsų prašymą vetuoti neatsakė.

Ar istorija pasikartos? Galbūt, nes veikiantieji asmenys nepasikeitė.

Todėl manau, kad Seimui laikas oficialiai įteisinti tradiciją: paskutinis posėdis prieš Kalėdas skiriamas alkoholio liberalizavimui. O eiliniams piliečiams, kurių artimieji dėl alkoholio žuvo patys ar pražudė kitus, siūlau gerai įsiminti šio makabriško cirko dalyvių pavardes – juk dėl to, kad lietuviai pirmauja pasaulyje pagal išgeriamų svaigalų kiekį, yra tarp pirmųjų pagal savižudybes, žūtis keliuose ir mirtis, susijusias su destruktyviu elgesiu, kalti ne genai, bet konkretūs asmenys, kurie stengiasi, kad alkoholis būtų kuo plačiau reklamuojamas, visada ir visiems po ranka, o kelių ereliams būtų patogu įkalti tiesiog už vairo.

Panaikinti mokesčius skurstantiems būtina, o nenaudinga tik partinei nomenklatūrai

Seime bręstant sprendimui nutraukti Lietuvai pražūtingą sąžiningai dirbančių žmonių skurdinimą, žurnalistas Edmundas Jakilaitis LRT laidoje iškėlė labai svarbų klausimą – iš kur gauti pinigų NPD padidinimui – tačiau paklausė tokiu dramatišku tonu, tarsi nuėmus mokesčius nuo skurdžių šalį ištiktų neišvengiamas bankrotas, nes biudžetas netektų 200 milijonų eurų pajamų, todėl, suprask, šią idėją reikia kuo skubiau palaidoti. Portalas Delfi.lt paskelbė Naglio Puteikio atsakymą į klausimą, iš kur gauti pinigų pertvarkai: N. Puteikis. Panaikinti mokesčius skurstantiems būtina, o nenaudinga tik partinei nomenklatūrai
——————————————————–

Naglis Puteikis: Panaikinti mokesčius skurstantiems būtina, o nenaudinga tik partinei nomenklatūrai

Socialine darbuotoja viename iš vadinamosios „provincijos“ miestų dirbanti septynių vaikų mama, apie kurią mano padėjėjams papasakojo žmonės, matę jos darbą – nuoširdžią pagalbą jos reikalingiems – pati yra viena iš silpnųjų (pokalbį su ja rasite čia). Viena iš skurstančių – tų, kurie sudaro net ne penktadalį, kaip kasmet skelbiama, bet trečdalį Lietuvos (taip sako prof. Romas Lazutka). Taip pat tų, kurie sąžiningai dirbdami neša didžiąją dalį valstybės išlaikymo naštos (žr. dr. Raimondo Kuodžio interviu).

Ciniškiausia tai, kad būtent valstybė, kurią tokie žmonės išlaiko, yra paversta pagrindine jų skurdo priežastimi – nes iš pragyvenimui nepakankamo minimumo, kurį uždirba ši socialinė darbuotoja, dar išskaičiuojami mokesčiai. „Į rankas“ ji gauna 288,53 eurus – tiek lieka iš 325 eurų minimalios algos išskaičiavus pajamų mokestį (7,22 Eur), sveikatos draudimą (19,5 Eur), „Sodros“ pensijų ir socialinį draudimą (9,75 Eur).

Ši 36,47 eurų suma – didžiausia Lietuvos politikos gėda, nes tie pinigai atimami iš vaikų, kuriuos ši moteris augina žlugdančiame skurde. Todėl ji ir daugybė kitų panašaus dydžio algas sąžiningai uždirbančių žmonių gyvena žinodami, kad jų vaikai pasmerkti emigracijai. Valstybė išlaikoma skurdinant Lietuvos ateitį – mūsų vaikų skursta net daugiau nei penktadalis, apie kurį skelbia oficialioji statistika (apie tai seniai kalba Nacionalinio mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė). Pasakykime dar aiškiau: taip naikinama valstybės ateitis.

Tačiau kaip tik dabar turime realią galimybę pradėti tai keisti. Jau artimiausiu metu Seimas galės priimti vieną iš būtinų sprendimų – nustatyti, kad nuo minimalios algos nebūtų mokami jokie mokesčiai. R. Kuodis ir kiti šį jo pasiūlymą palaikantys žinomi šalies ekonomistai jau daug metų valdantiesiems bando įteigti, kad nuo valstybės įstaigose ir privačiose įmonėse dirbančių samdinių, kurie sąžiningai skursdami suneša biudžetą, būtina nuimti neproporcingai didelę mokesčių naštą, bet įvairių partijų nomenklatūra šią idėją vienodai sėkmingai žlugdė. Vis dėlto artėjantys rinkimai, regis, padeda formuotis kritinei masei, kuri gali tą idėją paversti kūnu.

Jau šį ketvirtadienį, lapkričio 5 d., Seimas spręs, ar svarstyti Liberalų sąjūdžio įregistruotą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio pakeitimo projektą, o lapkričio 24 d. turėtų svarstyti Finansų ministerijos parengtą to paties straipsnio variantą. Liberalai siūlo nustatyti, kad nebūtų apmokestinamos mėnesinės darbo pajamos, neviršijančios 325 eurų, socdemai – padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) nuo 166 iki 200 eurų. Abu šie projektai ydingi pirmiausia todėl, kad tęsia ilgus metus puoselėjamą tradiciją, kai į įstatymus pagal politikų užgaidas įrašomi konkretūs skaičiai, kurie kaitaliojami ne atsižvelgiant į ekonomines realijas, bet pagal rinkiminius vėjus.

Todėl abiems projektams pateikiau pasiūlymus – siūlau nustatyti ne skaičių, bet principą: minimali alga nėra apmokestinama (žr. čia). Analogišką projektą įregistravo darbiečiai.

Už minimumą skurstančiam žmogui sprendimas susieti NPD su MMA būtų žymiai naudingesnis už A. Butkevičiaus žadamą MMA padidinimą. Socdemai siūlo NPD kilstelėti taip kukliai, kad likus dabartiniam MMA dydžiui žmonės „į rankas“ gautų vos 6 eurais daugiau, o juntamiau padėtis pagerėtų tik padidinus MMA iki žadamų 350 Eur – tada pajamos „į rankas“ padidėtų 25 eurais. Bet štai paradoksas: lygiai tiek pat jos padidėtų ir nekeičiant MMA, tik padidinus NPD iki dabartinio jos dydžio – žmogus gautų tuos pačius 25 eurus. Kitaip tariant, norint pagerinti skurstančių žmonių padėtį tiek, kiek siūlo A. Butkevičiaus vyriausybė, visai nebūtina didinti MMA.

Tačiau įstatymu įtvirtinus principą, jog minimalios pajamos nėra apmokestinamos, visa sistema taptų skaidresnė ir sveikesnė, nes politikai būtų priversti atprasti mulkinti rinkėjus priešrinkiminiais MMA padidinimais, kurie geriausiu atveju yra tik trumpo veikimo injekcija, bet iš esmės nekeičia skurstančių žmonių padėties ir tik imituoja socialinio teisingumo siekį. Žinomi šalies ekonomistai, kurių nuomonę visų pakraipų valdantieji iki šiol ignoravo, seniai kalba apie politinių cirkų daromą žalą.

Šiaip ar taip, šiuo metu dvi realią jėgą turinčios partijos – darbiečiai ir liberalai – pareiškė norą sulyginti NPD su MMA (suma, kurią liberalai siūlo įrašyti į įstatymą, atitinka dabartinės MMA dydį, todėl turiu vilties, kad sveiko proto principą deklaruojantys politikai supras, kad principas šiuo atveju svarbesnis už skaičių).

Bręstant šiam sprendimui, žurnalistas Edmundas Jakilaitis LRT laidoje iškėlė labai svarbų klausimą – iš kur gauti pinigų NPD padidinimui – tačiau paklausė tokiu dramatišku tonu, tarsi nuėmus mokesčius nuo skurdžių šalį ištiktų neišvengiamas bankrotas, nes biudžetas netektų 200 milijonų eurų pajamų, todėl, suprask, ši idėja populistinė ir ją reikia kuo skubiau palaidoti (žr. čia).

Manau, didelė dalis dramatizmo ir neracionalių baimių išnyktų prisiminus kelis dalykus.

Pirma – ekonomikos augimas (o 2015 m. pusmetį Lietuvos bendrasis vidaus produktas išaugo 1,3 procento, palyginti su tuo pačiu 2014 m. laikotarpiu) priklauso būtent nuo dirbančių žmonių, todėl jiems turi būti skirta adekvati dalis to augimo vaisių. Lietuvoje kol kas turime kitą tradiciją – išdalinti visiems, išskyrus dirbančiuosius, kurie ekonomikos augimą pajunta paskutiniai ir verčiami emigruoti į kitas valstybes, kur dirbantys žmonės vertinami labiau. Šias realijas puikiai iliustruoja dr. Virgio Valentinavičiaus nurodyti duomenys, kad Lietuvoje dirbantiesiems atitenka žymiai mažesnė dalis sukuriamos vertės, nei ES vidurkis – pagal šiuos rodiklius esame tarp ES atsilikėlių, o estai mus smarkiai lenkia (žr. čia).

Jei ekonomikos augimo vaisius panaudotume NPD padidinimui, turėtume daugiau nei pusę sumos, kurią LRT laidoje įvardijo E. Jakilaitis. Taip leidžia teigti ekonomisto Žygimanto Maurico pastaba, kad vien per pirmus aštuonis šių metų mėnesius į valstybės biudžetą buvo surinkta 90 milijonų eurų daugiau nei planuota, todėl yra rezervų didinti NPD gerokai daugiau, nei siūlo A. Butkevičiaus vyriausybė  (žr. čia).

Dar dalį biudžeto praradimų kompensuotų padidėjęs vartojimas, nes mažas pajamas gaunantys žmonės jas visas ir išleidžia būtinoms prekėms ir paslaugoms, taip didindami PVM ir akcizų surinkimus.

Be to, nutraukus skurstančių žmonių apmokestinimą valstybė sutaupytų dalį lėšų, skiriamų socialinei paramai. Pvz., dabar už minimumus dirbantys ir nepragyvenantys žmonės ar jų šeimų nariai neretai yra priversti prašyti paramos iš valstybės – duomenys apie šią žeminančią padėtį viešai neskelbiami, bet atsakydama į mano paklausimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija juos pateikė. Taigi: 2014 m. socialinę pašalpą gavo 66 tūkst. asmenų iš šeimų, kurių bent vienas narys dirba, tam skirta 30,2 mln. litų (8,7 mln. Eur); būsto išlaidų kompensaciją gavo 28,8 tūkst., geriamojo vandens išlaidų kompensaciją – 12,9 tūkst., karšto vandens išlaidų kompensaciją – 19,8 tūkst. asmenų iš tokių šeimų, šioms kompensacijoms panaudota 12 milijonų litų (3,5 mln. Eur); nemokamą maitinimą mokykloje gavo apie 52 tūkst. vaikų, kurių bent vienas tėvas dirba, tam skirta 11,15 mln. Eur, o paramą mokyklinėms prekėms įsigyti – apie 40 tūkst. tokių moksleivių, tam panaudota 1,8 mln. Eur. Sudėję vien šias sumas, skiriamas dirbančių žmonių šeimoms, gauname dar 25,15 mln. Eur.

Esu įsitikinęs, kad ir moraliniu, ir ekonominiu požiūriu šiuos pinigus verčiau skirti NPD padidinimui, kad žmonės gautų orų atlyginimą už savo darbą ir jų šeimos pradėtų bristi iš skurdo, o ne versti juos eiti su ištiesta ranka prašinėti išmaldos.

Dar vienas rezervas – lėšos, kurių paskirtis vyriausybės pateiktame biudžeto projekte nutylėta ir nuslėpta nuo visuomenės. Piliečiai neturi jokios galimybės sužinoti, kam valdžia numato panaudoti šimtus milijonų eurų – tuo įsitikinau, paprašęs Finansų ministerijos pateikti konkrečią informaciją: ministerija atsakė, kad tokių duomenų neturi ir nėra kompetentinga turėti. Pvz., iš šio tariamai „viešo“ biudžeto visiškai neaišku, kam konkrečiai ketinama panaudoti daugiau nei 3/4 milijardo eurų, numatytų skirti Susisiekimo ministerijai. Toks biudžeto „viešumas“ tėra fikcija, kuria kvailinami piliečiai ir sudaromos sąlygos švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus.

Būtent tokio slaptumo sąlygomis pinigai, kurių trūksta gyvybiškai svarbiems dalykams, tyliai skiriami nomenklatūros ir jai artimų asmenų įgeidžių tenkinimui (pvz., tvarkyti gatvei, kurioje gyvena socdemas Seimo narys Arūnas Dudėnas ir keli jo kaimynai, žr. čia), vis įmantresnes formas įgyjantiems absurdiškiems projektams (pvz., už įspūdingas sumas įrenginėjant skulptūrų parkus žmonių nelankomuose miškų brūzgynuose – žinau bent kelis tokius atvejus) ar rinkėjų papirkinėjimui (prieš rinkimus patrupinant pinigų valdančiosioms partijoms priklausančių Seimo narių „tėvonijose“).

Ypač ciniškas šis biudžeto slaptumas atrodo prisimenant tą socialine darbuotoja dirbančią septynių vaikų mamą, kurią minėjau šio straipsnio pradžioje – juk būtent iš tokių žmonių sumokėtų mokesčių paslapčia finansuojami keliai Seimo nariams ir skulptūros miškų voverėms.

Todėl manau, kad panaikinti mokesčius skurstantiems ir būtina, ir įmanoma, o to nedaryti naudinga tik partinei nomenklatūrai, norinčiai toliau užsiiminėti ciniškais politiniais žaidimais.