Naglis Puteikis: Platesnio proveržio tikiuosi per Seimo rinkimus

Žurnalisto Vlado Vaicekausko interviu su Seimo nariu Nagliu Puteikiu.

—————————————————————————————————

– Gerbiamas Nagli, Alytuje, Šiauliuose, Kaune, Panevėžyje savivaldos rinkimus laimėjo visuomeniniai komitetai ir laisvieji, nepartiniai merai. Ar galima tikėtis platesnio proveržio ir per ateinančius Seimo rinkimus?

– Galima, jei laisvieji merai ir jų suformuotos tarybos įvykdys keletą svarbių, rinkėjų iškeltų sąlygų.

 – Pirmoji platesnio proveržio sąlyga…

– Merai visus svarbiausius miesto tvarkymo darbus privalo aptarti su miesto bendruomenėmis. Rinkėjai įspėjo, kad jie akylai stebės, kiek miestų ūkių, finansų, socialinės rūpybos, sveikatos, švietimo, kultūros, sporto, viešųjų pirkimų tvarkymo reikaluose bus leista dalyvauti miestiečiams. Platus visuomenės įtraukimas galėtų tapti sektinu pavyzdžiu ir kitų miestų bei rajonų piliečiams.

Atsivėrimu visuomenei, piliečių aktyvumu ir kontrole grindžiama visų demokratiškų valstybių savivalda. To išsiilgo ir Lietuvos žmonės.

– Antroji platesnio proveržio sąlyga…

– Rinkėjai būsimiems, o dabar jau esamiems merams priminė, kad per ilgus nepertraukiamo partinio-sąrašinio valdymo metus savivaldybių vidaus tarnybos, savivaldybių įstaigos, įmonės aplipo partiniais statytiniais, bičiuliais, bendramoksliais, prisilaižėliais, įvairaus laipsnio giminaičiais, tais, kurie gviešdamiesi europinių fondų, išmoko storai tepti… Užsitęsusi vien partinių kadrų parinkimo politika visiems įsiėdė iki gyvo kaulo. Tad piliečiai žiūrės, ar jų išrinkti laisvieji merai, naujų tarybų politikai išdrįs, sugebės partinių vadovaujančių kadrų parinkimo, paskirstymo, palikimo tarnystėje sistemą pakeisti atviros samdos, sąžiningo konkurso modeliu. Rinkėjai pasakė aiškiai: šių miestų savivaldybėse partinio “blato”, bičiulystės, patepimo, giminės ryšiai privalo išnykti.

– Ar nebus apsiribota partinius pakeičiant savais, nepartiniais?

– Manau, kad tokių “tradicijų” bus išvengta. Merai rinkėjams prisižadėjo, kad bus atsižvelgta į esamų padalinių vadovų kompetenciją, reputaciją ir nuveiktus darbus, ar jie yra pasirengę įvykdyti keliamus uždavinius. Būtų sąžininga, jei parenkant naujus padalinių vadovus ar paliekant esamus viršų imtų aukštasis protas, o ne pagiežingos ambicijos – trūks plyš pakeisti partinius… Po gero pusmečio išryškės, kokiu keliu nueita ir kokių rezultatų pasiekta.

– Kadrų pergrupavimai gali suerzinti tarybų partinius. Nepasitenkinimo balsai iš aukštybių jau sklinda: girdi, nepatyrę merai ir visuomenininkai toli nenuvažiuos. Panašias abejones sėja partinę-sąrašinę valdymo sistemą aptarnaujantys politologai ir žiniasklaidos redaktoriai.

– Į šį erzelį laisvieji, nepartiniai ir jų suformuotos tarybos gali nekreipti dėmesio – lemiamas žodis priklausys Alytaus, Šiaulių, Kauno, Panevėžio miestų merams ir jų taryboms, o ne kam kitam. Antra, ir tarp partinių yra pakankamai gabių, patyrusių, dorų, pokyčiams neabejingų politikų – būtų keista ir nesuvokiama, jei jie imtų priešintis pertvarkai, kuri įtikinamai liudytų demokratiškesnį, aukštesnės prabos valdymą ir potencialią miestų auginimo pažangą. Pertvarkai besipriešinančius politikus visuomenė beregint atstumtų, o tai reikštų jų politinio veikimo tarybose pabaigą. Kai natūraliai pertvarkai ateina laikas, jos nebeįmanoma sustabdyti.

– Trečioji platesnio proveržio sąlyga…

– Kad Alytuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje įvykusios permainos persimestų ir į ateinančius Seimo rinkimus. Šių miestų rinkėjai griežtai ir triukšmingai reikalavo tuoj pat užraukti juodąsias viešųjų pirkimų skyles. Rajonų merai į rankas gauna maždaug 3500 litų, miestų merai – 4500 litų, bet pažiūrėkite, kokius vasarnamius, dvarelius svetimais vardais išsistatė gražiausiose paežerėse, gražiausiuose paupiuose, pamiškėse, prisipirko butukų šiltuose pajūriuose. Vidutines algeles gaudami gyvena ir tvarkosi it dvarponiai. Visi žino, kad nemaža dalis pinigų į šių ponų kišenes subyra iš viešuosiuose pirkimuose ūžaujančių europinių fondų milijardų. Vieno susitikimo metu mėginau sakyti, kad gobšumas pražudė ne vieno mero, viceministro, departamento, žinybų vadovo, politiko karjerą. Pražudė karjerą? Svetimų pinigų kišenes prisitutinę valdininkai turėjo sėsti – bet ar bent vienas sėdo? Partinė valdanti ranka taip paglosto teisėjus, kad tie ištyžta, o jūs mums šnekate apie sužlugusias karjeras… Susirinkimuose dalyvavę partiniai mėgino aiškinti, kad viešieji pirkimai skaidrėja, o teisėjai yra savarankiški, tačiau susirinkusiųjų buvo nušvilpti.

– Ką siūlė susirinkimų dalyviai?

– Visi viešieji pirkimai privalo atsiverti griežtai visuomenės kontrolei. Jei tai padaryti trukdo įstatymai, juos reikia keisti. Miestiečiai iki smulkmenų turi žinoti, kokiu tikslu skelbiami tie pirkimai, kokia miestams ir miestiečiams iš to nauda, kokios organizacijos, agentūros juose dalyvauja, kas toms agentūroms vadovauja, ar jos patikimos ir pajėgios profesionaliai iki galo įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

– Žinoma, atsirado prieštaraujančių…

– Taip, atsirado, jie sakė, kad viešieji pirkimai nėra viešieji benamių prieglaudos namai. Jiems buvo pasakyta: bet kuri nuo visuomenės akių užsidariusi sistema ilgainiui įgyja mafijinių grupuočių bruožų, kas nutiko ir viešuosiuose pirkimuose. Nesąžiningų valdininkų sukompromituotus viešuosius pirkimus gali reabilituoti tik griežta visuomenės kontrolė. Sąžiningiems dalyviams nėra ko bijoti. Klausiausi ir galvojau, kad prie tokių žodžių neturiu ko pridėti.

– Kiek žinau, Alytaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, ir ne tik, rinkėjus jaudina ir kitos savivaldos problemos.

– O taip. Jie klausė, ar esant centriniam, vertikaliam valdymui, normali, demokratiška savivalda apskritai įmanoma. Centras gali nurodyti bendrąsias valstybės vystymo kryptis, bet negali griežtai reglamentuoti savivaldos turinio. Šį turinį, modelį, atsižvelgiant į rajonų, etnografinių regionų tradicijas, gyventojų sudėtį, pajėgios susikurti pačios savivaldybės kartu su iškiliausiais visuomenės žmonėmis. Negalima šių savivaldybių sukirpti pagal vieną šabloną kaip avių bandą. O ką daro centras? Centras “patobulintame” savivaldos įstatyme nurodo, kokius, kokiomis progomis sveikinimus turi pasirašyti tik meras, o kokius – vicemeras ar administracijos direktorius. Ir tokį absurdą sugalvojo Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijos. Pažabota savivalda negali būti demokratiška.

– Rinkėjai ypač piktinasi, kad podraug nevyko seniūnų, seniūnijų tarybų rinkimai. Vyriausybė neseniai pasiūlė, kad seniūnus rinkti apskritai netikslinga.

– Taip, centrinio, vertikalaus valdymo sąlygomis netikslinga, nes žmonių rinktos seniūnijų tarybos, seniūnai, žmonių tiesiogiai rinkti ne tik seni merai, bet ir tarybų nariai gali ilgainiui išsprūsti iš centro gniaužtų. Todėl seniūnijos paverstos savivaldybių administraciniais padaliniais – seniūnijos neteko vietos valdžios statuso, o piliečiai negali rinkti ir kontroliuoti seniūnų. Centras neleido visuomeniškai, tiesiogiai rinkti ir savivaldybių tarybų narius. Todėl piliečiai viešai sakė, kad praėjusių savivaldos rinkimų negalima laikyti visaverčiais. Ir tai tiesa. Tikros demokratinės savivaldos šalyse tokie valdžios triukai tiesiog negalimi. Rinkėjai reikalavo seniūnų, seniūnijų tarybų rinkimų. Dar daugiau: seniūnijoms, kaip žemiausiai, pirminei valdymo struktūros pakopai, turi būti įstatymu paskirtas savarankiškas biudžetas, taip pat jų teritorijose esantis biudžetinis turtas. Seniūnijos pačios, visuomenės prižiūrimos, kontroliuojamos, turi spręsti visų jų teritorijose esančių įstaigų, tarp jų ir mokyklų, likimą. Savarankiškos, finansiškai stiprios, tokios kaip  Lenkijos valsčiai, gali sudaryti geriausias sąlygas vietos verslui, geriausias ūkininkavimo sąlygas ir taip suturėti miestelių, bažnytkaimių, gyvenviečių nykimą ir jaunų šeimų bėgimą į miestus ir užsienius. Nė viena aukščiau esanti valstybinė įstaiga to nepadarė ir nepadarys. Tačiau aklas, nuo visuomenės užsidaręs, vien partinis sąrašinis valdymas to nenori nei girdėti, nei suprasti. Vienas šiaulietis, regis, mokytojas, buvo dar konkretesnis: demokratija įsivyraus, kai šalies miestų ir rajonų valdymo struktūrose nusistovės 50 proc. partinių ir 50 proc. laisvų piliečių paritetas. Dabar valdančios partijos, savo gretose neturinčios nė 5 proc. piliečių, į savo rankas suėmė visą valdžią, visą valdišką turtą, iždą, politiką ir dar trimituoja, kad kuria europinę demokratinę valstybę. Šalyje įvyko 16 švietimo reformų, 10 sveikatos apsaugos sistemos reformų, tačiau reformuoti iš anų laikų užsilikusią vien partinę valdymo sistemą nepamėgino nė vienas premjeras, nė vienas Seimo vadovas ir nė vienas prezidentas. Jiems patinka joti ant pabalnotos tautos. Štai kodėl susitikimuose, kuriuose dalyvavau, mačiau tik vieną kitą Seimo narį ir kandidatuojantį centralizuotos sistemos partinį. Jiems tiesiog nemalonu girdėti piliečių atviravimus.

– Rinkėjai plakatuose išjuokė parodinę valdžios kovą su šešėline ekonomika ir korupcija.

– Užteks muilinti akis – centralizuotos valdžios kova su korupcija ir šešėliu niekada nesibaigs pergale, nes būtent šešėlis ir korupcija yra viešpataujančio vienvaldžiavimo lopšys ir puotos stalas. “Rask kvailį, kuris kovotų su savimi taip, kad pats save sulaužytų”, – sakė rinkėjai. Šešėlį ir korupciją pajėgs sumažinti tik centralizuoto valdymo reforma, kuri atrištų rankas visuomenei.

– Rinkėjai nebuvo nusiteikę prieš partijas kaip tokias?

– Nebuvo. Jie sakė, kad tiesiog atėjo laikas uždarai partinei sąrašinei valdymo sistemai atsiverti nepartinei visuomenės daliai. Kodėl ministerijoms turi vadovauti ne savo darbais garsūs profesionalai, o būtinai politikai, Seimo nariai? Jei Seimo narys panoro tapti ministru, jis turi netekti Seimo nario mandato. Žinos, ar jam verta rizikuoti. Dabar pavadovauja, nieko rimto nenuveikia ir vėl kaip koks katinas sugrįžta į Seimą. Ar nors vienas meras, skolų pridaręs, atsakė už savo netikusio vadovavimo pasekmes? Pasitraukia iš posto biudžeto pinigais pamalonintas, net atsisveikinimo rožės būna nupirktos už savivaldybės pinigus. “Kiek tai gali tęstis?” – klausė rinkėjai. Kartą neišlaikiau: tai per ateinančius Seimo rinkimus parodykite, kad toks vienvaldžiavimas jums nebepriimtinas.

– Ir ką?

– Parodysim, atsakė. Tačiau proveržio mastai priklausys nuo Alytaus, Šiaulių, Panevėžio, Kauno laisvųjų nepartinių merų išminties ir gebėjimų bei nuveiktų darbų. Jei pavyks, tai būtų pati efektyviausia ir pigiausia agitacija, už ką rinkėjai turėtų balsuoti per naujo Seimo rinkimus.

– Bet visuomeniniai komitetai Seimo rinkimuose negali dalyvauti.

– O kodėl nesusivienijus mažosioms, biudžeto nefinansuojamoms partijoms? Kodėl neprisišliejus prie nefinansuojamos “Lietuvos sąrašo” partijos?

– Biudžetinės, kitaip tariant, valdžios, valstybinės partijos turės didelius administracinius, biudžetinius pranašumus…

– Tokius pat pranašumus partijos turėjo ir Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Kaune, bet pralaimėjo į vienus vartus. Partijos išsigando ir sukruto, bet kažin ar joms pavyks suturėti prasiveržusios upės bėgimą.

Apie minimalią estų policininko algą ir mūsų saugumą

Nuoroda į straipsnį portale Delfi.lt:

N. Puteikis. Apie minimalią estų policininko algą ir mūsų saugumą
——————————————————————————————————

N. Puteikis. Apie minimalią estų policininko algą ir mūsų saugumą

Neseniai manęs paprašė atsakyti, kaip vertinu saugumo lygį Lietuvos sostinėje – ar jis man atrodo pakankamas? Atsakiau, kad ne. Kad būtum patenkintas dabartine padėtimi, turi būti išvystęs tokį gebėjimą išversti daiktus į išvirkščią pusę, kaip Vilniaus meras A. Zuokas, 2008-iais kartu su bičiuliu iš legendinio „Rubikono“ nuteistas „už gerus darbus“.
Ar galima Vilnių pavadinti saugiu, jeigu žmogų, vakare išvedusį pasivaikščioti šunį, nužudo pačiame miesto centre – nes pataikė ne laiku eiti pro „Psichbariu“ vadinamą gėryklą, kuri jau seniai žinoma dėl muštynių ir įvairių ekscesų, įskaitant šaudymą ir narkotikų platinimą, todėl net buvo įtraukta į turistams nerekomenduojamų užeigų sąrašą?

Jeigu pėsčiųjų perėjose nuolat užmušami ar sunkiai sužalojami žmonės, o po tragedijų aiškinama, kad dalis tų perėjų esančios nesaugios, jas seniai norėta panaikinti arba pertvarkyti, bet taip ir palikta (dalis pernykštės kronikos: spalio 14 d. devyniolikmetė žuvo ties visuomeninio transporto stotele Narbuto gatvėje, spalio 30 d. – penkiolikmetė Pilaitėje, lapkričio 3 d. – 66 metų moteris su dviračiu taip pat Pilaitėje, liepos 15 d. sunkiai sužalota mergina prie Edukologijos universiteto, sausio 19 d. Laisvės prospekte žuvo močiutė su mažamete anūke)? Jeigu norma yra tokios antraštės: „Jonas Radzevičius žmogų užmušė girtas ar girtutėlis?“ (liepa), „Vilniuje siautėjo girti vairuotojai“ (rugpjūtis), „Girtas vairuotojas Vilniuje sudaužė 2 mašinas ir laužė stulpą“ (spalis), „Vien savaitgalį Vilniaus policijai įkliuvo 25 girti vairuotojai“ (lapkritis), „Vilniuje girti vairuotojai žalojo žmones ir daužė mašinas“ (gruodis) ir t. t.?

Saugumo jausmo nekelia ir duomenys, kuriuos skelbia  Informatikos ir ryšių departamentas prie VRM: per metus Vilniuje padaugėjo žmogžudysčių (beveik dvigubai: 2013 m. – 26, 2014 m. – 47) ir nusikaltimų, susijusių su psichotropinėmis bei narkotinėmis medžiagomis, daugiau nusikaltimų padarė nuo šių medžiagų apsvaigę asmenys, dar apie dešimtadalį – neblaivūs. Pernai užfiksuoti 293 administracinės teisės pažeidimai, susiję su nepilnamečių narkotikų naudojimu, 144 paaugliai sulaikyti neblaivūs viešose vietose.

Taigi, tobulinti tikrai yra ką (nors yra ir gerų tendencijų: sumažėjo sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, nusikalstamų veikų, padarytų viešose vietose, vagysčių, plėšimų).

Kitas klausimas – kaip įmanoma tai padaryti.

Dalis paminėtų problemų – nesaugios pėsčiųjų perėjos ir „Psichbario“ tipo girdyklos toleravimas – dar kartą parodo Vilniaus savivaldybės neįgalumą spręsti miestiečiams gyvybiškai svarbius klausimus, apie kurį jau rašiau. Užuot investavusi į nesaugių perėjų panaikinimą ar sutvarkymą, savivaldybė pastatė dešimtis milijonų litų kainavusį mažai verslininkų grupei reikalingą viaduką iš Geležinio Vilko į A. Goštauto gatvę, įrengė ir dar ketina įrenginėti dešimtis kilometrų brangių granitinių bortų palei autostradą Vakariniame aplinkkelyje.

Todėl tapęs Vilniaus meru užtikrinsiu, kad būtų investuojama ne į miestui nereikalingus viadukus ir granitinius bortus – vietoje jų puikiai tiktų ir pigesni betoniniai – o į pėsčiųjų perėjų sutvarkymą pagal policijos ir saugaus eismo specialistų rekomendacijas, pėsčiųjų tiltų ir požeminių praėjimų, pritaikytų ir neįgaliesiems, įrengimą, greičio viršijimą fiksuojančių matuoklių, stebėjimo kamerų sistemos tobulinimą. Tam tikrai pakaks lėšų, kurias sutaupysime atsisakę Vilniaus savivaldybę garsinančių absurdiškų projektų.

Tačiau dalis visuomenės saugumo bėdų yra nacionalinės ir nei savivaldybė, nei policija vienos jų neišspręs. Nusikalstamumas, agresija keliuose yra taip pat ir ekonominių, politinių, socialinių Lietuvos problemų atspindys – tų pačių, kurios lemia aukštą emigracijos ir savižudybių lygį, didžiausią Europoje Lietuvos vyrų mirtingumą. Nesaugūs esame ne vien siaurąja prasme – didelė dalis visuomenės jaučiasi nesaugi, nes nuolat balansuoja ties skurdo riba, negalėdama užtikrinti pilnaverčio gyvenimo sau ir savo vaikams. Tai valdžios elito paniekos vadinamajai antrajai Lietuvai pasekmė (apie tai rašiau straipsnyje „Nutylėtas Vilnius“).

Aukščiausia šalies valdžia galėtų labai prisidėti prie visuomenės saugumo, jei susimažintų savo ir aukštųjų pareigūnų algas ir padidintų mažiausiai gaunančių – tarp jų ir tarnybą pradedančių jaunų policijos pareigūnų, žemesnės grandies medicinos personalo, socialinių ir kultūros darbuotojų – taip sumažindama atotrūkį, kuris sukelia neteisingumo jausmą, daro žmones ciniškus, naikina motyvaciją dorai dirbti ir tuo pačiu provokuoja didesnį nusikalstamumą.

Gėda, kai palyginti mūsų valdžios elito požiūrį su estų: ten buvo priimtas politinis sprendimas ir nuo šių metų pradžios pradėta įgyvendinti programa „1000” – minimalus darbą pradedančio jauno policininko atlyginimas yra 1000 eurų. Mūsiškių – apie 1400 litų…

Manau, jei išanalizavus Estijos patirtį pavyktų užtikrinti oriam pragyvenimui pakankamą minimalų policijos pareigūnų atlyginimą, tai atvertų kelią sutvarkyti algas ir kitoms politikų užguitoms kategorijoms: socialiniams, žemesnės grandies medicinos, kultūros darbuotojams, mokytojams, jauniems mokslininkams. Tokia turėtų būti saugios visuomenės kūrimo pradžia.

Tačiau mūsų šalies politinė nomenklatūra „rūpinasi“ neelitine visuomenės dalimi kitaip. Kaip – puikiai iliustruoja šie dr. Ilonos Tamutienės 2013 m. straipsnyje paskelbti duomenys:

„Alkoholio prieinamumas pagal išduotą licencijų skaičių Lietuvoje yra ypatingai didelis. Pavyzdžiui, Pensilvanijoje 1 mažmeninės prekybos alkoholiu licencija išduodama 3000 gyventojų (Grubesic ir kt., 2012), Anglijoje – 79,4 mažmeninės prekybos alkoholiu išsineštinai licencijos 100 000 gyventojų (Alcohol concern, 2011)“, tuo metu Lietuvoje 2012-iais 1 prekybos alkoholiniais gėrimais vieta teko 172 gyventojams (miestuose – 153, rajonuose – 183; Vilniuje – vienas prekybos taškas 171 žmogui, bet dabar šis rodiklis būtų dar didesnis, nes nuo tada savivaldybė išdavė dar apie porą šimtų licencijų). Lietuvoje nėra ribojamas išduodamų licencijų prekiauti alkoholiu skaičius, jos išduodamos neterminuotam laikui, nereguliuojamas prekybos vietų „tankis“.

Ir šis superliberalumas – žinant, kad Lietuva pagal vienam gyventojui tenkantį suvartojimo alkoholio kiekį yra ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio rekordininkių (Pasaulio sveikatos organizacijos 2010 m. duomenimis, Lietuvos vyrui per metus tenka po 24,4 litrus alkoholio, panašiai, kaip Rusijos; daugiau išgeria tik Moldovos ir Baltarusijos vyrai); kad priklausomybę nuo alkoholio turi beveik pusė – 48,3 % – 20–64 metų šalies vyrų ir 16,2 % moterų; kad daugėja alkoholinio spektro sutrikimų turinčių vaikų. Beje, 2011 m., Policijos departamento duomenimis, net 77 % žmogžudysčių įvykdė nuo alkoholio apsvaigę asmenys.

Pasakysiu taip: nomenklatūrinis „elitas“ sukūrė didžiulį nesaugumo jausmą patiriantiems žmonėms vieną tankiausių Europoje ne tik alkoholio parduotuvių, bet ir greitųjų kreditų, visą parą veikiančių lombardų, lošimų aparatų tinklą, ir žmonės, jeigu jiems trūksta pinigų, prisiskolina, prisiperka alkoholio ar prasilošia.

Nors visai netoli, Skandinavijoje, turime kitokį pavyzdį: Švedijoje stipresnis nei 3,5 proc. alkoholis parduodamas tik valstybinėse „Systembolaget“ parduotuvėse, kuriose nebūna jokių akcijų ar nuolaidų ir kurios darbo dienomis dirba iki 18 val., šeštadieniais – nuo 10 iki 13 val., o sekmadieniais ir per šventes būna uždarytos. Pirkti jose gali tik vyresni nei 20 metų asmenys. Daugelyje miestų yra tik po vieną tokią parduotuvę, didesniuose – kelios. Suomijoje ir Norvegijoje stipresnį nei 4,7 proc. alkoholį parduoda tik valstybinės monopolinės įmonės.

Manau, kad tikriausias kelias didinti visuomenės saugumą – keisti savivaldybės ir Seimo sprendimus, kuriais nustatytas tankiausias degradavimą skatinančių „taškų“ tinklas, mažinti alkoholio ir greitųjų kreditų prieinamumą. Iš esmės spręsti šitas problemas gali tik Seimas – savivaldybė neturi galių nei apriboti licencijų išdavimą, nei imtis kitų esminių priemonių.

Todėl būdamas Vilniaus meru būčiau priverstas reikalauti Seimo, organizuoti savivaldybių asociacijos kreipimusis, Vilniaus tarybos narių piketus prie parlamento. O jeigu tai neduos rezultato – po poros metų vesti į Seimo rinkimus didelį būrį pilietiškų, sąžiningų, viešąjį interesą pasirengusių ginti žmonių, kurie nori Lietuvoje sukurti tokią europinę demokratiją, kokia veikia Šiaurės Europoje. Tik turėdami Seime tokių žmonių branduolį galėsime priimti esminius įstatymus – sugrąžinti tikrą savivaldą, sumažinti turtinę nelygybę, užtikrinti orų pragyvenimą dorai ir sąžiningai dirbantiems, bet dabar skurstantiems žmonėms, sumažinti alkoholio ir greitųjų kreditų prieinamumą.

Šia prasme kandidatavimą į Vilniaus merus suvokiu kaip priemonę, vieną iš būdų, siekiant Lietuvoje tikros europinės demokratijos ir tikro visuomenės saugumo.

Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, gali tapti tokių pokyčių pavyzdžiu. Todėl vienas iš pirmųjų mano darbų būtų sukviesti pasitarimą dėl saugumo situacijos mieste ir paprašyti suformuoti patarėjų tarybą prie savivaldybės Saugaus miesto departamento, kad problemas spręstume tardamiesi su pareigūnų, jų profesinių sąjungų, kitų visuomeninių organizacijų, bendruomenių atstovais.

Pone Zuokai, ir jie yra žmonės. Antras laiškas Vilniaus merui

Straipsnis portale Delfi.lt: Pone Zuokai, ir jie yra žmonės. Antras laiškas Vilniaus merui

—————————————————————————————-

Skaitant „atsakymą“ į mano laišką apie nužmogėjimą, skirtą Vilniaus merui A. Zuokui, kilo pagunda paklausti taip, kaip klausdavome Sąjūdžio metais: „Ar ponas Tatatavičius jau viską padarė, kad mes geriau gyventume“?

Ar A. Zuokas tikrai mano padaręs viską, kad jo vadovaujamos savivaldybės įmonė daugiau niekada netąsytų po teismus nei dailininko, vieno iš lito banknotų kūrėjų Raimondo Miknevičiaus, nei kitų senų, ligotų žmonių? Kad jie nebadautų, užsiundyti antstoliais? Kad nebijotų senatvėje būti išvaryti iš savo namų? Kad jais būtų laiku pasirūpinta, kol nuo išsekimo neatsiveria trofinės opos?

Ar kosminius projektus kuriantis meras apskritai žino, kad vos už 1 km. nuo jo paties namų senukai gyvena bijodami, kad nelaimės atveju nesulauks pagalbos, nes greitosios automobilis iki jų namų tiesiog negalės atvažiuoti? Ar bent nujaučia, kad tie žmonės gyvena be karšto vandens ir kanalizacijos, neturėdami, kur išsimaudyti?

„Atsakyme“ į mano laišką dėl kraupios R. Miknevičiaus istorijos rašoma, jog informacija, „esą savivaldybė siekia prisiteisti skolas iš badaujančio žmogaus“, „nėra tiksli“.

Bet faktas toks: savivaldybės įmonė “Vilniaus miesto būstas” per teismą išmušinėjo skolą iš senolio, turinčio pragyventi iš 600 litų pensijos. Tų teismų – ne tik su savivaldybe, bet ir su komunalinių paslaugų įmonėmis – buvo ne vienas. Kai vyko paskutinysis, su „Vilniaus miesto būstu“, iš jo pensijos antstoliai jau išskaičiavo skolas, jis jau sunkiai sirgo ir badavo. Jei ne šis tąsymas ir antstoliai, galbūt nebūtų šitaip išsekęs – tačiau apie tai „atsakyme“ neužsiminta nė žodžiu. O dabar skolų iš senolio savivaldybės įmonė nebeišmušinėja tik todėl, kad jas sumokėjo buvę R. Miknevičiaus studentai.

Dar „atsakyme“ rašoma, jog jam buvo pasiūlytos socialinės paslaugos, tik jis atsisakęs. Suprask – pats kaltas, mes viską padarėme. Pridursiu kelias nutylėtas detales. Socialiniai darbuotojai susirūpino pagalba R. Miknevičiui tik tada, kai jo buvę studentai ir bičiuliai jau beldėsi į įvairių institucijų duris, nes rado senuką taip išsekusį ir sergantį, kad porą naktų jis stovėjo žiūrėdamas virtuvėje pro langą – dėl skausmo nebegalėjo net sėdėti ir naktį praleisdavo stovėdamas kaip arklys… Tuo metu, kai jį reikėjo guldyti į ligoninę, o ligoninės atsisakinėjo priimti dėl užkrečiamų trofinių opų, savivaldybės darbuotojai jam pasiūlė arba „gultis į slaugą“, arba pirktis paslaugas – šiukšlių išnešimą ir produktų atnešimą. Už savo pinigus. Turbūt tuos pačius, kuriuos išskaičiuodavo antstoliai…

Ar tai, A. Zuoko supratimu, ir yra socialinės rūpybos sistema? Manau, kad tokių dalykų būti neturi. Socialiniai darbuotojai turi eiti per žmones, bendrauti, kad butuose nerastų mumijų, apie kurias niekas nieko nežinojo, nes niekas nesidomėjo. Socialinis jautrumas turi būti realus, o ne apsimestinis, ir tuo pasirūpinti – vienas svarbiausių Vilniaus valdžios uždavinių.

Tačiau taip susidėlioti prioritetus partinės nomenklatūros atstovams yra neįveikiama misija – kodėl, jau rašiau straipsnyje apie skurstančią antrąją Lietuvą, valdžios elito ištrintą iš viešosios erdvės ir politinės darbotvarkės. Vilniaus savivaldybė net nežino, kiek vilniečių gyvena žemiau skurdo ribos ir kiek jų kasmet išvaržoma antstolių dėl įsiskolinimų už komunalines paslaugas – tokių duomenų ji nerenka.

Nemažai dabartinio mero projektų yra rožinės svajonės, panašios į pamokslus bėdžiams apie pomirtinį gyvenimą – kaip jiems ten bus gera, jei kentės šioje ašarų pakalnėje. Savivaldybė bando užliūliuoti tais puikiais projektais, iš kurių nebus jokios naudos daugybei žmonių, gyvenančių Vilniuje viduramžių sąlygomis.

Pavyzdžiui, 73 metų Danutei Pavliukovič iš Žibuoklių gatvės Rasų seniūnijoje, vos už 1 km. nuo UNESCO saugomo senamiesčio ir elitinio Užupio su Vilniaus mero namais – ji yra gyvas įrodymas, kad netvarkomi būtiniausi dalykai, nuo kurių kartais priklauso ir žmogaus gyvybė. Moters namas stovi ant stačios kalvos, į kurią vedantis kelias rudenį pavirsta neišbrendama purvyne, o žiemą – čiuožykla. Ar juo užvažiuoja automobiliai, priklauso nuo oro.

„Man dažnai reikia greitosios. Pernai reikėjo, bet neužvažiavo, nes sniegas, nebarstyta… Insultas buvo“, – tai pasakodama ponia Danutė verkė. Žiemą į kalniuką nevažiuoja ir šiukšlinė, todėl ką gali, ji sudegina krosnyje, kas lieka – išveža žentas.

Ką reiktų daryti kilus gaisrui, belieka spėlioti, nes nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Vandenį moteris nešasi iš hidranto – po pusę kibiro, nes pilno nebepakelia. Kelionė pirmyn ir atgal užtrunka pusvalandį, taip – keturis kartus per dieną.

Niekas iš savivaldybės ponios Danutės gyvenimu nesidomėjo (bent ji tokio atvejo nepamena), o A. Zuoką matė tik per televizorių. Tiesa, per šventes pašto dėžutėje rado mero pasveikinimą.

Tokių, kaip ji – tiesiogine, fizine to žodžio prasme gyvenančių atskirtyje, neturinčių vandentiekio ir kanalizacijos – Rasose daug.

Anot Lietuvos kariuomenės kūrėjo, atsargos komandoro Eugenijaus Nazelskio, taip pat gyvenančio šioje seniūnijoje, apie trečdalį vietos žmonių reikalus atlieka lauke ir neturi karšto vandens. Taip gyvena ir du mokyklinio amžiaus vaikus auginanti šeima Kuprioniškių gatvėje – mediniame name, kurio viena pusė tvarkinga, o antra primena meškos laužą. Tai ypatingas atvejis: tvarkingoji namo dalis priklauso šeimai, o pavojų keliančios griuvenos, kaip teigia E. Nazelskis – ne kas kita, o Vilniaus savivaldybės socialinis būstas…

Nuo tada, kai prieš pustrečių metų įvyko nelaimė – sprogo vienintelė miesto viešoji pirtis Subačiaus gatvėje – savivaldybė taip ir nepasirūpino nei sutvarkyti suniokotą pastatą, nei įkurti viešąją pirtį kitoje vietoje.

Tad prieš svaičiodamas apie grandiozinius projektus Vilniaus meras turėtų atsakyti į labai paprastus klausimus. Pvz.: kur praustis vandentiekio neturintiems miestiečiams? Arba: kodėl iki šiol nesutvarkytas kelias, kuriuo pas Rasose gyvenančius senukus negali atvažiuoti greitoji, ir kada tai bus padaryta?

Naglis Puteikis: Vilniui reikia pokyčių

Paradoksalu, kad praėjus ketvirčiui amžiaus, kai Lietuvoje galime tvarkytis laisvai ir demokratiškai, esame tapę valdžios korupcijos ir nekompetencijos įkaitais. Vilniaus padėtis šiandien kritinė, miestas ištiktas bankroto ir primena neskaidriai tvarkomą uždarąją akcinę bendrovę, kuri dirba siekdama ne miestiečių gerovės, bet privataus pelno bet kokia kaina. Bet esu įsitikinęs, kad atgimimas įmanomas – jo gaires kartu su „Lietuvos sąrašo“ komanda nubrėžėme programoje „Perženkim Rubikoną“, – atsakydamas į portalo Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko klausimus teigė Naglis Puteikis:

Naglis Puteikis: Vilniui reikia pokyčių.

—————————————————————————–

Jau mažiau nei mėnuo liko iki rinkimų, kuriuose rinksime miesto ir rajonų merus bei tarybos narius. Viliamės, kad ir mūsų tekstai padės Jums sąmoningai apsispręsti. Esame nusiuntę klausimus  nemažai grupei kandidatų į merus. Pirmasis sureagavo Vilniuje į mero postą pretenduojantis Naglis Puteikis. Jis nepriklauso jokiai partijai, tačiau yra vienas iš partijos „Lietuvos sąrašas“ kandidatų.

Raginame ir kitus pretendentus į merus (ne tik Vilniaus) parašyti adresu andrius@bernardinai.lt, jog turite drąsos ir noro atsakyti į mūsų klausimus. Operatyviai juos išsiųsime.  

Mes nenorime užsiimti politine reklama, tačiau labai norėtume suteikti galimybę Bernardinai.lt skaitytojams geriau susipažinti su tais, kurie nori vadovauti savivaldos institucijoms.

* * *

Vilniuje siekiate mero mandato. Taip pat esate išrinktas Klaipėdoje vienmandatėje apygardoje. Ar tai nereiškia, kad išduodate klaipėdiečius, kurių atstovu įsipareigojote būti, tvirtinote, kad kovosite ne tik už kitokį Seimą, bet ir už kitokį rinkėjų atstovavimą. Klaipėdiečiai pasitikėjo ir dabar, pasirodo, Vilnius Jus domina labiau nei Klaipėda?

Mano ryšys su Vilniumi išties ypatingas – tai mano gimtasis miestas. Tėtis, grįžęs iš sovietinių lagerių, čia baigė mokslus ir sukūrė šeimą, čia užaugome mudu su broliu. Senieji Vilniaus rajonai – gimtasis Žvėrynas, Senamiestis, Antakalnis, kur Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbo mama, užrašiusi tūkstančius liaudies dainų melodijų – yra mano vaikystės prisiminimų erdvė. Todėl Vilnių ir jo amžių paveldą jaučiu kaip savo paties dalį – tai ir užkrėtė aistra istorijai.

Baigęs 15-ąją vidurinę mokyklą (dabartinę Žvėryno gimnaziją) pasirinkau istorijos studijas universitete ir Atgimimo metais dar studijuodamas gyniau naikinamą paveldą – kaip visuomenininkas organizavau pasipriešinimą Valdovų rūmų pamatų ardymui įrenginėjant fontaną prie Katedros, 1986-iaisiais Istorijos fakulteto kiemelyje įrengiau stendą su griaunamo Vilniaus senamiesčio paveldo nuotraukomis, įkūriau Jaunimo paminklosaugos klubą. Galiu sakyti, kad Vilnius, kaip gimtasis miestas, nulėmė mano likimą – tapau paminklosaugininku.

Paradoksalu, kad praėjus ketvirčiui amžiaus, kai Lietuvoje galime tvarkytis laisvai ir demokratiškai, esame tapę valdžios korupcijos ir nekompetencijos įkaitais. Vilniaus padėtis šiandien kritinė, miestas ištiktas bankroto ir primena neskaidriai tvarkomą uždarąją akcinę bendrovę, kuri dirba siekdama ne miestiečių gerovės, bet privataus pelno bet kokia kaina. Bet esu įsitikinęs, kad atgimimas įmanomas – jo gaires kartu su „Lietuvos sąrašo“ komanda nubrėžėme programoje „Perženkim Rubikoną“ . Čia paminėsiu kelias nuostatas: piliečiams, šiuo metu nustumtiems nuo miesto reikalų, turi būti užtikrinta teisė tiesiogiai dalyvauti miesto valdyme, sugrąžinant savivaldai tikrąją prasmę; komunalinį ūkį turi tvarkyti ne daugybė uab’ų, o savivaldybės valdoma viešoji įstaiga, kuri būtiniausios paslaugas teiks siekdama ne pelno, bet miestiečių gerovės (pasirinkę šį modelį, šiauliečiai už šilumą moka mažiausiai iš didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų, bet konservatoriai ir liberalai, užuot siūlę šį kelią, proteguoja „Rubikono“ tipo įmonę; apie tai rašiau čia: „Ką ir kodėl apie šilumos kainą nutyli Majauskas ir Šimašius?);  valdžia turi imtis aktyvios socialinės politikos, kad sumažintų takoskyrą tarp skurdo ir sėkmės Lietuvos, bet pirmiausia – nustoti meluoti ir pripažinti skurdo problemas, kurias partinė nomenklatūra jau daug metų nutyli (apie tai rašiau straipsnyje „Nutylėtas Vilnius“).

Tikros savivaldos sukūrimas, viešojo intereso, kaip prioriteto, įtvirtinimas Vilniuje būtų svarbus visai Lietuvai – sostinė taptų pavyzdžiu ir kitiems miestams. Tarp jų ir Klaipėdai, kuri mano gyvenime taip pat labai svarbi daugeliu požiūrių. Žinau Klaipėdos problemas: būdamas jos savivaldybės tarybos nariu, dirbau Ūkio komiteto pirmininku, ketverius metus vadovavau akcinei bendrovei „Klaipėdos laivų remontas“, ištraukėme ją iš bankroto – kartu su kolektyvu sugrąžinome 15 milijonų litų beviltiškų, kaip tada atrodė, skolų, įmonė tapo pelninga ir dirba iki šiol. Gaila, kad ją prichvatizavo už juokingą kainą tuometinė nomenklatūra, prieš tai išmetusi mane iš darbo.

Dirbdamas Klaipėdoje aš įrodžiau, kad moku ir galiu vadovauti, ir manau, kad padėdamas Vilniui pakilti iš nuosmukio būsiu naudingiausias visuomenei. Būtent tai ir žadėjau savo rinkėjams vienmandatėje Danės apygardoje – daryti tai, kas yra visuomenei naudingiausia. Neabejoju, kad Klaipėdoje puikiai pasirodys tokia pat pilietiškai aktyvi, kaip ir aš, mano žmona Nika Puteikienė – ji ne blogiau už mane suvienys demokratijos ir tikros savivaldos ištroškusius klaipėdiečius, kuriems įkyrėjo vietinių politikų vergavimas „Fortumo“ įmonei, branginantis šiukšlių tvarkymą ir šilumą.

Kelti savo kandidatūrą Vilniuje pasirinkau ir dar dėl vienos priežasties: tai geriausias būdas suaktyvinti pilietinę visuomenę dalyvauti rinkimuose. Ir šiuose savivaldos, ir artėjančiuose Seimo. Aš važinėjau po Lietuvą ir agitavau visus pilietiškai aktyvius žmones dalyvauti, įgyti patirties ir taip pasiruošti Seimo rinkimams, nes tik turint Seime keliasdešimt pilietiškų žmonių galima de facto padaryti Lietuvą Europos valstybe.

Būdamas Seime įsitikinau, kad partijos yra visiškai sukirmijusios, todėl nieko nebus įmanoma pakeisti, kol neturėsime to keliasdešimties žmonių branduolio, apie kurį susivienytų ir partijose dar išlikę sąžiningi Seimo nariai. Tik tada galėsime priimti esminius įstatymus – sugrąžinti tikrą savivaldą, visuomenės kontrolę teisėsaugai, sumažinti turtinę nelygybę, užtikrinti orų pragyvenimą dorai ir sąžiningai dirbantiems, bet dabar skurstantiems žmonėms. Kadangi žmonės, kuriuos kalbinau ryžtis dalyvauti rinkimuose, bijojo, turėjau parodyti pavyzdį ir pasirinkau stipresnius oponentus, t. y. Vilnių – kad galėčiau įkvėpti, įtikinti, jog galima kaip lygus su lygiu kautis ir su tais, už kurių nugarų yra dideli pinigai ir partinės struktūros.

Tvirtinate, kad kovojate už didesnes piliečių galias. Koks konkretus mechanizmas leistų ugdyti ir labiau panaudoti pilietinį vilniečių potencialą?

Vilniaus valdžia turi užtikrinti piliečiams teisę tiesiogiai dalyvauti miesto valdyme: savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis ir gyventojų apklausomis, o dėl svarbiausių – atsiklausti miestiečių nuomonės visuotinėje apklausoje; seniūnus skirti tik surengus miestiečių apklausas, po to, kai kandidatai pristato savo programas; plėtoti ūkinį seniūnijų savarankiškumą; įtraukti vilniečius į miesto biudžeto formavimą: jiems pristatyti ir elektroninėje erdvėje skelbti detalius Vilniaus metinių biudžetų projektus, viešai atsakyti į pastabas; investicinius projektus aptarti ir rengti kartu su vietos bendruomenėmis, kurių atstovai dalyvautų sudarant šių projektų ir viešųjų pirkimų konkursų sąlygas, turėtų teisę stebėti jų įgyvendinimą. Šios ir kitos nuostatos įrašytos programoje, kurią esame pasirengę įgyvendinti su Lietuvos sąrašo komanda, vienijančia įvairių sričių profesionalus.

Pilietinis aktyvumas pirmiausia pasireiškia žemiausioje savivaldos grandyje, kuri Lietuvoje buvo panaikinta 1994-iaisiais. Todėl labai svarbu atkurti pirminę savivaldos grandį – įteisinti renkamas valsčių, apylinkių tarybas. Mes vieninteliai Europoje neturime žemiausio savivaldos lygmens, iš karto renkame antrąjį – kai renka keliasdešimt tūkstančių gyventojų. Tačiau tai nėra tikroji savivalda. Tikroji savivalda – kai renka keli tūkstančiai. Pavyzdžiui, Varšuvoje yra daug savivaldybių, ir pagal analogiją galime įsivaizduoti, kad Vilniuje būtų Naujamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių savivaldybės, kurios turėtų savo išrinktus seniūnus, savo tarybas, savo biudžetus ir spręstų gyventojams betarpiškai svarbius klausimus: kad gatvėse nebūtų ledo ir senukai nesilaužytų kojų, kad išpuvę medžiai per audras nevirstų ant žmonių, kad perėjos būtų saugios ir apšviestos, kad veiktų žemutinė socialinės pagalbos grandis, kai socialiniai darbuotojai asmeniškai pažįsta visus skurstančius, neįstengiančius savimi pasirūpinti ar dėl savo gyvenimo būdo keliančius pavojų sau ir aplinkiniams, kad nebujotų chuliganizmas, smurtas, alkoholis ir lošimai. Manau, kad žemutinės savivaldos grandies atkūrimas – tikrosios savivaldos atkūrimas – išjudintų pilietinį potencialą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.

Dabartiniai merai apsimeta, kai sako, kad tai vien Seimo reikalas. Tų, kurie taip kalba, galima paklausti – o ar jūs savivaldybių asociacijoje priėmėte bent vieną rezoliuciją, kreipimąsi dėl žemutinės savivaldos grandies atkūrimo? Ar nors viena savivaldybė pasinaudojo apklausomis, kurios reglamentuotos Vietos savivaldos įstatyme? Nė viena. Niekas nieko nedaro, nes dabartiniams merams naudinga, kad žemutinės savivaldos grandies nebūtų. Bet tie rinkėjų komitetai ir nebiudžetinės partijos, kurie ryžosi dalyvauti šiuose rinkimuose, yra kitokie – jie nori demokratijos, nori tikrosios savivaldos.

Naujoji Vilniaus miesto taryba turėtų pasiūlyti Seimui atkurti Lietuvoje pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį, kokia yra visoje Europoje – įteisinti piliečių renkamus seniūnus ir seniūnijų tarybas, o seniūnijų ir savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose.

Viena iš skaudžiausių Vilniaus problemų – dideli daugiabučių rajonai, kuriuose liftai jau peržengę saugios eksploatacijos laikotarpį. Kokia ateitis laukia tokių rajonų kaip Žirmūnai, Karolininškės ir pan?

Neišradinėdami dviračio, turėtume remtis tą pačią problemą iš sovietmečio paveldėjusių šalių patirtimi. Pvz., Vokietija, paveldėjusi tokius rajonus iš VDR laikų, juos tvarko, renovuoja ne savivaldybių finansuojamų programų lėšomis, bet iš federalinio, valstybės biudžeto. Turėtume panaudoti Europos Sąjungos fondus, kurie dabar neretai švaistomi beprasmiškiems projektams, pvz., statant sūpuokles voveraitėms pakelių brūzgynuose, kur žmonės užklysta nebent didelio atsitiktinumo dėka (toks projektas iš tiesų egzistuoja, bet man neleido susipažinti su jo dokumentais, aiškindami, jog absoliučiai visa informacija yra privatūs duomenys). Teigti, esą trūksta ES pinigų, negalima, nes tos lėšos dažnai leidžiamos ne gyvybiškai svarbiems, o antraeiliams projektams. O sovietinių rajonų renovacija Vilniuje yra gyvybiškai svarbus dalykas, susijęs ir su turtinės nelygybės didėjimu bei socialinėmis problemomis. Bendradarbiaudama su vyriausybe ir tardamasi su vilniečiais, naujoji Vilniaus taryba turės parengti racionalų daugiabučių gyvenamųjų namų renovavimo, šilumos vartojimo mažinimo planą ir pradėti nuosekliai jį įgyvendinti.

Prieš praėjusius savivaldybių rinkimus aktyviai buvo diskutuojama, kas geriau Vilniui – metro ar tramvajus. Diskusijos (nežinia, ar tai blogai) liko popierinės, tačiau ką siūlote, sprendžiant transporto grūsčių problemą?

Pirmiausia siūlau už milžiniškus pinigus nestatyti viadukų mažai verslininkų grupei, kaip padaryta pastatant estakadą iš Geležinio Vilko į A. Goštauto gatvę – tai pavyzdys, kai dešimtys milijonų išmesti abejotinam projektui, kuris ne sprendžia grūsčių problemą, o klampina bankrutavusį miestą į dar didesnes skolas, juk didžiąją dalį lėšų tam objektui savivaldybė skolinosi… Kad tokių absurdų išvengtume ateityje, kompetentingi specialistai turėtų įvertinti padėtį ir atrinkti būtinus, realiai problemą sprendžiančius projektus, atmesdami visus bandymus švaistyti pinigus ir tenkinti neaiškias užgaidas. Pvz., labai norėčiau, kad būtų atsakyta į klausimą, ar tikrai būtina Vakariniame aplinkkelyje – netrukus bus įgyvendinamas III etapas – palei autostradą įrenginėti dešimtis kilometrų granitinių bortų, dėl kurių smarkiai padidėjo projekto kaina? O gal ten reikia auksinių bortų? Liūdnas humoras, bet jį gimdo dabartinės Vilniaus valdžios sukurta realybė.

Kad ji pasikeistų, reikia kelių dalykų. Pirmiausia – užtikrinti visų viešųjų projektų, tiek transporto, tiek ir kitų sričių, skaidrumą ir viešumą, o prieš priimant sprendimus įvertinti projektus kaštų ir naudos analizės metodu, apie kurį jau daug metų bergždžiai kalba Raimondas Kuodis (šiuo metodu, kuris yra puiki antikorupcinė priemonė, būtų sveika įvertinti ir metro projektą – gal paaiškėtų, kokios mirusios sielos juo važinėsis valstybėje, kurioje gyventojų skaičius mažėja). Antra – sprendžiant transporto, gatvių tvarkymo klausimus, reikia ne užsakinėti milijonus kainuojančias studijas, kuriose remiamasi kompiuteriniu modeliavimu, o naudotis tiksliais faktiniais duomenimis apie transporto srautus, perėjas ir pan., kuriuos turi sukaupęs savivaldybės įmonės Eismo valdymo centras.

O išskaidrinus situaciją, manau, reiktų pagalvoti apie Vokietijos, Prancūzijos miestų patirtį – ten įrengtos nemokamos automobilių aikštelės, kuriose iš priemiesčio į centrą atvažiavęs žmogus gali palikti automobilį, o tada persėsti į visuomeninį transportą, kuris mieste juda greičiau, nei automobilis. Geras savivaldybės sprendimas, kurį reiktų vystyti toliau – greitieji autobusai. Reikia tvarkyti šviesoforų eismo reguliavimą. Ir, žinoma, – sudaryti žmonėms normalias sąlygas visais metų laikais naudoti mieste dviratį.

Jau įprasta, kad Vilniuje per savivaldos rinkimus metami didžiuliai pinigai. Nepamirškime, kad miestas turi didžiulį biudžetą ir, kaip įsitikinome, nieko baisaus, jei po kadencijos paliekamos tik skolos. Per Prezidento rinkimus Vilniuje taip pat „nenuvertėte kalnų“. Kaip galvojate pirmiausia žmonėms perteikti žinią, kad dalyvaujate rinkimuose? Antras žingsnis – perteikti žmonėms programinius teiginius. Žvelgiant į reklaminius stendus Vilniuje, rinkimuose kausis 3–5 kandidatai.

Vilniečiai yra didžiausi politikos gurmanai: jiems kandidatų nuotraukų neužtenka – jiems reikia programos nuostatų. Todėl vilniečiams – kaip, manau, ir visiems Lietuvos žmonėms – reikia, kad kandidatai pateiktų laikraštį. Tik jame, per programą, per interviu, kitus straipsnius atsiskleis kandidatų vertybės ir nuostatos. Lankstinuko neužtenka, plakatas neperteikia jokių vertybių, tik mąslią veido išraišką. Todėl ketiname išleisti laikraštį – ir ne vieną, o du numerius, nes vieno politikos gurmanams vilniečiams neužteks, jie nori žinoti, ką renka.

Žinoma, šio sumanymo sėkmė priklausys nuo finansinių galimybių – juk biudžeto milijonų, kuriais disponuoja nomenklatūrinės partijos, neturime. Bet tikiu, kad visus sunkumus įveiksime, pasikvietę į talką bendraminčius, kurie nori prisidėti prie Vilniaus atgimimo. Žinią apie mūsų programą skleisime ir dalyvaudami radijo, TV diskusijose, susitikdami su bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Bernardinai.lt taip pat dėkoju už galimybę pasidalinti su Jūsų skaitytojais savo mintimis ir programos „Perženkime Rubikoną“ nuostatomis.

Klausimus pateikė Andrius Navickas

Naglis Puteikis: Sugrąžinsime žmonėms tai, ką nesąžiningi politikai iš jų atėmė

Tai, kaip Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose yra tvarkomas šilumos ūkis ir priimami svarbiausi sprendimai, neturi nieko bendro su europiniais skaidrumo standartais ir demokratijos tradicija – sakė kandidatas į Vilniaus merus Naglis Puteikis jį iškėlusio „Lietuvos sąrašo“ rinkimų programos “Perženkim Rubikoną” pristatyme. Fragmentas iš 2015 m. sausio 8 d. įvykusios spaudos konferencijos:

Pasirinkome šūkį peržengti „Rubikoną“, neatsiklaupti prieš „Fortumą“. „Rubikonas“ yra senasis Zuoko ir jo verslo grupės „Icor“ pavadinimas, o „Fortumas“ – jo pagrindinių oponentų Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio proteguojama analogiška verslo grupė. Kodėl pasirinkome tokį pavadinimą? Todėl, kad jis atspindi pagrindinį „Lietuvos sąrašo“ siekį: sugrąžinti žmonėms tai, ką nesąžiningi politikai iš jų atėmė. Per prezidentinę rinkimų kampaniją aš minėjau siekį sugrąžinti žmonėms valstybę, kuri iš jų atimta – deja, ir savivaldybėse tas pats procesas yra įvykdytas.

Pirmiausia turiu omenyje šilumos ūkį. Tiek Vilniaus, tiek Lietuvos politikai elgiasi nesąžiningai – jie nepasakoja vilniečiams ir Lietuvos gyventojams, kad Skandinavijoje ar Vokietijoje nėra tokių komunalinio ūkio tvarkymo pavyzdžių, kaip pas mus. Ten komunalinį ūkį tvarko viešosios įstaigos, kurios nesiekia pelno, ten nėra tarpininkų, tose schemose neatsiranda privatūs komunalinių paslaugų teikėjai, kuriems atitenka visas pelnas, o visos išlaidos tenka miestiečiams. Todėl mes programoje siūlome įkurti viešąją įstaigą, kuri administruotų visą komunalinį ūkį, pradedant šilumos ūkiu.

Grįždamas prie šūkio dar pasakysiu, kad ir Lietuvos Seimo nariai taip pat elgiasi nesąžiningai. Jie – aš turiu omeny Liberalų sąjūdį ir Tėvynės sąjungą – aiškina, kad jeigu laimės prieš Zuoką, tai taikys Kauno ir Klaipėdos pavyzdžius, kaip tvarkyti šilumos ūkį. Bet nepasako visos tiesos – nepasako, kad tiek Kaune, tiek Klaipėdoje šilumos kaina, deja, nėra žemiausia. Ji yra žemiausia Šiauliuose. Kodėl Šiauliuose žemiausia, o Kaune ir Klaipėdoje aukštesnė? Todėl, kad Kaune ir Klaipėdoje tose schemose naudojami nesąžiningi būdai, įvedami rubikonai, ikorai, verslo darytojai, tokie kaip „Fortumas“ ir kiti privatūs šilumos tiekėjai. Tuo tarpu Šiauliai yra vienintelis Lietuvos miestas, vienintelė savivaldybė, kur visiškai atsitiktinai susiklostė tokia politikų koalicija, kad jiems pavyko visą šilumos ūkį perimti į savivaldybės rankas. Todėl ten kaina yra žemiausia. Tad jeigu mes laimėsime rinkimus į Vilniaus savivaldybę, įvesime skandinavišką, vokišką Šiaulių modelį. Analogija būtų ir su kitomis komunalinėmis paslaugomis – pagrindinis principas būtų nepelno siekianti įstaiga ir skaidrus valdymas.

Šiuo metu miestiečiai yra nustumti nuo visų svarbiausių sprendimų. Nors vietos savivaldos įstatyme yra didžiulis skirsnis, reglamentuojantis tokį dalyką, kaip gyventojų apklausos, nė viena Lietuvos savivaldybė šitų apklausų nenaudoja. O juk galėjo, pvz., prieš sudarydama sutartį su „Dalkija“, Vilniaus savivaldybė tai padaryti. Jeigu mes laimėsime – naudosime šitas apklausas, tarsimės su miestiečiais visais svarbiausiais klausimais.

Dėl „antrosios“ Lietuvos, apie kurią vienas garsus publicistas svajoja, kad ji išmirs arba išvažiuos. Vilniuje turbūt geriausiai atsiskleidžia politikų elgesys su šia „antrąja“ Lietuva – turiu omenyje, su žmonėmis, kurie yra socialiai atskirti, nemoka gyventi, dėl kokių nors priežasčių nesugeba prisitaikyti prie dabartinės situacijos, kurie patiria skurdą, kurie įklimpsta į alkoholizmo, lošimų priklausomybės liūną, kurie yra neįgalūs arba gauna tokią mažą pensiją, kad tų pinigų neužtenka netgi maistui. Vilnius yra geriausias pavyzdys, kokias paslaugas valstybė ir savivaldybė teikia šiems žmonėms: sukuria tankiausią Europoje alkoholio parduotuvių, greitųjų kreditų, visą parą veikiančių lombardų tinklą, patį plačiausią lošimų aparatų tinklą, ir žmonės, jeigu jiems trūksta pinigų, prisiskolina, prisiperka alkoholio ar prasilošia. Tokią paslaugą valstybė ir savivaldybė teikia šiems žmonėms, kuriems Vokietijoje ar Skandinavijoje socialinės rūpybos departamentas teikia priešingas paslaugas: gydo nuo alkoholizmo, rūpinasi, suteikia darbo vietas (beje, savivaldybės kontroliuojamose komunalinėse įmonėse).

Lietuvos ir Vilniaus politikai, kandidatai į merus ir dabartinis meras elgiasi nesąžiningai, nes jie nepasako, kad europinė demokratija neturi nieko bendro su tuo, kas realizuota Lietuvoje ir Vilniaus savivaldybėje.

Savo programos tikslus bandysime pasiekti kartu su inteligentais, kūrybingais žmonėmis, kurių koncentracija Vilniuje yra pati didžiausia. Aš drįsčiau pavadinti mūsų sąrašą daktarų sąrašu, nes jame yra beveik dešimt mokslų daktarų. Kai kurie politologai tiesiai šviesiai sako, kad Lietuvos politikų problema yra tai, kad valdo trejetukininkai, turiu omenyje žmones, kurie vidurinėse ir aukštosiose mokyklose gaudavo žemiausius pažymius. Vis dėlto Lietuvą, Vilniaus ir kitų miestų savivaldybes turėtų valdyti penketukininkai, pagal senąją sistemą, arba dešimtukininkai, pagal dabartinę. Kaip tik toks kandidatų sąrašas yra teikiamas ir mes tikimės, kad įveiksime oponentus ir sukursime tikrą, europinę, skandinavišką, vokišką demokratiją, o ne tą pseudodemokratiją, kuri šiuo metu egzistuoja Lietuvoje ir Vilniaus mieste.

Kaip balsuoti už Naglio Puteikio ir “Lietuvos sąrašo” komandos dalyvavimą rinkimuose, rasite čia.

Lietuvos sąrašo“ rinkimų programa: https://puteikis.lt/programa/

Kandidatų sąrašas: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/lietuvos-saraso-kandidatai-i-vilniaus-taryba

Biudžetas: teisėjams – milijonai, kultūrininkams ir policininkams – riestainio skylė

Reaguodamas į šiame tekste aptariamą padėtį, Naglis Puteikis įregistravo pataisą biudžeto projektui, siūlydamas 10 proc. sumažinti išpūstas valstybės valdymo išlaidas, o sutaupytas lėšas proporcingai paskirstyti kultūros, socialinių ir švietimo darbuotojų atlyginimų padidinimui. Tekstas paskelbtas portale delfi.lt: N. Puteikis. Biudžetas: teisėjams – milijonai, kultūrininkams ir policininkams – riestainio skylė

————————————————————————————————

2015-ųjų biudžetas primena riestainio dalybas: vieniems tenka saldžioji dalis, kitiems – skylė ar geriausiu atveju trupiniai. Paradoksas: valdžia įprato girtis sukuriamo BVP dydžiu vienam gyventojui ir didėjančiomis pajamomis, bet kai ateina metas tvirtinti naują biudžeto projektą, finansų ministras staiga apsižiūri, kad sunkiai dirbantiems, bet ties skurdo riba ar net žemiau jos gyvenantiems piliečiams tų padidėjimų ir vėl neužteks – pinigų padidinti mažiausiai uždirbančių kultūros, švietimo, socialinių darbuotojų, slaugytojų bei policininkų atlyginimams tiesiog fatališkai trūksta…

Šiemet biudžetas ir vėl buvo palydėtas į Seimą optimistinėmis prognozėmis: bus surinkta 6 procentais, t. y., 1 mlrd. 228 mln. litų mokesčių daugiau, nei pernai, o Lietuvos ekonomika augs 3,4 procento. Deja, tai tik akių dūmimas. Per svarstymus komitetuose paaiškėja, kad kultūros darbuotojų atlyginimai nebus didinami ir išliks mažiausi Baltijos šalyse – vidutinis meno darbuotojo atlyginimas Lietuvoje siekia 538 EUR (59 proc. nuo vidutinio viešojo sektoriaus atlyginimo), kai Estijoje – 1316 EUR (102 proc. nuo vidutinio viešojo sektoriaus atlyginimo). Tik trupiniai skiriami ir mokytojų, socialinių darbuotojų bei mažiausiai uždirbančių policininkų atlyginimams didinti. Neapleidžia nejauki nuojauta, jog neteisingumas tiesiog užprogramuotas biudžeto sudarytojų galvose. O gal mes tik nesugebame perprasti „jautrios“, socialdemokratiškos Vyriausybės logikos? Bandau ją suvokti.

Lietuva pažadėjo Briuseliui laikytis finansinės drausmės. Biudžetas turi tapti nedeficitinis. Todėl bet koks išlaidavimas prilygtų mirtinai nuodėmei. Galimos nebent smulkios išimtys. Tik štai koks netikėtumas – tos „išimtys“ pritaikomos sočiausiai gyvenančiam Lietuvos sluoksniui! Konstituciniam teismui paraginus, skubiai skiriama 240 mln. litų daugiausiai uždirbančių politikų, teisėjų ir valdininkų atlyginimų kompensavimui.

Didžiulis atotrūkis tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų valstybės tarnyboje tampa Konstitucine norma. Policijos patrulis, ugniagesys, pasenietis pagal valstybės tarnybos įstatyme nustatytus koeficientus negali uždirbti uždirbti daugiau, nei 1350 litų. Iš šios sumos dar atskaitomi mokesčiai. Palyginkime: Seimo pirmininko atstovo spaudai alga gali siekti 5873 Lt, prie kurių dar pridedama iki 50 procentų priedas už kvalifikaciją. Įstatymu įtvirtinta neįtikėtina valstybės tarnybos hierarchija. Visi tarnautojai suskirstyti į 20 kategorijų, o kiekvienoje iš jų – dar trys kategorijos. Valstybės tarnautojai gali gauti iki 70 proc. priedus prie atlyginimų.

Akivaizdu: jei šiandien reikėtų bent 10 procentų padidinti atlyginimus visiems 52 812 valstybės tarnautojų, fiskalinės drausmės politika žlugtų. Todėl kyla logiškas klausimas – ar mes esame pajėgūs išlaikyti tokį hierarchinį valdymo aparatą? Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų Lietuvoje sumažėjo 518,6 tūkst., t. y. daugiau nei 15 procentų, o nestatutinių tarnautojų padaugėjo nuo 20 302 iki 29 839, t. y., beveik 50 procentų. Manyčiau, vardan solidarumo tarnautojų skaičių reiktų mažinti nuo viršaus – sumažinkime viceministrų, Seimo pirmininkų pavaduotojų ir jų padėjėjų skaičių. Bent dvigubai sumažinkime valstybės tarnautojų kategorijų skaičių – tegu lieka dešimt. Ir, žinoma, būtų puiku, jei valstybės tarnautojų atlyginimų dydis skirtųsi ne 10 ir daugiau, o tik 4-5 kartus. 10 procentų sumažinę valdymo išlaidas, jau turėtume 82 mln. 594 tūkst. litų rezervą.

Beje, savo ekonominės konvergencijos programoje Vyriausybė yra numačiusi derinti fiskalinę politiką ir socialinius prioritetus. Ko pavyko pasiekti šioje srityje? Skurdo rizikos lygis 2013-iais, palyginus su 2012-iais, padidėjo 10 proc. – dabar apima penktadalį Lietuvos. 20,6 proc. gyventojų (apie 600 000 žmonių) gyvena žemiau skurdo ribos. Pažeidžiamiausia skurdo rizikos grupė – vaikai. Nenustebčiau, jei skursta ir valstybės tarnyboje dirbančiųjų vaikai. Štai ligonių slaugytojų atlygis už sunkų darbą – apie 1200 Lt, atskaičius mokesčius. Panašius atlyginimus gauna muziejininkai ir bibiotekininkai – žmonės, baigę aukštuosius mokslus. Iš tokių pajamų susimokėti mokesčius rubikonams, o tada pamaitinti, aprengti ir išleisti į mokyklą vaikus – ypatingų sugebėjimų reikalaujantis iššūkis. Vyriausybė po ilgų diskusijų susirūpino – žadama 5 procentais padidinti mažiausiai uždirbančių biudžetininkų algas. Šie žmonės gaus 50-70 litų didesnį atlygį. Ar tai viskas, ką įmanoma padaryti? Dar 2001 metais Pasaulio bankas paskelbė pranešimą „Puolimas prieš skurdą“, kuriame vyriausybes paragino siekti, kad ekonomikai augant gerėtų ir nepasiturinčių žmonių gyvenimo kokybė, kad jie galėtų įtakoti viešuosius socialinius sprendimus. Deja, vietoje veiksmingos reakcijos į nejautrią ekonominę, socialinę politiką iki šiol stebime tik bejėgiškus pavienius pasisakymus.

Pirmieji stojimo į eurozoną metai Lietuvai taip pat nebus šventiniai. Nors Finansų ministerija žada gražią perspektyvą ir 3,4 proc. ekonomikos augimą, eurozonos šalys bendros erdvės ekonomikos augimą prognozuoja vis mažesnį – nuo anksčiau skelbtų 1,7 proc. jis nukrito iki 1,1 proc. Lietuvai taip pat gali tekti grįžti prie biudžeto skylių kamšymo. Gal ekonominio augimo procentai bendrame kontekste ir atrodo gražiai, tačiau 400 EUR nesiekiantys biudžetininkų atlyginimai demonstruoja gėdingą valstybės pagrindo – viešojo sektoriaus – skurdą.