Rugsėjo 3 d. Seimo narys, Centro partijos-Tautininkų pirmininkas (CPT) Naglis Puteikis Valdovų rūmuose vykusiose iškilmėse atsisakė pasirašyti Prezidento Gitano Nausėdos parengtą memorandumą, kurį pasirašė kiti Seime savo atstovus turinčių partijų vadovai.
Seimo narys, Centro partijos-tautininkų pirmininkas Naglis Puteikis pirmadienį pranešė apskundęs teismui sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos įsakymus dėl sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų ribojimo.
Visi normalūs žmonės smerkia žiaurumus Baltarusijoje. Būtina reikalauti juos nutraukti, paleisti visus suimtuosius, užtikrinti laisvę baltarusiams reikšti kitokią nei Baltarusijos valdžios nuomonę. Tačiau kai mažesnio masto, bet panašūs brutalūs lietuviškos valdžios veiksmai, neleidžiant Lietuvos piliečiams realizuoti jų konstitucinių teisių, vykdomi Lietuvoje, 99 proc. vietinių politikų, žmogaus teises turinčių ginti nevyriausybinių organizacijų, žurnalistų, apžvalgininkų, intelektualų tyli.
Prašau paneigti neteisingas žinias apie mane – Jūsų portale 2019 m. birželio 24 d. 17:03 val. išspausdintas klaidinantis reportažas (prieiga: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-nariu-deklaracijose-neitiketinai-pigus-turtas-butas-uz-2-6-tukst-o-namas-vos-uz-225-eurus.d?id=81515463), kuriame teigta, kad: „į prezidentus kandidatavęs Seimo narys Naglis Puteikis deklaruoja turintis gyvenamąjį namą už 225 eurus“.
Tai yra netiesa, nes nedeklaravau, jog turiu namą.
Deklaravau, kad turiu 1/16-ąją namo dalį.
Tai medinis malkų krosnimi apšildomas 1929 m. statybos namas, stovintis prie plento Utena-Ukmergė Leliūnų kaime Utenos rajone. Mano teta testamentu visiems giminaičiams tą namą padalino įvairiomis dalimis – man užrašyta 1/16. Name yra du kambariai, bendras plotas – 60 kv. m, gyvenamas plotas – 32 kv. m., man tenka 1/16 – atitinkamai 3,75 ir 2 kv. metrai.
Namas prie pat plento – labai ūžia mašinos.
Jūsų paskelbto straipsnio pagrindinė mintis išreikšta šiuo apibendrinimu: “kurio parlamentaro namas vertas vos 225 eurų? Atsakymas – parlamentarų turto deklaracijose, nors ekspertai teigia, kad kai kurie turto deklaravo kur kas mažiau, nei jo turi iš tikrųjų, skelbia LNK žinios”. Tokiu būdu šiuo reportažu Jūs formuojate klaidingą nuomonę, kad slepiu turtą ar mažinu jo vertę.
Dalinamės kandidato į prezidentus Naglio Puteikio atsakymais į Čikagoje leidžiamo dienraščio “Draugas” klausimus.
Jūsų, kandidato į prezidento postą, reklaminis šūkis? Kodėl toks?
Už visiems lygiai teisingą Lietuvą! Tai sako 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtos Konstitucijos 29 straipsnis: „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Deja, šios nuostatos ciniškai nepaisoma – Lietuvos piliečiai nėra traktuojami vienodai, yra “lygesnių už lygius”. Valdžios elitas sukūrė sistemą, kurioje stipriausieji – politinė nomenklatūra, stambus verslas ir juos aptarnaujantys – naudojasi išskirtinėmis privilegijomis kitų piliečių ir viešojo gėrio sąskaita. Tai matome visose srityse. Turto ir kapitalo mokesčiai Lietuvoje yra vieni mažiausių ES ir toleruojamos mokestinės lengvatos, todėl 1 procento didžiausias pajamas gaunančių asmenų indėlis į valstybės biudžetą yra neadekvačiai mažas, o didžiąją dalį biudžeto suneša samdomi darbuotojai, uždirbantys vidutinę ar kiek didesnę algą. Augant ekonomikai, labiausiai didėja turtingiausiųjų pajamos, o labiausiai skursta silpniausi visuomenės nariai: senjorai, vaikai ir neįgalieji. Skurdas ir pajamų nelygybė yra vieni didžiausių Europoje, ketvirtadalis lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos. Pajamų nelygybė gimdo galimybių nelygybę – turtingieji naudojasi geresne sveikatos apsauga ir švietimu. Tai programuojama ir ateičiai, nes vaikai paversti savo tėvų skurdo įkaitais – nepasiturinčių šeimų jaunuoliai aukštąjį išsilavinimą įgyja du kartus rečiau, nei turtingesniųjų. Ši nelygybė dar gilinama, biudžeto pinigais remiant privačių darželių ir mokyklų verslą, orientuotą į turtingesnius klientus. Dar daugiau – nepriteklius tapo veiksniu, ribojančiu ir teisę į teisingumą. Pusantrų metų galiojo įstatymo pataisos, pagal kurias apeliacinį skundą galėjo surašyti tik advokatai, nors daug žmonių neįstengia jų samdytis ir negauna nemokamos teisinės pagalbos. Tik šį pavasarį Konstitucinis Teismas šią nuostatą panaikino, bet neturtingųjų teisė pateikti kasacinį skundą liko apribota, be to, nuo 2017 m. liepos žyminį mokestį padidinus tris kartus, iki 100 eurų, gyvenantiems ties skurdo riba teisingumo paieškos tapo sunkia našta. Tapęs prezidentu siekčiau, kad valdžia būtų lygiai teisinga ir tarnautų visiems Lietuvos piliečiams, kad visiems, o ne tik išrinktiesiems, būtų užtikrintas orus gyvenimas ir visi turėtų realią, o ne tik deklaruojamą teisę dalyvauti priimant jų gyvenimui svarbius sprendimus.
Kaip balsuosite referendume dėl pilietybės atstatymo? Kodėl?
Už nuostatą, kad valdžia negali iš žmogaus atimti prigimtos, iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės. Išeivijos dalyvavimas valstybės ir tautos kūrime yra gyvybiškai svarbus Lietuvos ateičiai.
Jūsų požiūris į dabartinę šalies užsienio politiką? Kokia ji turėtų būti?
ES ir JAV nesutarimuose palaikyti JAV, nes ji yra NATO šerdis. Nepalaikyti Europos kariuomenės idėjos, nes ji susilpnins NATO.
Ar keistumėte santykius su Rusija?
Turėtume tęsti sankcijas Rusijai už Krymo okupaciją ir invaziją į Donbasą, bet nebenaudoti įžeidžiančios retorikos jos atžvilgiu, nevadinti „režimu“. Ne žodžių aštrumu, o darbais ginami Lietuvos interesai.
Iš Lietuvos, anot tyrimų ir apklausų, išvykstama ne vien tik dėl ekonominių priežasčių. Kas darytina?
Turime sugrąžinti visuomenei teisingumo ir pilietinio orumo pojūtį. Atkurti tikrą visuomenės savivaldą – dabar esame vienintelė Europos valstybė, neturinti žemiausios grandies, vietos savivaldos, o teritorinis administracinis Lietuvos suskirstymas paveldėtas iš sovietmečio, nebūdingas demokratiniam pasauliui. Užtikrinti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą – įteisinti teismų tarėjų institutą. Pakelti tokias gyvybiškai svarbias viešojo sektoriaus sritis, kaip sveikatos apsauga ir švietimas, skiriant joms adekvatų finansavimą, o tam reikia iš esmės reformuoti mokesčių sistemą, sugrąžinant 1993 panaikintus progresinius mokesčius nuo visų pajamų, ir padidinti valstybės pajamas, be kita ko, apmokestinant prabangų turtą ir prabangos prekes. Įtvirtinti valstybės gyvenime socialinio teisingumo ir solidarumo principus, mažinti pajamų nelygybę, sumažinat PVM būtiniausioms prekėms, pirmiausia maistui, kaip tai daro beveik visos Europos valstybės.
Socialinė Lietuvos gyventojų atskirtis. Ką darytumėt?
Siekčiau solidarumą užtikrinančios mokesčių sistemos: progresiniai mokesčiai – nuo visų pajamų, mažesni mokesčiai – mažiausias pajamas gaunantiems ir vaikus auginantiems žmonėms, didesni kapitalo bei turto mokesčiai ir mažesni darbo mokesčiai, nei dabar. Skubiai inicijuočiau konsultacijas ir politinį susitarimą dėl vaikų skurdo mažinimo, numatant ilgalaikę programą, kuri užtikrintų vaikams lygų gyvenimo startą ir nutrauktų gėdingą tradiciją, kad skurstančių vaikų dalis Lietuvoje yra viena didžiausių Europoje. Siekčiau, kad būtų nustatyta apatinė pensijos riba, ne mažesnė nei minimalių vartojimo poreikių dydis, t. y. suma, būtina išgyvenimui. Taip pat – kad socialinei apsaugai būtų skiriama adekvati BVP dalis, o ne viena mažiausių ES, kaip dabar, o lėšos, skiriamos remti skurstančius, būtent tam ir būtų naudojamos.
Kokie jūsų svarbiausi trys nuveikti darbai, kuriais didžiuojatės? (1,2,3)
Keldamas politinio elito nutylėtas problemas prisidėjau prie to, kad jos tapo politinės darbotvarkės dalimi ir buvo: 1. Pradėtos mokėti valstybės pensijos motinoms, dorai išauginusioms 5 ar 6 vaikus; 2. padidintas neapmokestinamasis pajamų dydis; 3. nustatyta absoliutaus skurdo riba (minimalių vartojimo poreikių dydis) ir pagerinta skurstančių skolininkų padėtis (deja, patys pažeidžiamiausi žmonės vis dar lieka neapginti, antstolių veikla nepakankamai kontroliuojama).
Kokios jūsų, kandidato į prezidento postą, stipriosios pusės?
Esu drąsus, nesilankstau prieš galingesnius.
O gal turite ir silpnųjų pusių?
Pasitikiu žmonėmis avansu.
Kodėl už jus, o ne už kitą pretendentą, turėtų balsuoti išeivija, JAV gyvenantys piliečiai?
Nes esu už dvigubą pilietybę ir pats proamerikietiškiausias (už JAV) iš visų kandidatų .
„Pradėčiau nuo įtakingiausios po politikų ir verslininkų grupės, kuri turi Jūsų paminėtas privilegijas, tai – teisėjai, teisėsaugininkai, iš dalies prokurorai. Bet didžiausią žalą, mano galva, iki šiol susiklosčiusioje Lietuvos istorijoje per pastaruosius dvidešimt metų daro būtent teisėjų klanas. Vytautas Landsbergis kadaise yra pavadinęs juos teisėjų partija. Labai gaila, kad Tėvynės Sąjunga, nors į programas įrašė teiginius, kad reikia mažinti šito klano galias, demokratizuoti procesą ir atkurti visuomenės pasitikėjimą teismais, tačiau šituo keliu nenuėjo. Ir štai kokį mes turime rezultatą – jį geriausiai galima pamatyti lyginant su nesena Latvijos istorija, 2007-2008 metais, kai Lietuvą ir Latviją palietė ekonominė krizė. Kuo čia dėti teismai ir teisėjų klanas? Lyginam Latvijos teisėjų bendruomenę su Lietuvos teisėjų bendruomene krizės akivaizdoje. Kai vyriausybės, ir Latvijos, ir Lietuvos, teikė pasiūlymus savo seimams sumažinti algas, pensijas ir kitas socialines išmokas, konstituciniai teismai sureagavo į politikų kreipimusis, bet sprendimai buvo diametraliai priešingi. Latvijos Konstitucinis teismas iš karto sustabdė Latvijos Seimo sprendimus, iškart pasakė, kad jie neteisėti, ir Latvijos Seimas iš karto pasitaisė, grąžino pensijas, išmokas bei algas į ankstesnį lygį ir, maža to, pradėjo indeksuoti. Todėl šiandien Latvijos emigracija yra mažesnė, nes kiekvienas latvis, to paties amžiaus, išsilavinimo ir kvalifikacijos, gauna nuo 100 ar 200 eurų daugiau, nei Lietuvos pilietis, nors ekonominė situacija yra visiškai tokia pati. Mūsų Konstitucinio teismo teisėjai, kurie yra teisėjų elitas, labai prisidėjo prie bendro neteisingumo jausmo sukūrimo. Kai išaušo diena, kai pasikeitė valdžia ir Konstitucinis teismas išdrįso padaryti tą patį, ką ir Latvijos konstitucinis teismas, jis pradėjo nuo savo algų – nuo teisėjų algų, nuo Konstitucinio teismo algų ir nuo politikų algų. Tai štai šita privilegijuota grupė turėtų būti demaskuota, atskleista, išnagrinėta ir visuomenei turėtų būti pranešti skirtumai tarp mūsų teisėjų klano ir kitų teismų bendruomenių, kurios yra demokratiškesnės negu Lietuvoje. Prezidento misija – pradėti tokią diskusiją, teismų ir Lietuvos teismų bendruomenės “išvėdinimą” ir demokratizavimą“, – balandžio 25 d. per LRT transliuotuose kandidatų į prezidentus debatuose sakė Naglis Puteikis, atsakydamas į klausimą, ką, tapęs prezidentu, darytų, kad Lietuvos piliečiai jaustųsi gyvenantys teisingesnėje valstybėje.
Šių debatų vaizdo įrašą galite pasižiūrėti čia: “Kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus debatai. Tema – teisingumas ir korupcija”.
Dalinamės interneto portale tv3.lt paskelbtu Naglio Puteikio interviu.
Romantiškame ir išskirtinai mišriame Sostinės Žvėryno rajone prabėgusi vaikystė, meilė trims bendraklasėms, į arbūzus iškeista karo technika ir į Seimo nario kėdę iškeista paminklosaugininko karjera – taip vienu sakiniu galima apibūdinti kandidatą į prezidentus Naglį Puteikį. Portalas tv3.lt pristato (ne)rimtą interviu ciklą su kandidatais į prezidentus.
Turite gana retą vardą – Naglis. Kodėl tėvai nusprendė jums duoti būtent tokį vardą?
Nes Naglio kalnas Nidoje – senovės lietuvių padavimas. Milžinas žvejys Naglis nuskendo, tada jo žmona milžinė Neringa supylė pylimą, kuris apsaugotų žvejus, kad jie daugiau neskęstų. Tas pylimas dabar yra Kuršių Nerija. Tai pagal šito padavimo personažą tėvai mane ir pavadino Nagliu.
Gimėte ir augote Vilniuje, Žvėryne. Kuo ypatinga vieta, kurioje užaugote?
Tai buvusio Barboros Radvilaitės dvaro vieta. Beje, dabar ten Rusijos ambasada. Senoviniai maumedžiai, rožės sulaukėjusios miškuose, matyt, senoviška lapių ferma… Tėvas kasė kanalizaciją, tai vien lapių kaulai tris metrus tęsėsi. Seni mediniai namai, senos vilos caro laikų, architektūra unikali, nepakartojama, niekur nėra tokių medinių, gražių, įmantriai ornamentuotų namų kaip Žvėryne. Sėdi mokykloje, pirmoji pamoka, girdi, kaip per langą gaidžiai gieda, vištos kudakuoja, karvės mūkia, paršai kriuksi. Tai buvo tokie prabangūs mediniai namai, buvusio dvaro rūmų pilaitės. Žvėryno gyventojai kalbėjo trimis kalbomis – lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, toks tikrasis senas Vilnius, visos tautos susimaišiusios. Išeini iš mokyklos į kiemą, pats kalbi visomis kalbomis.
Augote labai mišrioje aplinkoje – šalia ir labai daug turto, ir skurdo. Kaip manote, ką jums tai davė kaip žmogui?
Tai visa koncentruota mozaika. Šalia turtingi žmonės vienoje gatvėje, sovietiniai funkcionieriai ar Stakliškių midaus išradėjas, gamyklos direktorius, o šalia gatvė, kur gyvena anksčiau laiko paleisti amnestuoti nusikaltėliai, kalbantys visomis kalbomis. Tai tas miksas – sena, nauja, turtingas, vargšas, kontrastai juoda, balta – eini iš namų į mokyklą ir pereini visą tuometinį Lietuvos gyvenimą nuo turtingiausio iki neturtingiausio. Tavo klasėje yra ir tuometinio elito atstovai, ir kalbantys lenkiškai, ir turtingų, įtakingų vaikų tėvai. Ir kartu kaimas. Tai aš pažinau visą gyvenimą, visą pjūvį. Unikali galimybė.
Ar pamenate, kokia buvo mėgstamiausia jūsų vaikystės knyga?
Turbūt Liselottes Welskopf-Henrich serija apie Topą ir Harį, apie indėnus. „Drąsiųjų keliai“ du tris kartus perskaityta visa serija. Fantastikos knygos. Visas šitas serijas perskaičiau. Mano tėvas kaupdavo knygas, stengėsi pačias geriausias sukaupti, kaip sovietmečiu darė inteligentai. Tai aš visas tas lentynas esu perskaitęs.
Ir vis dar randate laiko skaityti?
Dabar jau ne. Dabar daugiau skaitau internete tai, kas įdomu. O įdomu archeologija, Artimųjų Rytų istorija, Sirija, Libanas, Irakas, vadinamas Tarpupis, šumerai, Egiptas, Afganistanas. Tai šių valstybių istorija – civilizacijos lopšys. Sovietiniais laikais studijavau istoriją, o dabar domiuosi dabartine istorija, nes ten vyksta pagrindiniai pasaulio įvykiai. Karas Sirijoje pajudino milijonus arabų į Europą. Tie milijonai arabų, kurių didžioji dalis yra ekonominiai migrantai, sukėlė Angelos Merkel partijos krizę, pačios Merkel krizę ir pakoregavo visą politinį žemėlapį ir ypač pakoreguos dabar, Europos Parlamento rinkimų metu.
Ar pamenate kokią mokyklinę išdaigą, kurią būtumėte nuo tėvų nuslėpęs?
Už tai, kad lietuvių kalbos mokytoja daužė liniuote per pirštus, mes penkiese nuėjome ir vakare su laidyne šratu išmušėme jai stiklą. Šratas buvo apvyniotas popieriumi, kuriame buvo parašyta – nedaužyk su liniuote vaikams per pirštus. Nustojo daužyti.
Kuo svajojote tapti vaikystėje?
Archeologu. Tai greičiausiai susiję su ta Žvėryno aplinka, kurioje augau. Pirmas vaikystės įspūdis – tėvas sako, kur žemė, nesuprantu, kasu, o trys metrai vien kaulai. Tada nežinojome, kad ten lapių ferma. Bet tie kaulai, tos kaukolių liekanos – supranti, kad čia kažkas buvo, kad čia žmogaus daryta. „Mokslas ir gyvenimas“ spausdindavo visokias fantazijas apie ateivius, pastačiusius piramides. Tai audrino fantaziją. Po to apie Tutanchamono kapo atradimą, didžiuosius archeologinius atradimus, tai užsikabinau.
Siekėte savo svajonės, studijavote istoriją. Bet archeologu netapote.
Netapau, nes 1981–1983 metais pritrūko sovietinei kariuomenei jaunimo ir nuspręsta imti studentus į kariuomenę. Aš buvau antrame kurse, mane paėmė ir aš atsidūriau Afganistane. Galėjau pastudijuoti savo hobį gyvai, pasižiūrėti į visus minaretus. Pirmas vaizdas – tankas šaudo į mečetės minaretus, vieną jau nugriovė ir stengiasi nugriauti kitus. Tada, kai jau grįžau, buvo 1985 metai, atsiranda Gorbačiovas, Maskvoje prasidėjo perestroika. Nuo archeologijos pasukau į paveldosaugą. Čia griauna gynybinę sieną Vilniaus, aria Kernavės piliakalnių gyvenvietes. Aš fotografuoju, siunčiu į žurnalus, kuriems cenzūra neleidžia to publikuoti, arba, jei publikuoja, redaktorius yra atleidžiamas. Tada pagavo azartas. Perestroika Maskvoje, bet Lietuvoje – visiškas stalinizmas. Užsiėmiau paveldosauga. Kai kurie mano straipsniai buvo cenzūruojami, „Glavlitas“ nepraleisdavo. „Jaunimo gretos“ išleido tuščius lapus su prierašu „Čia turėjo būti Naglio Puteikio straipsnis apie „dedovščiną“ sovietinėje kariuomenėje“. Vėliau tapau paminklosaugininku, bet paminklosaugoje paaiškėjo, kad vis dėlto pagrindinius sprendimus, ypač didmiesčiuose, griaunant paveldą ir statant stiklainius, priima politikai. Tai kažkuriuo momentu supratau, kad nebegaliu saugoti paveldo, reikia eiti į politiką.
Kas labiausiai įsiminė iš tarnybos Afganistane, sovietinės armijos?
Niekur neparašytas faktas, kurį mačiau savo akimis aštuonis mėnesius. Dabar jau žino, kas yra „gradas“ – tai yra sunkvežimis, ant kurio sumontuota 20 vamzdžių, iš kurių skraidinamos raketos dideliu atstumu. Tai mūsų karinė bazė buvo prie trečio pagal dydį Afganistano miesto, kuriame, kur tik akys aprėpia, tęsiasi moliniai nameliai. O mes stovime aukštumoje. Netoliese mūsų yra tie keturi „gradai“, kurie per pusryčius, pietus ir vakarinę paleidžia po 20 sviedinių, raketų į taikų miestą, kuri kontroliuoja modžahedai. Įsivaizduokime, kad ant Žirmūnų, Karoliniškių tris kartus per dieną krinta po 20 napalmo prikimštų sviedinių ir jie po to dega 2–4 valandas. Ir kiekvieną kartą šauna į vis kitą vietą. Ir tokia mintis, o jei aš būčiau tas raketų padavinėtojas, tai kiek aš žmonių būčiau nužudęs? Tai likimas, ačiū Dievui, lėmė nebūti tokiu žudiku.
O pati sovietinė armija? Ar teko susidurti su „dedovščina“?
Taip, „dedovščiną“ radome Afganistane. Tai buvo nuostabu. Dabar jau lengva pasakyti – jeigu karo metu yra „dedovščina“, tai viskas, valstybė žlugs. Bet didesnė problema sovietų kariuomenės buvo vagystės. Karininkai pasikrauna į sunkvežimį maistą ir išvažiuoja parduoti į vieną kaimą šalia. Mes išstatome sargybą su žiūronais ant kalnų, kad stebėtume, kada jie grįš, bet maždaug žinome, kad turime dvi tris valandas. Mes sukrauname dyzeliną, padangas, brezentus, kirvius, kirtiklius, kastuvus, kanistrus ir važiuojame į priešingoje pusėje esantį kaimą viską parduoti. Jie už pinigus, o mes mainydavome į arbūzus, į vaisius. Tik tiek, kad ginklai nebuvo išvogti, bet viskas buvo išvogta, parduota.
Paminklosaugininko karjerą iškeitėte į Seimą. Ko siekėte eidamas į politiką?
Algirdas Brazauskas norėjo pasistatyti vilą ant Urbo kalno Nidoje. Aš tada dirbau Kultūros paveldo inspekcijos vadovu, pasipriešinau, sakiau, kad ta teritorija būtų išvalyta ir atiduota miškui, nes sovietai atėjo, nelegaliai iškirto mišką ir pastatė vilą. Brazauskas buvo išrinktas prezidentu, įsiuto, turėjo daugumą ir per tris balsavimus pasiekė, kad būtų panaikinta inspekcija. Likau be darbo ir pirmą kartą supratau, kad paminklosauga be politikos – ne paminklosauga. Tada grįžo Tėvynės sąjunga 1996 metais, paskyrė mane Kultūros departamento direktoriumi. Buvau pavaldus kultūros ministrui. Ačiū Dievui, tai buvo Saulius Šaltenis. Bet aš mačiau, kaip jį spaudžia politikai, atakavo, reikalaudami tą nugriauti, leisti pastatyti kažkokį didelį monstrą. Po to tapau kultūros viceministru, bandžiau padėti Šalteniui atsilaikyti tam ekonominiam spaudimui, bet likimas parodė, kad norint ką nors apsaugoti reikia arba turėti kažkokią partiją, kuri remtų paminklosaugą ir pasisakytų už tas vertybes, arba pačiam būti politiku ir tuos dalykus organizuoti. Norint apsaugoti Lietuvos kultūros paveldą, reikia dalyvauti politikoje, tai aš ir dalyvauju.
Kas buvo jūsų pirmoji meilė?
Klasiokė, su kuria kartu lankėme dainų ir šokių ansamblį „Ugnelę“ ir šokome liaudies šokius. Tai penkta, šešta, septinta klasė. Tokiame amžiuje, kai pastato į porą, su kuo pastato, tą ir įsimyli. Vadovė buvo jauna, nepatyrusi. Pamatė, kad visi, kurie suporuoti, įsimylėjo, tada pradėjo viską maišyti. Baigėsi tuo, kad įsimylėjau tris, su kuriomis šokau. Tai nežinojau, kurią iš trijų rinktis.
O jūsų žmona Nina – kaip susipažinote su ja?
Jaunimo paminklosaugos klube, kai važinėjome tvarkyti piliakalnių į Vilniaus rajoną. Šiuo metu ji yra išrinkta į Klaipėdos miesto tarybą, gyvena kartu su jūsų šeima Klaipėdoje.
Jūs didelę savo laiko dalį praleidžiate Vilniuje. Ar didelis atstumas netrukdo jūsų santykiams?
Trukdo. Kai būname kartu, rudenį grybaujame, vasarą keliame keltu į Smiltynę prie jūros.
Kadangi gimėte Vilniuje, bet didelę dalį laiko praleidžiate Klaipėdoje, kuo save laikote labiau – vilniečiu ar klaipėdiečiu?
Dabar jau esu klaipėdietis, gimęs Vilniuje. Čia kaip su šokių tomis merginomis, meilę jaučiu abiem miestams.
Jeigu jums nereikėtų miegoti, ką darytume su likusiu laisvu laiku? Mokyčiausi užsienio kalbų.
Norėčiau geriau išmokti anglų, bet ir arabų.
Kokį pirmą klausimą užduotumėte pabudęs po 100 metų trukusio užšaldymo?
Ar Lietuvoje dar liko gyventojų?
Kaip atrodo jūsų idealus savaitgalis?
Miegoti iki 10 val. Nesikelti iš lovos iki 12 val. Valgyti pusryčius lovoje. Išvažiuoti su dviračiais pasivažinėti Smiltynėje.
Kas geriausias jūsų draugas?
Klasiokai ir kursiokai. Mes su klasiokais, nedidelis būrelis, porą kartų per metus susitinkame.
Koks įkyriausias jums užduodamas klausimas?
Kodėl dalyvaujate visuose rinkimuose? Nes noriu išvesti Lietuvos centro partiją į aukščiausią lygą.
Žinau, kad nesate didelis serialų ar filmų gerbėjas. Kodėl?
Tapau. Žiūriu serialą „Vaikštantys numirėliai“. Pradėjau per šiuos rinkimus, kai buvo rinkimai Šakių apylinkėje. Reikėjo surinkti parašus, o mūsų mažai partijai tai buvo nemenkas iššūkis. Ir staiga aš atradau, kokia puiki psichoterapijos priemonė. Grįžti – serialas rodomas po vidurnakčio. Negaliu užmigti. Labai gerai! 2 val. nakties prasideda serialas, užstatau, kad televizorius išsijungtų po valandos, žiūri serialą ir iš ryto atsibundi. O filmai – prancūziški, bet būtinai, kad būtų valstybės remiami. Nes prancūzai dabar irgi nuslydo į „McDonaldą“. Jeigu tik neremia, tai pasiima kokį nors Depardieu ir visiškas š. skaitau recenzijas, nes prancūzai suderina viską – gyvenimą, stilių, talentą ir geriausias trilerio savybes, meilę, santykius, nuotykius. Labai šauniai gaunasi, jie yra nepralenkiami.
Kokio filmo ar knygos pavadinimas geriausiai apibūdintų jūsų gyvenimą?
Serija „Drąsiųjų keliai“.
Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?
Grybavimas tapo kaip manija. Vaikystėje prasirgau kaip tymais ir kokliušu pašto ženklų, degtukų dėžučių etikečių, senovinių monetų kolekcionavimu.
Ar mėgstate klausytis muzikos?
Taip. Reikia sakyti tiesą – „Relax FM“, bet tik trumpuose važiavimuose, kai važiuoju iš vieno miesto į kitą, šiaip klausau naujienų ir pokalbių laidų per radiją. Bet ateina momentas, kai reikia padaryti pertraukėlę, pailsinti smegenis – tada klausau muzikos per radiją.
Kokia daina, kai laimėsite rinkimus, skambės jūsų mintyse?
„We Are The Champions“. Ką laikote didžiausiomis savo silpnybėmis? Man sunku atsikelti iš ryto, tai trukdo labai. Niekas nepadeda.
Kokio klausimo atsakymą labiausiai norėtumėte žinoti?
Kaip pakeisti lietuviams trukdančius gyventi jų būdo bruožus – puikybę, egoizmą ir pataikavimą turtingesniems ir galingesniems. Suprantu, kad klausimas retorinis – ar galima pakeisti nacionalinį charakterį? Bet norėčiau pakeisti ir žinoti kaip.
Koks jūsų geriausias kada nors gautas komplimentas?
„Tu padarei daugiau, negu mes tikėjomės“.
Ar turite kokią nors asmeninę taisyklę, kurios niekada nelaužote?
Jeigu esu darbdavys, mano buvęs darbuotojas visada turi atsiliepti apie mane gerai. Negaliu kitaip jo priversti to padaryti, kaip tik elgdamasis su juo labai gerai. Man atrodo, man beveik pavyko. Turėjau kelis tūkstančius darbuotojų per savo karjerą. Sudėtinga būtų surasti mano buvusį darbuotoją, kuris apie mane pasakytų ką nors blogo.
Ko labiausiai laukiate per ateinančius 10 metų savo gyvenime?
Kad žmonės balsuotų už mane, suvokdami, kad aš esu nuoširdus, jiems atstovaudamas. Nes jie dabar per mažai manimi tiki.
Kaip reagavo jūsų šeima ir artimieji, kai pasakėte, kad sieksite prezidento posto? Nebijojo, kad bus sunku, jeigu pavyks laimėti?
Pritarė, kaip ir prieš penkerius metus. Dabar būti muziejaus darbuotoja su menku atlyginimu mano žmonai yra didesnis krūvis ir tai yra sunkiau.
Kaip norėtumėte būti prisimintas, kai baigsis jūsų politinė karjera, kad žmonės sakytų „Naglis Puteikis buvo…“
…doras ir sąžiningas.
Ačiū už pokalbį.
Nuoroda į publikaciją: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/997286/naglis-puteikis-ne-rimtai-pazadintas-po-100-m-uzsaldymo-paklausciau-ar-lietuvoje-liko-gyventoju
“Prieš penkerius metus kėliau tą patį klausimą, kuris yra labai nepriimtinas Lietuvos politiniam elitui: kodėl jie maskuoja prezidento galias, teigdami, neva jo pagrindinė ir kone vienintelė misija yra užsienio reikalai. Tačiau jei atsiverčiame 84-ąjį Konstitucijos straipsnį, pamatome, kad tai yra netiesa. Užsienio reikalai yra vienas aštuntadalis tame straipsnyje išvardintų prezidento pareigų. O kitos dalinasi į dvi grupes: teisėsauga, teisingumas, teismai ir vidaus ekonomika, įtaka pagrindinėms institucijoms, kurios lemia kasdienį žmonių gyvenimą per kainas. Konkrečiai – skiria įvairius vadovus, arba Seimo pritarimu, arba atvirkštine tvarka, tai yra Lietuvos banko vadovą, Konkurencijos tarybos vadovą, Kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovą, o ten, kur yra kolektyviniai organai, deleguoja savo atstovus. Mano paminėtos institucijos turi labai didelę reikšmę nustatant monopolines kainas, kurios gyventojams sudaro vienas iš pagrindinių išlaidų. Tai šita dalis visą laiką buvo nutylima, aš prieš penkerius metus ją kėliau, bet tada mane visi kiti kandidatai su politologijos apžvalgininkais sutriuškino ir pasistengė parodyti, kad aš neteisus, kad iš tikrųjų prezidento misija yra sėdėti kaip abrozdėliui, kaip rūpintojėliui, ir važinėti tik į užsienio išvykas dėl užsienio reikalų. Bet dabar pagrindinių partijų kandidatai taip pat pradėjo užuominomis šiek tiek apie tai užsiminti. Pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė paskutiniuose debatuose LRT pasakė tokią, mano galva, auksinę ir lūžio vertą frazę apie tai, kuo ji skirtųsi nuo Grybauskaitės – kad ji norėtų užsiimti taip pat ir vidaus ekonomikos klausimais, tai yra žmonių gerove. Aš šitą idėją atvedžiau į politinį gyvenimą, aš priverčiau kitus kandidatus apie tai kalbėti”, – sakė Naglis Puteikis balandžio 23-ąją interneto portalo Delfi.lt surengtuose debatuose, kuriuos diskutavo su prezidento rinkimuose taip pat kandidatuojančiu Seimo nariu Mindaugu Puidoku.
Šių debatų vaizdo įrašą galite pasižiūrėti čia: “Speciali prezidentinių debatų laida. Vienas prieš vieną: Mindaugas Puidokas ir Naglis Puteikis”
Delfi.lt publikacija apie debatus: “Puteikis ir Puidokas debatuose kuria savo komandas: vienam labiau patinka Maldeikienė, kitam – Radžvilas”
Lauryna Vireliūnaitė
Politikos aktualijų žurnalistė
2019 kovo 4d. 12:52, atnaujinta: vakar, 13:23
Parlamentaro Naglio Puteikio vadovaujama Lietuvos centro partija savivaldos rinkimuose surinko 1,25 proc. balsų. Šios partijos vadovas Naglis Puteikis pirmadienį sakė, kad rezultatas geras, nes prieš ketverius metus partija gavo aštuonis kartus mažiau balsų. „Leisiu sau pajuokaut – mes išsprendėme Ramūno Karbauskio ir Gabrieliaus Landsbergio ginčą, kas laimėjo kartais ir procentais. Neabejotina lyderė – Lietuvos centro partija“, – sakė jis.
Pirmajame merų rinkimų ture šios partijos atstovai negavo nieko, vienintelis šios partijos atstovas Vidas Mikalauskas pateko į antrą turą Varėnos rajono mero rinkimuose. Jam teks konkuruoti su Algiu Kašėta.
N.Puteikis Vilniaus mero rinkimuose liko aštuntas, jis surinko 1,45 proc. balsų.
Anot N.Puteikio, LCP minėtuose rinkimuose pasirodė gana neblogai. Pasak jo, savivaldos rinkimai parodė, kad susilpnėjo Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“. „Tai yra partijos, kurios deklaravo, kad gina silpnesniuosius. Joms susilpnėjus, LCP, parinkusi tinkamus žmones ir atrinkusi tinkamus kandidatus į merus, šią nišą pamažu užima. Mes plečiame savo elektoratą ir mes pratęsime šitą žygį Europos Parlamento, prezidento ir 2020 Seimo rinkimuose“, – kalbėjo jis.
Anot N.Puteikio, partija turi ne tik nišą ir rinkėją, bet ir savo misiją – ginti silpnesnę visuomenės dalį. N.Puteikis sakė, kad visi 500 partijos kandidatų, kurie negali pasigirti dideliais turtais, mokėjo užstatus iš asmeninių lėšų. „500 kandidatų kaip bitės į avilį sunešė po lašelį medaus. Mes pasiekėme tą procentą, kad mūsų partija nuo balandžio gautų valstybės dotaciją. Tai nėra dideli pinigai – 50 tūkst. eurų pusmečiui“, – džiaugėsi jis. Anot politiko, iš šių pinigų bus galima sumokėti užstatą Europos Parlamento, Seimo rinkimuose.
Pasak N.Puteikio, sąlygos nebuvo lygiavertės: „Visos partijos važiavo automobiliais, o mes bėgome prisirišę girnapuses greitųjų kreditų pavidalu paskui partijas.“
Rezultatu, anot jo, partija labai džiaugiasi. Jis teigė, kad tai, kas nutiko Kaune, po ketverių metų kartosis kituose rajonuose. „Merai turės absoliučias daugumas, nepriklausomai nuo to, kokios partijos pavadinimas bus parašytas spaudos konferencijos metu ant staliuko.
Klaipėdoje į tarybą pateko 3 LCP atstovai, pirmuoju numeriu į tarybą pateko N.Puteikio žmona Nina Puteikienė. Anot N.Puteikio, be šių trijų balsų valdančiosios koalicijos mieste suformavimas nebus galimas. Paklaustas, kam labiau simpatizuoja, N.Puteikis simpatijų nereiškė nei į antrą turą patekusiam buvusiam liberalui Vytautui Grubliauskui, nei „valstiečių“ kandidatui Alvydui Vaitkui. Anot N.Puteikio, parama priklausys nuo to, ar atliepiamas visuomenės interesas.
Naglio Puteikio kaip kandidato į Vilniaus merus prisistatymas savivaldos rinkimams Vilniuje skirtame laikraštyje (Vilniaus savivaldos rinkimu laikrastis)
—————————————————————————————————————–
Naglis Puteikis: Kartu kurkime ateitį, jautresnę Vilniaus žmonėms, gamtai ir istorijai
Būdamas 55-erių matau, kaip tiesiog akyse baigiamas naikinti Žvėrynas – istorinė Vilniaus dalis ir mano vaikystės erdvė. Man tai yra asmeninis simbolis, išreiškiantis blogiausius Vilniui nutikusius dalykus, kurių priežastis – korupcija, valdžios negebėjimas suvokti istorijos vertę ir eilinių vilniečių interesų nepaisymas, pripažįstant tik pinigų galią. Aš augau Žvėryne, kur gyvenome su tėčiu politiniu kaliniu ir mama tautosakos tyrinėtoja, ir mano atmintyje jis išliko jauki, žalia erdvė upės vingyje, kur su oru įkvepi istoriją, galėdamas atpažinti XVII amžiuje čia buvusius Radvilų medžioklės plotus su vandens malūnais ir tvenkiniais. Dabar daug istorinių namų nugriauta, sudegė ar sudeginti, o jų vietoje pristatyta beveidžių naujų pastatų, kurių vienintelė prasmė – pelnas, uždirbamas iš kvadratinių metrų. STT tebetiria bylas, o beatodairiškai tankinamo ir transporto kamščiuose dūstančio Žvėryno gyventojai priversti tąsytis po teismus ir rengti piketus prie savivaldybės, kad apgintų savo teisę į kokybišką aplinką ir istoriją. Tai tik viena detalė panašių istorijų mozaikoje.
Myliu Vilnių ir manau, kad jis vertas kitokios politikos, nei dabartinė. Būtina sukurti stiprią atsvarą tai liberalizmo atmainai, kuri elgiasi agresyviai žmogaus, jo aplinkos ir istorijos atžvilgiu, proteguodama stipriuosius ir iškeldama pelną kaip svarbiausią prioritetą.
Turime iš esmės pakeisti sprendimų kryptį – ne šelpti pirmiausia savo pelnu besirūpinantį privatų verslą ir turtinguosius, kaip dabartinė valdžia, bet padėti tiems, kam pagalba tikrai reikalinga, ne didinti, bet mažinti socialinę atskirtį. Dabartinės valdžios požiūrio simbolis – nuo 2015 m. dalintos 100 eurų kompensacijos tėvams, leidžiantiems vaikus į privačius darželius. Tais pinigais – 13,9 mln. eurų per 2015-2017 metus – savivaldybė parėmė pasiturinčius žmones, nes tik tokie įperka privačius darželius, ir jaunųjų Landsbergių tipo privatų verslą, kuris pasinaudojo proga padidinti kainas. Vien 2017 m. Austėjos Landsbergienės tinklo „Vaikystės sodas“ darželiai iš kompensacijų gavo 687 tūkst. eurų, o skurdžiau gyvenantys vilniečiai liko be nieko, jų vaikams tie sodai liko nepasiekiami. Baisiausia tokio požiūrio pasekmė – vaikai išrūšiuojami pagal tėvų turtą. Turtingesniųjų atžalos eina į geresnius darželius, po to į geresnes mokyklas, o skurdžių vaikams lieka nustekenti viešieji darželiai (jei pasiseka į juos pakliūti) ir mokyklos. Iš dalies Vilniaus vaikų atimama galimybė augti motyvuojančioje aplinkoje ir gauti gerą išsilavinimą, o ateities visuomenei programuojamas dar didesnis atotrūkis tarp „elito“ ir „apačių“. Deja, Vilniaus valdžia neišgirdo apie tai kalbėjusių ekonomistų prof. Romo Lazutkos ir Aušros Maldeikienės. 2019 m. biudžete privatiems darželiams numatoma skirti 7,2 mln. eurų – aš manau, kad turime ne toliau remti privačių darželių plėtrą, bet skubiai statyti naujus viešuosius darželius ir tartis, kaip mažinti skurdo nulemtą vaikų atskirtį. Man tai būtų vienas iš pirmųjų darbotvarkės klausimų.
Esu įsitikinęs, kad pinigų spręsti šią kritiškai apleistą problemą ir pasirūpinti kitais esminiais vilniečių poreikiais – tokiais kaip skurdo mažinimas, gyvybiškai svarbus aplinkos pritaikymas neįgaliesiems ir dviračių takų įrengimas – pakaktų, jeigu Vilniaus valdžia tinkamai nustatytų prioritetus ir nešvaistytų miesto turto. Pirmiausia – nesubsidijuotų stambiojo verslo, leisdama pusvelčiui naudotis brangia Vilniaus žeme. 2019 m. Vilniaus biudžete numatytos pajamos iš žemės mokesčio – 3,5 milijonų eurų – yra kone 8 kartus mažesnės, nei iš tokio mokesčio gauna Talinas, o komercijai žemę naudojantiems juridiniams asmenims Vilniaus tarybos nustatytas mokesčio tarifas – 3 kartus mažesnis nei Kaune ir 2 kartus mažesnis nei Klaipėdoje! A la liberali Vilniaus valdžia kuria rojų stambiajam verslui viešojo gėrio ir daugumos vilniečių interesų sąskaita.
To paties reiškinio pavyzdys – chaotiška ir nieko bendro su garsiai deklaruojamais darnaus vystymosi principais neturinti plėtra, kurios aukomis tampa vietiniai žmonės, gamta ir kultūros paveldas. Dabartinis Vilniaus m. bendrojo plano projektas neleidžia būti ramiems, kad daugiau nematysim tokių paminklų laukiniam kapitalizmui kaip nužmoginanti Perkūnkiemio aplinka, daugiabučių statybos Misionierių ansamblyje, kurio svarba ne veltui buvo pažymėta įrašant Vilniaus senamiestį į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ar planai užstatyti biurais ir viešbučiu Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Bandydamas ištaisyti neskaidrių valdžios sprendimų pasekmes, kreipiausi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl specialiojo plano, atvėrusio kelią statyboms Misionierių ansamblyje – bet problemos turi būti sprendžiamos iš esmės, skaidrinant procesus, taip pat ir Vilniaus savivaldybėje.
Tai bus įmanoma tik sukvietus į talką skirtingai, bet ne vien apie savo kišenę mąstančius vilniečius ir iš tiesų, o ne popieriuje, įtraukus juos į sprendimų priėmimą. Dabartinė valdžia tam nėra įgali – ji puikiai girdi turčių pageidavimus, bet yra kurčia protestuojančių eilinių miestiečių balsui. Iškalbinga detalė: 2017-iais meras Remigijus Šimašius apdovanojo žinomą visuomenininkę, Senamiesčio seniūnijos Pylimo seniūnaitę Astą Baškauskaitę atminimo ženklu „Už nuopelnus Vilniaus savivaldai“, bet nepaklausė, kaip padėti, kai 2018-iais daugiabučius Misionierių ansamblio teritorijoje statantys verslininkai iškėlė ieškinį jos vadovaujamai bendruomenei. Suprask, skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?
Todėl ir kviečiu – susitelkime ir patys kurkime ateitį, jautresnę Vilniaus žmonėms, gamtai ir istorijai.
