Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai kviečiami sutelkti pastangas įteisinti tarėjų institutą

Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius, kviesdamas sutelkti politinę valią realiam veiksmui, kuris būtinas siekiant įteisinti tarėjų institutą – parengti Konstitucijos pakeitimo ir tarėjų sugrąžinimo į teismus įstatymų projektus.

Nors praėjo jau beveik dveji metai nuo tada, kai Seimas 2016 m. spalio 11 d. patvirtino Visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepciją ir 2016 m. gruodžio 13 d. priėmė Vyriausybės programą, kurioje įrašytas ir įsipareigojimas įtvirtinti tarėjų institutą, jokių realių darbų dėl to nėra padaryta.

Atsakydami į Seimo nario iniciatyvas dėl greitesnio tarėjų instituto įteisinimo, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė ir teisingumo ministras Elvinas Jankevičius priminė, kad šie darbai pajudės tik tada, kai/jei Seime bus įregistruotas ir sulauks pritarimo Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas.

N. Puteikis pažymi, kad siekiant kokybiško rezultato tokį atsakingą darbą, kaip Konstitucijos pakeitimo ir tarėjų sugrąžinimo į teismus įstatymų projektų parengimas, turėtų atlikti ne kuris nors vienas Seimo narys, bet grupė parlamentarų, suinteresuotų, kad būtų sukaupta politinė valia šį visuomenei svarbų klausimą spręsti jo daugiau neatidėliojant.

Todėl Seimo narys paprašė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakciją sutelkti pastangas projektų parengimui ir aptarti šį klausimą frakcijos posėdyje.

Lietuvoje teismų tarėjų institucija buvo panaikinta 1995 m. Iš esmės visose kitose Europos valstybėse ji yra ir sėkmingai užtikrina visuomenės dalyvavimą teisingumo procesuose.

Įstatymų projektai, kuriuos Seimo narys Naglis Puteikis paprašė įtraukti į Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą

Seimo narys Naglis Puteikis pateikė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai Seime prašymą įtraukti į Seimo IV (pavasario) sesijos darbų programą septynis įstatymų projektus, atkreipdamas dėmesį, kad penkių iš jų – projektų Nr. XIIP-4370(2), Nr. XIIIP-283, Nr. XIIIP-709(2), Nr. XIIIP-1030 ir Nr. XIIIP-1029 – pateikimui Seimas jau yra pritaręs ir jų svarstymas jau buvo numatytas Seimo III (rudens) sesijoje, tačiau jie taip ir liko nesvarstyti, nepaisant net ir to, kad projektus Nr. XIIP-4370(2) ir Nr. XIIIP-283 privalomai įtraukti į 2017 m. gruodžio 21 d. posėdžio darbotvarkę vadovaudamiesi Seimo statuto 92 straipsnio 1 dalimi paprašė 47 Seimo nariai. Pastarieji projektai, kuriais siekiama pakeisti padėtį, kai skolų išieškojimas vykdomas žmogaus teisių sąskaita, liko nesvarstyti dėl Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto bei Teisingumo ministerijos veiksmų, vilkinant problemos sprendimą.

Žemiau pateikiame projektų sąrašą su nuorodomis ir komentarais:

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-4370(2), teikia Seimo narys Naglis Puteikis. Projektu siekiama apsaugoti minimaliam skolininko išgyvenimui būtiną pinigų sumą, nes šiuo metu nėra nustatyta jokia pajamų ir išmokų dalis, kuriai išieškojimo atveju būtų taikoma absoliuti neliečiamybė, todėl antstoliai dažnai nepalieka lėšų, kurios būtinos bent minimaliam gyvybinių ir esminių socialinių poreikių patenkinimui. Ragindamas kartu spręsti šią problemą, N. Puteikis dar 2016 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Seimo valdybą, socialinės apsaugos ministrą Liną Kukuraitį ir teisingumo ministrę Mildą Vainiutę raštu “Dėl minimaliam pragyvenimui būtinų lėšų apsaugos”, kuriame pažymėjo: “Kad ir koks sprendimo būdas būtų pasirinktas, svarbiausia – užtikrinti šiuo metu pažeidžiamų žmogaus teisių apsaugą. Būdamas įsitikinęs, kad Jums šis tikslas yra taip pat svarbus kaip ir man, prašyčiau laikyti aukščiau išdėstytos problemos sprendimą prioritetiniu klausimu ir sudaryti bendrą darbo grupę tam būtinų įstatymų projektų parengimui.”
(tekstą žr.: Ar nauja valdžia apgins „skolininkų“ teisę gyventi?). Nesulaukęs adekvačios reakcijos į kvietimą užtikrinti žmogaus teisių apsaugą, N. Puteikis 2017 m. sausio 23 d. įregistravo projektą Nr. XIIP-4370(2). 2017 m. pavasario sesijos metu Seimas pritarė jo pateikimui (balsavimo rezultatus žr.: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-25793), o 2017 vasarą nutarimu jam pritarė ir Vyriausybė (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247601). Projektas buvo įtrauktas į Seimo III (rudens) sesijos darbų programą, jo svarstymas buvo numatytas 2017 m. gruodžio mėnesį, bet taip ir neįvyko, nepaisant nei kelių Seimo nario N. Puteikio raštiškų prašymų Seimo valdybai, nei įregistruoto 47 Seimo narių prašymo privalomai įtraukti šį projektą į Seimo 2017 m. gruodžio 21 d. posėdžio darbotvarkę. Kelią projekto svarstymui užkirto Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris atsisakė šį projektą svarstyti, kol vyriausybė pateiks Seimui kitą, Teisingumo ministerijos rengiamą, bet niekaip nebaigiamą rengti projektą, kuriuo taip pat ketinama spręsti skolų išieškojimo reglamentavimo problemas. Įregistravus 47 Seimo narių prašymą įtraukti N. Puteikio projektą į plenarinio posėdžio darbotvarkę, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė kreipėsi į Seimo valdybą, prašydama jo neįtraukti, kol nėra pateiktas vyriausybės projektas. Nors šis Teisingumo ministerijos rengiamas projektas turėjo būti pateiktas iki 2018 m. sausio 1 d., jis iki šiol nepateiktas. N. Puteikio žiniomis, projekto rengimas užtruko dėl itin intensyvaus antstolių spaudimo. Kadangi per metus nuo tada, kai N. Puteikis įregistravo projektą, pasikeitė įstatymai, dabar aktualu susipažinti ne tik su pačiu projektu – http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1205680 – bet ir su N. Puteikio jam įregistruotu pasiūlymu, kuriame atsižvelgta į įstatymų pasikeitimus: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1265845.
Daugiau: Seimo narys N. Puteikis kviečia diskutuoti, bet neatidėlioti skurdo dugne gyvenantiems žmonėms gyvybiškai svarbaus sprendimo

2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 663 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-283, teikia Seimo narys Naglis Puteikis. Projektu siūloma padidinti skolos dydį, kurį viršijus leidžiama išvaržyti paskutinį gyvenamąjį būstą. Dabar žmogų galima paversti benamiu, jei skola viršija 2030 Eur ir nėra duomenų, kad ji gali būti grąžinta per 6 mėnesius (žr. LR CPK 663 str. 1 ir 3 dalis). 2030 Eur suma, dėl kurios iš žmogaus galima atimti namus, nesikeitė jau daugiau nei dešimtmetį. Kokia ji turi būti – diskusijų klausimas, kuris turėtų būti aptartas svarstant projektą komitetuose ir Seimo posėdyje. Projekto pateikimui Seimas jau pritarė 2017 m. pavasario sesijos metu, o 2017 m. vasarą nutarimu jam pritarė ir Vyriausybė (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1240297). Projekto svarstymui papildomu paskirtas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas 2017 m. spalio 18 d. išvada taip pat jam pritarė ir pateikė Teisės ir teisėtvarkos komitetui pasiūlymus dėl projekto tobulinimo (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1261238). Projektas buvo įtrauktas į Seimo III (rudens) sesijos darbų programą, jo svarstymas buvo numatytas 2017 m. gruodžio mėnesį, bet taip ir neįvyko, nepaisant nei kelių Seimo nario N. Puteikio raštiškų prašymų Seimo valdybai, nei įregistruoto 47 Seimo narių prašymo privalomai įtraukti šį projektą į Seimo 2017 m. gruodžio 21 d. posėdžio darbotvarkę. Kelią projekto svarstymui užkirto Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris atsisakė šį projektą svarstyti, kol vyriausybė pateiks Seimui kitą, Teisingumo ministerijos rengiamą, bet niekaip nebaigiamą rengti projektą, kuriuo taip pat ketinama spręsti skolų išieškojimo reglamentavimo problemas. Įregistravus 47 Seimo narių prašymą įtraukti N. Puteikio projektą į plenarinio posėdžio darbotvarkę, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė kreipėsi į Seimo valdybą, prašydama jo neįtraukti, kol nėra pateiktas vyriausybės projektas. Nors šis Teisingumo ministerijos rengiamas projektas turėjo būti pateiktas iki 2018 m. sausio 1 d., jis iki šiol nepateiktas. N. Puteikio žiniomis, projekto rengimas užtruko dėl itin intensyvaus antstolių spaudimo.

3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 306, 320(1), 347 ir 350 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-709(2), teikia Seimo narys Naglis Puteikis (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247612). Projektu siekiama užtikrinti piliečių teises į teisminę gynybą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose bei teisingą teismą, nes šiuo metu dėl Lietuvos advokatūrai suteikto teisinių paslaugų monopolio, kurį draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, šios teisės vis labiau tampa turtingųjų privilegija, ypač po to, kai 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo dar socialdemokratų Seimo parengtos Civilinio proceso kodekso nuostatos, numatančios, kad apeliacinį skundą gali surašyti tik advokatas, arba pats asmuo, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Priimdamas tokią nuostatą, Seimas eilinį kartą dosniai pamaitino advokatus, kuriems ir šiaip jau yra sukurtos šiltnamio sąlygos, ir apribojo daugybės nepasiturinčių žmonių konstitucinę teisę į apeliaciją, nes jie tiesiog neįperka brangių advokatų paslaugų. Absurdiška, kad dabar žmogus gali būti priverstas samdytis advokatą net ir pirmojoje instancijoje, jeigu, pavyzdžiui, tenka apskųsti teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. N. Puteikis siūlo keisti šį teisinį reglamentavimą, kuris atima iš asmenų teisę į teisminę gynybą tiek apeliacinės, tiek ir kasacinės instancijos teismuose, pažymėdamas, kad kol Lietuvoje nėra visuotinai, visiems asmenims prieinama nemokama teisinė pagalba, asmenų teisės į gynybą per apeliaciją ir kasaciją negali būti nepagrįstai ribojamos tik todėl, kad jie neturi lėšų samdyti advokatus. 2017 m. rugsėjo 21 d. Seimas po pateikimo pritarė N. Puteikio projektui (balsavimą žr.: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-27245), jis buvo įtrauktas į Seimo III (rudens) sesijos darbų programą, o svarstymas numatytas 2017 m. gruodžio 21 d., bet taip ir neįvyko. 2017 m. lapkričio 29 d. nutarimu vyriausybė pritarė projekto 2 straipsniui (kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šalims ir tretiesiems asmenims galėtų atstovauti atstovai pagal įstatymą, juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą) bei toms 1 ir 3 straipsnių nuostatoms, kuriomis siūloma nustatyti, kad juridinio asmens apeliacinį ir kasacinį skundus gali surašyti juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą – tačiau nepritarė visiems kitiems įstatymo projektu siūlomiems pakeitimams, be kitų argumentų, nurodydama ir tai, jog, vyriausybės manymu, šiuo metu Lietuvos piliečiams yra tinkamai užtikrinta galimybė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1271683).

4. Civilinio proceso kodekso 5 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1030, teikia Seimo narys Naglis Puteikis. Šiuo projektu (žr. http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1249011), kaip ir Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 5, 36 ir 55 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-1029 (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1249008), piliečiams būtų suteiktos realios teisės teismuose ginti viešąjį interesą. Tai padidintų atsakomybę už viešojo intereso pažeidimus, biudžeto lėšų panaudojimą padarytų skaidresnį, o verslo aplinką – sąžiningesnę. Šiuo metu Lietuvoje ginti pažeistą viešąjį interesą dažnai neįmanoma dėl Civilinio proceso kodekse ir Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo tik „įstatymų nustatytais atvejais“ – būtent šią nuostatą N. Puteikis ir siūlo panaikinti. Dėl jos ypač yra apribotos piliečių teisės ginti viešąjį interesą. Pvz., viena iš priežasčių, kodėl apsaugoti nuo griovimo „Lietuvos“ kino teatrą siekusiems visuomenininkams buvo iškelti milijoniniai ieškiniai – tai, kad jie, kaip nurodė teismas, neturėjo teisės teisme ginti viešąjį interesą. Bylą dėl kultūros paminklo Žvėryno malūno išsaugojimo Žvėryno bendruomenė pralaimėjo tik todėl, kad neturėjo teisės ginti viešojo intereso paveldo srityje. Šiuo metu piliečiai gali teisme ginti viešąjį interesą tik dėl aplinkos klausimų, numatytų Orhuso konvencijoje. Verta suteikti didesnius įgaliojimus ir institucijoms, tada, pvz., Valstybės kontrolė, užuot perdavusi medžiagą prokuratūrai, galbūt pati teisme gintų viešąjį interesą bylose dėl projektų, kurie buvo ar yra vykdomi pažeidžiant įstatymus ir švaistant dešimtis milijonų biudžeto lėšų. Seimo posėdyje pateikdamas šiuos projektus N. Puteikis priminė tokias rezonansines bylas, kurios prokuratūros valia taip ir nepasiekė teismo, kaip Valdovų rūmų ar Nacionalinio stadiono statyba – jeigu piliečiai ar Valstybės kontrolė būtų turėjusi teisę ginti teisme viešąjį interesą, galbūt tie pro šalį nuplaukę milijonai jau būtų sugrąžinti į biudžetą. 2017 m. rugsėjo 21 d. Seimas po pateikimo pritarė abiems projektams (balsavimą žr.: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-27235), o plenariniame posėdyje juos siūlyta svarstyti 2017 m. gruodžio 21 d. Deja, projektai taip ir liko nesvarstyti. Pagrindiniu paskirtas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas iki šiol nėra pateikęs jiems išvados. 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimu vyriausybė nutarė šiems projektams nepritarti, nurodydama, pvz., kad “tik prokuroras turi išimtinę Konstitucijoje įtvirtintą teisę ginti viešąjį interesą neatsižvelgdamas į tai, kokiuose teisiniuose santykiuose toks poreikis iškilo, ir realizuoti šią teisę įvairiuose teisminiuose procesuose”; “teismų praktikoje pabrėžiamas viešojo intereso gynimo funkcijos išskirtinumas, todėl ši funkcija neturėtų būti suteikiama neapibrėžtam subjektų ratui”; pateikti duomenys “nesudaro pagrindo daryti išvados dėl prokurorų vykdomos viešojo intereso gynimo funkcijos netinkamo atlikimo”, “absoliuti dauguma prokurorų nutarimų atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones pripažįstami pagrįstais ir teisėtais”; “būtų piktnaudžiavimo atvejų, kai asmuo kreiptųsi dėl viešojo intereso gynimo, iš tiesų siekdamas apginti savo privačius interesus” ir kt. (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1274257).

5. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 5, 36 ir 55 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1029, teikia Seimo narys Naglis Puteikis. Paaiškinimus žr. aukščiau, projektą ir susijusius dokumentus rasite čia: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1249008).

6. Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo Nr. I-317 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1595, teikia Seimo narys Naglis Puteikis. Projektas įregistruotas 2018 m. sausio 18 d., tikslas – realiai užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamą piliečių teisę į taikius susirinkimus (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1281606).

Siūlomo keisti straipsnio 3 dalyje yra nustatyti atstumo apribojimai susirinkimams ar pavienio asmens akcijoms: „3. Susirinkimai ar pavienio asmens akcija prie Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir teismų pastatų gali būti organizuojami ne arčiau kaip 75 metrai, o prie kitų valstybės valdžios ir valdymo įstaigų, užsienio diplomatinių atstovybių, savivaldybių, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento sistemos, policijos, prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įstaigų ir kitų krašto apsaugos sistemos objektų, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, branduolinės energetikos objektų apsaugos zonų – ne arčiau kaip 25 metrai iki šių pastatų, objektų ir apsaugos zonų. Visais atvejais užtikrinamas laisvas priėjimas ir privažiavimas prie šių pastatų, objektų ir apsaugos zonų.“

Pacituotą nuostatą siūloma keisti atsižvelgiant į tai, kad dėl vietovių landšafto ar miestų planavimo ypatumų ne prie visų šioje straipsnio dalyje nurodytų pastatų ir objektų yra tokius atstumo apribojimus atitinkančios susirinkimui ar pavienio asmens akcijai tinkamos vietos. Pavyzdžiui, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo nėra piketams tinkamos vietos 75 metrų atstumu nuo teismo pastato. Todėl šiuo ir kitais panašiais atvejais piliečiai negali realizuoti konstitucinių savo teisių rinktis į taikius susirinkimus ir kritikuoti valdžios įstaigų ar pareigūnų darbą, formaliai nepažeisdami 75 ar 25 metrų reikalavimo. Dar daugiau, formuojasi praktika, kai vien dėl tokių formalių pažeidimų pradedama administracinio pažeidimo teisena ir skiriamos baudos piketų organizatoriams, juos nubaudžiant, pvz., vien už tai, kad piketo dalyviai stovėjo per arti teismo pastato, nors pats piketas niekam nekėlė jokio pavojaus, netrikdė viešosios tvarkos ir nepažeidė kitų asmenų teisių bei laisvių, o toliau nuo pastato tiesiog nėra jam tinkamos vietos. Tai sudaro prielaidas naudoti administracinio pažeidimo teiseną ir jos procedūras siekiant riboti piliečių konstitucines teises.

Tokia padėtis, kai prie dalies valdžios įstaigų piliečiai neturi realios galimybės rengti susirinkimų ar akcijų nepažeisdami įstatymo, yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsniu, kuriame pabrėžta, kad „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves“ bei Lietuvos ratifikuotos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsniu, kurio 1 dalis nustato, kad kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, o 2 dalis nustato, kad naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti.

N. Puteikio įregistruotame projekte pabrėžiama, kad prioritetas turi būti fizinė ir reali, o ne teorinė galimybė piketuoti ir kritikuoti valdžios įstaigas. Tokias teises garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Jei miestas yra suprojektuotas taip, kad piliečiai negali realizuoti savo konstitucinių teisių, formaliai nepažeisdami 75 metrų reikalavimo, tai – ne piliečių kaltė ir problema, o toks atstumo reikalavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai toje apimtyje, kurioje įstatymas nenumato išlygos šiam atstumo reikalavimui dėl specifinio miesto užstatymo ar geografinių vietovės ypatumų.

Kad būtų realiai užtikrinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojama piliečių teisė į taikius susirinkimus, siūloma papildyti Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 4 str. 3 d. išlyga, kad tuo atveju, jeigu prie nurodytų pastatų, išskyrus krašto apsaugos sistemos objektus, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbias įmones, branduolinės energetikos objektų apsaugos zonas, dėl vietovės geografinių ar miestų planavimo ypatumų nėra šioje straipsnio dalyje nustatytus atstumo apribojimus atitinkančių susirinkimui ar pavienio asmens akcijai tinkamų vietų, savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo derina pranešimą apie organizuojamą susirinkimą šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyta tvarka ir paskiria susirinkimui kitą vietą, esančią arčiau prie pastatų, taip, kad jis netrukdytų įstaigų veiklai.

7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 736 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1652, teikia Seimo narys Naglis Puteikis. Projektas įregistruotas 2018 m. vasario 2 d., jį ir susijusius dokumentus žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1284616. Tikslas tas pats, kaip ir aukščiau nurodyto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4370(2) – apsaugoti minimaliam skolininko išgyvenimui būtiną pinigų sumą. Rengiant šį projektą, atsižvelgta į Seimo narių Valiaus Ąžuolo, Tomo Tomilino, Roberto Šarknicko, Rūtos Miliūtės pasiūlymą (žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1276031) dėl projekto XIIP-4370(2), kurio svarstymas buvo numatytas, bet Teisės ir teisėtvarkos komitetui nepateikus išvados neįvyko Seimo 2017 m. rudens sesijoje.

Kaip sekasi vykdyti pažadus rinkėjams: 2017 m. spalį paskelbti Naglio Puteikio atsakymai į „Atviros Klaipėdos“ klausimus

Kaip sekasi vykdyti pažadus rinkėjams: 2017 m. spalį paskelbti Naglio Puteikio atsakymai į „Atviros Klaipėdos“ klausimus

Nuoroda internete: Seimo nary, kaip sekasi vykdyti pažadus? IV

Tekstas su aktyviomis nuorodomis:

Kandidatuodamas išreiškėte poziciją, kad su nau­ja Sei­mo dau­gu­ma taps įma­no­ma pri­im­ti Jūsų įre­gist­ruo­tus įsta­ty­mų pro­jek­tus dėl išgy­ve­ni­mui būti­nų paja­mų apsau­gos, dėl mini­ma­lių paja­mų neap­mo­kes­ti­ni­mo, dėl tin­ka­mo tei­sės gin­ti vie­šą­jį inte­re­są teis­muo­se įtvir­ti­ni­mo, pasiū­ly­mą susie­ti mini­ma­lios algos dydį su vidu­ti­niu atly­gi­ni­mu. Ar tai pavyko padaryti?

Dėl dalies iš šių klausimų – išgyvenimui būtinų pajamų apsaugos ir tinkamo teisės ginti viešąjį interesą teismuose įtvirtinimo – Seimas turėtų apsispręsti jau netrukus, nes šioje rudens sesijoje yra numatytas su tuo susijusių įstatymų projektų svarstymas. Jeigu, kaip tikiuosi, Seimas jiems pritars, beliks paskutinis žingsnis – priėmimas. Turiu vilties, kad Seime pakaks politinės valios išjudinti iš mirties taško ir šiuos, ir kitus sprendimus, kurie šimtams tūkstančių Lietuvos piliečių yra ir tiesiogine prasme gyvybiškai svarbūs, bet daug metų buvo sąmoningai vilkinami ankstesnių valdžių.

Kadangi į pirmąjį Jūsų klausimą sudėtos kelios skirtingos problemos, komentarus suskirsčiau skyreliais.

Skaityti toliau

Seimas po pateikimo pritarė pataisai, kuri grąžintų teisę į apeliaciją daugybei Lietuvos piliečių, neįperkančių advokatų paslaugų

2017 m. rugsėjo 21 d. Seimas po pateikimo pritarė Naglio Puteikio įregistruotai Civilinio proceso kodekso pataisai (XIIIP-709(2), žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247613), kuri grąžintų eiliniams mirtingiesiems (neturtingiesiems) jų konstitucinę teisę į apeliaciją, kuri nuo šių metų liepos 1 d. buvo paversta turtingųjų privilegija, nes įsigaliojo dar socialdemokratų Seimo parengta įstatymo nuostata, kad apeliacinį skundą gali parengti tik advokatas. Pristatydamas pataisą, Naglis pasakė, kad šitaip ankstesnės kadencijos Seimas eilinį kartą dosniai pamaitino advokatus, kuriems ir šiaip jau yra sukurtos šiltnamio sąlygos. Absurdiška, kad dabar žmogus gali būti priverstas samdytis advokatą net ir pirmojoje instancijoje, jeigu, pavyzdžiui, tenka apskųsti teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Turim vilties šitą absurdą panaikinti. Kaip balsavo Seimo nariai, galite pamatyti čia: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-27245. Tačiau šis balsavimas yra tik pirmas sėkmingas žingsnis – dabar projektas bus svarstomas Seimo komitetuose, o tada Seimo nariai balsuos dėl jo priėmimo. Pagrindiniu komitetu paskirtas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, svarstymas plenariniame posėdyje numatomas 2017 m. gruodžio 21 d.

Deja, tame pačiame posėdyje Seimas nepritarė kitiems dviems Naglio Puteikio projektams, kurių tikslas – demontuoti advokatūros monopolį, pabranginusį teisines paslaugas ir ribojantį daugybės piliečių teisę ginti pažeistas savo teises ir interesus teisme. Vienu iš jų – Advokatūros įstatymo projektu XIIIP-707, žr. http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1230347) siūlome, kad advokatų veikla būtų pripažįstama ūkine komercine tais atvejais, kai jie už savo paslaugas gauna atlyginimą, o nekomercine būtų laikoma tik tada, jei paslaugos teikiamos nemokamai. Nes dabar tai, kuo užsiima už didelius pinigus dirbantys advokatai, nėra ūkinė komercinė veikla – taip parašyta įstatyme… Beje, labai simptomiškas svarstant šį projektą buvo socialdemokratės R. Šalaševičiūtės klausimas –
kaip suprasti, kad advokatas teikia paslaugas nemokamai? Nagliui teko priminti, kad socialdemokratas Steponas Kairys prieškariu kartą per savaitę teikdavo nemokamą teisinę pagalbą bėdžiams. Negi taip nusigyvenom, bekurdami šiltnamius turtingiems ir galingiems, kad tokius dalykus pamiršom? Kaip Seimo nariai balsavo dėl Advokatūros įstatymo pataisos, galite pamatyti čia: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-27243 Nors šį projektą pabandyta visai atmesti, o ne grąžinti tobulinti, už atmetimą balsavo tik 7 Seimo nariai: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-27244

Antruoju projektu, kurio pateikimui Seimas nepritarė, siūloma nustatyti, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme galėtų būti ne tik advokatai ir advokatų padėjėjai, bet ir bet kurie kiti asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, o bylinėjimosi išlaidas būtų galima priteisti ne tik už advokatų ir jų padėjėjų suteiktas teisinio atstovavimo paslaugas, kaip dabar (CPK XIIIP-559(2), žr.: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247829). Kaip balsavo Seimo nariai, galite pamatyti čia: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-27227

Laimei, šiuos antimonopolinius projektus Seimas ne atmetė, o tik grąžino tobulinti, tad tai ir bus daroma.

Seimas po pateikimo pritarė pataisoms, kurios suteiktų piliečiams realią teisę ginti viešąjį interesą (papildyta posėdžio stenograma)

2017 m. rugsėjo 21 d. Seimas po pateikimo pritarė Naglio Puteikio įregistruotoms pataisoms, kurios suteiktų piliečiams realias teises ginti viešąjį interesą (Civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1030, žr. http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1249011 ir Administracinių bylų teisenos įstatymo XIIIP-1029, žr. http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1249008). Pateikdamas projektus Naglis kalbėjo apie tokias rezonansines bylas, kurios prokuratūros valia taip ir nepasiekė teismo, kaip Valdovų rūmų ar Nacionalinio stadiono statyba – jeigu piliečiai ar Valstybės kontrolė būtų turėjusi teisę ginti teisme viešąjį interesą, galbūt tie pro šalį nuplaukę milijonai jau būtų sugrąžinti į biudžetą. Galima prisiminti ir kitas istorijas. Pvz., „Lietuvos“ kino teatrą gynusiems visuomenininkams milijoniniai ieškiniai buvo iškelti todėl, kad jie, kaip nurodė teismas, neturėjo teisės teisme ginti viešąjį interesą. Bylą dėl kultūros paminklo Žvėryno malūno išsaugojimo Žvėryno bendruomenė pralaimėjo tik todėl, kad neturėjo teisės ginti viešojo intereso paveldo srityje. Po šito balsavimo turim vilties, kad ta padėtis pasikeis. Kaip Seimo nariai balsavo dėl pritarimo pateikimui, galite pamatyti čia: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15275&p_k=1&p_a=sale_bals&p_bals_id=-27235 Dabar vyks svarstymai komitetuose, o tada liks paskutinis žingsnis – kad Seimas tas pataisas priimtų. Pagrindiniu paskirtas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, o plenariniame posėdyje šiuos projektus siūloma svarstyti 2017 m. gruodžio 21 d.

Kaip vyko projektų svarstymas, užfiksuota 2017 m. rugsėjo 21 d. vakarinio Seimo posėdžio stenogramoje:

16.06 val.
Ad­mi­nist­ra­ci­nių by­lų tei­se­nos įsta­ty­mo Nr. VIII-1029 5, 36 ir 55 straips­nių pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-1029, Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so 5 ir 49 straips­nių pakei­ti­mo įsta­ty­mo pro­jek­tas Nr. XIIIP-1030 (pa­tei­ki­mas)

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, ki­ti dar­bo­tvarkės 2-5a ir 2-5b klau­si­mai – pro­jek­tai Nr. XIIIP-1029 ir Nr. XIIIP-1030. Į tri­bū­ną kvie­čiu ko­le­gą N. Pu­tei­kį. Pa­tei­ki­mas abie­jų pro­jek­tų. Pra­šom.
N. PUTEIKIS (LVŽSF). Abie­jų šių pro­jek­tų tiks­las – su­teik­ti ga­li­my­bę vie­šą­jį in­te­re­są gin­ti ne tik pro­ku­ro­rams. Ko­dėl pri­rei­kė to­kių pa­tai­sų?
Pri­min­siu tris gar­siau­sius nu­trauk­tus iki­teis­mi­nius ty­ri­mus. Dėl Val­do­vų rū­mų są­ma­ta iš­au­go nuo 114 mln. iki 367. Vals­ty­bės kon­tro­lė nu­sta­tė la­bai aiš­kius pa­žei­di­mus. Bu­vo pri­ra­šy­ta dar­bų ir tai­ko­mas res­tau­ra­vi­mo ko­e­fi­cien­tas nau­joms sta­ty­boms. Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra by­los į teis­mą ne­per­da­vė. Iki­teis­mi­nį ty­ri­mą nu­trau­kė.
Tas pats su Na­cio­na­li­niu sta­dio­nu. Tas pats su pa­sta­tu Pa­lan­gos cen­tre. Čia tų pa­vyz­džių ga­li­ma dau­gy­bę iš­var­din­ti. Jei­gu bū­tų ga­lio­ju­si anks­tes­nė prieš 15 me­tų ga­lio­ju­si re­dak­ci­ja, su­tei­ku­si tei­sę gin­ti vie­šą­jį in­te­re­są ne tik Ge­ne­ra­li­nei pro­ku­ra­tū­rai, ne­abe­jo­ti­nai ar pa­ti Vals­ty­bės kon­tro­lė, ar ko­kia nors ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, ko­vo­jan­ti su ko­rup­ci­ja, bū­tų krei­pu­sis į teis­mą. Aš ma­nau, jei bū­tų krei­pę­si, pa­vyz­džiui, dėl Val­do­vų rū­mų, tai Na­cio­na­li­nio sta­dio­no afe­ros ne­bū­tų iš­vis at­si­ra­dę. Tai­gi ši­tų abie­jų tai­so­mų įsta­ty­mų es­mė yra ta, kad mes įve­da­me tei­sę pi­lie­čiams ir or­ga­ni­za­ci­joms kreip­tis į teis­mą gi­nant vie­šą­jį in­te­re­są. At­krei­piu dė­me­sį – tei­sė! Bet ko­kiu at­ve­ju teis­mas spręs, pri­im­ti, ne­pri­im­ti, pri­ėmus nag­ri­nė­ti. Da­bar to­kios tei­sės nė­ra. Ma­žy­tė iš­im­tis dėl Or­hu­so kon­ven­ci­jos, la­bai siau­rais ap­lin­ko­sau­gi­niais klau­si­mais. Tai to­kia bū­tų šių dvie­jų pa­tai­sų dėl šių dvie­jų įsta­ty­mų es­mė.
PIRMININKAS. Ačiū. Ger­bia­ma­sis ko­le­ga, jū­sų no­ri pa­klaus­ti ke­le­tas Sei­mo na­rių. V. Rin­ke­vi­čius pir­ma­sis. Pra­šom, ko­le­ga.
V. RINKEVIČIUS (LVŽSF). Ačiū, pir­mi­nin­ke, no­rai ge­ri, vis­kas ge­rai. O kaip mes at­ro­dy­tu­me tarp­tau­ti­niu ly­giu? Ki­to­se ša­ly­se yra ta teis­mi­nė prak­ti­ka…
N. PUTEIKIS (LVŽSF). Taip.
V. RINKEVIČIUS (LVŽSF). …tur­būt ne vien tik Lie­tu­vo­je. Su to­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria ir ki­tos ša­lys, mes esa­me Eu­ro­pos Są­jun­gos na­riai ir tu­ri­me tam tik­rą tei­si­nį tei­sė­kū­ros ly­gį. Su ki­to­mis ša­li­mis ly­gi­nant, Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­li­mis, kaip at­ro­dy­si­me, ar čia vis­kas ge­rai, ki­tų ša­lių prak­ti­ka to­kia yra ar ne?
N. PUTEIKIS (LVŽSF). Taip, yra to­kia prak­ti­ka ir la­bai ge­rai at­ro­dy­si­me. Mes to­kią prak­ti­ką tu­rė­jo­me anks­čiau. Čia grįž­tant prie ma­no ry­ti­nia­me po­sė­dy­je pa­sa­ky­tos fra­zės, sei­mai tai­sė įsta­ty­mus, ma­žin­da­mi vie­šo­jo in­te­re­so gy­ni­mą. Kaip stip­ri­no ad­vo­ka­tū­ros mo­no­po­lį, taip čia ma­ži­no ga­li­my­bę žmo­nėms gin­ti vie­šą­jį in­te­re­są. Ne tik žmo­nėms. Vals­ty­bės kon­tro­lė ne­ga­lė­jo kreip­tis dėl vie­šo­jo in­te­re­so. Čia ab­sur­das, ma­no gal­va. Vi­są lai­ką tu­rė­jo to­kią tei­sę. Bet kaž­ku­ris Sei­mas prieš ke­le­tą ka­den­ci­jų tai at­ėmė. Aš siū­lau ši­tam Sei­mui pa­tai­sy­ti, grą­žin­ti ge­rą pa­dė­tį ir grįž­ti į ge­rą Eu­ro­pos Są­jun­gos prak­ti­ką.
PIRMININKAS. Ačiū. Ko­le­gė V. Ving­rie­nė. Pra­šom. Nė­ra. E. Pu­pi­nis. Pra­šom, ko­le­ga.
E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū. Ger­bia­ma­sis ko­le­ga, iš tie­sų kai ka­da bū­na ir to­kių pro­ce­sų, kai spe­cia­liai ma­ža gru­pė žmo­nių ne­va at­sto­vau­ja vie­ša­jam in­te­re­sui, bet pa­pras­čiau­siai stab­do tam tik­rus pro­ce­sus, kur nu­ken­čia vi­sos vals­ty­bės, ga­li­ma sa­ky­ti, vie­ša­sis in­te­re­sas. Tai tei­si­nė sis­te­ma bu­vo kaip ir su­tvar­ky­ta, bet jei at­si­ras daug da­ly­vių, ku­rie ga­lės re­gu­liuo­ti šiuos pro­ce­sus, vėl­gi dar la­biau įsi­vel­si­me į gin­čus ir net svar­bių vals­ty­bei, gal­būt ir sa­vi­val­dy­bėms dar­bų ne­pa­da­ry­si­me. Tai iš tik­rų­jų vi­si gin­čy­si­mės, bet nie­ko ne­da­ry­si­me. Ar ne­ma­to­te, kad ga­li bū­ti ir čia pa­žeis­ta pu­siau­svy­ra tarp jū­sų ge­rų no­rų ir ap­skri­tai to­kių prag­ma­tiš­kų rei­ka­lų? Ačiū.
N. PUTEIKIS (LVŽSF). Sei­mo va­lia nu­sta­ty­ti to varž­to at­lais­vi­ni­mo ri­bą. Aš ana­lo­gi­ją pa­sa­ky­siu. At­si­me­na­te, kad sta­ty­bų ran­go­vai, pra­lai­mė­ję kon­kur­są, ty­čia stab­dy­da­vo, ne­leis­da­vo pra­dė­ti lai­mė­to­jui sta­ty­bos dar­bų. Ką Sei­mas pa­da­rė, mū­sų ka­den­ci­ja ką pa­da­rė? Mes įve­dė­me pa­pil­do­mus ap­ri­bo­ji­mus to­kiems truk­dy­mams – pa­di­di­no­me žy­mi­nį mo­kes­tį, įdė­jo­me ki­tus sau­gik­lius. Čia bū­tų ana­lo­gi­ja. Svars­ty­mo me­tu mes ga­lė­tu­me tuos vi­sus sau­gik­lius su­dė­ti. Bet pa­lik­ti da­bar, kad tik pro­ku­ro­rai, na, nie­kaip.
PIRMININKAS. Ačiū. Jūs at­sa­kė­te į vi­sus klau­si­mus. Už no­rė­tų kal­bė­ti ko­le­ga J. Varž­ga­lys. Pra­šom.
J. VARŽGALYS (LVŽSF). Ger­bia­mas pir­mi­nin­ke, ačiū už su­tei­ki­mą. Iš tik­rų­jų ko­le­gos N. Pu­tei­kio pa­teik­ta pa­tai­sa la­bai vie­to­je ir lai­ku. Bu­vo daug at­ve­jų, kai bu­vo kreip­ta­si į pro­ku­ra­tū­rą ir fak­tiš­kai pro­ku­ra­tū­ra ne­gy­nė vie­šo­jo in­te­re­so. Tai bu­vo ši­lu­mos ūkio, at­lie­kų re­a­li­za­vi­mo ir vi­si ki­ti klau­si­mai. Aš pa­si­sa­kau už.
PIRMININKAS. Ačiū. No­rin­čių kal­bė­ti prieš nė­ra. Bal­suo­ja­me. Kas pri­ta­ria po pa­tei­ki­mo įsta­ty­mo pro­jek­tams Nr. XIIIP-1029 ir Nr. XIIIP-1030 – Ad­mi­nist­ra­ci­nių by­lų tei­se­nos įsta­ty­mo kai ku­rių straips­nių pa­kei­ti­mo, Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so įsta­ty­mo pro­jek­tui, bal­suo­ja už, kas tu­ri ki­tą nuo­mo­nę, bal­suo­ja prieš ar­ba su­si­lai­ko. Bal­suo­ja­me po pa­tei­ki­mo.
Ger­bia­mi ko­le­gos, bal­sa­vo 78 Sei­mo na­riai: už – 49, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 29. Po pa­tei­ki­mo pri­tar­ta.
Siū­lo­mas Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­tas. Ga­li­me pri­tar­ti? Ačiū, pri­tar­ta. Siū­lo­ma svars­ty­ti gruo­džio 21 die­ną. Ga­li­me pri­tar­ti? Ačiū, pri­tar­ta.

Daugiau informacijos apie Naglio Puteikio įregistruotus projektus, kurie įtraukti į Seimo rudens sesijos darbų programą, rasite čia: https://puteikis.lt/naglio-puteikio-iregistruoti-projektai-itraukti-i-seimo-rudens-sesijos-darbu-programa/

Naglio Puteikio įregistruoti projektai, įtraukti į Seimo rudens sesijos darbų programą

Skelbiame informaciją apie Seimo nario Naglio Puteikio įregistruotus įstatymų projektus, kurie jo prašymu yra įtraukti į Seimo rudens sesijos darbų programą.

Dėl gyvybiškai svarbių skolininko interesų apsaugos

Du įstatymų projektai, kuriems Seimas po pateikimo jau pritarė pavasario sesijos metu ir kuriems šią vasarą pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra tiesiogine prasme gyvybiškai svarbūs dešimtims tūkstančių Lietuvos piliečių, atsidūrusių kritinėje padėtyje dėl ydingo teisinio reglamentavimo, kuris skolų išieškojimo atveju nepakankamai užtikrina gyvybinių žmogaus interesų apsaugą.

Pirmuoju projektu siekiama apsaugoti minimaliam išgyvenimui būtiną pinigų sumą. Šiuo metu nėra nustatyta jokia pajamų ir išmokų dalis, kuriai išieškojimo atveju būtų taikoma absoliuti neliečiamybė, todėl antstoliai dažnai nepalieka lėšų, kurios būtinos bent minimaliam gyvybinių ir esminių socialinių poreikių patenkinimui. Išieškojimas vykdomas iš bet kokio dydžio pajamų – net ir tokių, kurios savaime per mažos, nepakankamos išgyvenimui, net ir tada, kai jos yra vienintelis žmogaus pragyvenimo šaltinis. Todėl N. Puteikis siūlo papildyti Civilinio proceso kodekso 739 straipsnį, nustatant, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip darbo užmokesčio ar kitų pajamų ir išmokų bei davinių dalis, būtina išgyvenimui. Kaip ši riba bus apibrėžta – diskusijos klausimas, bet kadangi esminis sutarimas yra, tai jis labiau techninio pobūdžio. N. Puteikis siūlė šią ribą apibrėžti kaip absoliutaus skurdo ribą, Vyriausybė – kaip minimalų vartojimo krepšelį, kuris iš esmės suprantamas taip pat, kaip absoliutaus skurdo riba. Krepšelio apibrėžimą ir dydį nustatančių įstatymų projektus Vyriausybė ketina pateikti Seimui 2017 m. trečiąjį ketvirtį. Jeigu tai bus padaryta ir Seimas priims įstatymo projektą, pagaliau bus žengtas realus žingsnis link gyvybiškai svarbių skolininko interesų apsaugos, kuri visiškai nerūpėjo ankstesnių kadencijų valdantiesiems.

Štai šis projektas (Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas XIIP-4370(2): http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1205680.

Čia rasite Vyriausybės nutarimą dėl jo: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247601.

Antruoju projektu N. Puteikis siūlo padidinti skolos dydį, kurį viršijus leidžiama išvaržyti paskutinį gyvenamąjį būstą. Dabar žmogų galima paversti benamiu, jei skola viršija 2030 Eur, ir ši suma nesikeitė jau daugiau nei dešimtmetį.

Projektas (Civilinio proceso kodekso 663 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-283): http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1203345

Vyriausybės nutarimas: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1240297

Dėl teisės į teisminę gynybą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose užtikrinimo ir Lietuvos advokatūros monopolio panaikinimo teisinių paslaugų teikimo srityje

Dėl šiuo metu Lietuvos advokatūrai suteikto teisinių paslaugų monopolio, kurį draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, teisė į teisminę gynybą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose bei teisingą teismą vis labiau tampa turtingųjų privilegija. Bandydamas pakeisti šią padėtį, N. Puteikis įregistravo kelis įstatymų projektus, kuriuos parengti padėjo asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306, 320(1), 347 ir 350 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-709(2): http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247612. Pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusią redakciją, apeliacinį skundą gali surašyti tik advokatas, arba pats asmuo, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. N. Puteikis siūlo keisti teisinį reglamentavimą, kuris atima iš asmenų teisę į teisminę gynybą tiek apeliacinės, tiek ir kasacinės instancijos teismuose, nes nustato, kad apeliacinį ir kasacinį skundą gali paruošti tik tam tikrą kvalifikaciją turintys proceso dalyvių atstovai. Taip nepagrįstai apribojama asmenų, ypač iš nepasiturinčių, socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių, teisė pateikti apeliacinį ir kasacinį skundus, realizuojant kiekvieno asmens konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Kol Lietuvoje nėra visuotiniai visiems asmenims prieinama nemokama teisinė pagalba, asmenų teisės į gynybą per apeliaciją ir kasaciją negali būti nepagrįstai ribojama tik todėl, kad jie neturi lėšų samdyti advokatus, turinčius teisęs surašyti apeliacinius ir kasacinius skundus. Išsamesnius argumentus rasite projekto aiškinamajame rašte: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1247614

– Civilinio proceso kodekso 56, 83, 88 ir 98 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-559(2): http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1223683. Dėl Lietuvos advokatūros siekio monopolizuoti teisinių paslaugų rinką, kurioje tik advokatai turėtų teisę teikti teisines paslaugas ir gauti už jas atlyginimą, o šios išlaidos būtų priteisiamos teismuose, Lietuvoje pradėjo formuotis teisinių paslaugų monopolis, brangti teisinės paslaugos, kurių daugelis žmonių tiesiog neįperka. Projektu keičiamos nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Civilinio proceso kodekso redakcijos straipsnių nuostatos. Siūloma nustatyti, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme galėtų būti ne tik advokatai ir advokatų padėjėjai, bet ir bet kurie kiti asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, o bylinėjimosi išlaidas būtų galima priteisti ne tik už advokatų ir jų padėjėjų suteiktas teisinio atstovavimo paslaugas, kaip dabar. Šiuo metu civilinį procesą, kaip ir administracinių bylų teiseną bei administracinių nusižengimų procesą reglamentuojančios teisės normos nepagrįstai apriboja asmenų, ypač iš nepasiturinčių, socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių, teisę pasirinkti įvairesnes, pigesnes, tačiau ne mažiau kvalifikuotas viešųjų juridinių asmenų teikiamas atstovavimo teismuose viešąsias paslaugas, gauti paslaugas iš kitų aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų, taip pat gauti atlyginimą už šias paslaugas laimėjus teisminius ginčus. Nepagrįsti apribojimai piliečiams pasirinkti teisines paslaugas ir jas teikti prieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisės į teisingą teismą principams, taip pat asmenų lygiateisiškumo, lygių galimybių, sąžiningos ir laisvos konkurencijos principams, be to, skatina Lietuvos advokatūros monopolį, kurį Lietuvos Konstitucija draudžia. Išsamesnius argumentus rasite aiškinamajame rašte: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1223686

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo Nr. IX-2066 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą XIIIP-707: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1230343. Siūloma patikslinti advokato veiklos apibrėžimą, nustatant, kad advokato veikla nėra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos nemokamai, bet yra komercinė ūkinė, kai teisinės paslaugos yra teikiamos už atlyginimą. Tai, kad šiuo metu advokatų paslaugų teikimas už atlyginimą nėra laikomas komercine veikla, yra visiškai nepagrįstas šios srities mistifikavimas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2015 m. sausio 15 d. prejudicinį sprendimą byloje C‑537/13, civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015 išaiškino, kad advokatas, kuris vykdydamas savo profesinę veiklą už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Taip pat projektu siūloma pakeisti nuostatas, dėl kurių asmenys, teisėtai įgiję teisės magistro diplomą po išlyginamųjų teisės pakraipos studijų ir gavę diplomą, kuriame nurodyta, kad jie gali užimti teisėjo, prokuroro ir advokato pareigas, negali dirbti pagal profesiją. Tiek už atlygį teikiamų advokatų paslaugų kaip nekomercinės veiklos apibrėžimas, tiek suvaržymai asmenims, teisėtai įgijusiems teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, sudarė prielaidas įtvirtinti Lietuvos advokatūros monopolį. Išsamesnius argumentus rasite projekto aiškinamajame rašte: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1230350).

Dėl suvaržymų piliečiams ir institucijoms ginti viešąjį interesą panaikinimo

Civilinio proceso kodekso 5 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1030: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1030&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Projektu siekiama užtikrinti geresnį viešojo intereso gynimą, panaikinant apribojimus, varžančius piliečių ir jų asociacijų, o kai kuriais atvejais ir institucijų teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Dabar šią teisę iš esmės riboja Civilinio proceso kodekse ir Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo „įstatymų nustatytais atvejais“. Remdamasis šia nuostata, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką, kad „viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviems sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais“ (2013-08-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013). Nors šie įstatymų numatyti atvejai nurodomi atskiras sritis reglamentuojančiuose šakiniuose įstatymuose (pvz., po to, kai Valstybės kontrolė pateikė 2014 m. gegužės 23 d. valstybinio audito ataskaitą, Kultūros paveldo departamentui buvo suteikta teisė ginti viešąjį interesą ne tik dėl kilnojamojo, bet ir dėl nekilnojamojo kultūros paveldo), tačiau manytina, kad keistinas pats principas, leidžiant viešojo administravimo subjektams kreiptis dėl viešojo intereso gynimo visais atvejais, patenkančiais į viešojo administravimo subjekto kompetenciją, o fiziniams asmenims ir jų asociacijoms bei kitiems viešiems asmenims – visais atvejais. Šiuo metu piliečiai visais atvejais, išskyrus aplinkos klausimus, kurie numatyti Orhuso konvencijoje, yra priversti, užuot kreipęsi į teismą, kreiptis į prokuratūrą, kuri, deja, viešojo intereso gynimo funkciją atlieka ypač silpnai (tai konstatuota ir nurodytoje valstybinio audito ataskaitoje).

Pažymėtina, kad dar 2011 m. balandžio 6 d. grupė nevyriausybinių organizacijų LR Seime vykusios Žmogaus teisių komiteto konferencijos metu paskelbė kreipimąsi, ragindamos iš Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso ir kitų įstatymų pašalinti išlygą, jog visuomenė (tiek fiziniai asmenys, tiek visuomeninės organizacijos) gali ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais, ir teigdamos, kad teisė kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti viešojo intereso gynimo faktą turėtų būti palikta teismui. „Lietuvos nevyriausybinės organizacijos yra įsitikinusios, kad išankstinis konkretus viešojo intereso teisinis reglamentavimas nėra galimas, nes viešojo intereso pažeidimo nustatymas yra fakto dalykas, kurį kiekvienu atveju, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, teisingiausiai identifikuoti gali teismas“, – teigiama kreipimesi, kurį 2011 m. pasirašė Lietuvos žmogaus teisių asociacijos, Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos žaliųjų judėjimo, Lietuvos Jungtinio demokratinio judėjimo konfederacijos, Vilniaus Žvėryno ir Pilaitės bendruomenių ir kt. organizacijų atstovai. Praėjus daugiau nei 6 metams, šis nevyriausybinių organizacijų raginimas panaikinti apribojimus, kurie varžo piliečių ir jų asociacijų konstitucines teises ir stiprina korupcinę terpę, išlieka aktualus, todėl teikiant šį įstatymo projektą į jį taip pat atsižvelgta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 5, 36 ir 55 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1029: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1029&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Žr. komentarą aukščiau.

Dėl pamatinės vaiko teisės turėti abu tėvus užtikrinimo skyrybų atveju

Civilinio kodekso 2.14, 3.65, 3.169 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-824(2): https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/cd5327307c3111e7aefae747e4b63286?positionInSearchResults=2&searchModelUUID=c9d83981-0425-4db0-882c-491c45b82304

Šiuo metu Civilinis kodeksas numato praktiką, kai išsiskyrus tėvams vaikas turi gyventi būtinai tik su vienu iš jų, tačiau toks reglamentavimas skatina besiskiriančių pusių teisinius karus dėl vaikų, kurie paverčiami šių karų „trofėjais“. Tiek šie procesai, tiek jų rezultatai daro didžiulę žalą ir vaikams, kurie traumuojami visam gyvenimui bei praranda galimybę bendrauti su vienu iš tėvų arba šis bendravimas labai nuskurdinamas, ir patiems tėvams. Tokia padėtis nesuderinama su Lietuvos ratifikuotoje Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta vaiko teise turėti abu tėvus ir sudaro sąlygas pažeisti vieno iš tėvų teisę bendrauti su savo vaiku.

Todėl šiuo įstatymo projektu siekiama įtvirtinti kitokį, vaiko interesus žymiai geriau atitinkantį, pasaulio praktikoje vertinamą ir gerus rezultatus duodantį problemos sprendimo būdą, kai užuot priskyrus vaiką kaip „trofėjų“ vienam iš tėvų, jam nustatoma abiejų tėvų globa. Toks sprendimas, kaip rodo pasaulio praktika, yra ne tik žymiai humaniškesnis vaiko atžvilgiu, bet ir mažina konfliktuojančių pusių priešpriešą, nes šeimos, kuriose nustatoma bendra abiejų tėvų globa, laikui bėgant suranda kompromisą, nes yra priverstos bendradarbiauti. Priešingai, kai vaiko globa nustatoma su vienu iš tėvų, konfliktas dėl vaikų laikui bėgant tik gilėja.

Vaikas turi teisę turėti abu tėvus ir bendrauti su jais, todėl nesutarimo atveju turi būti preziumuojama lygybės pagrindu nustatyta kintama vaiko gyvenamoji vieta ir lygybės pagrindu nustatytas kintamas vaiko išlaikymas. Taip daroma Belgijoje, iš dalies Danijoje, Italijoje, Nyderlanduose. Pvz., Danijoje išimtinė vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ir vaiko globa vienam tėvui skiriama tik išimtiniais atvejais. Nesutarimo atveju teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą vaiko mokykloje, o tėvai įpareigojami gyventi ne toliau kaip 10 km nuo mokyklos. Vaikui gerai, tėvams – nelabai, tačiau jie visada gali susitarti. Toks ir yra tikslas. Belgijoje tėvai taip pat skatinami susitarti ir jų susitarimas visada turi viršenybę (išskyrus objektyvius atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams). Jei tėvai nesusitaria, lygybės pagrindu nustatoma kintama vaiko gyvenamoji vieta ir kiekvienas tėvas vaiką išlaiko tuomet, kai vaikas gyvena su juo. Dviejų namų atsiradimas vaikams nesukelia tiek problemų, kiek vieno iš tėvų netektis. Teismas pagal įstatymą privalo pirmenybę teikti bendrai vaiko priežiūrai ir dvigubai gyvenamajai vietai. Gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų teismas nustato tik išimtiniais atvejais. Jei tėvai nesusitaria ir teismas nustato vaiko gyvenamąją vietą su abiem tėvais, pati skyrybų byla paliekama neužbaigta dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo, kol vaikas netampa pilnamečiu. Todėl jei vienas iš tėvų piktnaudžiauja ir pažeidinėja kito tėvo teisę rūpintis vaiku, pastarasis tėvas gali bet kuriuo metu kreiptis į teismą, kuris nedelsiant (per 2 savaites) pritaiko apsaugos priemones ir gali skirti tėvui, kurio teisės pažeidžiamos, išimtinę vaiko globą.

Projekte atsižvelgiama į šią naujausią, pasiteisinusią praktiką toje dalyje, kur pirmenybė teikiama vaiko gyvenamosios vietos nustatymui su abiem tėvais, o ne su vienu iš jų.

Daugiau žr. aiškinamajame rašte: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/f86e9d507c3111e7aefae747e4b63286?jfwid=hwr78m0pi

Dėl jūrinio paveldo apsaugos

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1037: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1037&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1045: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1045&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Vidaus vandenų transporto kodekso 14 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1046: http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.rezult_l?p_nr=XIIIP-1046&p_nuo=&p_iki=&p_org=&p_drus=&p_kalb_id=1&p_title=&p_text=&p_pub=&p_met=&p_lnr=&p_denr=&p_es=0&p_tid=&p_tkid=&p_t=0&p_tr1=2&p_tr2=2&p_gal=&p_rus=1

Šie projektai tiekiami siekiant suderinti jų nuostatas su Civiliniu kodeksu ir Prekybinės laivybos įstatymu, taip pat aiškiau reglamentuoti tradicinių (istorinių) laivų kaip kultūros paveldo objektų apsaugą ir jos procedūras, nes šiuo metu galiojantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas visiškai nėra pritaikytas jūrinio paveldo apsaugai. Dėl to kyla realus pavojus, kad šis paveldas nebus išsaugotas, nes, pavyzdžiui, valstybinis jūrų uostas kreipiasi į teismą, kai Kultūros paveldo departamento vertinimo taryba istoriniam laivui suteikia teisinę apsaugą – konfliktai kyla dėl tokiam laivui priskiriamos teritorijos, kuri laivų atveju apskritai neturėtų būti priskiriama arba priskiriama tik laikinai, kol laivas stovi prie krantinės arba iškeltas ant krantinės. Skirtingai nei pastatams, laivams nėra nuolat priskirta jokia sausumos teritorija, nes laivai nėra žemės priklausinys (skirtingai nei statinys), o pagal tarptautinę teisę pats laivas yra teritorija valstybės, kurioje registruota laivo vėliava, tarptautiniuose vandenyse laive galioja laivo vėliavos valstybės įstatymai.

Taip pat būtina aiškiau reglamentuoti tradicinių ir pramoginių burinių laivų klases, nes šiuo klausimu kyla daug ginčų tarp laivų savininkų ir viešojo administravimo subjektų, kadangi visi tradiciniai ir pramoginiai jūrų laivai yra registruojami vidaus vandenų laivų registre, nors ne visi jie gali plaukioti vidaus vandenyje. Tradiciniai laivai turėtų būti registruojami jūrų laivų registre arba atskirame tradicinių ir pramoginių laivų registre. Šiems tikslams pasiekti būtina aiškiai reglamentuoti dokumentus, patvirtinančius jūrų laivo klasę, ir nustatyti, kas šiuos dokumentus išduoda. Šiuo metu tradiciniai jūrų laivai negali būti įregistruoti jūrų registre, nes nėra galimybės gauti klasifikacinių bendrovių klasės dokumentus, kurie nėra išduodami, nes šios bendrovės arba nedalyvavo statant tradicinius laivus, arba tiesiog neegzistavo šių laivų statybos metu. Daugiau žr. projektų aiškinamuosiuose raštuose.

Dėl visuomenės teisės į aplinką užtikrinimo

Kad visuomenės teisės į aplinką Lietuvoje būtų gerbiamos taip, kaip turi būti gerbiamos Europos valstybėje, Seimo narys Naglis Puteikis įregistravo Seimo rezoliucijos projektą dėl Orhuso konvencijos įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje įstatymo parengimo XIIIP-1036: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/b82469b0840011e7a669943369c58393?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=2b2bec82-6bc5-4473-811d-8f91caa7ee08

Didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlusi istorija, kai 2017 m. rudens pradžioje Kaune policijos pareigūnai sulaikė advokatą Saulių Dambrauską ir menininkus, bandžiusius apsaugoti nuo iškirtimo vienoje iš miesto gatvių augusius medžius (daugiau žr.: http://lietuvos.link/apie-advokato-s-dambrausko-sulaikyma-ir-seime-iregistruota-rezoliucijos-del-orhuso-konvencijos-projekta/), eilinį parodė, kad tai, kas demokratiškoje Europoje suvokiama kaip savaime suprantama visuomenės teisė į aplinką, Lietuvoje laikoma įžūlumu, už kurį turi būti baudžiama – piliečiai neturi teisės ne tik dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos, kurioje gyvena, bet ir kvestionuoti valdžios sprendimų, kuriais ta aplinka skurdinama.

N. Puteikio įregistruotame rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad Orhuso konvencija, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo prieš 16 metų, mūsų šalyje iki šiol taikoma tik ribotai ir fragmentiškai, ypač suvaržant visuomenės teisę iš anksto gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir ginti šias teises teismuose (keli pavyzdžiai: visai netaikomas principinis reikalavimas užtikrinti, kad visuomenė turi būti įtraukiama pradiniame veiklos planavimo etape, kai dar nėra priimti jokie valdžios institucijų sprendimai ir galimos alternatyvos. Visi Lietuvos Respublikos įstatymai, numatantys visuomenės dalyvavimą dėl aplinkos, nustato priešingai – visuomenė yra įtraukiama paskutiniame veiklos planavimo etape, taip sukeliant aibę nereikalingų konfliktų. Priešingai Orhuso konvencijos draudimui, vystymo projektai (teritorijų planavimo, statybos ir kiti) smulkinami į dalis taip, kad būtų galima išvengti poveikio aplinkai vertinimo ir paties visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus. Priešingai Orhuso konvencijos nuostatai apimti visas su poveikiu aplinkai susijusias sritis, Lietuvoje daugelio sričių įstatymai (paveldo apsaugos, želdynų, miškų, žemės gelmių ir t. t.) apskritai nenumato visuomenės dalyvavimo. Suvaržyta visuomenės teisė teikti siūlymus, drauge sumenkinant valdžios institucijų pareigą deramai į juos atsižvelgti, ir t. t.).

Rezoliucijos projekte Seimo valdyba raginama sudaryti darbo grupę iš įgaliotų institucijų ir suinteresuotos visuomenės atstovų parengti Orhuso konvencijos įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, į kurį būtų perkelta visa Orhuso konvencija ir numatyti konkretūs procedūriniai jos įgyvendinimo būdai, priemonės, įgaliotos institucijos, taip pat išspręsti visi kiti klausimai, kuriuos Orhuso konvencijos šalys narys privalo reglamentuoti savo nacionalinėje teisėje, įgyvendindamos šią konvenciją.

Dėl visuomenės teises į kultūros paveldą įtvirtinančios Faro konvencijos pasirašymo

Šiuo rezoliucijos projektu (XIIIP-1035) Vyriausybė kviečiama užtikrinti kuo greitesnį vadinamosios Faro konvencijos pasirašymą ir pateikimą Seimui ratifikuoti, taip pat nedelsiant pradėti taikyti šios konvencijos principus Lietuvos kultūros paveldo politikoje ir praktikoje: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/401bf550840011e7a669943369c58393?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=2b2bec82-6bc5-4473-811d-8f91caa7ee08

Projekte pabrėžiama, kad Europos Tarybos pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei (vadinamoji Faro konvencija), įtvirtinanti su kultūros paveldu susijusias piliečių teises kaip neatskiriamas nuo Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apibrėžtos teisės dalyvauti kultūriniame gyvenime, yra ypatingai aktuali Lietuvai, nes mūsų šalyje nėra tinkamai užtikrintas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus, lemiančius net ir pačių iškiliausių kultūros paveldo vertybių likimą, (pvz., rengiant teritorijų planavimo dokumentus Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansambliui, taikyta supaprastinta viešinimo procedūrų tvarka).

Primenamas, kad prieš 10 metų, 2007 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Seime įvykusio forumo „Paveldas ir visuomenė“ dalyviai – nevyriausybinių organizacijų (Alternatyvios kultūros paveldo komisijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos archeologų draugijos, Lietuvos architektų sąjungos ir kitų), Seimo bei vykdomosios valdžios institucijų (Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Kultūros paveldo centro) atstovai – priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos kultūros paveldo būklės ir perspektyvų, kurioje Seimui ir Prezidentui taip pat pasiūlyta „paspartinti Lietuvos Respublikos prisijungimą prie Europos Tarybos bendrosios konvencijos dėl kultūros paveldo vertės visuomenei“.

Taip pat primenama, kad prieš 10 metų, 2007 m. spalio 11-12 d. d. Vilniuje įvykusios Europos Tarybos konferencijos „Tarptautinės kultūros paveldo konvencijos ir pagrindiniai dokumentai – dabartinė būklė ir perspektyvos“ dalyviai – daugiau nei 20-ties Europos šalių parlamentų ir vykdomosios valdžios institucijų, taip pat Europos Tarybos ir Parlamentinės Asamblėjos, UNESCO, įtakingiausios, milijonus narių iš daugiau nei 40 valstybių vienijančios kultūros paveldo išsaugojimu besirūpinančios Europos nevyriausybinės organizacijos Europa Nostra, Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos ICOMOS, Tarptautinio kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centro ICCROM bei Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto UNIDROIT vadovai ir kiti aukšto lygmens atstovai, mokslininkai – priėmė Vilniaus deklaraciją, kuria pakvietė valstybių vyriausybes kuo greičiau pasirašyti ir ratifikuoti Europos Tarybos pagrindinę konvenciją dėl kultūros paveldo vertės visuomenei, o to belaukiant pradėti taikyti jos principus, atitinkamai keičiant savo politiką ir praktiką kultūros paveldo atžvilgiu.

Apgailestaujama ir prisiimama dalis atsakomybės dėl to, kad per 10 metų, praėjusių nuo Lietuvos visuomenės ir valdžios institucijų bendro kreipimosi bei nurodytos Europos Tarybos konferencijos „Vilniaus deklaracijos“ priėmimo, Lietuvos valdžios institucijos nepriėmė jokių sprendimų, kurie užtikrintų mūsų šalies prisijungimą prie Europos Tarybos pagrindinės konvencijos dėl kultūros paveldo vertės visuomenei.

Pažymima, kad nerimą dėl atsainaus Lietuvos valstybės politikų požiūrio į Europos Tarybos pagrindinę konvenciją dėl kultūros paveldo vertės visuomenei per šį dešimtmetį ne kartą viešai pareiškė Valstybinė kultūros paveldo komisija – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais – o dabartinė jos pirmininkė Evelina Karalevičienė dar kartą pabrėžė viltį, kad Lietuva vis dėlto prisijungs prie šios konvencijos, tapdama pažangiai ir moderniai mąstančių demokratinių valstybių bendražyge, o drąsos pasisemdama iš kaimyninės Latvijos, kuri šią konvencija pasirašė ir ratifikavo netrukus po jos priėmimo.

Seimo nario Naglio Puteikio pranešimas: prokuratūra prašo panaikinti nesąžiningą mainų sandorį tarp UAB „Trakų autobusai“ ir D. Nedzinsko įmonės

Vilniaus apygardos prokuratūra pranešė, kad išnagrinėjusi Seimo nario N. Puteikio prašymą ir gindama viešąjį interesą 2017 m. gegužės 10 d. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl mainų sandorio tarp UAB „Trakų autobusai“, kurio vienintelis akcininkas yra Trakų raj. savivaldybė, ir verslininko Dariaus Nedzinsko UAB „Trastas“ pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Kaip skelbta anksčiau, šių metų balandžio 10 d. N. Puteikis kreipėsi į prokuratūrą ir kitas institucijas, prašydamas įvertinti nesąžiningus, Civiliniam kodeksui prieštaraujančius mainus, kurie sudarė D. Nedzinskui galimybę praturtėti valstybės sąskaita, ne konkurso būdu įgyjant teisę pastatyti privatų komercinį objektą valstybiniame žemės sklype, esančiame Trakų istorinio nacionalinio parko urbanistiniame draustinyje. Visų adresatų paprašyta patikrinti, ar jų priežiūros kompetencijoje esančių įstatymų nepažeidžia sandoris, kuriuo UAB „Trakų autobusai“ išmainė beveik pusę Trakų autobusų stoties pastato, esančio sklype Vytauto g. 90, į UAB „Trastas“ privačios nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį Vytauto g. 88, tam, kad D. Nedzinskas ir jo įmonė be konkurso ir be aukciono įgytų teisę vietoje autobusų stoties pastato pastatyti jam privačios nuosavybės teise priklausantį prekybos centrą, kuriame įsikurtų „Rimi“, mokantis nuomą šio statinio savininkui D. Nedzinskui, o mažojoje naujo pastato dalyje būtų įrengta autobusų stotis (daugiau: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15289&p_k=1&p_t=170221&p_a=0).

Įvertinusi šį sandorį, Finansų ministerija nurodė, kad mainai tarp UAB „Trakų autobusai“ ir UAB „Trastas“ gali būti nelygiaverčiai, t. y. nuostolingi valstybei ir savivaldybei, nes privačiai įmonei faktiškai bus perleistos teisės į du kartus didesnį valstybinės žemės sklypą, nei jos išmainytas, be to, mainų sutartis sudaryta galimai pažeidžiant įstatymų ir teisės aktų reikalavimus (daugiau: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15289&p_k=1&p_t=171847&p_a=0). Kritiškai šį sandorį įvertino ir Teisingumo ministerija, pažymėjusi, kad jis galimai atitinka Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą koncesijos sampratą, o koncesija, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, turėtų būti suteikta atviro konkurso būdu (daugiau: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15289&p_k=1&p_t=171470&p_a=0).

Primename, kad išnagrinėjusi Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus Gintaro Abaravičiaus pareiškimą šių metų balandžio 28 d. Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą prašydama panaikinti ir kitus su šiuo D. Nedzinsko projektu susijusius teisės aktus: Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios vertinimo tarybos 2016 m. vasario 9 d. aktą, kuriuo buvo sumažintas Trakų senamiestis, išimant iš jo projekto vystymui reikalingą teritoriją, tuometinio Trakų raj. savivaldybės administracijos direktoriaus Jono Liesio (dabar Seimo nario) 2016 m. birželio 15 d. įsakymą, Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimus dėl bendrojo ir detaliojo plano korektūrų bei su jais susijusį Nacionalinės žemės tarnybos sprendimą. Šį skundą nagrinėjantis Vilniaus apygardos administracinis teismas gegužės 10 d. priėmė sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl projekto vystymas šiuo metu sustabdytas.

Naglis Puteikis prašo panaikinti Teisėjų garbės teismo sprendimą dėl teisėjo Egidijaus Žirono kaip nepagrįstą, leidžiantį išvengti atsakomybės ir pateisinantį kyšių ėmimą primenančią praktiką

Seimo narys Naglis Puteikis kreipėsi skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas panaikinti Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą drausmės byloje, iškeltoje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjui, teismo pirmininko pareigas ėjusiam Egidijui Žironui.

Drausmės byla buvo iškelta pagal N. Puteikio 2015 m. vasario 25 d. teikimą, kuriuo prašyta ištirti ir įvertinti didelį rezonansą visuomenėje sukėlusią informaciją apie pasitikėjimą teismais menkinantį dešimties Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų ir tuomečio šio teismo pirmininko E. Žirono elgesį, kai 2015 m. sausio 9 d. jie vakarieniavo ir vaišinosi alkoholiniais gėrimais vienu turtingiausių Kaišiadorių verslininkų įvardijamo Algimanto Radvilos užeigoje „Pas Radvilą“, dalyvaujant pačiam jos savininkui, žurnalistams apie tai paskelbus šio teismo kancleris Juozas Akstinas teigė sąskaitą už šias apie 1000 litų kainavusias vaišes apmokėjęs iš asmeninių lėšų, tačiau neišsaugojęs tai patvirtinančio čekio, o šio teismo pirmininkas E. Žironas aiškino, esą toks švenčių išlaidų apmokėjimas yra įprastinė šio teismo praktika („vidinė atsiskaitymų specifika“) ir jame nebuvo nagrinėjamos su A. Radvila susijusios bylos, nors paaiškėjo, kad tai netiesa, nes šis teismas anksčiau nagrinėjo bylas, susijusias su A. Radvilos individualia įmone „Alivdara“.

Teisėjų garbės teismas 2015 m. spalio 5 d. priimtu sprendimu nusprendė nutraukti teisėjui E. Žironui iškeltos drausmės bylos dalį dėl Teisėjų etikos kodekse įtvirtinto pareigingumo principo reikalavimų nesilaikymo, o kitoje dalyje apsiriboti drausmės bylos svarstymu.

Tokį sprendimą Seimo narys N. Puteikis prašo panaikinti kaip nepagrįstą, paremtą faktinių aplinkybių neatitinkančiu teiginiu, leidžiantį išvengti E. Žironui drausminės atsakomybės už nusižengimą, pateisinantį kyšių ėmimą primenančią teisėjų praktiką ir todėl galintį dar labiau sumenkinti teismų autoritetą.

Prašydamas panaikinti sprendimo dalį neskirti teisėjui E. Žironui drausminės nuobaudos ir apsiriboti drausmės bylos svarstymu, N. Puteikis nurodė, kad šį sprendimą Teisėjų garbės teismas pagrindė teiginiu, prieštaraujančiu drausmės byloje užfiksuotiems faktams.

Teisėjų garbės teismas pripažino, kad teisėjas E. Žironas pažeidė Teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 5 punktą, kuriame nustatyta, kad vadovaudamasis sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principais teisėjas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų, neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ir juridinių asmenų, jeigu tai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, tačiau nusprendė neskirti jam drausminės nuobaudos, argumentuodamas taip:

Teisėjų garbės teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusižengimo sunkumą ir jo padarymo aplinkybes, į tai, kad pats teisėjas iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi, anksčiau drausmine tvarka nebuvo baustas, daro išvadą, jog teisėjų drausminės atsakomybės tikslai šioje drausmės byloje jau pasiekti, todėl teisėjui Egidijui Žironui drausminė nuobauda neskirtina ir apsiribotina tik drausmės bylos svarstymu.“

Tačiau, kaip skunde  nurodė N. Puteikis, teiginys, neva E. Žironas „iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi“, prieštarauja drausmės byloje užfiksuotiems faktams ir visiškai neaišku, kuo remdamasis Teisėjų garbės teismas taip teigia.

Atvirkščiai – iš teisėjo E. Žirono pasisakymo Teisėjų garbės teisme, užfiksuoto 2015 m. spalio 5 d. sprendime, akivaizdu, kad jis ne tik nuoširdžiai, bet ir apskritai nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo, o situaciją interpretavo ironiškai, siekdamas sumenkinti nusižengimą ir įteigti, jog teisėjui nesusimokėti už vakarienę privačioje užeigoje yra visiškai priimtinas dalykas, kurį pateisina teisme praktikuojama neskaidri švenčių išlaidų apmokėjimo tvarka.

„Situacija, kai Teisėjų garbės teismas leidžia savo kaltės nepripažįstančiam teisėjui nepatirti dėl pažeidimo jokių pasekmių, gali sudaryti visuomenei įspūdį apie teisėjų nebaudžiamumą ir dar labiau sumenkinti teisminės valdžios autoritetą. Kadangi teisėjas Egidijus Žironas nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo, nėra jokio pagrindo apsiriboti drausminės bylos svarstymu ir turi būti pritaikyta viena iš Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 87 straipsnyje numatytų drausminių nuobaudų.“, – rašoma N. Puteikio skunde, primenant, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigų E. Žironas buvo atleistas ne dėl nusižengimo, o pasibaigus paskyrimo terminui.

Taip pat Seimo narys prašo panaikinti Teisėjų garbės teismo sprendimą nutraukti drausmės bylos dalį dėl tuo metu Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusio teisėjo E. Žirono neveikimo, sprendžiant atsiskaitymo už vakarienę klausimus. Priimdamas šį sprendimą Teisėjų garbės teismas rėmėsi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu atsisakyti iškelti drausmės bylas dešimčiai vaišėse dalyvavusių Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų: anot Teisėjų garbės teismo, pripažinimas, jog teisėjai nepadarė nusižengimo, automatiškai suponuoja tai, kad ir teismo pirmininkas E. Žironas nepadarė nusižengimo nekontroliuojamas teisėjų elgesio, nes šis elgesys pripažintas tinkamu.

Tačiau, kaip skunde nurodė N. Puteikis, toks teisėjo E. Žirono neveikimo pateisinimas, remiantis tuo, kad buvo pateisintas dešimties teisėjų elgesys, yra nepagrįstas ir logiškai ydingas, nes viena iš priežasčių, dėl kurių Teisėjų etikos ir drausmės komisija pateisino dešimties teisėjų elgesį, yra būtent tai, kad tinkamai atsiskaityti už vaišes jiems trukdė teismo kanclerio J. Akstino ir teismo pirmininko E. Žirono elgesys, todėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas suponuoja ne teisėjo E. Žirono nekaltumą, kaip nusprendė Teisėjų garbės teismas, bet priešingai – jo atsakomybę, nes būtent jo veiksmai ir trukdė teisėjams elgtis tinkamai.

„Kadangi Teisėjų garbės teismas pateisino Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusio E. Žirono elgesį remdamasis sprendimu, kuris suponuoja jo atsakomybę, toks argumentavimas yra vidujai prieštaringas ir nelogiškas, o sprendimas nepagrįstas.

 Tokiu sprendimu Teisėjų garbės teismas iš esmės pateisino praktiką, kai teisėjai vaišinasi nežinodami, kokiame renginyje dalyvauja ir ar turi susimokėti už vaišes – kuri, sprendžiant iš teisėjo E. Žirono pasisakymo Teisėjų garbės teismo posėdyje, jog „Tai nebuvo pirma ir vienintelė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų vakarienė“, yra įprasta.

 Teismus stebinčiai Lietuvos visuomenei tokia praktika gali priminti kyšių ėmimą – būtent todėl teisėjų vaišės verslininko užeigoje Kaišiadoryse ir sukėlė didelį rezonansą.

 Vargu ar Jums reikia priminti, kad teisėjams keliami ypatingi etiniai reikalavimai, pagal jų elgesį visuomenė susidaro nuomonę ir apie teisingumo vykdymą, todėl teisėjų elgesys turi būti nepriekaištingas tiek atliekant savo pareigas teisme, tiek ir privačiame gyvenime, teisėjas turi nesudaryti jokio pagrindo įtarimams dėl viešų ir privačių interesų supainiojimo ar neskaidrios veiklos.

 Neabejotina, kad patys aukščiausi etiniai reikalavimai turi būti keliami ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui – valstybės teisme negali būti toleruojamos jokia neskaidri „vidinių atsiskaitymų specifika“ ir natūriniai mainai, kai teisėjai nežino, ar turi susimokėti už savo vaišes, o jų išlaidas apmoka teismo kancleris, taip atlygindamas niekur nefiksuotą skolą už anksčiau nemokamą maitinimą.“, – pažymėta skunde.

Žemiau skelbiame pilną N. Puteikio skundo tekstą, o Teisėjų garbės teismo 2015 10 05 sprendimo kopiją rasite čia.

*******

Per Teisėjų garbės teismą

L. Sapiegos g. 15, LT-10312, Vilnius

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui

Gynėjų g. 6, 01109, Vilnius

Seimo nario Naglio Puteikio

Gedimino per. 53,  LT-01109, Vilnius

SKUNDAS

Dėl Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 21P-4

2015 m. vasario 25 d. ir 2015 m. kovo 5 d. kreipiausi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, prašydamas ištirti ir įvertinti didelį rezonansą visuomenėje sukėlusią informaciją apie pasitikėjimą teismais menkinantį dešimties Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų ir tuomečio šio teismo pirmininko Egidijaus Žirono elgesį, kai 2015 m. sausio 9 d. jie vakarieniavo ir vaišinosi alkoholiniais gėrimais vienu turtingiausių Kaišiadorių verslininkų įvardijamo Algimanto Radvilos užeigoje „Pas Radvilą“, dalyvaujant pačiam jos savininkui, žurnalistams apie tai paskelbus šio teismo kancleris Juozas Akstinas teigė sąskaitą už šias apie 1000 litų kainavusias vaišes apmokėjęs iš asmeninių lėšų, tačiau neišsaugojęs tai patvirtinančio čekio, o šio teismo pirmininkas Egidijus Žironas aiškino, esą toks švenčių išlaidų apmokėjimas yra įprastinė šio teismo praktika („vidinė atsiskaitymų specifika“) ir jame nebuvo nagrinėjamos su A. Radvila susijusios bylos, nors paaiškėjo, kad tai netiesa, nes šis teismas anksčiau nagrinėjo bylas, susijusias su A. Radvilos individualia įmone „Alivdara“. Prašiau įvertinti: ar Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas ir kiti šio teismo teisėjai nenusižengė Teisėjų etikos kodekso principams ir nepažeidė teisėjų elgesiui keliamų reikalavimų, toleruodami neformalią „vidinę atsiskaitymų specifiką“, kai būdamas valstybės tarnautoju teismo kancleris Juozas Akstinas gavo didesnės nei 500 litų vertės pajamas natūra, tačiau jų nedeklaravo, bei dalyvaudami privačioje įmonėje surengtose prabangiose vaišėse, kurias už juos grynais pinigais apmokėjo kitas asmuo, neišsaugojęs apmokėjimą patvirtinančio dokumento, o po to priimdami dovanas iš tos įmonės savininko; ar Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas, sakydamas žiniasklaidos atstovams netiesą, esą jo vadovaujamo teismo teisėjai nenagrinėjo bylų, susijusių su A. Radvila ar jo įmone, nenusižengė Teisėjų etikos kodekse įtvirtintiems skaidrumo ir viešumo, sąžiningumo, padorumo bei pavyzdingumo principams.

Pagal šį mano kreipimąsi, o taip pat pagal Teisėjų tarybos 2015 m. balandžio 29 d. teikimą Teisėjų etikos ir drausmės komisija 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 18P-13 Lietuvos apeliacinio teismo teisėjui, tuo metu ėjusiam teismo pirmininko pareigas Egidijui Žironui Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 dalių pagrindu iškėlė drausmės bylą už elgesį, žeminantį teisėjo vardą ir kenkiantį teisminės valdžiuos autoritetui.

Teisėjų garbės teismas 2015 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 21P-4, kuriuo nusprendė nutraukti šios drausmės bylos dalį dėl Teisėjų etikos kodekse įtvirtinto pareigingumo principo reikalavimų nesilaikymo, o kitoje dalyje apsiriboti drausmės bylos svarstymu.

Nepraleidęs dešimties dienų termino nuo sprendimo priėmimo, teikiu šį skundą ir prašau panaikinti Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 21P-4 kaip nepagrįstą, paremtą faktinių aplinkybių neatitinkančiu teiginiu, tinkamai neargumentuotą, leidžiantį išvengti Egidijui Žironui drausminės atsakomybės už nusižengimą, pateisinantį kyšių ėmimą primenančią teisėjų praktiką ir todėl galintį dar labiau sumenkinti teismų autoritetą.

Šį savo prašymą grindžiu žemiau nurodytais argumentais.

DĖL FAKTINIŲ APLINKYBIŲ NEATITINKANČIU TEIGINIU PAGRĮSTO, TINKAMAI NEARGUMENTUOTO DRAUSMINĖS ATSAKOMYBĖS POVEIKIO PRIEMONĖS PARINKIMO, KURIS LEIDŽIA IŠVENGTI ATSAKOMYBĖS UŽ NUSIŽENGIMĄ

Teisėjų garbės teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 21P-4 pripažino, kad teisėjas Egidijus Žironas pažeidė Teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 5 punktą, kuriame nustatyta, kad vadovaudamasis sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principais teisėjas privalo būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų, neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ir juridinių asmenų, jeigu tai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, todėl turi atsakyti drausmine tvarka, kaip reglamentuoja Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalies 2 punktas, o drausminės atsakomybės poveikio priemonių parinkimo klausimą išsprendė taip:

Teisėjų garbės teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusižengimo sunkumą ir jo padarymo aplinkybes, į tai, kad pats teisėjas iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi, anksčiau drausmine tvarka nebuvo baustas, daro išvadą, jog teisėjų drausminės atsakomybės tikslai šioje drausmės byloje jau pasiekti, todėl teisėjui Egidijui Žironui drausminė nuobauda neskirtina ir apsiribotina tik drausmės bylos svarstymu.“

Taigi, Teisėjų garbės teismo sprendimą neskirti teisėjui Egidijui Žironui drausminės nuobaudos ir apsiriboti drausmės bylos svarstymu nulėmė išvada, esą „teisėjų drausminės atsakomybės tikslai šioje drausmės byloje jau pasiekti“, o ši išvada grindžiama teiginiu, neva Egidijus Žironas „iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi“. Tačiau šis teiginys neatitinka drausmės byloje esančių duomenų.

Šioje byloje, bent man prieinamoje jos dalyje, nėra jokių duomenų, kad teisėjas Egidijus Žironas pripažintų savo kaltę ir nuoširdžiai gailėtųsi – nei dėl to, kad jis ir jo vadovaujamo teismo teisėjai, prabangiai pavakarieniavę verslininko Algimanto Radvilos užeigoje, išvyko asmeniškai nesusimokėję už vakarienę ir nesidomėdami, kad apmokės už jų vaišes, o rūpintis sukruto tik po to, kai informaciją apie šias vaišes paviešino žiniasklaida; nei dėl to, kad savo vadovaujamame teisme toleravo neformalią praktiką, dėl kurios, kaip aiškina teisėjai, tiesiogiai Egidijui Žironui, kaip tuomečiam teismo pirmininkui, pavaldus valstybės tarnautojas teismo kancleris Juozas Akstinas iš asmeninių lėšų sumokėjo įspūdingą 1000 litų sumą už savo viršininko ir dešimties jo kolegų teisėjų vakarienę; nei dėl to, kad net ir po žiniasklaidos publikacijų Egidijus Žironas ignoravo kitų teisėjų prašymus sutvarkyti atsiskaitymą su kancleriu Juozu Akstinu ir pats su savo pavaldiniu atsiskaitė tik vėliau.

Atvirkščiai – iš teisėjo Egidijaus Žirono pasisakymo Teisėjų garbės teisme, užfiksuoto 2015 m. spalio 5 d. sprendime Nr. 21P-4, akivaizdu, kad jis ne tik nuoširdžiai, bet ir apskritai nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo, o situaciją interpretavo ironiškai, šaržuodamas, keldamas retorinius klausimus (šias retorines figūras žemiau pateiktoje citatoje pabraukiu), siekdamas sumenkinti nusižengimą ir įteigti, jog teisėjui nesusimokėti už vakarienę privačioje užeigoje yra visiškai priimtinas dalykas, kurį pateisina teisme praktikuojama įmantri švenčių išlaidų apmokėjimo tvarka:

Teisėjų garbės teimso posėdžio metu teisėjas Egidijus Žironas sutiko su Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Teisėjų garbės teismo prašė objektyviai įvertinti bylos duomenis. Teisėjas pripažino, kad prieš vakarienę nepaklausė maitinimo įstaigos, kurioje turėjo vakarieniauti teisėjai, savininko pavardės, nepatikrino LITEKO sistemoje, ar ši įstaiga turėjo bylų teismuose, tame tarpe – ir Lietuvos apeliaciniame teisme, tačiau nėra tikras, ar tą padaryti jis privalėjo. Dėl atsiskaitymo už vakarienę teisėjas paaiškino, kad nėjo kartu su kancleriu ir nestebėjo, ar į maitinimo įstaigos kasą buvo įnešti pinigai ir ar buvo išmuštas kasos kvitas. Nežino, ar jis, kaip teismo pirmininkas, privalėjo tai daryti. Prieš vakarienę atsiskaitymo klausimas su kancleriu nebuvo aptartas, tai buvo palikta kanclerio diskrecijai. Tai nebuvo pirma ir vienintelė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų vakarienė. Vykstant autobusu po vakarienės namo, kancleris jį patikino, kad už vakarienę atsiskaityta. Iš karto po šventės, taip pat praėjus kelioms dienoms, keli teisėjai Egidijaus Žirono, kaip teismo pirmininko, asmeniškai teiravosi dėl atsiskaitymo už vakarienę, klausdami, ar jie yra skolingi, jis atsakė, kad ne, patikindamas, kad už viską yra atsiskaityta. Teismo kancleris atsisakė imti iš teisėjų pinigus, paaiškindamas, kad šį kartą jo eilė mokėti už vakarienę, ir už teismo sukakties minėjimo proga suorganizuotą vakarienę šiuo atveju sumokėjo jis. Tačiau pasirodžius publikacijoms spaudoje, visi teisėjai su teismo kancleriu už vakarienę atsiskaitė. Teismo kancleris dalyvaudavo visuose Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų renginiuose, visada prisidėdavo prie jų organizavimo, rūpindavosi tokiais dalykais kaip salės nuoma, maisto užsakymas ir pan., tačiau teisėjai niekada neleisdavo kancleriui prisidėti pinigais, laikydami, kad jo indėlis yra rūpinimasis organizaciniais reikalais. Egidijus Žironas paaiškino, kad minėta vakarienė nebuvo oficialios šventės tęsinys, joje dalyvavo tik apeliacinio teismo teisėjai ir keli kitų teismų teisėjai. Vykstant į Kaune 2015 m. sausio 9 d. vykusį Lietuvos apeliacinio teismo ir apygardų teisų įsteigimo 20-mečio renginį, teisėjams buvo žinoma, kad po oficialaus renginio, grįžtant namo į Vilnių, bus užsukta pavakarieniauti. Mano, kad didžiausia jo klaida buvo padaryta tuomet, kai praėjus porai valandų po publikacijos spaudoje pasirodymo sušauktoje spaudos konferencijoje žurnalistams pasakė, kad Lietuvos apeliaciniame teisme šiuo metu jokių su Algimantu Radvila susijusių bylų nėra nagrinėjama. Iš tikrųjų, prieš tą spaudos konferenciją buvo patikrinta minėta informacija – per LITEKO sistemą ieškota 2015 m. nagrinėjamų bylų, susijusių su A. Radvila arba jo įmone „Pas Radvilą“, ir tokių bylų nebuvo rasta. Patikrinus vėliau, buvo aptikta, kad prieš trejus metus Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje A. Radvila buvo akcininku.“

Aukščiau paacituotame teisėjo Egidijaus Žirono pasisakyme nerandu jokių kaltės pripažinimo ir apgailestavimo požymių, kurie pagrįstų Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 21P-4 teiginį, neva jis „iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi“.

Pasakojimą apie švenčių organizavimo ypatumus Lietuvos apeliaciniame teisme teisėjas Egidijus Žironas pateikė kaip pateisinimą faktui, kad teisėjai iš esmės leidosi vaišinami už dyka ir kol neįsikišo žiniasklaida nematė reikalo asmeniškai atsiskaityti už savo vaišes.

Dar daugiau – ta neformali švenčių išlaidų apmokėjimo sistema, apie kurią Teisėjų garbės teismui papasakojo teisėjas Egidijus Žironas, yra akivaizdžiai neskaidri. Jei tikėtume pasakojimu, teismo kancleris ne darbo metu teikdavo teisėjams organizacines paslaugas, o teisėjai atsiskaitydavo su juo apmokėdami jo vaišių išlaidų dalį, tačiau vėliau kažkodėl nuspręsta, kad natūrinis kanclerio indėlis nėra pakankamas ir jam „atėjo eilė mokėti“ įspūdingą sumą už teisėjų vakarienę. Kodėl taip nuspręsta ir kaip nustatytas kanclerio „skolos“ už ankstesnį nemokamą maitinimą dydis, lieka neaišku, nes drausmės byloje nėra pateikti jokie dokumentai (neformali Lietuvos apeliacinio teismo švenčių buhalterija), kuriuose būtų užfiksuoti teisėjų tarpusavio atsiskaitymai. Šią istoriją stebinčiai visuomenei belieka manyti, kad 1000 litų šio teismo kancleriui yra nereikšminga suma, kurią galima nustatyti „iš akies“.

Nepaisant to, kad tokie šventimo papročiai ar, anot teisėjo Egidijaus Žirono, vidinė atsiskaitymų specifika“, yra neskaidrūs ir galintys sukelti interesų konfliktus, drausmės byloje nėra jokių ženklų, kad teisėjas Egidijus Žironas juos laikytų nederamais, pripažintų savo atsakomybę ir gailėtųsi dėl jų puoselėjimo. Priešingai – Teisėjų garbės teismo posėdyje teisėjas nurodė didžiausia savo klaida laikąs pasisakymą spaudos konferencijoje.

Taigi, Teisėjų drausmės teismo teiginys, neva Egidijus Žironas „iš dalies pripažino savo kaltę dėl padarytų pažeidimų ir nuoširdžiai gailisi“, prieštarauja drausmės byloje fiksuotiems faktams ir visiškai neaišku, kuo remdamasis Teisėjų garbės teismas taip teigia. Kadangi šis teiginys yra nepagrįstas, nepagrįsta yra ir Teisėjų garbės teismo išvada, neva „teisėjų drausminės atsakomybės tikslai šioje drausmės byloje jau pasiekti“, todėl esą galima neskirti teisėjui Egidijui Žironui drausminės nuobaudos ir apsiriboti drausmės bylos svarstymu.

Pažymėtina, kad toks Teisėjų garbės teismo sprendimas leidžia savo pažeidimo nepripažinusiam teisėjui Egidijui Žironui nepatirti dėl šio pažeidimo jokių pasekmių. Atleidimas iš Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigų nelaikytinas pasekme, nes atleidimo priežastis nurodyta visai kita, nefiksuojant pažeidimo: 2015 m. balandžio mėnesį, kai Teisėjų etikos ir drausmės komisijai jau buvo pradėjusi tyrimą dėl teisėjų vakarienės užeitoje „Pas Radvilą“, Teisėjų taryba vieningai pritarė Egidijaus Žirono atleidimui, pasibaigus paskyrimo terminui, o birželio mėnesį prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė atitinkamą dekretą.

Situacija, kai Teisėjų garbės teismas leidžia savo kaltės nepripažįstančiam teisėjui nepatirti dėl pažeidimo jokių pasekmių, gali sudaryti visuomenei įspūdį apie teisėjų nebaudžiamumą ir dar labiau sumenkinti teisminės valdžios autoritetą.

Kadangi teisėjas Egidijus Žironas nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo dėl padaryto nusižengimo, nėra jokio pagrindo apsiriboti drausminės bylos svarstymu ir turi būti pritaikyta viena iš Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 87 straipsnyje numatytų drausminių nuobaudų.

DĖL NEPAGRĮSTO DRAUSMĖS BYLOS DALIES NUTRAUKIMO, PATEISINANT KYŠIŲ PRIĖMIMĄ PRIMENANČIĄ TEISĖJŲ PRAKTIKĄ

Teisėjų garbės teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 21P-4 nusprendė nutraukti tuo metu Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusiam teisėjui Egidijui Žironui iškeltos drausmės bylos dalį dėl neveikimo, sprendžiant atsiskaitymo už vakarienę klausimus ir taip pažeidžiant Teisėjų etikos kodekse įtvirtintą pareigingumo principą, argumentuodamas tuo, kad:

Teismų įstatymo 103 straipsnio 4 dalis numato, kad teismo pirmininkas kontroliuoja, kaip laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Tačiau byloje nėra duomenų, jog Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų elgesys dėl atsiskaitymo už vakarienę neatitiko Teisėjų etikos kodekso normų. Pažymėtina ir tai, kad Komisija 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 18 P-15 atsisakė iškelti drausmės bylą Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams, dalyvavusiems vakarienėje, vykusioje 2015 m. sausio 9 d. pramogų ir konferencijų centre „Pas Radvilą“. Komisija, įvertinusi minėtų teisėjų elgesį (taip pat ir elgesį dėl atsiskaitymo už vakarienę) padarė išvadą, kad nenustatyta aplinkybių, kurios leistų teisėjų veiksmus vertinti kaip teisėjų elgesiui keliamų reikalavimų pažeidimą ir konstatuoti Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytus nusižengimų požymius. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų elgesys, susijęs su atsiskaitymu už vakarienę, nėra pripažintas neatitinkančiu Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, vertintina, kad tuometinio Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko Egidijaus Žirono neveikimas sprendžiant atsiskaitymo už vakarienę klausimą, nėra Teismų įstatymo 103 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos kontroliuoti, kaip yra laikomasi Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, netinkamas atlikimas“.

Taigi, nuspręsdamas, kad tuometis Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas nepadarė nusižengimo nespręsdamas atsiskaitymo už vakarienę klausimo, Teisėjų garbės teismas rėmėsi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 18 P-15 atsisakyti iškelti drausmės bylas dešimčiai vaišėse dalyvavusių Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų: anot Teisėjų garbės teismo, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pripažinimas, jog teisėjai nepadarė nusižengimo, automatiškai suponuoja tai, kad ir teismo pirmininkas E. Žironas nepadarė nusižengimo nekontroliuojamas jų elgesio, nes šis elgesys pripažintas tinkamu.

Tačiau toks teisėjo Egidijaus Žirono neveikimo pateisinimas, remiantis tuo, kad buvo pateisintas dešimties teisėjų elgesys, yra nepagrįstas ir logiškai ydingas, nes viena iš priežasčių, dėl kurių Teisėjų etikos ir drausmės komisija pateisino dešimties teisėjų elgesį, yra būtent tai, kad tinkamai atsiskaityti už vaišes jiems trukdė teismo kanclerio Juozo Akstino ir teismo pirmininko Egidijaus Žirono elgesys:

<…> renginio organizavimo eiga taip pat negalėjo sudaryti teisėjams nuomonės, kad kiekvienas iš jų asmeniškai turėtų pasirūpinti atsiskaitymu už vakarienę, nes tai yra jų organizuotas privatus renginys. Be to, minėta, kad nors teisėjai ir neturėjo aiškios informacijos (kurios nėra ir nagrinėjant drausminės atsakomybės klausimą), kokio pobūdžio renginys buvo minėta vakarienė, ar tai buvo teismo organizuota vakarienė, buvusi viešo šventinio renginio tęsiniu, ar tai buvo privatus renginys, teisėjai teiravosi dėl atsiskaitymo už vakarienę. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams tuometinio teismo kanclerio J. Akstino bei teismo pirmininko E. Žirono pateikta informacija, jog klausimas dėl atsiskaitymo už vakarienę yra išspręstas – už vakarienę yra atsiskaityta, nesudarė pagrindo susidaryti nuomonei, jog už vakarienę nėra atsiskaityta, už vakarienę yra atsiskaityta kaip už privatų renginį ar atsiskaitymo už vakarienę forma buvo neteisėta. <…>

<…> Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų Komisijai pateiktais rašytiniais 2015 m. birželio 12 d. paaiškinimais ir posėdyje R. Gudžiūnienės, D. Martinavičienės ir G. Pečiulio duotais paaiškinimais, nustatyta, kad teisėjai iki 2015 m. vasario 24 d., kai dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodė publikacija „Teisėjams – puota, o atlikėjams – špyga“, negalėjo atsiskaityti su buvusiu teismo kancleriu J. Akstinu, nes jis teisėjams nenurodė konkrečios už vakarienę sumokėtos sumos. Iš dienraščio publikacijos sužinoję sumą, kurią kancleris sumokėjo už vakarienę, teisėjai iš karto atidavė pinigus kancleriui. Be to, iš tyrimo komisijos išvadų bei teisėjų paaiškinimų nustatyta, kad teisėjai jau kitą darbo dieną po vakarienės patys iškėlė atsiskaitymo su kancleriu klausimą, o šiam nenurodžius sumokėtos sumos ir nepriėmus siūlomo atsiskaitymo, kreipėsi į teismo pirmininką E. Žironą, kuris teisėjų iškeltą atsiskaitymo už vakarienę klausimą ignoravo. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, Komisija daro išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų R. Gudžiūnienės, K. Gurino, A. Jarackaitės, D. Kačinskienės, A. Kruopio, D. Martinavičienės, D. Milašienės, G. Pečiulio, D. Pranytės-Zalieckienės ir E. Tamošiūnienės veiksmuose nebuvo nepateisinamo delsimo atlyginant kanclerio patirtas išlaidas už vakarienę pramogų ir konferencijų centre „Pas Radvilą“.

Taigi, pacituotas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas suponuoja ne Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusio Egidijaus Žirono nekaltumą, kaip nusprendė Teisėjų garbės teismas, bet priešingai – jo atsakomybę, nes būtent jo veiksmai ir trukdė teisėjams elgtis tinkamai (2015 m. gegužės 11 d. sprendime iškelti drausmės bylą Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui Egidijui Žironui Teisėjų etikos ir drausmės komisija konstatavo, kad tai, jog už vakarienę iš asmeninių lėšų sumokėjo joje dalyvavęs teismo kancleris, būtų etikos požiūriu priimtina tik tuo atveju, jeigu vakarienėje dalyvavę teisėjai be nepateisinamo delsimo būtų atlyginę kanclerio patirtas išlaidas).

Kadangi Teisėjų garbės teismas pateisino Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko pareigas ėjusio Egidijaus Žirono elgesį remdamasis sprendimu, kuris suponuoja jo atsakomybę, toks argumentavimas yra vidujai prieštaringas ir nelogiškas, o sprendimas nepagrįstas.

Tokiu sprendimu Teisėjų garbės teismas iš esmės pateisino praktiką, kai teisėjai vaišinasi nežinodami, kokiame renginyje dalyvauja ir ar turi susimokėti už vaišes – kuri, sprendžiant iš teisėjo Egidijaus Žirono pasisakymo Teisėjų garbės teismo posėdyje, jog „Tai nebuvo pirma ir vienintelė Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų vakarienė“, yra įprasta.

Teismus stebinčiai Lietuvos visuomenei tokia praktika gali priminti kyšių ėmimą – būtent todėl teisėjų vaišės verslininko užeigoje Kaišiadoryse ir sukėlė didelį rezonansą.

Vargu ar Jums reikia priminti, kad teisėjams keliami ypatingi etiniai reikalavimai, pagal jų elgesį visuomenė susidaro nuomonę ir apie teisingumo vykdymą, todėl teisėjų elgesys turi būti nepriekaištingas tiek atliekant savo pareigas teisme, tiek ir privačiame gyvenime, teisėjas turi nesudaryti jokio pagrindo įtarimams dėl viešų ir privačių interesų supainiojimo ar neskaidrios veiklos.

Neabejotina, kad patys aukščiausi etiniai reikalavimai turi būti keliami ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui – valstybės teisme negali būti toleruojamos jokia neskaidri „vidinių atsiskaitymų specifika“ ir natūriniai mainai, kai teisėjai nežino, ar turi susimokėti už savo vaišes, o jų išlaidas apmoka teismo kancleris, taip atlygindamas niekur nefiksuotą skolą už anksčiau nemokamą maitinimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, prašau panaikinti Teisėjų garbės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 21P-4 kaip nepagrįstą, paremtą faktinių aplinkybių neatitinkančiu teiginiu, tinkamai neargumentuotą, leidžiantį išvengti Egidijui Žironui drausminės atsakomybės už nusižengimą ir pateisinantį kyšių ėmimą primenančią teisėjų praktiką.

Pagarbiai,

Seimo narys Naglis Puteikis